Filmas: "Whitney" / "Whitney"

 

Sveiki,

Dar pamenu tuos laikus, kai Whitney Houston mirties paskelbimas (kaip ir anuomet Michael Jackson) prilygo tikrai katastrofinei bombai. Abu atlikėjai su savimi nusinešė ne tik juodaodžiams kultūrine ir politine prasme reikšmingą epochą, bet ir visam likusiam pasauliui. Prieš kelerius metus aptariau dokumentinį filmą apie W. Houston „Whitney: Ar galiu būti savimi?“ (2017) ir jis davė nemažai žinių ir aiškumo apie vieną talentingiausių atlikėjų pasaulyje. Po metų pasirodė kitas dokumentinis filmas „Whitney“ (angl. Whitney) (2018), kurį režisavo     Kevin Macdonald ir, pripažinsiu iškart, kad šioji nesaldesnė versija kapstosi kur kas giliau ir įdomiau, nei pirmasis filmas.

Negalėčiau niekam kitam šio filmo rekomenduoti, nei Whitney Houston asmenybe ir jos muzika besidomintiems žiūrovams. Kitiems, nežinau, ar būtų itin įdomu. Šiame dokumentiniame filme, sudurstytame iš įvairių koncertų, intervių ir asmeninių pačios atlikėjos artimųjų išsaugotų kadrų, vėl pateikiama nauja W. Houston gyvenimo perspektyva. Mokykloje patyrusi patyčias, vėliau išsiųsta į mergaičių katalikišką mokyklą, atlikėją suformavo kaip itin dvasingą ir tikinčią personą. Visgi šiame filme jos motina šneka kur kas mažiau nei aname filme. Dažniausiai beveik visi artimieji apie Houston atsiliepia labai šiltai, nors čia derinama ir su tamsiąja atlikėjos gyvenimo puse.

Kas mane nustebino? Ogi tai, kad truputį veidmainė jos motina Cissy Houston. Pastaroji buvo užmezgusi romaną su pastoriumi, todėl ji turėjo išsiskirti su vyru, o tai atsiliepė pačiai Whitney. Įdomiausia, kas pačioje filmo pabaigoje pabrėžiama, kad motina taip niekada ir nesužinojo, kad pačią Whitney vaikystėje tvirkino jos pusseserė irgi garsi atlikėja Dee Dee Warwick, o tai nulėmė ir pačios Whitney orientacijos neapsisprendimą. Ilgą laiką būdama šlovės viršūnėje ir netgi gyvendama santuokoje su skandalinguoju Bobby Brown, ji visus reikalus pavesdavo savo geriausiai ir artimiausiai draugei Robyn, kuri buvo beveik atvira lesbietė. Tarp moterų, kaip supratau, buvo ir romanas, kuriam itin prieštaravo jos artimieji, nes Houston viešojoje erdvėje turėjo išlikti nesusitepusi. Galiausiai įklimpusi iš nuovargio į narkotikus, kurie ją pagyvindavo, manau, o ir filmo kūrėjai tą pabrėžia, atsivėrė tiesus pragaras į savotiškos tapatybės ir asmenybės susiskaldymą t. y. kaltinimai iš juodaodžių, kad ji parsidavė baltaodžių muzikai, o vėliau ir tvirkinimai, skandalai ir barniai su vyru, kuris jai po neįtikėtinos šlovės po filmo „Asmens sargybinis“ ėmė pavyduliauti profesine prasme, nes staiga pasijuto žmonos šešėlyje. O kur dar tėvas, kuris po Robyn tapo atlikėjos reikalų tvarkytoju, pavogė iš jos milijonus, o po to dar padavė į teismą, norėdamas prisiteisti 100 milijonų dolerių, sakydamas, kad dukra jam skolingą. Tikriausiai tą lemtingą spermatozoidą, iš kurios ji atsirado.

