Sveiki,
Tiberijus Julijus Cezaris
Augustas (gimė 42 m. pr. Kr. lapkričio 16 d., mirė 37 m. po
Kr. kovo 16 d.) buvo antrasis Romos imperatorius, valdęs nuo 14 m. po Kr. iki
37 m. po Kr. Jo valdymas yra svarbus ankstyvosios Romos imperijos istorijos
etapas, žymintis perėjimą po pirmojo imperatoriaus Augusto ilgos ir įtakingos
valdymo. Tiberijaus kelias į sostą buvo sudėtingas, o jo valdymą lydėjo ir
administracinė kompetencija, ir vis didėjantis tamsumas bei izoliacija.
Tiberijaus kilmė ir
kelias į valdžią
Tiberijus gimė garbingoje
Klaudijų giminėje, vienoje seniausių ir įtakingiausių Romos patricijų šeimų. Jo
tėvas buvo Tiberijus Klaudijus Neronas, o motina – garsi ir ambicinga Livija
Druzila. Tiberijaus vaikystė buvo paženklinta politinių neramumų: jo tėvas
palaikė Marko Antonijaus pusę pilietiniame kare prieš Oktavianą (būsimą
Augustą). Po Oktaviano pergalės, 38 m. pr. Kr., Livija buvo priversta
išsiskirti su Tiberijaus tėvu ir ištekėjo už paties Oktaviano. Taigi, jaunasis
Tiberijus tapo Oktaviano posūniu.
Nors Tiberijus augo
imperatoriaus namuose, jis nebuvo pirmasis Augusto pasirinkimas įpėdiniu.
Augustas turėjo savo planų dėl tiesioginės giminės tęsimo, o Tiberijaus motina
Livija visada aktyviai siekė užtikrinti savo sūnaus vietą sosto paveldėjimo
eilėje. Tiberijus nuo jaunystės pasižymėjo karinėmis ir administracinėmis
savybėmis. Jis buvo puikus karvedys, sėkmingai vadovavęs Romos legionams
germanų, Panonijos ir Raetijos kampanijose. Jis ėjo aukštas pareigas, įskaitant
kvestoriaus, pretoriaus ir konsulo postus, įgydamas vertingos patirties
valstybės valdyme.
Tačiau jo asmeninis
gyvenimas buvo paženklintas nelaimių. Jis buvo priverstas išsiskirti su savo
mylima žmona Vipsanija Agripina, su kuria turėjo sūnų Druzų Jaunesnįjį, ir 11
m. pr. Kr. vedė Augusto dukterį Juliją Vyresniąją, kuri buvo žinoma dėl savo laisvamanio
elgesio ir nepaklusnumo. Ši priverstinė santuoka, regis, buvo nelaiminga ir
gilino Tiberijaus nepasitenkinimą.
Pirmieji Augusto
pasirinkti įpėdiniai – jo anūkai Gajus ir Lucijus Cezariai – mirė jauni. Šios
tragedijos atvėrė kelią Tiberijui. Galiausiai, 4 m. po Kr., Augustas formaliai
įsūnijo Tiberijų, taip paskelbdamas jį savo oficialiu įpėdiniu. Šis žingsnis ne
tik užtikrino Tiberijaus įpėdinystę, bet ir privertė jį pačiam įsūnyti savo
sūnėną Germaniką (jo brolio Druzijaus vyresniojo sūnų), kuris tapo kitu eilėje
į sostą ir tuo metu buvo labai populiarus. Taip buvo bandoma sustiprinti
Julijų-Klaudijų dinastijos tęstinumą.
Valdymo laikotarpis
(14–37 m. po Kr.)
