Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 12 d. – Gagarinas pakyla į kosmosą, NATO bombarduoja Belgradą, Kryžiaus žygis į Konstantinopolį, gimė Vladas Garastas, Gorbačiovo blokada Lietuvai

 

Sveiki, skaitytojai!

Balandžio 12-oji galbūt yra Jūsų arba kokio artimojo gimtadienis? O gal šiaip įspūdžių kupina diena? O gal priešingai – nuobodžiai knapsite prie interneto ir, atrodo, kad nieko įdomaus nevyksta? Siūlau pasidairyti po istorines datas ir sužinoti, kas balandžio 12 dieną įvyko Lietuvoje ir pasaulyje.

Reikšmingi įvykiai, nutikę pasaulyje balandžio 12 dieną.

1204 m. – Ketvirtojo kryžiaus žygio kulminacija. Kryžiuočiai įsiveržė į Konstantinopolį ir pradėjo jį niokoti. Tai buvo vienas tragiškiausių įvykių krikščionybės istorijoje, galutinai sugriovęs Bizantijos galybę ir pagilinęs prarają tarp Rytų ir Vakarų bažnyčių.

1861 m. – Amerikos pilietinio karo pradžia. Konfederatų pajėgos pradėjo Samterio forto (Pietų Karolina) apšaudymą. Tai buvo oficialus pradžios taškas kruviniausiam konfliktui JAV istorijoje, kuris galiausiai lėmė vergijos panaikinimą.

1945 m. – Franklino D. Roosevelto mirtis. Eidamas pareigas mirė 32-asis JAV prezidentas, vedęs šalį per Didžiąją depresiją ir Antrąjį pasaulinį karą. Jį pakeitė Harry S. Trumanas, kuriam teko priimti sprendimą dėl atominių bombų panaudojimo prieš Japoniją.

1955 m. – Pergalė prieš poliomielitą. Dr. Jono Salko sukurta vakcina oficialiai pripažinta saugia ir veiksminga. Iki tol ši liga kasmet suluošindavo tūkstančius vaikų visame pasaulyje, o ši diena tapo viena svarbiausių medicinos istorijoje.

1961 m. – Pirmasis žmogus kosmose. Jurijus Gagarinas erdvėlaiviu „Vostok 1“ atliko vieną apsisukimą aplink Žemę. Šis 108 minučių skrydis visiems laikams pakeitė žmonijos supratimą apie galimybes už mūsų planetos ribų.

1981 m. – Pirmojo daugkartinio erdvėlaivio skrydis. Praėjus lygiai 20 metų po Gagarino skrydžio, NASA paleido „Columbia“ (STS-1). Tai buvo pirmasis erdvėlaivis, kuris pakilo kaip raketa, o nutūpė kaip lėktuvas, pradėdamas „Space Shuttle“ erą.

1992 m. – „Euro Disneyland“ atidarymas. Netoli Paryžiaus duris atvėrė didžiausias Europoje pramogų parkas, simbolizavęs Amerikos popkultūros triumfą Europoje po Šaltojo karo pabaigos.

1999 m. – Belgrado bombardavimas. NATO pajėgos sudavė smūgį Serbijos viešbučiui ir televizijos bokštui per Kosovo karą, o tai sukėlė milžiniškas diskusijas apie tarptautinę teisę ir humanitarines intervencijas.

Reikšmingi įvykiai nutikę balandžio 12 dieną Lietuvoje.

1904 m. – Lietuviškos spaudos atgimimo pradžia. Petras Vileišis gavo carinės valdžios leidimą Vilniuje įkurti lietuvišką spaustuvę. Tai įvyko likus vos mėnesiui iki oficialaus spaudos draudimo panaikinimo (gegužės 7 d.) ir padėjo pagrindus pirmam lietuviškam dienraščiui „Vilniaus žinios“.

1926 m. – Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimas. Popiežiaus Pijaus XI bulė „Lithuanorum gente“ galutinai atskyrė Lietuvos katalikų bažnyčią nuo Lenkijos bažnytinės hierarchijos. Tai buvo milžiniškas diplomatinis laimėjimas jaunos valstybės prestižui ir savarankiškumui.

