„Mano gyvenimo filosofija
tokia, kad ne mano reikalas, ką žmonės apie mane kalba. Aš esu, kas esu, ir tai,
ką aš darau. Nieko nesitikiu ir viską priimu. Ir tai palengvina gyvenimą.
Gyvename pasaulyje, kuriame laidotuvės svarbiau už mirusiuosius, santuoka
svarbiau už meilę, o išvaizda svarbiau už sielą. Gyvename pakavimo kultūroje,
kuri niekina turinį.“ Jodie Foster
Perskaičiau ir pamaniau,
kad taip gyventi yra teisinga. Neišgyvenant, kas ką apie tave tauzija, nes juk
svarbiausia gyvenime jaustis savimi. Žmonės yra pletkininkai ir
pretenzingi, aišku, ne visi, bet, deja, kultūra ir tokia, kad mes vieni kitus
kritikuojame ir smerkiame pagal savo normalumo įsivaizdavimą, bet juk tiesa
tokia, kad normalumas neegzistuoja.
Kai prieš daugel metų pamačiau dokumentinį filmą „Kelias
į Guantanamą“ (2006), buvau išmaudytas šaltu dušu. Toji dokumentuota istorija, kaip
vienas indų vaikinukas tiesiog iš gatvės pateko į baisiausią kalinių kankinimų
kalėjimą, nes buvo apkaltintas neteisingai Rugsėjo 11-osios terorizmu, mane
labai sukrėtė. JAV vyriausybei tuokart reikėjo įgyvendinti Džordžo Bušo šūkį „Už
tai tikrais kas nors sumokės“. Ir sumokėjo daug nekaltų žmonų, didžioji dalis
iš jų – islamistai, pagrobti ir paversti kaliniais be teisės prabilti.
Pasirodo, kad tai ne vienintelė tokia istorija. ŠtaiMohamedou
Ould Slahi taip pat buvo sulaikytas ir įkalintas liūdnai pagarsėjusiame
Guantanamoje. Filmas „Mauritanietis“ (angl. The Mauritanian)
(2021) pasakoja jo kraupią įkalinimo ir išsivadavimo istoriją, kuri tęsėsi
daugiau nei 13 metų. Vyras į laisvę, nieko nepadaręs, išėjo tik 2016 metais. Iš
jo laiškų išleista knyga, kuri tapo ne tik bestseleriu, bet ir padėjo
atskleisti baisius JAV vyriausybės ir armijos politinius manevrus, kankinimų ir
palaužimo sistemą.
Kaskart žiūrėdamas tokį filmą ar serialą, kuris
smarkiai dokumentuotas, ieškau ryšio su matytomis istorijos, kurie paliudytų
tiesą. Visai nesvarbu, kad tai vaidybinis filmas, jis išties sukrečia ir
paliudija prieš tai matytą „Kelionę į Guantanamą“. Kad JAV teisinė sistema yra
korumpuota, supuvusi ir neįtikėtinai įžūli, kad viduryje dienos „legaliai“ ir „teisėtai“
gali iš paprasto žmogelio, kuris ėjo nusipirkti ledų, padaryti monstrą, papirkus
žiniasklaidą ir teismus, jau nebekyla abejonių. Tą daro tie, kurie valdo JAV teisinę
sistemą ir... neslėpkime, apskritai visų šalių teisines sistemas. Tai ne
konspiracinė teorija. Taip susidorojama su žmonėmis, sukuriama politika,
patrauklumas. Vienas labiausiai šokiruojančių tokių teisėsaugos serialų yra „Apkaltintas
žmogžudyste“. Dviejų sezonų serialas, kuris susišaukia, sakyčiau, su „Maritaniečiu“
ir paliudija, kaip veikia legalus smurtas JAV-ose.
Pagrindinius vaidmenis sukuria įsimintini aktoriai. Legendinė
Judie Foster už šį vaidmenį pelnė Auksinį gaublį. Įtikinamai pasirodė ir Tahar Rahim. Vis daugiau
ir daugiau pasirodo tokių kino filmų iš Amerikos avilio, kurie labai gausiai
finansuojami, kurie atskleidžia tam tikras iš pradžių tik konspiracijų teorijų
lygmenyje sklandančius įsitikinimus. Visgi labai džiaugiuosi, kad filmas ne
apie tuos didvyrius, kurie šaudė ir prievartavo Artimuosiuose Rytuose, o grįžę
apkabina lyg didvyriai žmoną blondinę ir bučiuoja dukreles bei niurko šunį. Tai
ne toji Amerika, šis filmas iš esmės atskleidžia Bušo ir iš dalies Obamos veiksmų
neteisingumą. Kas keisčiausia? Kalinys buvo paleistas tada, kai prezidentu buvo
išrinktas Donaldas Trumpas.
Ką mes iš tikrųjų žinome apie amerikiečių politiką ir
jų veikėjų veidus, jeigu monstrą sukurti taip lengva turint armiją, pinigų ir
galią? Po tokių filmų susimąstau: ar po angelų kaukėmis, laisvę, toleranciją
bei demokratiją skleidžiančių politinių srovių nesislepia būtent tikrieji demonai,
o tie, kas atrodo iš pažiūros stačiokiški, neskanūs, nedemokratiški yra kur kas
geresni? Žiūrint tokius filmus ir žinant, kad viskas tikrovėje vyksta kur kas
žiauriau, neapleidžia jausmas, kad verta suabejoti bet kokiu deklaruojamu
teisingumu iš šalies. Pabaigoje rodomi dokumentiniai kadrai apie tikrąjį šio
filmo veikėją mane labiausiai sujaudino. Tokio šviesaus ir tiek besišypsančio
žmogaus nesu matęs. Ne kiekvienas tiek iškentęs geba atrasti tiek šviesos ir
gėrio gyvenime, nes pripažinkime, kad dažnai tokios traumuojančios patirtys
paprasčiausiai žmogų sunaikina iš vidaus. Geras filmas.
Tęsiu 18 filmų iššūkį iki „Kino
pavasario“. Dešimtasis filmas.
Kaip
aš pasiilgau fantastinių ir įtemptų veiksmo filmų, kuriuos ryte rydavau prieš
dešimtmetį! Genamas tos nostalgijos nusprendžiau pažiūrėti visų labai įvertintą
režisieriau Neillo Blomkampo filmą „Eliziejus“ (angl. Elysium)
(2013). Pastarasis filmas mums pasakoja apie socialinės nelygybės kamuojamą
žmonijos ateitį. Pasaulio turtingieji su pažangiomis gydymo technologijomis
atsiskyrė nuo Žemės ir sau saugiai ir prabangiai gyvena kosminėje stotyje,
vadinamoje Eliziejumi. Visi likę žemės žmonės, kamuojami ligų ir nepritekliaus,
trokšta patekti į kosminę stotį kaip į išsvajotą rojų.
Kaip
tokiuose filmuose ir būna, galingieji trokšta valdyti procesus žemėje, tačiau
nenori dalytis savo technologijomis. Jiems svarbiausia valdžia. Centrinė filmo
figūra tampa smarkiai radiacijos nušvitintas ir mirštantis Matt Damon skurtas
veikėjas Maksas, kuris nebeturėdamas ko prarasti, todėl į savo galvą implantuoja
(tai vienintelis man patikęs filmo momentas!) jį stiprinančią kovinę technologiją
ir tampa „pagerintu“ kiborgu, tačiau prisiverda galybę košės sau ir savo
draugei daktarei. Eliziejaus galingieji pradeda medžioti Maksą...