Tiberijus tapo
imperatoriumi 14 m. po Kr., mirus Augustui. Jo valdymo pradžia buvo atsargi ir
nuosaiki. Jis stengėsi parodyti pagarbą Senatui, nors jau pirmaisiais metais
teko susidurti su legionų maištais Panonijoje ir Reino regione, kuriuos
nuslopino jo įsūnytas Germanikas ir jo paties sūnus Druzus. Tiberijus pasirodė
esąs kompetentingas administratorius ir finansininkas, ypač taupus ir
rūpestingas valstybės iždo atžvilgiu. Jis sumažino valstybines išlaidas,
pagerino mokesčių surinkimo sistemą ir užtikrino tvirtą valstybės finansinę
padėtį. Jo užsienio politika buvo labiau orientuota į imperijos sienų
stiprinimą ir jau esamų teritorijų išlaikymą, o ne į naujų užkariavimų siekimą.
Tačiau Tiberijaus
asmenybė buvo sudėtinga – jis buvo intravertiškas, nepasitikintis ir linkęs į
įtarumą. Šios savybės vis labiau ryškėjo jam senstant, ypač po skaudžių
asmeninių netekčių. 19 m. po Kr. mirė Germanikas, o 23 m. po Kr. – jo paties
sūnus Druzus. Šios mirtys (ypač Germaniko, kurio mirtis sukėlė gandų apie
apnuodijimą, nors ir nepatvirtinta) giliai paveikė Tiberijų ir sustiprino jo
nepasitikėjimą aplinkiniais.
Vis didesnę įtaką
Tiberijaus valdyme įgijo pretorijų prefektas Liucijus Elijas Sejanas. Sejanas,
būdamas ištikimas Tiberijui pradžioje, palaipsniui įgijo milžinišką galią,
manipuliuodamas imperatoriumi ir sistemingai eliminuodamas potencialius
konkurentus, ypač iš Germaniko šeimos. Jis konsolidavo pretorijų sargybą
Romoje, paversdamas ją galinga jėga. 26 m. po Kr. Tiberijus, pavargęs nuo Romos
intrigų ir galbūt paveiktas Sejano įtakos, išvyko į Kaprio salą, iš kurios
daugiau niekada nebegrįžo į Romą. Valdymo reikalus jis faktiškai paliko Sejano
rankose.
Sejano galia augo iki
tol, kol jis pats pradėjo planuoti imperatoriaus nuvertimą. Tiberijus, gavęs
įspėjimų (manoma, kad iš Sejano buvusios žmonos Antonijos), staiga suprato
Sejano pavojingumą. 31 m. po Kr. Sejanas buvo suimtas ir nedelsiant įvykdyta
mirties bausmė, o po to sekė žiaurūs valymai ir persekiojimai tų, kurie buvo
susiję su Sejanu. Šis incidentas atskleidė tamsiąją Tiberijaus valdymo pusę, jo
gebėjimą veikti negailestingai ir jo paranoją.
Paskutiniaisiais gyvenimo
metais Tiberijus tapo dar labiau atsiskyręs ir niūrus, jo reputacija buvo
stipriai paveikta Sejano aferos ir vėlesnių išpuolių prieš įtariamus
sąmokslininkus. Nors jis išlaikė tvirtą imperijos finansinę padėtį ir užtikrino
Romos sienų saugumą, jo valdymą baigė politinės intrigos, žiaurumas ir
nuolatinė įtarumo atmosfera. Tiberijus mirė 37 m. po Kr. Misene, būdamas 77
metų amžiaus, palikdamas sostą savo sūnėnui Kaligulai.
Tiberijaus valdymas
paliko dvejopą palikimą: viena vertus, jis buvo efektyvus ir taupus
administratorius, užtikrinęs imperijos stabilumą po Augusto mirties; kita
vertus, jo asmeninės savybės ir augantis įtarumas pavertė jo valdymą tamsiu
periodu, pažymėtu teismais dėl išdavystės ir nuolatine įtampa tarp
imperatoriaus ir Romos elito.
Romos imperijos monetos,
įskaitant ir tas, kurios buvo kaldinamos imperatoriaus Tiberijaus (14–37 m. po
Kr.) valdymo metu, yra nepaprastai svarbus istorijos šaltinis. Jos atspindi ne
tik ekonominę imperijos būklę, bet ir jos politinę ideologiją, propagandą bei
valdovų įvaizdį. Nors Tiberijaus monetos galbūt ir nėra tokios gausios ar
įvairios kaip Augusto, jos vis dėlto pasižymi unikaliomis savybėmis ir didele
numizmatine verte, ypač dėl jų sąsajų su finansiniu stabilumu ir net Biblijos
istorija.
Tiberijaus monetų
kaldinimo ypatybės ir nominalai
Tiberijaus valdymas
pasižymėjo finansine stabilumo politika, kurią jis paveldėjo iš Augusto.
Imperatorius buvo žinomas dėl savo taupumo ir atsargumo valdant valstybės iždą,
o tai tiesiogiai atsispindėjo monetų kaldinime. Jis nesiekė radikalių monetų
reformų, bet rūpinosi esamos sistemos efektyvumu ir patikimumu, užtikrindamas
stabilių monetų gamybą, jų metalo prabą ir svorį.
Romos imperijoje tuo metu
egzistavo trijų metalų monetų sistema:
Auksiniai aurejai
(aureus): Tai buvo didžiausios vertės monetos, skirtos dideliems
atsiskaitymams. Tiberijaus aurejuose dažniausiai vaizduojamas jo portretas
averso pusėje, o reverso pusėje – įvairūs simboliai, dievybės ar politinės
žinutės, pabrėžiančios taiką ir stabilumą.
Sidabriniai denarai
(denarius): Šios monetos buvo pagrindinė apyvartinė priemonė kasdienėje
prekyboje. Tiberijaus denarai yra bene žinomiausi, ypač dėl jų sąsajos su
bibliniais įvykiais.
Bronzinės/varinės monetos
(ases, dupondijai, sestercijos): Šios monetos buvo skirtos smulkiems
atsiskaitymams. Jų nominalai ir dizainas galėjo skirtis priklausomai nuo
kaldinimo vietos. Romoje kaldintos bronzinės monetos, ypač didelės sestercijos,
dažnai turėjo detalesnius imperatoriaus ir kitų figūrų atvaizdus dėl didesnio
paviršiaus ploto.
Portretai ir ikonografija
monetose
Tiberijaus monetų
dizainas buvo konservatyvus, atspindintis Augusto laikų tradicijas ir
imperatoriaus įvaizdį.
Averso pusėje
(priekinėje) dažniausiai buvo vaizduojamas pats imperatorius Tiberijus. Jo
portretai atspindi realistinį vaizdavimą, pabrėžiantį jo brandų amžių, patirtį
ir orumą. Užrašas aplink portretą, pavyzdžiui, TI CAESAR DIVI AVG F AVGUSTUS
(„Tiberijus Cezaris, dieviškojo Augusto sūnus, Augustas“), pabrėždavo jo
teisėtą įpėdinystę ir ryšį su dievintuoju Augustu, kas buvo itin svarbu
legitimuojant jo valdymą.
Reverso pusės (galinės)
dizainas galėjo būti įvairus ir dažnai turėjo propagandistinę reikšmę:
Livijos atvaizdai: Nemaža
dalis Tiberijaus monetų, ypač ankstyvojo laikotarpio, vaizdavo jo motiną
Liviją, kartais sėdinčią ir laikančią skeptrą bei šaką (dažnai alyvmedžio),
simbolizuojančią taiką. Ji galėjo būti identifikuojama kaip Paks (Pax) – taikos
deivė, arba Iustitia – teisingumo deivė. Šis vaizdavimas pabrėžė Livijos, kaip
imperatoriškosios šeimos matriarchės, įtaką ir Tiberijaus siekį tęsti Pax
Romana (Romos taikos) laikotarpį, įtvirtintą Augusto. Užrašas ant reversų
dažnai būdavo PONTIF MAXIM (Pontifex Maximus – vyriausiasis pontifikas),
pabrėžiantis imperatoriaus religinę valdžią.
Taikos ir klestėjimo
simboliai: Dažnai pasitaiko taikos ir gerovės simbolių, pavyzdžiui, ragas
(Cornucopia) arba augmenija, atspindinti klestėjimą.
Kiti simboliai:
Retesniais atvejais monetose galėjo būti pavaizduoti Tiberijaus sūnus Druzus
Jaunesnysis, siekiant pabrėžti dinastijos tęstinumą, arba religiniai motyvai.
Žymiausios Tiberijaus
monetos: „Tributo Denaras“
Bene žinomiausia ir
reikšmingiausia Tiberijaus moneta yra jo sidabrinis denaras, garsus dėl savo
sąsajos su Biblijos įvykiais. Mato evangelijoje (Mt 22, 15–22) aprašoma, kaip
fariziejai ir herodiečiai bando pagauti Jėzų į spąstus, klausdami, ar leidžiama
mokėti mokesčius Cezariui. Jėzus paprašo parodyti mokesčių monetą (graikiškai
„denarą“) ir paklausia: „Kieno čia paveikslas ir užrašas?“ Atsakę „Cezario“,
Jėzus taria: „Atiduokite, kas Cezario, Cezariui, o kas Dievo – Dievui.“
Nors Biblija tiesiogiai
nenurodo, kokia moneta tai buvo, manoma, kad tai buvo būtent Tiberijaus
denaras, vaizduojantis patį imperatorių (Cezarį) ir jo užrašus. Ši moneta buvo
plačiai paplitusi imperijos teritorijoje, įskaitant Judėją, ir buvo pagrindinė sidabrinė
atsiskaitymo priemonė. Dėl šios priežasties Tiberijaus denaras dažnai vadinamas
„Tributo denaru“ (angl. "Tribute Penny"). Šio denaro aversas rodo
Tiberijaus laureato biustą su užrašu „TI CAESAR DIVI AVG F AVGVSTVS“, o
reversas – sėdinčią moters figūrą, laikomą Livija, su užrašu „PONTIF MAXIM“.
Šis denaras yra ne tik numizmatiškai reikšmingas, bet ir turi didelę religinę
bei kultūrinę vertę, tapęs materialiu Biblijos istorijos simboliu.
Didžioji dalis Tiberijaus
aukso ir sidabro monetų buvo kaldinamos Lugduno (šiuolaikinio Liono,
Prancūzija) monetų kalykloje, o Romos kalykla daugiausia gamino bronzines
monetas. Apskritai, Tiberijaus monetos atspindi jo valdymą kaip stabilumo ir
finansinės drausmės laikotarpį, kartu iliustruodamos Romos imperijos politinės
propagandos mechanizmą, skirtą įtvirtinti imperatoriaus valdžią ir jo sąsajas
su dievintuoju Augustu.
Romos imperatoriaus
Tiberijaus (valdžiusio 14–37 m. po Kr.) ir Jėzaus Kristaus (manoma, gyvenusio
apie 4 m. pr. Kr. – 30/33 m. po Kr.) sąsaja yra viena įdomiausių ir
reikšmingiausių Naujojo Testamento ir Romos imperijos istorijos persipynimo
vietų. Nors šios dvi figūros niekada nesusitiko akis į akį, jų gyvenimai vyko
tuo pačiu istoriniu laikotarpiu, ir Jėzaus veikla, mirtis ir prisikėlimas įvyko
būtent Tiberijaus valdymo metu, paliekant gilų pėdsaką tiek religijos, tiek
istorijos raidoje.