1930 m. – Gimė Vladas Garastas. Vienas iškiliausių Lietuvos krepšinio strategų, kurio vardas neatsiejamas nuo „Žalgirio“ aukso amžiaus ir pirmųjų Lietuvos rinktinės medalių po nepriklausomybės atkūrimo (1992 m. Barselonos bronza).

1944 m. – Antrojo pasaulinio karo tragedija. Nacių okupacijos metais šią dieną vyko aktyvios kovos tarp sovietinių partizanų ir vietinių savisaugos būrių, o tai primena sudėtingą ir tragišką Lietuvos padėtį tarp dviejų okupacinių režimų.

1990 m. – Ekonominės blokados nuojauta. Balandžio 12-ąją Sovietų Sąjungos vadovybė (M. Gorbačiovas) dar kartą pagrasino Lietuvai ekonominėmis sankcijomis, jei nebus atšaukti kovo 11-osios aktai. Tai buvo įtampos kulminacija prieš po kelių dienų prasidėjusią tikrąją blokadą.

2024 m. – Istorinis sprendimas dėl rašybos: Lietuvoje asmens dokumentuose leista naudoti lotyniškas raides „w“, „q“ ir „x“. Nors atrodo kaip smulkmena, tai buvo dešimtmečius trukusių politinių ir diplomatinių kovų pabaiga.

Kokie svarbūs žmonės gimė balandžio 12 dieną?

Marija Šlapelienė (g. 1880 m.) – lietuvių visuomenės veikėja, knygininkė. Kartu su vyru Jurgiu Šlapeliu Vilniuje įkūrė garsųjį lietuvių knygyną, kuris spaudos draudimo laikais ir vėliau tapo svarbiausiu lietuvybės židiniu Vilniaus krašte.

Vladas Garastas (g. 1930 m.) – viena iškiliausių Lietuvos krepšinio asmenybių. Legendinis Kauno „Žalgirio“ treneris, vadovavęs komandai jos „aukso amžiuje“ 1985–1987 m., taip pat Lietuvos rinktinės strategas, iškovojęs olimpinius bronzos medalius Barselonoje (1992 m.) ir Atlantoje (1996 m.).

Petras Vileišis (g. 1851 m.) – inžinierius, politinis veikėjas, vienas svarbiausių Lietuvos tautinio atgimimo šauklių. Jis ne tik statė tiltus ir geležinkelius, bet ir savo lėšomis leido lietuviškas knygas, įsteigė pirmąją modernią spaustuvę Vilniuje bei dienraštį „Vilniaus žinios“.

Monserrat Caballé (1933–2018) – pasaulinio garso ispanų operos primadona, sopranas. Ji žinoma ne tik dėl savo klasikinio repertuaro, bet ir dėl legendinio hito „Barcelona“, kurį įrašė kartu su grupės „Queen“ lyderiu Freddie Mercury.

Herbertas Hancockas (Herbie Hancock) (g. 1940 m.) – džiazo pianistas, kompozitorius ir „Grammy“ laureatas. Jis laikomas vienu įtakingiausių XX a. džiazo muzikantų, padėjusių pamatus džiazo fuzijos (fusion) ir elektroninės muzikos raidai.

Claire Danes (g. 1979 m.) – garsi JAV aktorė, pelniusi kelis „Auksinio gaublio“ ir „Emmy“ apdovanojimus. Ji geriausiai žinoma dėl vaidmenų seriale „Tėvynė“ (Homeland) ir filme „Romeo ir Džuljeta“.

Shannen Doherty (1971–2024) – JAV aktorė, tapusi 9-ojo dešimtmečio jaunimo ikona dėl vaidmenų kultiniuose serialuose „Beverly Hills, 90210“ ir „San Francisko raganos“ (Charmed).

Jacob Zuma (g. 1942 m.) – buvęs Pietų Afrikos Respublikos prezidentas, viena kontroversiškiausių, bet neabejotinai įtakingiausių Afrikos politinių figūrų.

Saoirse Ronan (g. 1994 m.) – talentinga airių ir JAV aktorė, jau keturis kartus nominuota „Oskarui“. Ji žiba tokiuose filmuose kaip „Lady Bird“, „Mažosios moterys“ ir „Atpirkimas“.

Ed O'Neill (g. 1946 m.) – aktorius, kurį visas pasaulis pažįsta kaip nepamirštamąjį Alą Bandį iš kultinio serialo „Vedęs... ir turi vaikų“. Vėliau jis sėkmingai įsitvirtino šiuolaikinėje televizijoje su vaidmeniu seriale „Šiuolaikinė šeima“ (Modern Family), už kurį pelnė daugybę apdovanojimų.

Kaspars Znotiņš (g. 1975 m.) – vienas ryškiausių šiuolaikinių latvių aktorių, dirbantis Naujajame Rygos teatre. Jis pelnė daugybę apdovanojimų už vaidmenis teatre ir kine, o jo darbai vertinami už gylį ir intelektualumą ne tik Latvijoje, bet ir tarptautinėje scenoje.

Voldemar Panso (1920–1977) – estų teatro genijus, aktorius, režisierius ir pedagogas. Jis įkūrė Estijos muzikos ir teatro akademijos aukštąją teatro mokyklą, kuri suformavo ištisas estų aktorių kartas. Jo vardas Estijoje yra profesionalaus teatro ir aukščiausios meistriškumo kokybės sinonimas.

Maištinga Siela

Filmas: "Pabėgimas" / "The Outrun"

 

Sveiki, skaitytojai,

Smagu jau visiškai įsivažiuoti į šių metų Kino pavasario sezoną su gana skaudžia ir šiaurietiško braižo drama „Pabėgimas“ (angl. The Outrun) (2024), kurią režisavo vokiečių kilmės režisierė Nora Fingscheidt, man pažįstama iš jos ankstesnio Netflixinio darbo „Neatleistina“ (2021), kuriame nusifilmavo Sandra Bullock, suvaidinusią kalinę. Anuomet kino kritikai juostą priėmė gana kritiškai, nors paties filmo gerbėjų netrūko. Atrodo, kad režisierei labai rūpi sunkus moters likimas, moters, kuri bando iš visų jėgų atsitiesti ir susitvarkyti gyvenimą. Pagrindinį filme jau naujausiame filme sukūrė populiarioji airių aktorė Saoirse Ronan, sukūrusi alkoholikės Ronos vaidmenį.

Siužetas labai toks skandinaviškai škotiškas – Šiaurės jūra nuolat talžo mažas saleles ir Škotiją. Rona po beveik dešimtmečio grįžta su reabilitacijos tikslais pas tėvus ir bando kuo ilgiau išbūti negėrusi, tačiau super religinga motina bei nuo alkoholio ir psichotropinių medžių priklausantis tėvas Roną veda iš proto. Galiausiai ji neatlaiko ir nusigeria, tačiau kitą dieną suvokia, jog turi pasitraukti į askezę, kurti savo pagrindą, todėl nuskrenda į labai atšiaurią ir atokią salą, kur ji stebi jūrą, bando tyrinėti dumblius, nes visgi turi gan gerą galvą, baigusi magistrą. Protarpiais vis sukasi kadrai iš klaikaus Ronos buvusio gyvenimo, kada ji buvo paskendusi alkoholyje, to nepripažino ir visos dienos sukosi apie gėrimą, kol jos vieną dieną vos nenužudo girtos, o ir vaikinas nepalieka dėl nesustojamo jos gėrimo ir agresyvių protrūkių...

Išties filmas yra apie alkoholizmą, jo padarinius ir bandymus atsitiesti. Tai sudėtingi dalykai, kurie negeriantiems ir neturintiems priklausomybių, tikriausiai, atrodo nelabai suprantami. Bet jeigu turite artimoje aplinkoje alkoholikų, manau, suprasite ir visus Ronos elgsenos modelius, per kuriuos ji pereina ir tas slogias būsenas, kada ji bando išsilaikyti negėrusi. Filme ne kažin kiek daug to siužeto, režisierė fokusuojasi į psichologinę Ronos atmosferą, pastangas išsilaikyti, analizuodama alkoholikų elgesį įvairiais gyvenimo gėrimo ir negėrimo etapais. Aišku, čia puikiai režisierei pasisekė, kad gavo aukšto kalibro draminę aktorę Saoirse Ronan, kuri yra visa ko filmo centras. Veiksmo ne kažin kiek daug ir jis nėra toks jau dinamiškai įdomus, kaip, pavyzdžiui, filmas „Leslė“, kuriame irgi vaizduojama alkoholikė, kuri negali išbristi. Visgi „Pabėgimas“ teikia kur kas daugiau vilties, jis ne tik papasakoja nuosmukio istoriją, bet ir teikia vilties, jog galima gyventi su šia diagnoze negeriant lygiavertį, nors ir sudėtingesnį, gyvenimą. Manau, tai terapinio pobūdžio filmas, ilga gijimo ir savęs atradimo, įprasminimo istorija, kurią niuansuotai ir atmosferiškai perteikia režisierė ir teikia žiūrovui taip pat šiokios tokios vilties. Man patiko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 100: kiekviena diena ypatinga, jeigu suvoki, kad DABAR yra ypatingas

Aktorė Saoirse Ronan, kadras iš filmo „Blitz“, 2024.

 

Sveiki,

 

Šiandien įnirtingai pasipoilsiaudamas dirbau. Norėjau ypatingo pozityvumo įrašo, nes jis jubiliejinis, bet svarbiausia tikriausia yra ne jubiliejus, o tas carpe diem, tas kiekvienos dienos momentas, kada stabteli ir pagalvoji: štai toji akimirka, kai suvokiu, jog esu ir judu sąmoningai, o ne vien iš inercijos, ne vien kaip robotas, ne vien dėl to, kad man už inerciją moka ir aš parduodu savo jėgą, laiką, energiją, prisiimu atsakomybę ir tenkinu sisteminius lūkesčius, o todėl kad galiu rinktis to nedaryti, bet kada laviruoti, maištauti, išeiti, parodyti liežuvį arba nieko nedaryti, būti prasčiausiu – netgi tai labai greitai atpalaiduoja.

 

Po darbų mėgstu nusnausti pavakarius valandai, tad duodu miegui ir sapnams į valias laiko ir tas kokybiškas poilsis įjungia aktyvesnį mane vakare, kur vėlgi galiu daug ką nuveikti. Tiesą sakant, jau po vidurnakčio ir šiandien liksiu be vakaro filmo, bet kiek daug pasidariau! Ir dažnai ruošdamasis darbui, kalbėjimui pagaunu save klausiant, o ką aš čia darau, kam visa tai, ar tai turi kokią nors prasmę? Juk kasdien senstu „stumdydamas“ kitų informaciją, ją struktūruodamas ir redaguodamas, ieškodamas papildomos medžiagos... bet staiga suvokiau ir persijungiau į kitą fazę, tą, kuri ištinka kaip dovana: o kiti nė to negali, esu apdovanotas, jog galiu prisiliesti prie kūrybos, ja stebėtis, analizuoti, atrinkti, net jeigu tai ateityje neduos jokios naudos ir prasmės. Bet kas mums suinstaliavo, kad kiekviename žingsnyje turime patirti tęstinumą ir ateities prasmę? Neturime. Tai tik įsitikinimas, kad kiekvienas mūsų nusičiaudėjimas privalo būti esmingas. Mes bijome daryti beprasmius darbus, tiesą sakant, juos nuolat darome, tik nemėgstame įvardyti jų ateities perspektyvos, nes dažniausiai jie apipinti iliuzijomis ir trumparegiškai vertinami, nes biurokratiniai ir t.t.

 

Ko galima išmokti tiesiog dirbant tai, kas nėra itin reikšminga? Ogi būti saugiam su tuo, kas yra ir kaip yra. Jausti pasitenkinimą dėl to, kad yra užtektinai, kad nereikia veržtis kažin kur į kosmosą, kapstytis filosofijoje, kankintis dėl to, ko nėra arba dėl to, ko norisi. Yra kaip yra ir to užtenka. Bent jau tomis akimirkomis, juk tai irgi stabilumo išraiška, kuri teikia jaukumo visaip kaip šioji airių aktorės Saoirse Ronan nuotrauka, kurią nežinau kiek laiko laikau savo kompiuterio darbalaukio kraštelyje ir vis retsykiais atsidarau. Mačiau tą nepatikusį filmą „Blitz“, tačiau šis rudeninis kadras, šalia tų rudeniškų tapetų, tas Ronan veidas, toji akimirka, kompozicija, žvilgsnis... Argi tai ne stebuklas, kad galima tokį nereikšmingą dalyką tiesiog atsidarius tyrinėti ir mąstyti, galvoti apie akimirką ir spalvas, intencijas ir emocijas. Va šitaip, be pastangų. Dabar.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Blitz" / "Blitz"

 Sveiki,

 

Visame pasaulyje pripažintas garsusis režisierius Steve McQueen niekada nebuvo mano mėgstamas, nors tenka pripažinti, kad geriausius jo darbus, pvz., „Alkis“ (2008), „Gėda“ (2011), „12 vergovės metų“ (2013) ir net man patikusį dinamišką keršto trilerį „Našlės“ (2018), paliko įspūdį. Visi darbai pasižymėjo kruopštumu, preciziškumu ir universalumu, todėl dažnai buvo nominuojami žymiausiuose kino apdovanojimuose. Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš naujausio jo filmo „Blitz“ (angl. Blitz) (2024), kuriame pasirodo airių kilmės mano pamėgsta aktorė Saoirse Ronan, bet atsiliepimų jau iki seanso pastebėjau gana prieštaringų.

 

Filmo istorija remiasi Antrojo pasaulinio karo metais kontekste iš tikrųjų vykusiais įvykiais. Nors filmo istorija išgalvota, tačiau tuo metu, kurio laiką vaizduoja filmas, vokiečiai iš tikrųjų bombardavo Londoną. Dėmesio centre – baltaodė motina Rita (aktorė Saoirse Ronan) ir jos mažametis maišytos rasės sūnus George (Džordžas). Kitaip, tikriausiai, ir negali būti, nes McQueenui kine svarbiausias elementas yra įtraukti kuo daugiau istorijų apie juodosios rasės asmenis ir pakviesti kuo daugiau aktorių, kurie perteiktų nebūtinai autentiškus ir istoriškai įmanomus dalykus. Šįkart filme išvysite antraplaniame vaidmenyje ir dainininką Benjamin Clementine.

 

Taigi motina Rita išsiunčia iš pavojingo Londono sūnų į internatinę saugesnę prieglaudą, kol nurims neramumai, o pati dirba bombų fabrike su kitomis moterimis. Užsispyręs ir patyčias dėl rasės kenčiantis Džordžas iššoka iš traukinio ir leidžiasi į pavojingą kelionę namo, kol motina namuose, krentant bomboms, daro viską, ką gal tuo metu į neviltį puolusi motina...

 

Tai kelionės grįžimo namo motyvas, o dar ir vaiko, krentant bomboms. Atrodytų, lyg ir drąsu ir skamba jaudinančiai, tačiau nesujaudino. Tai priminė Disnėjaus stiliaus kino sugestiją, kada kokia Lesė grįžta per visą šalį ir pabaigoje palaižo šeimininkui rankas, visi išspaudžia ašaralę. Jau kadaise nebemėgstu tokių filmų, o McQueen fokusas visgi vaizduoti vaiko didvyriškumą ir ištvermę, suherojinti dėl rasės ir karo išbandymų man šiuo atveju priminė tuos didaktinio pobūdžio filmus, kur būtinai žiūrovas pražiodinamas ir jam supilamas visas vertybinis privalomasis pašaras.

 

Filmas patetiškas, dekoratyvus ir nekonstruktyvus. Moterys, aprengtos 5 dešimtmečio „stiprių moterų“ įvaizdžiu pasidažiusios sukasi vyrų vadovaujamame ceche ir atrodo, kad tuoj sustos ir nusifilmuos kokiame feministiniame Katy Perry vaizdo klipe – ne, neveikia man šis pabrėžiamas dekoras, perspausta patetika, bet galbūt dar labiau nepatiko sutrūkinėjusi dvisiužetė linija: po gabalėlį lipdant ir pasakojant motinos išgyvenimus ir namo it koks Oliveris Tvistas nuotykius patiriantis didvyriškumo nestokojantis Džordžas (kai tuo tarpu mūsų šiuolaikiniai vaikai iki mokyklos negali nueiti, nes „kimba į širdį“, panika, depresija, krenta ant žemės – toli jiems iki Džordžo). „Blitz“, sakyčiau, režisieriui nepavyko, jis pasidavė klišėms, prarado gylį ir jaudulį, tapo parodomuoju auklėjamuoju patetiško kino kūrėju. Norisi tikėti, kad ši nesėkmė tik išimtis. Bent jau katinas, miegojęs būsimo mirtininko pašonėje, buvo išneštas iš griuvėsių, galėjau ramiau miegoti.

