Filmas: "Namie geriausia" / "Dom dobry" / "Home Sweet Home"

 

Sveiki!

 

Manau, kad pamačiau „Kino pavasaryje“ paveikiausią filmą. Kino salėje muisčiausi, nors kiti žiūrėjo sustingę, atrodė, kad niekas nekvėpuoja. Iš tikrųjų lenkų kinas retai kada nuvilia, su lenkų kinu man nereikia žaisti loterijos, į jį galima dažnu atveju eiti beveik nieko nežinant – neapsigausi. Režisierius Wojciech Smarzowski itin mano mėgstamas iš filmų „Rožė“ (2011), „Voluinė“ (2016) ir „Vestuvės“ (2021), kurie „Kino pavasaryje“ tapo tikrais hitais, manau, kad taps ir pats naujausias filmas „Namie geriausia“ (lenk. Dom dobry) (2025). Išties aš tokį provokuojantį, emocingą ir šiek tiek manipuliuojantį kiną labai mėgstu, žinau, kad jis ne visiems priimtinas ir patinkantis, tačiau būtent to kine dažniausiai ir ieškau: ne meditacijos, o aštrumo ir įdomių perspektyvų.

 

Šįkart režisierius remiasi moterų, patyrusių santuokoje smurtą, istorijomis. Dėmesio centre – anglų kalbos mokytoja nuotoliu Goška, kuri palikusi alkoholikę motiną greitai išteka už vyresnio vyro, kuris negali nesmurtauti. Tai Palenės istorijos pabaiga ir nauja jos pradžia, kai kurpaitė užmauta, tačiau gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis ir Goška vėl tampa Pelene. Nežinau, kodėl filmas pavadintas „Namie geriausia“, nes absoliučiai Goškai naujuose santuokiniuose namuose negerai. Pogimdyvinę traumą sujaukia Goškos gyvenimą, o smurtaujantis, prievartaujantis ir gąsdinantis vyras, įgavęs politinę galią ir policijos palaikymą, paverčia savo žmona gyva numirėle, kuri neįstengia ne tik apsaugoti dukters, bet ir pati nors kiek apsiginti. Tiesą sakant, man visą filmą kirbėjo: kodėl pasaulyje yra tokių moterų (ir apskritai žmonių), kurios praranda bet kokią savigarbą ar orumą ir nesipriešina prievartai. Pabėgusi nėščia Goška atsiduria Bažnyčios prieglaudoje, kur kunigas atveda smurtautoją vyrą ir tauzija visokias lozungus apie meilę, atleidimą, nė nesuprasdamas, kad kišą psichiškai nusibaigusią moterį liūtui į gerklę. Filme režisierius aiškiai atskiria vyrų ir moterų pasaulius (klišė?), tačiau moterys solidarizuojasi, jos priima Gošką į moterų, patyrusių prievartą ir smurtą, ratą, kol policija ir advokatai dangsto įtaką ir galią įgavusį smurtautoją. Beviltiškumo teisėsaugos sistema iš esmės čia pavaizduota korumpuota (kaip kad A. Holland savo lenkiškame filme „Žalia siena“).

 

Filme gali pasirodyti, kad viskas labai sutirštinta, režisierius manipuliuoja tiesos perspektyvomis įvesdamas iš esmės dvi paralelines šios istorijos dalis. Panašiai kaip filme „Atsargiai! Durys užsidaro“ (1998), ilgą laiką žiūrovas kaip ir nesupranta chaoso ir iš tikrųjų atrodo, kad Goška kuoktelėjo, dėl patirtos smurtinės traumos nebesiorientuoja nei laike, nei tikrovėje. Režisierius čia tampa gudrus, jis sukuria alternatyvią Gošką, kuriai pavyksta pabėgti nuo smurtautojo, laimėti bylą prieš prievartautoją, tačiau toji utopinė istorijos dalis „vaiduokliška“, tikroji kur kas liūdnesnė ir tamsesnė. Šioje aštrioje dramoje tarsi klausiama, ar galima pateisinti ilgą laiką kenčiančios smurtą moters atsaką smurtu? Ar gali auka tapti budeliu savo budeliui?

 

Filmas dviprasmiškas. Norisi Gošką pakratyti už pečių ir atbaidyti, priversti priešintis, tačiau smurtas paverčia veikėją suakmenėjusia, neveiksnia. Šio filmo pagrindinė idėja – demaskuoti smurtą artimoje aplinkoje, kuris dažnai slepiasi po padorumo, sėkmės ir „gerų namų“ fasadu. Režisierius siekia parodyti, kad didžiausias žiaurumas klesti ten, kur visuomenė ir artimieji pasirenka nusisukti ar tikėti gražia išore, o ne auka. Galiausiai filmas pabrėžia, kad namai, turintys būti saugiausia vieta, dėl sisteminio abejingumo ir manipuliacijų gali tapti negailestingu kalėjimu.

 

Filmas slogus, po jo jaučiau visą vakarą sunkumą, negalėjau sudėlioti nė sakinio apie jį, tik po kurio laiko ėmiau jį apmąstyti. Manau, toks filmas reikalingas. Ar jis teisingas? Ar filmas mėgaujasi smurtu, o ne jį demaskuoja? Kiekvienas, manau, susidarys savą santykį su šia kraupia istorija, kurią išgyvena ne vien tik žemojo socialinio sluoksnio žmonės, bet ir pasiturintys ir iš pirmo žvilgsnio puikiai viešai atrodantys žmonės. Labai stebino aplinkinių abejingumas. Matėsi, kad Goška beveik jau neprakalba, visa su mėlynėmis sėdi nebesiorientuodama, o aplinkiniai „daro baliuką“, juokiasi, pilsto šampaną, pjausto kalakutą. Artimojo rato smurtautojo kompanija tiesiog tolerantiškai užmerkusi akis priešais iškankintą moterį... Taigi filmą nerekomenduočiau tik silpnų nervų žiūrovui, nes jame visos šiaip jau kliše tapusios smurtavimo schemos, bet emociškai paveikios taip, kad maža nepasirodo.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.2

Maištinga Siela

Filmas: "Tiesiog atsitikimas" / "It Was Just an Accident"

 

Sveiki!

 

Kai kas naujausią Irano režisieriaus Jafar Panahi filmą „Tiesiog atsitikimas“ (angl. It Was Just an Accident) (2025) „Kino pavasario“ repertuare pavadino pačiu svarbiausiu šių metų filmu. Neatsitiktinai, nes filmas Kanuose pelnė Auksinės palmės šakelę, todėl paprastai toks filmas, jeigu ir netampa vienu iš geriausiu metuose, bet būna iš serijos must-see. Man nutiko toks paradoksas, nes kaip tik prieš kelias dienas mačiau ankstesnį Jafar Panahi filmą „Lokių čia nėra“, kuris man visai nepatiko (apie jį galite paskaityti ČIA), tad labai nervinausi, kad bus atmetimo reakcija dėl naujausio „Tiesiog atsitikimas“ varianto. Deja, taip nenutiko.

 

J. Panahi buvo leista Irano valdžios atsiimti Prancūzijoje Auksinę palmės šakelę, daug kas manė, kad režisierius pasiprašys politinio prieglobsčio, tačiau režisierius didžiuojasi Iranu ir į jį grįžo. Tiesa, už tą patį filmą sausio mėnesį jis buvo teisiamas, tai tiek tos islamiškos teisybės ir teisingumo... Apie režisieriaus kontekstus daugiau čia nepasakosiu, juos paminėjau aptardamas jo filmą „Lokių čia nėra“. Lyginant su ankstesniu filmu, „Tiesiog atsitikimas“ kur kas dinamiškesnis ir įdomesnis. Kai kas filmą vadina „kelio filmo“, t. y. kai kelyje įvyksta veikėjams atradimai ir praradimai. Galima sakyti, kad filmas turi sąsajų su šiuo požanriniu kinu. Istorija pasakojama be aiškaus apibrėžto konteksto, bet iš detalių aiškiau negu aišku, koks tai pasaulis ir tikrovė. Pagrindinis veikėjas Vahidas už protestą buvo kurį laiką kalinamas (kaip ir kiti prieš režimą bandę protestuoti Irano piliečiai). Kalėjime jie buvo tyčia kankinami fiziškai ir alinami psichiškai. Po daugel metų Vahidas aptinka „Daliąsias kojas“, tokią pravardę turėjęs konkretus jo ir kitų likimo draugų sadistas tardytojas. Galiausiai pagrobęs savo kankintoją jis suburia pažįstamus, kurie vedini neapykantos ir keršto bei patirtų skriaudų nori nužudyti savo buvusį kankintoją...

 

Nors filmo apmatai gana tragiški ir jie žymi Irano režimo traumuojančias patirtis, režisierius ieško atleidimo ir susitaikymo, kitaip sakant, filme jis netampa kerštaujančios ir kruvinos politikos akrobatu, nešiurpina, nors nuskambančios veikėjų frazės apie patirtas skriaudas baisios. Veikėjai važinėja mažu baltu furgonėliu, vežioja savo vienakoją sadistą ir aršiai diskutuoja, ką reiktų daryti su savo skriaudėju. Akivaizdu, jog režisieriaus dilema: ar auka, įgavusi budelio galią, gali pati tapti budeliu? Apskritai naratyvas Biblinis, nes kalba apie susitaikymą ir atleidimą, tačiau kažin kaip komiškai, nes veikėjai, niekada neturėję tokios galios, nemoka su ja elgtis taip, kaip elgiasi režimo pakalikai. Manau, filmas atskiria gerus žmones nuo susitepusių, ieškoma priežasčių nenužmogėti, tad visoje šioje iš pažiūros tamsioje istorijoje Panahis ieško vilties blyksnio, o tai, manau, ir atnešė jam Auksinę palmės šakelę.

 

Visgi tenka pripažinti, kad filmo tikėjausi aštresnio, įtaigesnio ir geresnio. Pavyzdžiui, pernai „Kino pavasaryje“ matytas Irano kito režisieriaus darbas „Šventosios figos sėkla“ (2024) buvo bene geriausias festivalio filmas ir toks slogiai įtaigus, kad nepatikėti tuo, kas vyksta, beveik neįmanoma. „Tiesiog atsitikimas“ gal dėl komizmo vietomis pasirodė toks naivokas ir neįtikėtinas. Kerštaujantys veikėjai nuveža sadisto nėščią žmoną į gimdymo namus, dukrai nuperka bandelę ir dar kortele sumoka už gimdymo paslaugas, nors furgonėlyje vis dar tebėra be sąmonės surištas jų kalinys... Lyginant su „Lokių čia nėra“, filmas nuoseklesnis, dinamiškesnis, juokingesnis, bet ar tai metų filmas? Toli gražu, bet mačiau labai daug susižavėjimo iš lietuvių žiūrovų. Norėčiau būti vienas iš jų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Alfa" / Alpha"

 

Sveiki!

 

Prancūzų režisierė Julia Ducournau visada turi ką nors papasakoti provokuojančio. Ankstesnieji jos filmai, ypač debiutinis „Šviežiena“ (2016), nustebino visokio siaubo ir mistinio filmo mačiusius žiūrovus, o „Titanė“ (2021) Kanuose netikėtai pelnė patį garbingiausią apdovanojimą – Auksinę palmės šakelę. Nors „Titanė“ buvo geras ir ekspresyvus filmas, novatoriška idėja, tačiau net po jos peržiūros pajutau, kad lyg iki Auksinės palmės šakelės man kažko būtų dar pristigę. Panašiai jaučiausi šiandien išėjęs iš „Kino pavasario“ salės po naujausio režisierės darbo „Alfa“ (pranc. Alpha) (2025), kuriame kino kūrėja jau jai įprastomis siaubo, dramos ir mistinėmis priemonėmis atskleidžia savitą apokaliptinę žmonijos viziją.

 

Neapsigaukite, filmas „Alfa“ gan neblogas ir jis tikrai turėtų surasti savo žiūrovą Lietuvoje. Tai kiek provokatyvesnis filmas, bet ne toks, kokio nebūtų įmanu išgliaudyti. Ducournau mus nukelia į galimai XX amžiaus 10 dešimtmečio paralelinę tikrovę, kuri iš esmės atspindi mūsų 10 dešimtmetį ir nevaldomus AIDS laikus, tik šioje tikrovėje siautėja dar keistesnis virusas, kuriuo užsikrėtus per kraują žmonės pradeda pamažu virsti marmurinėmis skulptūromis. Dėmesio centre – 13 paauglė Alfa, gyvenanti su vieniša berberų kilmės motina. Vieną dieną jų namuose pasirodo seniai dingęs motinos brolis, nuo narkotikų priklausantis Aminas, su kuriuo paauglei tenka dalytis bendru kambariu. Be to, jos motina mano, kad dukra taip pat užsikrėtė marmuro liga per nešvarią adatą viename jaunimo vakarėlyje besidarydama tatuiruotę...

 

Iš tikrųjų režisierė perkonstruoja baimės, prietarų, atstūmimo procesus, patirtus ne tik AIDS laikotarpiu, kai šia liga sergantieji buvo marginalizuojami, bet, man regis, ir COVID pandemijos laikotarpį. Filmo „Alfa“ idėja yra parodyti, kaip baimė ir liga gali paversti visuomenę (ir pačius žmones) šaltais bei kietais kaip akmuo, ir kad tik empatija gali išlaikyti mus „minkštus“ ir gyvus. Vienas įdomesnių siužetinių vingių filme yra įtikėjimas, kad paauglė serga, nors ji neserga ir kaip toji baimė veikia sapnus ir tikrovę bei realiuosius motinos ir dukters santykius. Sužinojusi apie galimą ligą paauglė mokykloje atstumiama, namie ji bando iššokti pro langą ir nusižudyti, instinktyviai jaučia, kad motinai yra pernelyg sunki našta. Alfos, pagrindinės veikėjos, baimė dėl ligos susipina su natūraliu kūno brendimu. Kraujas, žaizdos ir odos pokyčiai filme tampa fizine išraiška to chaoso, kurį jaučia besiformuojanti asmenybė.

 

Filmui šiokio tokio chaoso bando įnešti dvi pasakojimo laiko linijos, kurias jungia kadaise miręs Aminas ir Aminas vėl pasirodęs namuose, palikęs mergaitės atsiminimuose neišdildomą įspūdį apie gyvenimą ir mirtį. Iš dalies režisierė naudoja Aminą kaip metaforą vaiduoklio pavidalu, tad kadaise miręs dėdė tampa Alfos ir demonu, ir angelu sargu, kovojant su visuomenės baime ir prietarais. Į filmą įterpiami berberų Prancūzijoje esančios diasporos kultūriniai rudimentai, pvz., kalba, dainos, prietarai, tad išgaunamas šioks toks egzotiškas kontekstas tiek prancūzams, tiek kitiems žiūrovams.

 

Visgi režisierė daug investuoja į vizualumą ir netikėtas idėjas, tų idėjų formas, kurios gali stebinti savo ekspresija, sukelti įtaigumo įspūdį, bet iš esmės, atmetus kelias futuristines vizijas, filmas man pasirodė gan paprastas ir vietomis siužetiškai nuobodokas: paauglė pasinaudojo nešvaria adata, galimai galėjo užsikrėsti mirtina liga, motina kone nepaklaiksta iš siaubo. Tiek. Itin metaforiška filmo pabaiga, kai trylikametė su motina ir vaiduokliu išeina tiesiogine to žodžio prasme vizualiai į Raudonąjį berberų vėją. Galimos kelios pabaigos interpretacijos: a) Alfa susinaikina; b) Alfa pereina į kitą pusę ir peržengia mirtingumo ribą; c) Alfa susitaiko su šeima ir mirtingumu.

 

Filmas iš vienos pusės tiek metaforizuotas ir keistokas, kad įdomu visada mąstyti, o ką nori režisierė mums pasakyti. Ekspresijos ir vaidybos prasme filmas puikus, jis tarsi praeities istorijomis pranašauja niūrią ateitį. Ir visai ne dėl virusų, nuo kurio akmenėja žmonės, o dėl atsikartojančių politinių, visuomeninių ir individualių reakcijos modelių gilių, apokaliptinių krizių metu. Manau, ateityje ši režisierė dar driokstelės kaip reikiant.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Lokių čia nėra" / "No Bears" / "Khers nist"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiandien Iranas politiškai yra po padidinamuoju stiklu. O jūs gi žinote, koks paveikus būna Irano režisierių kinas, todėl dar prieš prasidedant šio sezono „Kino pavasariui“, kuris parodys Irano režisieriaus Jafar Panahi filmą „Tiesiog atsitikimas“, ėmiau ir pažiūrėjau jo ankstesnį darbą, taip pat rodytą „Kino pavasaryje“ pavadinimu „Lokių čia nėra“ (angl. No Bears) (2021). Labai gailiuosi, kad tą padariau, nes „Lokių čia nėra“ man absoliučiai nepatiko, sunkiai įtraukė, siužetas nuobodus ir net absurdiškas. Kodėl? Nes pati režisieriaus padėtis yra absurdiškai sunki ir sudėtinga. Čia tikriausiai reikėtų šiek tiek konteksto apie Jafarą Panahį.

 

2010 metais Irano valdžia J. Panahi nuteisė šešeriems metams kalėjimo ir skyrė 20 metų draudimą kurti filmus, rašyti scenarijus bei išvykti iš šalies. Jis buvo apkaltintas „propaganda prieš sistemą“ po to, kai palaikė antivyriausybinius protestus. Nepaisydamas draudimo, jis tęsė kūrybą. Pavyzdžiui, savo filmą „Tai ne filmas“ (2011) jis nufilmavo savo bute ir išsiuntė į Kanų kino festivalį paslėptą USB atmintinėje, kuri buvo įkepta į pyragą. Savo filme „Lokių čia nėra“ Panahi toliau savaip priešinasi Irano diktatūros absurdiškumui. Sunku man įvardinti šio filmo žanrą. Ar jis galėtų būti autofikcijos miksas su šiokia tokia dokumentika?

 

Filme išskirtos dvi pasakojimo linijos. Viena iš jų – paties Panahi, kuris atokiame Irano kaimelyje dirba nuotoliu, t. y. filmuoja filmą Turkijoje, tačiau viską režisuoja ir stebi per kompiuterio kamerą. Siužetas apie Turkiją, kurioje mergina Zara turi pasidaryti suklastotą pasą, su kuriuo pabėgtų į Europą man pasirodė neįdomi, neišplėtota ir visiškai, atleiskite, nejaudinanti. Nelabai mane jaudino ir Panahi istorijos dalis. Jis sėdi tame kaime, bendrauja su pagarbą „vaidinančiais“ kaimo žmonėmis, kurie iš jo prašo keistos nuotraukos, kurioje užfiksuoti įsimylėjėliai meilužiai. Pasirodo, ten paprotys toks: vyras savo jaunai būsimai žmonai ką tik gimusiai nupjauna bambagyslę ir kai ši subręsta tampa jo moterimi. Tai filmas apie absurdiškus papročius, kurie pareikalauja kraujo praliejimo, tačiau filme visa tai perteikta be įdomesnės režisūros. Dažniausiai užsispyręs Panahi tiesiog sėdi tuose namuose ir klausosi namo, kurį nuomojasi, plepalų, pasyviai stebi kaimo intrigas ir įtampas.

 

Aš suprantu, kad filmas sukurtas itin sudėtingomis sąlygomis, jo kontekstai kalba apie Irano režimą, o pats režisierius padaręs save pagrindiniu šio filmo veikėju yra tikras menininkas, kuris negali nekurti. Ėmiau abejoti, ar noriu pamatyti Auksine palmes šakele įvertintą jo filmą „Tiesiog atsitikimas“, jeigu istorija ir braižas bus labai panašūs, nes bijau... vėl nusivilti. Nepaisant visko, vis tiek žiūrėsiu, nes įdomus pats faktas: 2026 m. sausio 4 d. Teherano revoliucinis teismas vėl nagrinėjo režisieriaus bylą. Jis buvo apkaltintas „propaganda prieš sistemą“ būtent dėl savo naujausio filmo „Tiesiog atsitikimas“, kuris laimėjo Kanuose. Jam buvo leista išvykti iš Irano atsiimti apdovanojimą, bet politinio prieglobsčio nepasiprašė, todėl grįžo į Teheraną. Įdomu, kuo dabar, kai Irane tokie neramumai, Panahi gyvena.

 

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 93/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela

Dienos daina: Atomic Kitten – Whole Again [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, praeiviai ir skaitytojai!

 

Aš kasmet laukiu „Kino pavasario“ ne tik dėl gausybės filmų, bet vis bandau paspėlioti, kokia bus šio festivalio pagrindinė daina ar muziką. Vienais metais patinka labiau, kitais mažiau. Vaikystėje (ar paauglystėje?), gerai pamenu, kad nesiklausiau jaunų merginų grupės Atomic Kitten, bet žinojau, kad tokia grupė egzistavo ir buvo vienu metu labai populiari. Keista, kad jų popmuzika šiandien visiškai kitaip skamba (kaip koks 2000-ųjų popretro) „Kino pavasario“ salėje, bet apie viską nuo pradžių...

 

Britų merginų grupė Atomic Kitten – buvo itin ryški naujojo tūkstantmečio pradžios popmuzikos ikonų, kurios susikūrė 1998-aisiais Liverpulyje. Grupės įkūrėjas, kultinės grupės OMD lyderis Andy McCluskey, suformavo originalią sudėtį (Kerry Katona, Liz McClarnon ir Natasha Hamilton), siekdamas sukurti energingą ir prieinamą popmuziką. Aktyviausias jų gyvavimo laikotarpis tęsėsi iki 2004-ųjų, nors vėliau sekė ne vienas sugrįžimas ir sudėties pasikeitimas, galiausiai palikęs gilų pėdsaką britų europop muzikos istorijoje.

 

Grupės karjera priminė tikrus amerikietiškius kalnelius: po vidutiniškos debiutinio albumo Right Now (2000) sėkmės joms grėsė sutarties nutraukimas, tačiau viską pakeitė vienas lemtingas hitas. Didžiausią šlovę pelnė albumai Feels So Good (2002) bei Ladies Night (2003), tačiau sėkmę lydėjo ir garsūs skandalai. Ryškiausias jų – skandalingas Kerry Katonos pasitraukimas likus vos kelioms savaitėms iki grupės proveržio, vėliau sekę vieši narių nesutarimai ir asmeninės dramos, kurios bulvarinėje spaudoje dažnai užgoždavo pačią muziką.

 

Antrojoje dešimtmečio pusėje grupė prarado pradinį pagreitį ir 2004 m. paskelbė apie pertrauką, kuri tapo faktiniu išsiskyrimu, nors jos dar ne kartą rinkosi proginiams koncertams. Galutinai grupės istorija kaip vientiso vieneto nuslūgo apie 2024-uosius, užleidžiant vietą narių solo projektams. Nepaisant to, jų muzika išliko gyva ne tik nostalgijos vakaruose, bet ir netikėtose kultūrinėse erdvėse, ką įrodė ir 2026-ųjų „Kino pavasaris“, pasirinkęs jų kūrybą savo festivaliui.

 

Bene ryškiausias grupės hitas „Whole Again“, išleistas 2001 m. sausį, 2026-aisiais tapo pagrindine „Kino pavasario“ festivalio muzikine tema. Tai kūrinys, kuris išgelbėjo grupę nuo bankroto: daina pasiekė pirmąsias vietas 18-oje šalių ir tapo vienu geriausiai parduodamų tūkstantmečio singlų Jungtinėje Karalystėje. Daina „Whole Again“ pasakoja apie prarastą pilnatvės pojūtį po išsiskyrimo ir viltingą norą vėl pasijusti „visu“ (angl. whole) šalia kito žmogaus. Tai paprasta, bet universali baladė apie emocinį gijimą, kuri bėgant metams įgavo naujų prasmių – nuo futbolo sirgalių himno iki egzistencinio kino festivalio garso takelio. Jos melancholiškas, tačiau šviesus tonas puikiai atspindi festivalio siekį sujungti praeitį su dabartimi per vaizdą ir garsą.

 

Siūlau pasiklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipą.

 

[lyrics / žodžiai]

Atomic Kitten – Whole Again

 

If you see me walking down the street

Staring at the sky

And dragging my two feet

You just pass me by

It still makes me cry

But you can make me whole again

 

And if you see me with another man

I'm laughing and I'm joking

Doing what I can

I won't put you down

'Cause I want you around

You can make me whole again

 

Looking back on when we first met

I cannot escape and I cannot forget

Baby, you're the one, you still turn me on

You can make me whole again

 

Time is laying heavy on my heart

Seems I've got too much of it

Since we've been apart

My friends make me smile

If only for a while

You can make me whole again

 

Looking back on when we first met

I cannot escape and I cannot forget

Baby, you're the one, you still turn me on

You can make me whole again

 

For now I'll have to wait

But baby if you change your mind

Don't be too late

'Cause I just can't go on

It's already been too long

But you could make me whole again

Whoa, whoa, whoa, whoa

 

Looking back on when we first met

I cannot escape and I cannot forget

Baby, you're the one, you still turn me on

You can make me whole again

 

Oh, whoa

 

Looking back on when we first met

I cannot escape and I cannot forget

Baby, you're the one, you still turn me on

You can make me whole again

 

Oh, baby, you're the one, you still turn me on

You can make me whole again

 

Maištinga Siela

Filmas: "Nevados rožė" / "Rose of Nevada"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Tęsiu savo vaikščiojimus į „Kino pavasarį“ ir trečiuoju šio festivalio sezono filmu tapo man asmeniškai beveik nežinomo režisieriaus Mark Jenkin ilgo metro filmas „Nevados rožė“ (angl. Rose of Nevada) (2025). Iškart sakau: čia vienas iš tų filmų, kuris taps arba patirtimi, arba nusivylimu. Man tapo patirtimi, nors kurį laiką galvojau, kad arba užmigsiu, arba išeisiu iš salės, tačiau pasidaviau filmui, o intriga pamažu pradėjo augti, įsijaučiau į atmosferą ir su kiekviena lūžio minute pasidaviau filmo intrigai.

 

Istorija asmeniškai man priminė Hemingvėjaus „Senį ir jūrą“, nors, aišku, su pačia Hemingvėjaus apysaka ne kažin ką bendro turi, nebent tai, kad istorija apie žvejus, o senasis jūrų vilkas kapitonas man priminė seno paties Hemingvėjaus nuotraukas. Visgi istorija pasakoja apie atokų žvejybinį uostelį, kuriame po 30 metų pasirodo dingęs žvejybinis laivas pavadinimu „Nevados rožė“. Filmas sudėtingesnis tuo, kad niekas nieko nesistengia žiūrovui paraidžiui paaiškinti, kurį laiką net nelabai supratau, jog tai vaiduokliška laiko kilpos istorija, nors įtarimų turėjau. Pagrindinis veikėjas palieka moterį su vaiku ir su dar vienu jaunu žveju bei senu kapitonu išvyksta kelioms paroms intensyviai žvejybai į atvirą jūrą. Laive Liamas ir Nikas stengiasi gerai dirbti, atrodo, kad viskas vyksta sklandžiai, bet nuolat pasirodantys įvairūs ženklai pranašauja, jog jie niekada nebegrįš. Bet visgi grįžta! Tačiau ne į tuos laikus, kuriuos turėtų grįžti, o kuo ilgiau pagrindinis veikėjas praleidžia jūroje, tuo labiau jis ima suvokti realią padėtį, kuri išgąsdintų bet ką...

 

Filmas lėtokai įsivažiavo, nors jis ir nėra meditatyvus. Pradžioje daug mistikos, įvairių miestelio bendruomenės gyvenimo realijų sujungimų, tačiau neišryškėja tikroji padėtis. Filmas įveda labai lėtai žiūrovą į tikrąją šios laiko kilpos sumanymą, todėl mėgstantiems kiną, kuris aiškus schematiškai nuo A iki Z – pamirškite. „Nevados rožė“ pasiūlo atmosferinį, bet itin savitą pasakojimą, kuriame nuolat kaukši kūjis, tempiami žvejų lynai – tai sukuria įtemptai hipnotizuojantį foną. Režisierius renkasi naudoti 16 mm kino juostą, įterpia senovinių traškesių ir kuria savitai retro klaustrofobiškos kajutės ir susisiekimo prietaisų traškėjimą kakofoniją.

 

Visgi filmas antroje pusėje tampa psichodelišku. Tampa nebeaišku, ar pagrindinis veikėjas prakeiktas kaip koks „Skrajojantis olandas“, ar miręs, o gal vis negali pabusti iš baisaus sapno. Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad gero šiems veikėjams tikrai nebus. Intensyvus ir sunkus žvejybinis darbas, bangų sūpuojamas laivas, uždari vyrų bendravimo kodai... Visa tai sukuria šiaurietišką provincialiai brutalaus britišką (skotišką?) atmosferą, kuris taip toli nuo Holivudo, kaip tik gali būti siaubo kino žanras be trilerio motyvų. Ar nesuklysiu pasakęs, kad filmas dvelkia novatoriškai? Tik po visuminės peržiūros absoliučiai pakeičiau nuomonę, tad ir sakau, kad filmas man patiko dėl visų savo šaltų, lėtų ir asketiškų veikėjų. Pabaigoje pradėjau lyginti, kad filmas tarsi turi to vaiduokliško efekto, kokį galėjome matyti prieš kelerius metus „Kino pavasaryje“ rodomame „Visi mes svetimi“ (2023), kurį režisavo Andrew Haigh. Pavyzdžiui, tarp šių filmų labai panašus santykis tarp pagrindinio veikėjo ir tėvų, tačiau „Nevados rožė“ renkasi labiau siaubo žanrinę kryptį, kurioje puikiai, sakyčiau, vaidina jau daug kam neblogai pažįstamas George MacKay, kurio veidą, nuolat rodomą stambiu planu, tikrai ilgai įsiminsite.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 6.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Sentimentali vertė" / "Sentimental Value"

 

Sveiki, mielieji skaitytojai!

 

Galvoju, kad lūkesčiai yra bjaurus dalykas, nes jie veda prie nusivylimo, tad laimingi tie, kurie neturi nei išankstinių nusistatymų, nei konkrečių lūkesčių. Pavydžiu ir pradedantiesiems sinefilams, nes jie atradimų kelio pradžioje, o aš jau jaučiuosi šiek tiek išrankus. Kad ir kaip save apgaučiau, kad neturėjau lūkesčių norvegų režisieriaus Joachim Trier naujausiam darbui ir šio sezono „Kino pavasario“ atidarymo filmui „Sentimentali vertė“ (angl. Sentimental Value) (2025), vis tiek slaptai vyliausi ir tikėjausi, kad tai bus tas skandinaviškas atvejis, kuris nuneša stogą, priverčia nuolat sukti ir sukti siužetą, bandant suvokti, kaip kartais kinui pavyksta sukurti tą keistą vidinį dilgčiojimą. Deja, šįkart su „Sentimentalia verte“ taip nenutiko.

 

Smagu, kad tai ne tik atidarymo kinas, bet ir pirmasis, kuriuo pasitikau kino salėje šio sezono apskritai patį „Kino pavasario“ festivalį. Malonu, kad pats režisierius filmo pradžioje kreipėsi išskirtinai į Lietuvos „Kino pavasari“o žiūrovus. Šiaip Trier turi nemenką patirtį ir kino įdirbį, gana neblogai pamenu jo filmą „Garsiau už bombas“ (2015), „Telma“ (2017) bei tikriausiai mano iki šiol mėgstamiausią jo filmą „Blogiausias žmogus pasaulyje (2021). Galima sakyti, kad per tą filmą atradau bene geriausią savo kartos Europos aktorę Renate Reinsve, be kurios jau kokio filmo nebelabai įsivaizduoju ir paties „Kino pavasario“. Pernai ji puikiai pasirodė filme „Armandas“.

 

Be jokios abejonės „Sentimentali vertė“ techniškai ir dramaturgiškai geras filmas, nors nebuvo nei dilgčiojimo, nei poveikio tokio, kokio norėtųsi iš gero ir šiek tiek nepatogaus filmo. Gal dėl to, kad viskas buvo vietoje ir patogu, man regis, šiek tiek filmo ritmas ir tonas pasirodė pernelyg subtilus, vietomis prėskas ir pernelyg paklaidinantis subtiliose užuominose. Pasakojimo centre – dviejų suaugusių seserų su senu tėvu santykiai. Gustavas (aktorius Stellan Skarsgård) – senas ir pripažintas kino režisierius, bet prastas tėvas. Gyvenimo pabaigoje siūlo aktorei dukrai nusifilmuoti pagrindinį vaidmenį savo tikriausiai paskutiniame filme, tačiau Nora (aktorė Renate Reinsve) atsisako, ji negali susikalbėti su tėvu, tad net negali įsivaizduoti, kaip su ekscentriškuoju tėtušiu išvis galima dirbti. Gustavas parašė nuostabų scenarijų, remdamasis savo prisiminimais apie motiną, nors iš tikrųjų dramaturgija apie Norą. Galiausiai neįkalbinęs Noros jis jau paveldėtame name daro skaitymo repeticijas su amerikiečių aktore Reičele (aktorė Elle Fanning)... Taigi toje pjesėje ir filmo statybose atsiveria Gustavo pastangos kalbėtis per meną su dukra, nes tik tokią kalbą jis moka geriausiai, tačiau ar pavyks Norą atvesti ne tik į kiną, bet ir apmąstyti šeimos moterų santykius? Tai filmas be holivudinio „atsiprašau ir atleisk“.

 

Filme daug melancholijos ir slogumo. Tai ne toks provokuojantis filmas kaip anuomet „Blogiausias žmogus pasaulyje“. Jaučiasi, kad autoriui ši medžiaga yra kaip šeimos saga, ypač pagirčiau pirmuosius pasakojimo štrichus apie Gustavo paveldėtą namą, po kurio pamaniau: jeigu taip įtaigiai bus ir toliau pasakojama šioji istorija – tai bus metų filmas. Deja, nebus, tačiau tam tikrą gerą ir kokybišką vietą filmas užims. Filmas iš vienos pusės apie senėjimą, iš kitos – apie tai, ką reiškia būti scenoje su autentiškomis savo paties istorijomis, kai tave ištinka panikos priepuolis. Gustavo pastangos rekonstruoti (ir koreguoti?) šeimos istoriją kinu, suvokti motinos savižudybę, sudėlioti nuotrupas iš Antrojo pasaulinio karo stebint, kaip jo paties dukra arba Reičel bando perteikti tai, kas ateina giliai iš atminties. Kažkodėl „Sentimentali vertė“ man turi sąsajų su prancūzų režisieriaus Olivier Assayos filmu „Zils Marijos debesys“ (2014).

 

„Sentimentali vertė“ nešokiruoja, negąsdina, nieko nepagreitina. Filmas apie atmintį ir gyvenimo sąskaitas savo vaikams. Gustavo charakteris sudėtingas kaip tik gali būti egocentriško veikėjo-menininko, tačiau Gustavas iliuzijų neturi (nebent kiną), todėl suvokia, kad kinas kaip aktas, kaip pokalbis gali suartinti jį patį su dukromis. Scenarijus ir dramaturgija, kaip minėjau, labai subtilūs, norvegiškas koloritas, puikūs aktoriai, išbaigti vaidmenys su vidinėmis intencijomis. Ar galiu pridurti, kad tai tiesiog tvarkingas ir geras gurmaniškas kinas, kuriame svarbiausias dėmuo yra supratimo ir supratingumo anatomija.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Tėvas" / "Otec"

 Sveiki, skaitytojai!

Beveik kasmet pamatau nekomercinį filmą vis tokiu pačiu pavadinimu „Tėvas“ ir jie visi būna labai dramatiški ir geri, atskleidžiantys pačius įvairiausius tėvystės aspektus. Šįkart iš „Kino pavasario“ repertuaro slovakų režisierės Terezos Nvotovos filmas „Tėvas“ (slovak. Otec) (2025) patraukė savo dėmesį dramatiškais įvykiais, kurie nutinka visame pasaulyje, kai karštą ir kaitrią dieną netyčia žmonės palieka savo vaikus ar šunis automobilyje po kaitria saule. Sakoma, kad be kondicionieriaus ir negalėdami atsidaryti durų bei langų vaikai gali nuo kaitros numirti per 15 minučių... Kažkada esu apmąstęs panašų siužetą, kuris galėtų būti kokia nors visai pavykusia novele, tačiau štai slovakai, čekai ir lenkai, kurie kūrė filmą „Tėvas“, jau panaudojo šią idėją.

Filmas išties slogus ir dėl to, priešingai nei kitiems, man jis patiko, nes beregint įtraukė. Labiausiai jaudino pirmoji filmo dalis. Keturiasdešimtmetis Michalas jau įsitvirtinęs vadybinėje įmonėje, augina dviejų metų dukrą Dominyką, turi mylinčią žmoną Zuzką. Ryte, kiek išsigandęs dėl atsiradusios dėmės ant veido, jis skuba į darbovietę ir užveža dukrą į vaikų darželį... Tiksliau jam atrodo, kad jis ją užvežė. Amerikiečių mokslininkai jau nustatė, kad yra toks „pamiršto vaiko“ sindromas, kuris intensyviai gyvenantiems tėvams gali sukurti tikrovę iškreipiančius efektus, t. y. iliuzijas, kad vieną darė, o iš tikrųjų tik apie tai buvo pagalvota tarp gausybės stresą keliančių minčių, todėl smegenys sukuria vaizdinį, jog viskas buvo kiek kitaip. Panašiai nutinka ir išties mylinčiam ir nieko blogo savo dukrai nelinkinčiam tėvui Michalui. Aplinkybės, jau galite numatyti, kaip daugmaž susiklosto.

Istorija įtempto siužeto. Ne dėl dinamikos ir įvykių gausos, bet dėl tikslingai išreikštų skupulingų emocijų. Vienu metu žiūrint šį filmą pasidarė netgi sunku kvėpuoti. Manau, filmas labai įtaigus, beregint susitapatinau tiek su Michalu, tiek su Zuzka, tad tas praradimo apmaudus skausmas yra toks didžiulis, kad protu nesuvokiamas. Galiausiai Michalas teisiamas dėl savo apmaudžios klaidos, bet teisme jis tegali pasakyti, jog jam teismo verdiktas nebėra toks svarbus, kadangi jis nieko jau nebegali pakeisti... Režisierei puikiai pasisekė perteikti slegiančią tėvų netekties atmosferą, psichofiziniai veiksmai šokiruojantys ir tiesiog... Ėmiau galvoti, ar beįmanoma po tokių lemtingų įvykių gyventi normalų šeiminį gyvenimą, grįžti į darbą, kai esi smerkiamas dėl to, ko galbūt tu negalėjai suvaldyti ir pasirinkti.

Mėgstantiems itin aštrias temas rekomenduočiau nepraleisti šio filmo. Filmo koloritas, mano akimis, turi lenkiško ir apskritai gerojo Europos Rytų kino pajautą, kai viskas vietoje ir laiku, o svarbiausia – nepatogu. Siūlyčiau atkreipti į pagrindinio aktoriaus Milan Ondrík, kuris sukūrė Michalo vaidmenį, dėmesį, nes labai puikiai tiko ir atliko šį vaidmenį. Tai filmas, kuris, galima sakyti, niekur nenuveda, bet atidengia tikrovę, kurioje mes norėtume viską sudėlioti į dėželes, atskirti gėrį nuo blogio, skriaudą nuo klaidos, tačiau filme „Tėvas“ viskas taip sąlygota, kad nudyla prieš visuomenę asmeninė tragedija, kurią galėtume teisti. Visuomenei vis dar reikia atpirkimo ožio, o filmo sukelta empatija tarsi sako: palaukite, ar visada visos matomos avys turi būti nudažytos juodai? Stipru.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.2

Maištinga Siela