Imperatoriaus šešėlis
šventojoje žemėje
Tiberijaus valdymas, nors
ir centralizuotas Romoje ir Kaprio saloje, tiesiogiai paveikė visas Romos
imperijos provincijas, įskaitant ir tolimąją Judėją. Būtent ten, Romos
valdomoje teritorijoje, Jėzus Kristus vykdė savo viešąją veiklą, mokė, rinko
mokinius ir formavo naują religinį judėjimą. Judėja buvo valdoma per Romos
prokuratorius, kurie atstovavo imperatoriaus valdžiai ir buvo atsakingi už
tvarkos palaikymą bei mokesčių surinkimą. Žymiausias iš jų, Tiberijaus
paskirtas Poncijus Pilotas, tapo pagrindine figūra Jėzaus teismo ir
nukryžiavimo įvykiuose. Pilotas, siekdamas išlaikyti taiką ir užtikrinti
lojalumą Romai, galiausiai pritarė Jėzaus pasmerkimui, nors ir pripažino jo
nekaltumą politine prasme. Tai pabrėžia Romos imperatoriaus valdžios buvimą ir
įtaką net ir tolimiausiose žemėse, kurios tapo krikščionybės lopšiu.
Mokesčiai Cezariui ir
„Tributo Denaras“
Vienas ryškiausių ir
labiausiai žinomų Jėzaus ir Tiberijaus ryšio momentų užfiksuotas Mato
evangelijoje (Mt 22, 15–22), kur fariziejai ir herodiečiai bando pagauti Jėzų į
spąstus, klausdami, ar leidžiama mokėti mokesčius Cezariui. Tai buvo subtilus
ir pavojingas klausimas, nes teigiamas atsakymas galėjo Jėzų padaryti Romos
kolaborantu žydų akyse, o neigiamas – maištininku prieš imperijos valdžią.
Jėzus paprašo parodyti mokesčių monetą, o jam parodžius denarą, paklausia:
„Kieno čia paveikslas ir užrašas?“ Kai jie atsako: „Cezario“, Jėzus taria savo
garsiuosius žodžius: „Atiduokite, kas Cezario, Cezariui, o kas Dievo – Dievui.“
Manoma, kad ši moneta
buvo būtent Tiberijaus sidabrinis denaras, plačiai paplitęs to meto imperijoje
ir naudojamas mokesčiams mokėti. Šio denaro averso pusėje buvo pavaizduotas
Tiberijaus portretas su užrašu „TI CAESAR DIVI AVG F AVGVSTVS“ (Tiberijus Cezaris,
dieviškojo Augusto sūnus, Augustas), o reverso pusėje – jo motina Livija,
sėdinti kaip taikos (Pax) arba teisingumo (Iustitia) deivė, su užrašu „PONTIF
MAXIM“ (Vyriausiasis pontifikas). Ši moneta, dabar žinoma kaip „Tributo
Denaras“ (angl. "Tribute Penny"), tapo materialiu biblinės istorijos
simboliu ir ryšio tarp Romos imperatoriaus galios ir Jėzaus dvasinės žinios
įrodymu. Jėzaus atsakymas ne tik išvengė spąstų, bet ir nustatė giliai
įsišaknijusį krikščionišką principą apie dvigubą lojalumą – tiek žemiškajai
valdžiai, tiek Dievui.
Istorinė ir teologinė
perspektyva
Jėzaus Kristaus veikla ir
mirtis, įvykusi Tiberijaus valdymo metais, įtvirtino krikščionybės atsiradimą
Romos imperijos kontekste. Tai nebuvo atsitiktinumas; krikščionybė plito po
visą imperiją, pasinaudodama jos infrastruktūra, komunikacijos tinklais ir
bendra Romos taikos (Pax Romana) atmosfera. Nors Romos valdžia Jėzaus judėjimą
iš pradžių vertino kaip nedidelę žydų sektą, per ateinančius šimtmečius jis
virto dominuojančia imperijos religija. Taigi, Tiberijaus valdymas, kuris buvo
stabilumo ir griežtos Romos tvarkos metas, paradoksaliai tapo terpė, kurioje
gimė ir pradėjo plisti viena įtakingiausių pasaulio religijų, galiausiai
pakeitusi pačią Romos imperijos prigimtį. Šis ryšys tarp galingojo Romos
imperatoriaus ir kuklaus Nazareto mokytojo parodo, kaip istorinės aplinkybės
gali nulemti ne tik politinius, bet ir giluminius dvasinius pokyčius pasaulio
istorijoje.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą