Sveiki, skaitytojai,
Kiek daug triukšmo dėl
nieko mūsų gyvenime, tiek jaudulio, kuris ateina ir praeina, pasimiršta. Tai, kas
atrodo nepamainomai svarbu, žiūrėk, sulaukus tam tikro amžiaus tampa nebesvarbu.
Kai galvoju apie tylą,
galvoju apie medžius bonsai: kaip jie auga ir niekada neužauga. Ramu į juos
žiūrėti, lyg klausytumei pačios tylos.
Pastebiu, kaip ilgą laiką
manyje „auga bonsai“. Tas toks sąmoningas suvokimas, kad nereikia triukšmauti
ir tai visiškai nesusiję nei su stipriu charakteriu, nei su kokiu ryškiu ego ar
kažkuo, kas šiaip visuomenėje būtina, jeigu nori pripažinimo. Jeigu nori
pripažinimo, tau reikia būti triukšme, jį dauginti ir skleisti dar ir savo
triukšmą. Bet ką aš laikau triukšmu? Tą iliuzinį aidą, dėl kurio linkstame būti
įsitraukę į tiesos ir teisingumo dramą, bandydami paveikti kitus.
Lai triukšmas teka savo
vaga, o tu/aš virš tos vagos. Lengvai ir paprastai.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą