Spektaklis "Vieno baro istorija", režisierius Marius Pažereckas, Klaipėdos pilies teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiemet visai neseniai Klaipėdos pilies teatras po ištisos 40-mečio proga pristatytos spektaklių serijos Klaipėdos Žvejų rūmuose dar pristatė ir premjerinę komediją „Vieno baro istorija“, kurią režisavo Marius Pažereckas. Beje, pats režisierius kartu su Dovile Katiliūte ir sukūrė visą dramaturgiją, o pagrindinius vaidmenis sukūrė: Kęstutis Bručkus, Mikalojus Urbonas, Viktorija Miliauskaitė, Sigutė Gaudušytė, Jogaila Šimkus.

Istorija apie barų užkulisių draugystę ir kultūrą, atspindinčią, sakyčiau, nūdienos jaunų žmonių gyvenimo būdą. Spektaklio metu veikia baro savininkas, keturi barmenai ir vienas naujokas pagalbininkas. Istorija prasideda kaip eilinė baro darbo diena, visi susirenka parūkyti, susitvarkyti aplinką, bendrauja, išgėrinėja iš tų pačių pastatytų baro butelių, atveria savo slaptas aistras ir istorijas.

Spektaklis nėra įspūdingas, primena nemažai kitų teatro scenoje realizuotų istorijų, pvz. Klaipėdos dramos teatro spektaklius „Demonai“ arba „Girti“, kur alkoholiu besisvaiginantys veikėjai tampa savo pačių karikatūromis, o galiausiai ir mūsų visuomenės atspindžiai. Esu nustebęs, kad pjesė pristatoma kaip dokumentinė, matyt, nemažai dalykų dramaturgė paėmė iš realaus gyvenimo, kada piknaudžiaudami savininko gerumu barmenai patys iš po staliuko maukdavo stikliukus (esu tai matęs). Visgi spektaklis ne tiek apie išgėrinėjimą, toli gražu ne, bet apie du pasaulius, t. y. tą, ką baro darbuotojai susikūrę už prekystalio, ir tą, kuris yra už baro ribų. Baro savininkas labai įsimylėjęs vieną iš barmenių, kuri tenori laimės, kad ją kas išvežtų į kaimą, sukaltų vištidę ir ją besąlygiškai mylėtų, nors akivaizdu, kad ji skendi iliuzijose, kadangi mylėti blaivi per savo didelį ego nelabai moka ir geba, o kasnakt suvedžioti vyrai keičiasi pernelyg dažnai, kad ji galėtų ką nors turėti stabilaus. Ši veikėja, kaip ir daugelis kitų, yra kopriklausoma, t. y. priklausoma nuo destrukcijos, tos žeminančio ir atmestinai dirbančio žmogaus be perspektyvos tapatybės. Panašiai ir barmenas gėjus, kuris prisilakęs tampa kuo kitu, nusirenginėja, nori sekso, erotinių santykių, tačiau viso labo tegali užlipti ant baro ir parodyti lytinius organus.

Baras tampa nusivylusiųjų ir užstrigusių žmonių prakeiksmu ir prieglobsčiu, savotiška paguodos meka. Į barą per prisiminimų perspektyvą užsuka buvusi blondinė barmenė, kuri gyvena kuo puikiausiai ir netiesiogiai pasityčioja iš čionai užstrigusių žmonių. O juk būna tokių, kurie iš gyvenimo tikisi labai daug, susiranda panašų naktinį chaotišką darbą, laikosi jo laikinai, kol studijuoja, kol galiausiai meta studijas, niekas nevyksta, ateina trisdešimtmetis ir mato, kad nieko su gyvenimo taip ir nenutiko, liko tais pačiais užstalės senstančiais pilstytojais.

Man šioji tragikomedija priminė miniatiūrinį iliuzijų pasaulį susikurtą dideliame pasaulyje. Finalinėse scenose veikėjai tiek nusitašo, kad ramsto vienas kitą, nors atrodė, kad vienas kito dar visai neseniai nekentė. Tai spektaklis su savo intriga, įsibėgėjimu ir atsikvėpimu, o siautulingi, ryškūs bei iš pirmo žvilgsnio atrodantys charizmatiški veikėjai tampa pabaigoje išsikvėpusiais, nusitašiusiais ir apgailestavimą išgyvenančiais don kichotais. Ar spektalis ką nors parodė naujo? Nemanau. Tačiau priminė žiūrovui, kaip svarbu yra neužstrigti savigailoje, svarbu rizikuoti dėl gyvenimiškųjų pokyčių, kurti stabilius santykius ir integruotis į pasaulį.

Man regis, veikėjai bijo gyventi, bijo įsipareigoti, o plepa tas netikras istorijas tarsi juose būtų herojai, tačiau iš esmės heroizmo nėra, telieka tik pasąmoninis pokyčių poreikis. Kitą vertus, baro istorija paradoksali, nes veikėjai nėra vieni, jie turi vienas kito apgirtusius pečius, atramas, šiokią tokią paguodą, gal dėl to jie tokie kopriklausomi, o jų santykiai, nors ir disfunkciniai, tačiau kitu metu neleidžia nugarmėti įstrigusiuose individualiuose pasauliuose į Tartarą.

Iš tikrųjų komedija „Vieno baro istorija“ tampa tragikomedija apie iliuzijų žlugimą, nesuvokiant veikėjams, kad jie iš tikrųjų jau yra palūžusios sielos, nes iliuzija gyvesnė ir saugesnė už atsakomybės pilną tikrovę už baro atitvaros. Scenografijoje – butelių keturkampis, statomas ir griaunamas, aštrūs kampai kaip socialinės ir intymios bendravimo ribos laužiamos-spardomos įkaušus, nes tada daugiausia drąsos, tačiau tikrasis pokytis neįvyksta, nes veikėjai tėra kaip muselės besitrankančios į stiklą. Išeidami iš spektaklio diskutavome, ar režisierius, ar patys aktoriai rinko visą tą stiklo tarą, važinėjo po uostamiesčio barus ir prašė į maišus prikaupti butelių. O gal tai Žvejų rūmų baro likučiai, o turinio vartotojai patys žiūrovai? Jeigu taip, vadinasi, spektaklis paradoksaliai tik apie mus visus, įstrigusius savo pasauliuose.

Jūsų Maištinga Siela