Šios dienos citata: filosofas Slavoj Žižek apie ideologijos pergalę prieš laisvę ir atmintį

 

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien truputį noriu pristatyti ne tik citatos reikšmę, bet ir patį filosofą, kadangi artimiausiu metu ketinu apsilankyti Slovėnijoje, visada domiuosi jų filosofais, literatūra ir vertimais į lietuvių kalbą. Taigi.

Slavoj Žižek (Slavojus Žižekas), gimęs 1949 m. kovo 21 d. Liublianoje, tuometinėje Jugoslavijoje (dabartinė Slovėnija), yra vienas ryškiausių ir įtakingiausių šiuolaikinių filosofų, psichoanalitikų ir kultūros kritikų. Jo kilmė yra susijusi su intelektualia ir menine aplinka. Tėvas buvo ekonomistas, o motina – buhalterė, tačiau šeimoje buvo vertinamos kultūra ir intelektualinės diskusijos. Žižeko intelektualinis kelias prasidėjo studijuojant filosofiją ir sociologiją Liublianos universitete. Vėliau jis tęsė studijas Paryžiuje, kur gilinosi į psichoanalizę pas Jacques'ą-Alainą Millerį, Jacques'o Lacano žentą ir pasekėją. Šis laikotarpis Paryžiuje turėjo didelę įtaką jo mąstymui, sujungdamas kontinentinės filosofijos tradiciją su Lacano psichoanalitine teorija.

Žižeko tapimą filosofu lėmė ne tik formalios studijos, bet ir jo aistra kinui, literatūrai bei politikai. Jis sugebėjo originaliai sujungti šias sritis, analizuodamas kultūros reiškinius per psichoanalitinę ir marksistinę prizmę. Jo ankstyvieji darbai, tokie kaip „Sublimusis ideologijos objektas“ (1989), iškart atkreipė tarptautinį dėmesį dėl novatoriško požiūrio į ideologijos sampratą, kurią jis traktavo ne kaip sąmonės klaidą, o kaip realiai veikiančią pasąmonės struktūrą. Žižeko gebėjimas aiškinti sudėtingas filosofines idėjas pasitelkiant populiariosios kultūros pavyzdžius padarė jo darbus prieinamesnius ir patrauklesnius platesnei auditorijai.

Žižeko knygų svarba Slovėnijai ir Europai yra daugialypė. Slovėnams jis yra vienas žinomiausių intelektualų pasaulyje, savo darbais reprezentuojantis šalies intelektualinį potencialą. Jo kritinė analizė postkomunistinės transformacijos ir globalaus kapitalizmo kontekste rezonuoja su daugelio Rytų Europos šalių patirtimi. Europai jo filosofija siūlo radikalų kairiosios minties atnaujinimą, kritikuojantį dominuojančias liberalias ir postmodernias tendencijas. Jis kelia esminius klausimus apie šiuolaikinės demokratijos paradoksus, vartotojiškumo kultūrą ir socialinę nelygybę, skatindamas permąstyti politinius ir etinius orientyrus.

Lietuvai, kaip ir kitoms posovietinėms šalims, Žižeko įžvalgos apie ideologijos veikimą, postkomunizmo palikimą ir integraciją į globalų kapitalistinį pasaulį gali būti labai aktualios. Nors jo knygų vertimų į lietuvių kalbą skaičius yra ribotas (vienas žinomas pavyzdys yra „Sveiki atvykę į tikrovės dykumą“), jo idėjos per kitus šaltinius ir intelektualinius mainus pasiekia Lietuvos filosofus ir humanitarų bendruomenę. Jo filosofinė laikysena, būdama kritiška ir provokuojanti, gali paskatinti Lietuvos mąstytojus giliau analizuoti vietos socialines ir politines realijas, atsižvelgiant į platesnius globalius kontekstus.

Žižeko filosofinė laikysena yra eklektiška, tačiau ją vienija radikalus kritinis požiūris. Jis remiasi Hegelio dialektika, Lacano psichoanalize ir marksizmu, tačiau nėra griežtai prisirišęs prie vienos mokyklos. Jo mąstymui būdingas nuolatinis prieštaravimų ir paradoksų nagrinėjimas. Jis kritikuoja tiek dešiniuosius, tiek liberaliuosius diskursus, atskleisdamas jų paslėptas ideologines prielaidas.

Apie tikrovę Žižekas teigia, kad mūsų suvokiama realybė yra ne tiesioginis objektyvaus pasaulio atspindys, o simboliškai konstruojama per kalbą ir ideologiją. Remdamasis Lacano sąvokomis, jis skiria simbolinę tvarką (kalbos ir socialinių normų sistema), įsivaizduojamą tvarką (mūsų subjektyvius vaizdinius ir tapatybės konstrukcijas) ir Realųjį (traumuojantį, nepasiekiamą simbolizacijai tikrovės branduolį). Ideologija, jo požiūriu, yra būdas, kuriuo mes maskuojame šį Realųjį, sukurdami mums priimtiną tikrovės iliuziją.

Žmogų Žižekas mato kaip būtybę, įrašytą į šią simbolinę tvarką. Mūsų subjektyvumas yra formuojamas per kalbą ir santykius su kitais. Jis kritikuoja šiuolaikinį individualizmą ir narcisizmą, teigdamas, kad jie atitraukia mus nuo esminių socialinių ir politinių klausimų. Žižekas pabrėžia etinės atsakomybės svarbą ir būtinybę konfrontuoti su socialinėmis nelygybėmis ir ideologinėmis manipuliacijomis, o ne pasiduoti patogioms iliuzijoms. Jo filosofija skatina kritinį mąstymą ir nuolatinį klausimų kėlimą apie mus supančią tikrovę ir mūsų vietą joje.

„Didžiausia šiuolaikinės ideologijos pergalė – kai žmonės nebežino, ką jie praranda,“ – sako S. Žižekas. Šioje citatoje slypi gili kritika vartotojiškumui, individualizmui ir nuolatiniam naujovių bei progreso naratyvui, būdingam šiuolaikinei visuomenei. Žižekas argumentuoja, kad šios ideologinės formos veikia ne per prievartą ar tiesioginę propagandą, o per subtilesnius mechanizmus, įtikinėdamos mus, kad dabartinė tvarka yra vienintelė įmanoma ar net geriausia. Tokiu būdu mes tampame akli alternatyvioms galimybėms ir istorinėms patirtims, kuriose egzistavo kitokios socialinės, ekonominės ar politinės santvarkos. Praradimas tampa ne tik materialus (pvz., prarastos socialinės garantijos, bendruomeniškumas), bet ir konceptualus – prarandame patį suvokimą, kad galėtų būti kitaip, kad mūsų dabartinė būklė nėra nei neišvengiama, nei galutinė.

Filosofas šia citata nori atkreipti dėmesį į tai, kaip šiuolaikinė ideologija veikia per mūsų sutikimą su esama tvarka, net jei ji mums nėra visiškai palanki. Kai nebesuvokiame, kokios alternatyvos buvo prarastos ar kokios galėtų egzistuoti, mes tampame pasyvūs šios tvarkos palaikytojai, net nesuvokdami, kad esame ideologijos įkaitai. Žižekas ragina kelti klausimus, dekonstruoti tariamai natūralius dalykus ir atkurti istorinę atmintį, kad vėl pamatytume tai, ką praradome ir galėtume pradėti mąstyti apie kitokias ateities vizijas. Ši citata yra galingas priminimas apie būtinybę nuolat kritiškai vertinti mus supančią socialinę ir politinę tikrovę ir nepasiduoti iliuzijai, kad „nėra jokios alternatyvos“.

Ar esate kada nors apmąstę, ką asmeniškai arba kaip tauta esame netekę per tas baisias istorines XX a. represijas? Net, sakyčiau, sunku galvoti, nes pirmiausia reikia žinoti galimas perspektyvas ir jų galimus kelius bei baigtis.

Maištinga Siela