Tiesą
sakant, seniai bežiūrėjau tokį neįtraukiantį ir nuobodų fantastinį veiksmo
filmą. Gal darausi per senas ir atsparus? Tiesiog filmo veiksmas ir siužetas
tiek primityvus, kad norėjosi prasukinėti. Nejaudino praktiškai niekas. Dirbtinai
pritempta apokalipsinė Žemės ir žmonijos ateitis atrodė apipinta kino klišėmis,
viskas daugmaž jau kažkur matyta. Viensiužetis pasakojimas yra toks plokščias,
kad filmas nepateikia jokios idėjos, absoliučiai net nebando provokuoti. Maksas
didvyriškai pasiaukoja dėl mylimos moters ir jos dukrelės, veblena apie
vaikystėje duotus pažadus, bando iš žiūrovo išmelžti kažkokias emocijas, bet
viskas taip nuspėjamai skysta, kad net koktu. Moteris įsikibusi savo dukrelės, gėriui
atstovaujantys skurstantieji ir galios pozicijoje tikri moralės antžmogiai –
tradicinė pamokslaujanti gerumo ir blogumo kunigėlio tribūna. Jeigu filmą
žiūrėčiau būdamas ketvirtoku, gal jis ir patiktų, tačiau dabar visumoje,
neskaitant neblogų kino efektų, taip lėkšta ir banalu, kad per tuos nuobodžius kompiuteriniais
žaidimais grįstus susišaudymus tiesiog pražiovavau. Likau taip ir nesupratęs
ir, tiesą sakant, gerokai apviltas, kai man komentatoriai žadėjo išlaikytą ir
netikėtą filmo pabaigą. Pabaiga absoliučiai standartinė, idėja plokščia,
veiksmas nuobodus ir standartinis. Filmas žemiau vidutinio. Jaučiuosi iššvaistęs
vakarą.
Kad Jodie Foster yra
puiki aktorė, tikriausiai niekas tuo neabejoja, tačiau neretai taip būna, kada
puikūs aktoriai dar tampa ir puikiais režisieriais. Tiesą sakant, jos
režisuotas filmas „Bebras“ man nesukėlė kažin kokių didelių emocijų. Šįkart aktorė
ir režisierė imasi itin aštraus trilerio pavadinimu „Pinigų monstras“ (angl. Money
Monster) (2016) ir susikviečia tikriausiai be jokios atrankos žymius
Holivudo aktorius – George Clooney ir Julia Roberts.
Apie pagrobtus įkaitus
prikurta šitiek filmų, kad tikriausiai kažkuo nustebinti žiūrovą sunku. Ši tema
ir žanras iš esmės jau kadaise išsisėmė, nebent būtų kurta kokia nors reali
biografinė drama su specifine režisieriaus maniera. „Pinigų monstras“ apskritai
pasirodė šioje terpėje blankoka kino juosta. Taip, aktoriai geri, įtampos taip
pat yra, bet iš esmės viskas tas pats per tą patį. Sukurti gerą įkaitų dramą –
žvėriškai sunku, pats žanras nedėkingas. Gana vidutiniškas scenarijus, karštas įkaitų
„taškas“ tiesioginiame eteryje lyg ir bando sufleruoti, kokius monstrus padaro
pinigų sistema, kad jaunas vyrukas pradeda grasinti ginklu prieš visą pasaulį. Taip,
idėja gal ir nebloga, tačiau vis žiūrėjau ir be aktorių, ir neblogos režisūros
gerai apibrėžtoje žanro zonoje, praktiškai nepamačiau nieko novatoriško,
įdomaus ar bent to, ko nebūčiau matęs kituose tokio tipo filmuose.
Labai paskutiniu metu mane
sužavėjo britų aktorius Jack O‘Conell‘is, kuris kuria įspūdingai temperamentingus
vaidmenis. Šiuo atveju irgi. Taip pat malonu matyti ir serialo „Svetimšalė“
žvaigždę Caitriona Balfe antro plano rolėje, o ką jau besakyti apie veteranus. Filmas
nėra prastas, tačiau norėjosi kitokios režisūrinės pozicijos, nes kol kas
filmas itin vidutiniškas.
Šiandien noriu pristatyti legenda tapusį filmą „Avinėlių tylėjimas“ (The
Silince of the Lambs) (1991 m.). Na, po iš naujai pamatyto „Švytėjimo“,
norėjosi pamatyti ir šį filmą, kurį kažkada mačiau vaikystėje, tačiau atmintyje
nieko jau nebeišliko. Nežinau ar tai tiesa, bet visgi pareklamuosiu: „"Avinėlių
tylėjimui” atiteko net penki “Oskarai” – už geriausią metų filmą, režisierių,
aktorių, aktorę ir scenarijų. Koks įspūdingas tuomet pasirodė filmas, byloja ir
toks faktas: po “Avinėlių tylėjimo” premjeros, Amerikoje net 100 tūkst. merginų
nusprendė pasirinkti FTB agentės profesiją.“ Filmas – penkių Oskarų savininkas ir laikomas bene
geriausiu siaubo trileriu kino istorijoje. Sunku kažką ir naujo pasakyti –
patiko, aišku, kad patiko. Provokuojantis ir bauginantis siužetas, du nuostabūs
aktoriai – Jodie Foster ir nepakartojamasis Anthony Hopkins, pastarasis iš vis
mane labai sužavėjo, buvo nepaprastai bauginantis ir demoniškas – nepaprastai tiko
jam vaidinti žmogėdrą. Filme tikrai nemažai įtampos tiek psichologinės, tiek
emocinės, tiek detektyvinės...
Filmui jau daugiau nei 20 metų, patys aktoriai per tiek metų sukūrė
nepaprastai gerų ir stiprių vaidmenų, tačiau tikriausiai daugelis sutiks, kad „Avinėlių
tylėjimas“ jau tikra klasika, jį galima žiūrėti ir dar po 20 metų, ir dar 20
metų... Ką aš galiu pasakyti – reikia tiesiog pamatyti, nes vargu, ar verta
dabar pasakoti siužetą, liaupsinti filmo kūrėjus, tai tikrai stipru, įtaigu ir
įdomu. Buvo šaunu ir vėl viską prisiminti – rekomenduoju gero filmo mėgėjams,
įtemptesnio siužeto fanams. Manau, kad tai filmas, kurį puikiai žiūrės ir
gurmanai, ir pramoginio filmo mėgėjai.
Mano įvertinimas: 9/10 Kritikų vidurkis: 84/100 IMDb: 8.6
Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Kivirčas“ (Carnage) (2011 m.). Aha...
Šis filmas mane prigavo! Pradėjau žiūrėti ir viskas mane taip pagavo, taip įtraukė
tų santykių bylinėjimas, kad net praradau žadą. Filmo veiksmas vyksta visada
viename bute, be jokių pertraukų, vienas ilgas, rodos, niekada nesibaigiantis
pokalbis tarp dviejų sutuoktinių, kurie bando išspręsti jų sūnų kilusį
konfliktą. Net struktūriškai matosi, kad siužetas yra skirtas teatro scenai, po
to pasižiūrėjau, ogi filmas ir statytas pagal pjesę! Bet tai filmo nesumenkino,
nes viskas buvo tiesiog tobula – štai ką galima pavadinti tobula, organiška ir
gera komedija, kuri kyla iš natūralių gyvenišmų aplinkybių, yra gyva,
besivystanti.
Labiausiai patiko personažų besivystanti linija, kada pokalbis prasideda
labai santūriai ir baigiasi daiktų trankymais, girtuokliavimu. Per visą filmą
spėjo atsiskleisti įvairūs deriniai – vyrai palaiko vyriškas idėjas, moterys –
moteriškas, poros palaiko savo sutuoktinius – įvairiapusė psichologinė įtampa, variacijos.
Palaipsniui kiekvienas personažas atskleidžia ir savo silpnybes, ir savo
žvėriškumą ir viską, kas esti žmoguje. Manau, kad pats siužetas, pjesė ir
filmas, kurį režisavo „Pianisto“ režisierius Roman Polanski, yra labai stiprus,
įtaigus, logiškas, įsibėgėjęs siekiantis kulminacijos.
O ką jau bereikia kalbėti apie aktorių kolektyvą – Judie Foster, Kate
Winslet, Christoph Waltsz, John C. Reilly – jie buvo nuostabūs, man asmeniškai
labiausiai imponavo Kate Winslet personažas, nežinau kodėl, gal dėl to, kad
labiausiai esu prisirišęs prie jos paskutiniuoju metu, arba šiaip tiesiog buvo
įtaigiausia – nežinia.
Labai džiaugiuosi pamatęs šią mūsų gyvenimo absurdą deklaruojančią draminę
komediją, kuri išlaikė mano dėmesį iki pat paskutinės akimirkos, o po seanso
pasijutau labai pasisotinęs, todėl nepagailėsiu šiam filmui pačių aukščiausių
balų.
Mano įvertinimas: 10/10 Kritikų vidurkis: 61/100 IMDb: 7.2