Paskutinė vinis šioje istorijoje sukalama į atlikėjos karstą yra jos motinystės problematika. Nustebau, kad jos dukra Bobby troško savo garsiosios motinos mirties, abi kartu vartojo narkotikus, o didžiąją laiko dalį ji augo gastrolėse arba prižiūrima auklės, praktiškai nematydama savo bendraamžių. Visgi dukters likimas labai panašus į motinos, ją rado irgi mirusią vonioje. Ar ne likimo ironija, kad niekšelis ir ją prie bedugnės stūmęs B. Brown, kuris sutiko šiame filme duoti interviu, pats išnešė sveiką kailį, o žmona ir dukra numirė? Visgi filmas ne vien tik apie Whitney Houston problemas, bet ir apie talentą, dievo dovaną, aistringą dainavimą ir dar daug daug kitų puikių dalykų, kurie vyko iki maždaug 1992 metų. Filmas atskleidžia vėl tą patį esminį dalyką, kuris jau daugel metų mane jaudina: kaip žmogaus talentas paveikia to žmogaus asmeninį gyvenimą, o šlovė ir turtai atveria neretai asmenines pragaro skyles.

P. S. Whitney buvo rasta veidu plūduriuojanti vonioje, kai draugė nuėjo jai nupirkti keksiukų ir grįžo po 30 minučių. Savižudybė? Tikriausiai ne. Narkotikai? Galimas daiktas. Žmogžudystė už skolas? Į šį klausimą kol kas atsakymo nėra, bet žmonės kalba, žmonės įtaria...

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mauritanietis" / "The Mauritanian"

 Sveiki,

 

Kai prieš daugel metų pamačiau dokumentinį filmą „Kelias į Guantanamą“ (2006), buvau išmaudytas šaltu dušu. Toji dokumentuota istorija, kaip vienas indų vaikinukas tiesiog iš gatvės pateko į baisiausią kalinių kankinimų kalėjimą, nes buvo apkaltintas neteisingai Rugsėjo 11-osios terorizmu, mane labai sukrėtė. JAV vyriausybei tuokart reikėjo įgyvendinti Džordžo Bušo šūkį „Už tai tikrais kas nors sumokės“. Ir sumokėjo daug nekaltų žmonų, didžioji dalis iš jų – islamistai, pagrobti ir paversti kaliniais be teisės prabilti. Pasirodo, kad tai ne vienintelė tokia istorija. Štai Mohamedou Ould Slahi taip pat buvo sulaikytas ir įkalintas liūdnai pagarsėjusiame Guantanamoje. Filmas „Mauritanietis“ (angl. The Mauritanian) (2021) pasakoja jo kraupią įkalinimo ir išsivadavimo istoriją, kuri tęsėsi daugiau nei 13 metų. Vyras į laisvę, nieko nepadaręs, išėjo tik 2016 metais. Iš jo laiškų išleista knyga, kuri tapo ne tik bestseleriu, bet ir padėjo atskleisti baisius JAV vyriausybės ir armijos politinius manevrus, kankinimų ir palaužimo sistemą.

 

Kaskart žiūrėdamas tokį filmą ar serialą, kuris smarkiai dokumentuotas, ieškau ryšio su matytomis istorijos, kurie paliudytų tiesą. Visai nesvarbu, kad tai vaidybinis filmas, jis išties sukrečia ir paliudija prieš tai matytą „Kelionę į Guantanamą“. Kad JAV teisinė sistema yra korumpuota, supuvusi ir neįtikėtinai įžūli, kad viduryje dienos „legaliai“ ir „teisėtai“ gali iš paprasto žmogelio, kuris ėjo nusipirkti ledų, padaryti monstrą, papirkus žiniasklaidą ir teismus, jau nebekyla abejonių. Tą daro tie, kurie valdo JAV teisinę sistemą ir... neslėpkime, apskritai visų šalių teisines sistemas. Tai ne konspiracinė teorija. Taip susidorojama su žmonėmis, sukuriama politika, patrauklumas. Vienas labiausiai šokiruojančių tokių teisėsaugos serialų yra „Apkaltintas žmogžudyste“. Dviejų sezonų serialas, kuris susišaukia, sakyčiau, su „Maritaniečiu“ ir paliudija, kaip veikia legalus smurtas JAV-ose.

 

Pagrindinius vaidmenis sukuria įsimintini aktoriai. Legendinė Judie Foster už šį vaidmenį pelnė Auksinį gaublį.  Įtikinamai pasirodė ir Tahar Rahim. Vis daugiau ir daugiau pasirodo tokių kino filmų iš Amerikos avilio, kurie labai gausiai finansuojami, kurie atskleidžia tam tikras iš pradžių tik konspiracijų teorijų lygmenyje sklandančius įsitikinimus. Visgi labai džiaugiuosi, kad filmas ne apie tuos didvyrius, kurie šaudė ir prievartavo Artimuosiuose Rytuose, o grįžę apkabina lyg didvyriai žmoną blondinę ir bučiuoja dukreles bei niurko šunį. Tai ne toji Amerika, šis filmas iš esmės atskleidžia Bušo ir iš dalies Obamos veiksmų neteisingumą. Kas keisčiausia? Kalinys buvo paleistas tada, kai prezidentu buvo išrinktas Donaldas Trumpas.

 

Ką mes iš tikrųjų žinome apie amerikiečių politiką ir jų veikėjų veidus, jeigu monstrą sukurti taip lengva turint armiją, pinigų ir galią? Po tokių filmų susimąstau: ar po angelų kaukėmis, laisvę, toleranciją bei demokratiją skleidžiančių politinių srovių nesislepia būtent tikrieji demonai, o tie, kas atrodo iš pažiūros stačiokiški, neskanūs, nedemokratiški yra kur kas geresni? Žiūrint tokius filmus ir žinant, kad viskas tikrovėje vyksta kur kas žiauriau, neapleidžia jausmas, kad verta suabejoti bet kokiu deklaruojamu teisingumu iš šalies. Pabaigoje rodomi dokumentiniai kadrai apie tikrąjį šio filmo veikėją mane labiausiai sujaudino. Tokio šviesaus ir tiek besišypsančio žmogaus nesu matęs. Ne kiekvienas tiek iškentęs geba atrasti tiek šviesos ir gėrio gyvenime, nes pripažinkime, kad dažnai tokios traumuojančios patirtys paprasčiausiai žmogų sunaikina iš vidaus. Geras filmas.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaip aš dabar gyvenu" / "How I Live Now"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šįkart noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Kaip aš dabar gyvenu“ (angl. How I Live Now) (2013), kurį režisavo britų režisierius Kevin Macdonald, kuris labiau žinomas kaip dokumentinių filmų režisierius bei tokių vaidybinių juostų hitų kaip „Tikroji padėtis“ (2009), „Devintojo legiono erelis“ (2011).  „Kaip aš dabar gyvenu“ – tai misterinis pasakojimas apie šiuolaikinę merginą, kuri iš Amerikos atskrenda į Britaniją pas gimines, kol jos tėvas rūpinasi savais reikalais. Mergina apsėsta chroniško savęs kontroliavimo, kad galėtų „teisingiau“ vertinti pasaulį, tačiau net ji nežino, kad netrukus jos kontrolė pames vadžias, nes įsimylės savo pusbrolį Edą...

Viskas būtų lyg ir „normalu“, sakytum, paprasta meilės istorija, jei ne siužeto ir scenarijaus malonios staigmenos, kurios būtent praturtino nepriklausomo kino prieskoniais ir pritempė prie tikrai neprasto filmo. Misterinė aplinka, mistinis Trečiasis Pasaulinis karas, krentančios bombos, kelionė per miškus ir galimybė vėl sutikti mylimąjį. Išties įdomus siužetas, bet gal jis nėra toks apokalipsinis ir bauginantis kaip filme „Kelias“ (angl. The Road) (2009), tačiau visa meilės istorijos ir paslaptingojo karo fonas man susižiūrėjo tikrai pakankamai įdomiai ir visai, kaip kažkas dejavo, nereikėjo tikslinti, kas ten per karas, kas per kareiviai, kokios šalys ten kariauja – filmo tikslas ne tas. Labai gražūs Anglijos gamtovaizdžio kadrai. Filmas gyvybingas, turintis kažko mistiškai gražaus ir prasmingo, nedvelkia banaliais triukais.

Viena didžiausių filmo pasigėrėjimų, žinoma, yra airių kilmės aktorė Saoirse Ronan, kuri per paskutiniuosius metus pateikė ne vieną puikų vaidmenį ir padarė stulbinamą karjerą išmėgindama Holivudą, nepriklausomą kiną, vaidindama tiek trileriuose, tiek fantastiniuose, tiek dramose, todėl šiai aktorei negaliu likti abejingas. Šįkart jos vaidmuo taip pat buvo įdomus, paslaptingas ir nevisai, tiesą sakant, mano perkąstas, bet užtenka man pažiūrėti į jos nuostabiai mėlynas akutes ir susilydau.

Apskritai tai gan keistoka juosta, bet dėl savo keistumo, manau, ir yra įdomi. Nesigailiu pažiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Devintojo legiono erelis"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Devintojo legiono erelis“ (The Eagle) (2011 m.). Ką gi, visai šviežias filmas, kuris ir vėl mus nukelia į senovės Romą, kad papasakotų istoriją apie garbės ir šlovės kainą. Taip ir nesupratau, ar verta buvo žiūrėti, ar šiaip laiką prastūmiau. Ne, filmas nėra jau toks blogas, yra gražių vietų nufilmuota, gerų kadrų, gamtos, yra ir šioks toks siužetas, bet kažkodėl nieko nepasisėmiau iš šio filmo. Tiesą sakant, tikėjausi daugiau.

Aktoriai parinkti neprasti, tiko jie savo vaidmenims. Užsispyręs ir šiek tiek trenktas romėnas nori atpirkti savo giminės ir tėvo garbę, todėl leidžiasi į Britaniją pargabenti auksinį ereliuko statulėlę, kuri, perdėm, man pasirodė banaliai sureikšminta. Aišku, eilinis briedalas apie ale garbę ir kokia ji svarbi, kad galėtum būti žmogumi. Na, viskas jau girdėta, visos mintys, išsireiškimai, dievulėliau, viskas jau kažkur matyti, žinoma ir regėta. Kam kurti tokį filmą ir dar su tokiu dideliu biudžetu ir ištekliais tam, kad nepapasakotum nieko naujo. Aišku, filmas daugiau pramogai, bet jei kuri filmą istorine tematika, tai prašau, pasistenk iš peties, o dabar toks įspūdis, kad viskas vardan komercijos: mes sukursim „krūtą filmą“ apie neblėstančią romėno garbę, visi eis jo žiūrėt ir užsikalsim gerai baksų. Filmui labai daug ko trūko, visų pirma originalesnės minties, ryškesnio ir įdomesnio siužeto, nes „Apokalipto“ šiuo atveju yra žymiai geresnis variantas, ir įdomesnis!

Yra kostiumai, yra geros dekoracijos ir t.t. Tikroviškumo yra, bet kvaila veikėjų psichologija žvėriškai nusibodusi, o veikėjų motyvacija ir jų vaizduojamasis pasaulis per daug suholivudintas. Kur seksas? Kur lėbavimai? Kur žiaurumas? Viskas taip padaryta, jog pagrindinis herojus atrodo nieko daugiau negyvena, tik vaikšto kaip aristokratas ir galvoja, kaip tą erelį parvilkus atgal į Romą. Žiūrint gal ir neužmigsi, nes yra šioks toks veiksmas, bet sustabdai ir pagalvoji: velniai rautų, NIEKO ĮDOMAUS.

Visgi, geriau patys pažiūrėkit ir nuspręskit.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.2 

Jūsų Maištinga Siela