Sveiki, skaitytojai,
Brazilų režisierių Walter
Salles prisimenu iš jo gero filmo „Motociklininko dienoraštis“ (2004), tad
nekantravau pasižiūrėti vieno labiausiai jo gyvenimo įvertintų kino darbų „Aš
vis dar čia“ (angl. I‘m Still Here) (2024), o pastarasis buvo
rodomas 2025 metų sezono Kino pavasaryje. Daugelyje kino festivalių pastebėtas
ir įvertintas „Aš vis dar čia“, kaip matau iš įvertinimų bei atsiliepimų, žiūrovams
ir kino kritikams patiko.
Bandau prisiminti, ką
paskutinį sykį tokio įspūdingo mačiau iš Brazilijos? Į galvą ateina tik Karim
Aïnouz filmas „Nematomas gyvenimas“ (2019), kurio atmosfera, braziliškos
spalvos ir koloritas išties kažkiek turi panašumų su „Aš vis dar čia“, nors ir
pasakoja apie skirtingus dalykus ir istorijos akcentus. „Aš vis dar čia“
biografinis vaidybinis filmas apie 1998 metais mirusią tikrąją Eunice Paiva,
kuri 1971-aisiais sudėtingais Brazilijai politiniais metais turėjo pasitraukti
su dukromis iš Rio į San Paulą. Iki perversmo kartu šeima gyvenusi gana
pasiturintį gyvenimą, mat, vyras kongreso narys, vieną dieną kaistant mieste
karinei atmosferai jos vyrą išsiveda diktatoriaus pakalikai. Netrukus išsiveda
ir ją pačią su vyresniąja dukra. Po ilgų tardymo dienų galiausiai Eunice
paleidžiama ir jį grįžta namo, randa visus savo vaikus, tačiau vyro nebe. Likęs
nerimo laikas yra vyro laukimas ir bandymas vaikų akivaizdoje susitaikyti su
tuo, kad jo daugiau niekada ir nebepamatys...
Tai tirštokas
psichologizuotas filmas su istoriniais ir suasmenintais liudijimais. Laiminga šeima
tampa politinio smurto išdarkyta ir suluošinta šeima, kuriai tenka bėgti iš
miesto. Filmas kažkiek man priminė Kino pavasaryje tame pačiame sezone rodytą Irano
filmą „Šventosios figos sėkla“ (2024), tačiau aname kažkiek buvo daugiau
įtampos. Neskubrus „Aš vis dar čia“ leidžia pajusti, kaip karinė brutali jėga besiskverbdama
į visuomenę perima tikrovės galios svertus, kaip muštru įbaugina žmones. Kaip žinia,
iš Rio pasitraukusi Eunice skyrė likusį gyvenimą čiabuvių tyrinėjimams,
paskutinius 15 metų kovojo su Alzhaimeriu, tačiau Brazilijoje ji vis tiek tapo
žymia kovotoja už savo šeimą ir vyro palaikų reabilitaciją, aršiai pasisakė už
kompensaciją nukentėjusioms šeimos.
Pagrindinį vaidmenį šiame
filme sukūrė brazilų aktorė Fernanda Torres, kuri galiausiai „Oskarų“
apdovanojimuose pelnė geriausios aktorės įvertinimą ir nušluostė daugeliui konkurenčių
nosį. Išties filme jos vaidmuo emocionalus, įsimintinas ir ganėtinai sudėtingas,
reikalaujantis vidinės įtampos ir dramatizmo. Pats filmas visumoje geras, toli
gražu nėra šedevras, tačiau režisieriaus dėmesys pagrindinei veikėjai ir
politinėms aplinkybėms atidus ir nuoširdus. Po filmo galvojau, ar tikrai
brazilų šeimos tokios linksmos? Iki perversmo ir tragedijos tiek vaikų, moterų
ir vyrų pilni namai šokdavo pagal vinilinės plokštelės muziką ir ne kokie
įkaušę, o dėl to, kad norisi šokti ir džiaugtis gyvenimu. Pagalvojau: ar tai
koks išskirtinis to meto brazilų šeimos bendravimo būdas ar tiesiog
režisieriaus kontrasto kūrimas, nes nemačiau nė vienos lietuvių šeimos, kurioje
visi staiga išgirdę dainą su svečiais ir kaimynais imtų tiesiog šokti namuose
vidudienį. Ką noriu pasakyti? Filmas, nepaisant ateinančių baisių įvykių herojams,
akcentuoja ir laisvės, meilės ir džiaugsmo atmosferą, kurioje žmogus
prigimtinai jaučiasi puikiai, o politika visada viską ima ir suknisa, ar ne?
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 8.3
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą