Sveiki, skaitytojai,
Vėl sekmadienis... Kartais
nutinka taip, kad imu baimintis, jog mano žemiškasis laikas eina per greitai,
vėl rytoj nauja savaitė, bet ta pati beprotybė, kurioje taip lengva save
prarasti, automatizuoti, netekti, pamiršti sąmoningumą, lėkti dėl kitų ir senti
be itin didelės prasmės, eikvojant energiją.
Reikia suprasti, kad tai
melas ir iliuzija. Nusiraminti. Pamedituoti. Palaiminti visur ir kiekvieną blusą
šioje galaktikoje ir visatoje. Kitaip sakant, įsižeminti. Kai apie tai galvoju,
noriu žiūrėti į geltonus daiktus. Man ši spalva graži, tarsi simbolizuotų
vidinę saulę, apie kurią dažnai pamirštame. Ypač tokį lietingą gegužės
sekmadienį, kai norėjosi tiek daug pasidaryti, o išėjo tiek nedaug. Reikia prisiminti:
gerai yra tiek, kiek yra, nes iš tikrųjų viską suspėji ir visur padarai tik
tiek, kiek reikia, nes šiaip ar taip, juk viskas šioje tikrovėje pasirūpinta.
Linkiu prieš miegą sau ir
kitiems gerų sapnų, skubėti lėtai ir išmintingai.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą