Filmas: "Alfa" / Alpha"

 

Sveiki!

 

Prancūzų režisierė Julia Ducournau visada turi ką nors papasakoti provokuojančio. Ankstesnieji jos filmai, ypač debiutinis „Šviežiena“ (2016), nustebino visokio siaubo ir mistinio filmo mačiusius žiūrovus, o „Titanė“ (2021) Kanuose netikėtai pelnė patį garbingiausią apdovanojimą – Auksinę palmės šakelę. Nors „Titanė“ buvo geras ir ekspresyvus filmas, novatoriška idėja, tačiau net po jos peržiūros pajutau, kad lyg iki Auksinės palmės šakelės man kažko būtų dar pristigę. Panašiai jaučiausi šiandien išėjęs iš „Kino pavasario“ salės po naujausio režisierės darbo „Alfa“ (pranc. Alpha) (2025), kuriame kino kūrėja jau jai įprastomis siaubo, dramos ir mistinėmis priemonėmis atskleidžia savitą apokaliptinę žmonijos viziją.

 

Neapsigaukite, filmas „Alfa“ gan neblogas ir jis tikrai turėtų surasti savo žiūrovą Lietuvoje. Tai kiek provokatyvesnis filmas, bet ne toks, kokio nebūtų įmanu išgliaudyti. Ducournau mus nukelia į galimai XX amžiaus 10 dešimtmečio paralelinę tikrovę, kuri iš esmės atspindi mūsų 10 dešimtmetį ir nevaldomus AIDS laikus, tik šioje tikrovėje siautėja dar keistesnis virusas, kuriuo užsikrėtus per kraują žmonės pradeda pamažu virsti marmurinėmis skulptūromis. Dėmesio centre – 13 paauglė Alfa, gyvenanti su vieniša berberų kilmės motina. Vieną dieną jų namuose pasirodo seniai dingęs motinos brolis, nuo narkotikų priklausantis Aminas, su kuriuo paauglei tenka dalytis bendru kambariu. Be to, jos motina mano, kad dukra taip pat užsikrėtė marmuro liga per nešvarią adatą viename jaunimo vakarėlyje besidarydama tatuiruotę...

 

Iš tikrųjų režisierė perkonstruoja baimės, prietarų, atstūmimo procesus, patirtus ne tik AIDS laikotarpiu, kai šia liga sergantieji buvo marginalizuojami, bet, man regis, ir COVID pandemijos laikotarpį. Filmo „Alfa“ idėja yra parodyti, kaip baimė ir liga gali paversti visuomenę (ir pačius žmones) šaltais bei kietais kaip akmuo, ir kad tik empatija gali išlaikyti mus „minkštus“ ir gyvus. Vienas įdomesnių siužetinių vingių filme yra įtikėjimas, kad paauglė serga, nors ji neserga ir kaip toji baimė veikia sapnus ir tikrovę bei realiuosius motinos ir dukters santykius. Sužinojusi apie galimą ligą paauglė mokykloje atstumiama, namie ji bando iššokti pro langą ir nusižudyti, instinktyviai jaučia, kad motinai yra pernelyg sunki našta. Alfos, pagrindinės veikėjos, baimė dėl ligos susipina su natūraliu kūno brendimu. Kraujas, žaizdos ir odos pokyčiai filme tampa fizine išraiška to chaoso, kurį jaučia besiformuojanti asmenybė.

 

Filmui šiokio tokio chaoso bando įnešti dvi pasakojimo laiko linijos, kurias jungia kadaise miręs Aminas ir Aminas vėl pasirodęs namuose, palikęs mergaitės atsiminimuose neišdildomą įspūdį apie gyvenimą ir mirtį. Iš dalies režisierė naudoja Aminą kaip metaforą vaiduoklio pavidalu, tad kadaise miręs dėdė tampa Alfos ir demonu, ir angelu sargu, kovojant su visuomenės baime ir prietarais. Į filmą įterpiami berberų Prancūzijoje esančios diasporos kultūriniai rudimentai, pvz., kalba, dainos, prietarai, tad išgaunamas šioks toks egzotiškas kontekstas tiek prancūzams, tiek kitiems žiūrovams.

 

Visgi režisierė daug investuoja į vizualumą ir netikėtas idėjas, tų idėjų formas, kurios gali stebinti savo ekspresija, sukelti įtaigumo įspūdį, bet iš esmės, atmetus kelias futuristines vizijas, filmas man pasirodė gan paprastas ir vietomis siužetiškai nuobodokas: paauglė pasinaudojo nešvaria adata, galimai galėjo užsikrėsti mirtina liga, motina kone nepaklaiksta iš siaubo. Tiek. Itin metaforiška filmo pabaiga, kai trylikametė su motina ir vaiduokliu išeina tiesiogine to žodžio prasme vizualiai į Raudonąjį berberų vėją. Galimos kelios pabaigos interpretacijos: a) Alfa susinaikina; b) Alfa pereina į kitą pusę ir peržengia mirtingumo ribą; c) Alfa susitaiko su šeima ir mirtingumu.

 

Filmas iš vienos pusės tiek metaforizuotas ir keistokas, kad įdomu visada mąstyti, o ką nori režisierė mums pasakyti. Ekspresijos ir vaidybos prasme filmas puikus, jis tarsi praeities istorijomis pranašauja niūrią ateitį. Ir visai ne dėl virusų, nuo kurio akmenėja žmonės, o dėl atsikartojančių politinių, visuomeninių ir individualių reakcijos modelių gilių, apokaliptinių krizių metu. Manau, ateityje ši režisierė dar driokstelės kaip reikiant.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mauritanietis" / "The Mauritanian"

 Sveiki,

 

Kai prieš daugel metų pamačiau dokumentinį filmą „Kelias į Guantanamą“ (2006), buvau išmaudytas šaltu dušu. Toji dokumentuota istorija, kaip vienas indų vaikinukas tiesiog iš gatvės pateko į baisiausią kalinių kankinimų kalėjimą, nes buvo apkaltintas neteisingai Rugsėjo 11-osios terorizmu, mane labai sukrėtė. JAV vyriausybei tuokart reikėjo įgyvendinti Džordžo Bušo šūkį „Už tai tikrais kas nors sumokės“. Ir sumokėjo daug nekaltų žmonų, didžioji dalis iš jų – islamistai, pagrobti ir paversti kaliniais be teisės prabilti. Pasirodo, kad tai ne vienintelė tokia istorija. Štai Mohamedou Ould Slahi taip pat buvo sulaikytas ir įkalintas liūdnai pagarsėjusiame Guantanamoje. Filmas „Mauritanietis“ (angl. The Mauritanian) (2021) pasakoja jo kraupią įkalinimo ir išsivadavimo istoriją, kuri tęsėsi daugiau nei 13 metų. Vyras į laisvę, nieko nepadaręs, išėjo tik 2016 metais. Iš jo laiškų išleista knyga, kuri tapo ne tik bestseleriu, bet ir padėjo atskleisti baisius JAV vyriausybės ir armijos politinius manevrus, kankinimų ir palaužimo sistemą.

 

Kaskart žiūrėdamas tokį filmą ar serialą, kuris smarkiai dokumentuotas, ieškau ryšio su matytomis istorijos, kurie paliudytų tiesą. Visai nesvarbu, kad tai vaidybinis filmas, jis išties sukrečia ir paliudija prieš tai matytą „Kelionę į Guantanamą“. Kad JAV teisinė sistema yra korumpuota, supuvusi ir neįtikėtinai įžūli, kad viduryje dienos „legaliai“ ir „teisėtai“ gali iš paprasto žmogelio, kuris ėjo nusipirkti ledų, padaryti monstrą, papirkus žiniasklaidą ir teismus, jau nebekyla abejonių. Tą daro tie, kurie valdo JAV teisinę sistemą ir... neslėpkime, apskritai visų šalių teisines sistemas. Tai ne konspiracinė teorija. Taip susidorojama su žmonėmis, sukuriama politika, patrauklumas. Vienas labiausiai šokiruojančių tokių teisėsaugos serialų yra „Apkaltintas žmogžudyste“. Dviejų sezonų serialas, kuris susišaukia, sakyčiau, su „Maritaniečiu“ ir paliudija, kaip veikia legalus smurtas JAV-ose.

 

Pagrindinius vaidmenis sukuria įsimintini aktoriai. Legendinė Judie Foster už šį vaidmenį pelnė Auksinį gaublį.  Įtikinamai pasirodė ir Tahar Rahim. Vis daugiau ir daugiau pasirodo tokių kino filmų iš Amerikos avilio, kurie labai gausiai finansuojami, kurie atskleidžia tam tikras iš pradžių tik konspiracijų teorijų lygmenyje sklandančius įsitikinimus. Visgi labai džiaugiuosi, kad filmas ne apie tuos didvyrius, kurie šaudė ir prievartavo Artimuosiuose Rytuose, o grįžę apkabina lyg didvyriai žmoną blondinę ir bučiuoja dukreles bei niurko šunį. Tai ne toji Amerika, šis filmas iš esmės atskleidžia Bušo ir iš dalies Obamos veiksmų neteisingumą. Kas keisčiausia? Kalinys buvo paleistas tada, kai prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas.

 

Ką mes iš tikrųjų žinome apie amerikiečių politiką ir jų veikėjų veidus, jeigu monstrą sukurti taip lengva turint armiją, pinigų ir galią? Po tokių filmų susimąstau: ar po angelų kaukėmis, laisvę, toleranciją bei demokratiją skleidžiančių politinių srovių nesislepia būtent tikrieji demonai, o tie, kas atrodo iš pažiūros stačiokiški, neskanūs, nedemokratiški yra kur kas geresni? Žiūrint tokius filmus ir žinant, kad viskas tikrovėje vyksta kur kas žiauriau, neapleidžia jausmas, kad verta suabejoti bet kokiu deklaruojamu teisingumu iš šalies. Pabaigoje rodomi dokumentiniai kadrai apie tikrąjį šio filmo veikėją mane labiausiai sujaudino. Tokio šviesaus ir tiek besišypsančio žmogaus nesu matęs. Ne kiekvienas tiek iškentęs geba atrasti tiek šviesos ir gėrio gyvenime, nes pripažinkime, kad dažnai tokios traumuojančios patirtys paprasčiausiai žmogų sunaikina iš vidaus. Geras filmas.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pranašas" / "A Prophet"

Sveiki,

Režisierius Jacques Audiard tikrų tikriausias Kanų kino festivalio fenomenas, kadangi paskutinieji jo darbai vis patenka tarp stipriausių filmų: „Kaulai ir rūdys“ (2012), „Dypanas“ (2015) ir tikrų tikriausias paskutinis tarptautinis hitas „Broliai Sistersai“ (2018), dėl kurio ir ėmiausi žiūrėti jo kiek senesnį filmą, apibudinamą kaip patį geriausią režisieriaus darbą „Pranašas“ (angl. A Prophet) (2009).

Slogūs filmai apie gyvenimą kalėjime dažniausiai susižiūri dvejopai. Vieni labai tamsūs, nevykę, neišvystyti, vaizduojantys vien besaikį smurtą ir išgyvenimą, o kiti, pavyzdžiui, „Pranašas“ bando aprėpti ne vien tik tai, bet ir asmeninę pagrindinio veikėjo pasaulį bei kiek šalutinių veikėjų ir sukuria įspūdį, kad esame kažin kokiame tikrai hermitiniame, izoliuotame vakuuminiame pasaulyje, kur galiojo visai kitos taisyklės ir įstatymai. Bet net ir tokiam filmui reikia psichologiškai pasiruošti! Net nesitikėjau, kad filmo pirmosios 30 minučių bus tokios paveikios: ką tik į kalėjimą patekęs vyrukas iš Korsikos (arabas) yra priverstas nužudyti čionai laikinai įmestą gangsterį per intymų lytinį aktą vien skutimosi peiliuku, kurį slepia savo burnoje... Vien tai, kaip žiūrovas įsivaizduoja tą peiliuką laikant burnoje, kyla pagaugai, o pats nužudymo aktas toks tikroviškas, kad nė iš tolo neprimena tų prastų scenų, kai iš perrėžtos gerklės bėga avietinės spalvos braškių uogienė ar pomidorų padažas. Silpnų nervų žiūrovams nerekomenduoju, nes mano „namiškiai“ pabėgo į kitą kambarį, sakydami, kad pasidarė silpna. Vadinasi, paveiku, vadinasi, viskas gerai, taip ir turi būti...

Likusi filmo dalis kėlė šiokį tokį nerimą, nes priverčia spėlioti beveik išprotėjusio jaunuolio psichikos veiksnius; vaikinui vaidenasi ne tik užmuštasis vaikinas, bet ir dar aplanko tam tikros vizijos. Vieną akimirką atrodo, kad jo lemptis tapti kalėjimo sektoriaus karaliumi, perrimti baltųjų valdžią, bet jis nuolat dirba mulu, išeina į laisvę ir vėl veliasi į tas tamsias nusikaltėlių struktūras ir staiga pamišimo baimė, kurią patyrė pradžioje, paverčia jį savotišku kietuoliu, bet... Filmas bando būti dinamišku ir „tirštu“, prifarširuotas kalėjimo taisyklių, įtampos, įvykių ir kiek priminė man tą tirštąjį brazilų filmą „Dievo miestas“ (2002), tačiau antroji filmo dalis dėl hermetikumo visgi ima atrodyti nesibaigiančiu kalėjimo intrigų dvaru, kuriame nuolat naujos misijos, nauja kontrabanda, nauja diena ir viskas pradeda atrodyti be pabaigos, kad veikėjo niekur nebeveda arba veda, mano akimis, pernelyg užvilkintai.

Ypatingai gera pagrindinio aktoriaus Tahar Rahim vaidyba, įvertinta apdovanojimais. Filme jis absoliučiai išlaiko tokią rimtį, kad puiku tiesiog į jį žiūrėti ir pajusti, kaip jo kuriamas veikėjas evoliucionuoja. Tirštas pasakojimas, daug psichologinio ir fizinio smurto, daug kalėjimo istorijos klišių, kurios vėlei leidžia susidaryti prastą ir kraupaus kalėjimo gyvenimo įspūdį. Ir iš tikrųjų, tai tikrai labai tamsus filmas, kuris ir gurmanams, ir mūsų Lietuvos „kietuoliams“, kurie dažniausiai po kokiu nors filmu apie moters nėštumo problemas mėgsta papezėti apie tai, kad filmas „bobiškas“. Tai, sakykime, kad filmas „Pranašas“ labai jau „vyriškas“ (nors man iki šiol paslaptis, kodėl smurtas priskiriamas vyrų pasauliui kaip teigiamas ir kažką įrodantis aspektas), aišku, tai kvailos klišės, bet šiam filmui labai jau tinka. Stipru.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.9

Jūsų Maištinga Siela