 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 6.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės" / "The French Dispatch"

 Sveiki,

Naujausias Weso Andersono filmas yra verčiamas į lietuvių kalbą absurdiškai griozdišku pavadinimu, kurio, sakyčiau, niekas neįsimins „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ (angl. The French Dispatch) (2021). Kitą vertus, šis nesąmoningas pavadinimas atspindi režisieriaus filmo komedijos stilių. Perteikti stilingai viską barokiniu absurdo formatu. Kaip ir ankstesniuosius savo darbus (o jų išties labai daug), kūrėjas išlaiko tai, ką galima vadinti absoliučiai susiformavusiu ir nesunkiai atpažįstamu spalvingu kūrybos braižu. Kaip Q. Tarantinas, tai ir W. Andersonas kuria savo kino istoriją.

Naujausiame savo filme režisierius pasirenka Prancūzijos kino istoriją ir XX amžiaus kultūros istorijos raidos kontekstus, kuriuos akylesnė akis nesunkiai atpažins. Kaip ir Pedro Almodovaras, taip ir Andersonas kino kičą paverčia makabriškai teatralizuotu maskaradu. Filmą sudaro trys atskiros novelės, skirtos skirtingiems prancūziškiems laikmečio periodams. Susikvietęs nerealią aktorių komandą (kuri, beje, ištikimai su režisieriumi dirba jau ne vieną dešimtmetį), jis sukuria karkasinius ir absurdo perpintus personažus. Labiausiai iš šių trijų istorijų tikriausiai įsiminė apie kalėjime-beprotnamyje kalinamą žmogžudį menininką, kuris įkvėptas sargės Simonos, nutapo šedevrą ir tampa vienu ryškiausių modernistinio meno atstovu.

Autorius istorijoje utriruoja absurdą, balansuodamas ant parodijos, viską bando perteikti taip, kad vaizduojamo pasaulio logikos atžvilgiu veikėjams viskas yra nepaprastai rimta ir tikra. Daug dėmesio, kaip visada, režisierius skiria dekoracijoms, rūbams ir šįkart preciziškai viską stengiasi „suprancūzinti“, kad net veikėjai ima kalbėti skirtingomis kalbomis, tačiau Andersono pasaulio logikoje viskas įmanoma. Autorius nevengia „sulieti“ dinamiško kino su statiška fotografija, įterpia animacinių kadrų ir išgauna teatralizuoto filmo efektą. Visgi galvoju, ką režisierius nori šiuo filmu pasakyti? Ar jis kritikuoja socialinius suvaržymus? O gal verčia kūrybiškai ir žaismingai vertinti istorinius ir kultūrinius procesus? O gal provokuodamas ir eksperimentuodamas su medžiaga ir skirtingais pasakojimo būdais tik linksmina(si) ir mėgaujasi? Ką šneka autoriaus kinas? Sunku vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti, bet tikriausiai ir nereikia. Vieniems šis filmas taps pramoga, kitiems estetiniu atradimu, kitiems keistas humoristinis avangardas, dar kiti išeis iš salės numoję ranka ir nieko nesupratę. Taip veikia tas W. Andersono kinas, kaip abstraktus ar lėlių teatro kinas mūsų protui, tačiau vis tiek turintis savo vidinę pasaulio logiką ir magiškos žaismės.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amonitas" / "Ammonite"

Sveiki,

Britų režisierius Francis Lee man pažįstamas kaip filmo „Dievo kraštas“ (2017) – nebanali ir įdomiai atmosferiška LGBTQ tema sukurta kino juosta, įtraukta į įvairius kino prestižinius festivalius. Regis, režisieriui toliau įdomios seksualinės tapatybės ir socialiniai kontekstai, todėl jis ėmė statyti romantinė biografinę dramą apie realiai egzistavusią Mary Anning, mokslininkę ir fosilijų rinkėją. Būdama vos 11 metų Mary atrado naują suakmenėjusių liekanų rūšį, kuri iki šių dienų yra saugoma Britų nacionaliniame muziejuje...

Pačios Mary Anning gyvenimas iš tikrųjų nebuvo lengvas. Mirus galybei brolių ir seserų, galiausiai ir tėvui, jai tenka rūpintis motina ir maža eksponatų krautuvėle. Pastarasis vienintelis šeimos pragyvenimo šaltinis. Mery labai uždara, reikli, netgi šiurkštoka moteris, kuri mieliau už pobūvius renkasi būti perpūsta atšiaurių jūros vėjų. Vieną dieną ji susipažįsta su depresija sergančia jaunute Šarlote, su kuria pamažu užmezga aistringą romaną...

Filmas mus nukelia maždaug į 1840-uosius, kai moters statusas visuomenėje vis dar labai suvaržytas, o moteris-mokslininkė itin retas reiškinys. Mes ir vėl turime socialinį moterų narvą, kuriame moterys ne tik turi būti besąlygiškai paklusnios vyrams, bet ir, neduok Dieve, negalima išsiduoti apie homoseksualius potraukius. Iš tikrųjų filmas jautrus, dėmesys atšiaurioms fosilijų rinkėjos rankoms, šiaurietiškoms spalvoms ir tai trapiai seksualinei traukai iš tikrųjų primena prieš metus matytą prancūzų dramą „Liepsnojančios damos portretas“: panašūs socialiniai pančiai, marinistinė atmosfera, kostiumai ir netgi tam tikri mizanscenų sprendimai būdai.

Pagrindinius vaidmenis sukuria mano mėgstamos aktorės Kate Winslet ir Saoirse Ronan. Nors šis filmas laikosi iš dalies ant itin ekspresyviai perteiktų vaidmenų dueto, manding, Kate Winslet sudėtingesnis veikėjos pasaulis leido kur kas dažniau griežti pirmuoju smuiku ir prikaustyti dėmesį, o ko ir čia slėpti – vaidmuo jai tarsi specialiai parašytas. Filmas sodrus, kostiumuotas, atšiaurus lygiai tiek pat, kiek ir romantizuotas. Sakyčiau aukštu pilotažu „išvairuota“ pasakojimo tapatybių ir laikmečio suvaržymų dermė.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 6.5

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Jūsų Vincentas" / "Loving Vincent"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jau labai seniai planavau pažiūrėti animaciniu šedevru laikomą filmą „Jūsų Vincentas“ (angl. Loving Vincent) (2017), kurį galėjote išvysti ne tik per „Kino pavasarį“, bet ir televiziją. Animacinis filmas apie vieną garsiausių visų laikų tapytoją Vincentą van Gogą. Pernai matytas vaidybinis biografinis filmas „Prie amžinybės vartų“ (2018) iš tikrųjų sužavėjo savo kitoniška ir tapybiško filmo tekstūra, leido žavėtis aktoriumi Willem Dafoe atliekamu van Gogo vaidmeniu. Šis animacinis filmas tarsi pratęsė vaidybinį filmą, pasakotojas kalba jau po van Gogo mirties: kas nutiko toliau, kaip klostėsi van Gogo reputacija?

 

Neišvengsiu tų reklaminių antraščių, nes jos šįkart nepaprastai svarbios: filmas nutapytas daugiau nei 100 dailininkų van Gogo paveikslų stiliaus maniera. Tai iš tikrųjų įspūdingas darbas, kurio, kaip teigiama, istorijoje dar nebuvo. Neįsivaizduoju, kaip tokį filmą kūrė ir kiek reikėjo resursų, manau, viskam papasakoti reiktų atskiro dokumentinio filmo... Visgi šis animacinis filmas gana greitai įtraukė, nors maniau, kad pasimesiu tų spalvų ir tapymo stebėsenoje, tačiau greitai pati istorija įtraukė į pasakojimą, kad nepajutau žiūrįs tapytą animaciją. Priešingai – detektyvinė linija leido tarsi įsijausti į „Midsomerio žmogžudysčių“ bylą ir patikėti, kad veikėjai iš tikrųjų gyvi. Retai kada suaugusiems skirti filmai taip gyvai ir natūraliai atsiveria, nors raiškos priemonės ir būdai itin dekoratyvūs ir dirbtini.

 

Esminis filme keliamas klausimas: ar galėjo van Gogas pats nusišauti į pilvą? Jeigu į pilvą, tai kodėl ne į galvą? Jeigu jis jautėsi gerai ir sveikas, kodėl nusprendė nusižudyti? Ilgą laiką kentęs patyčias, niekinamas vaikų, globojamas jo menu susižavėjusiu daktaru, manding, filmas naujomis detektyvinėmis spalvomis bando iš naujo sudominti van Gogo asmenybe, jį iš naujo mistifikuoti. Jeigu „Prie amžinybės vartų“ mes regėjome kiek kuoktelėjusį, regėjimų ir misterijų ištiktą van Gogą, kuris iš savo beprotybės ir sėmėsi kūrybinės energijos, tai šiame filme mes jį matome kaip nusikaltėlį ir auką vienu metu. Tiriamaisiais pokalbiais grįstas pasakojimas – tai paminklas van Gogo tapybos vizionieriškumui, postmodernistinio meno pradžios įprasminimui. Tai filmas, kuris turi dvasią, kuris atranda pusiausvyrą tarp tikrovės ir dekoratyvios imitacijos – taip, kaip atrado ir van Gogas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mažosios moterys" / "Little Women"

Sveiki,

Jau nebežinau, kiek kartų per visą XX amžių buvo ekranizuotas Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“ (angl. Little Women) (2019). Viena įsimenamų ekranizacijų tikriausiai būta su Winona Ryder 1994 metų versija, todėl kiek netikėtas pasauliniu mastu pripažintos režisierės Gretos Gerwing sprendimas ekranizuoti dar kartą ir taip jau kultinėmis klasikomis tapusias ankstesnes filmo versijas. Kitą vertus jaučiu, kad paskutiniu metu pasaulis ilsisi nuo kostiuminių Viktorijos epochą vaizduojančių dramų – juostų pasirodo kasmet vos viena kita ir ne visada patenka į aktyvų žiūrovų kino lauką. Prieš kelerius metus G. Gerwing labai išpopuliarėjo pristačiusi „Oskarui“ nominuotą dramą „Boružėlė“ (Ladybird), kuri absoliučiai, nors ir gerai pastatyta, man nepadarė labai įsimenamo filmo įspūdžio. Iki šiol šio filmo sėkmė man tebėra paslaptis...

Na, o „Mažosios moterys“ išties turi kuo pasigirti. Ištisa galybė kino žvaigždžių, pradedant Saoirse Ronan, kuri, mano akimis, viena geriausių didžiojo kino savos kartos aktorių, ir baigiant kino legenda Meryl Streep... Matyt, kiekvienai kartai reikia turėti savo „Mažosios moters“ versiją, kuri nepasakyčiau, kad itin daug kuo režisūra skiriasi nuo 1994 metų versijos, gal tik tiek, kad čia daugiau interjero ir aplinkos apgalvotų detalių, labiau išryškinamas prabangus ir skurdus Anglijos gyvenimas, moters troškimas lygiaverčiai veržtis į rašytojų pasaulį, kuris labiau priklauso vyrams... Visgi šioji ekranizacija pasirodė kaip pasakų namelis, kur itin spalvinga, dinamiška, jauku ir suteikiama pozityvumo. Nesunku pasinerti į Viktorijos epochos nuotaiką, pajusti netgi šiokią tokią nostalgiją pozityvioms romantinėms kostiumų dramoms.

Nors siužetiškai režisierė išlaiko knygoje aprašomus įvykius ir nieko novatoriško nepateikia kaip režisierė, tačiau stipriausia šio filmo pusė yra mokėjimas perteikti seserų bendravimo niuansus, chronologiškai šokinėjančius per laiką įvykius ir skirtingas nuotaikas perteikiančias pasakojimo struktūrines gijas, iš kurių gebama nuausti margą pasakojimo kilimą. Paprastai kostiuminės dramos gana niūrios, jos labiau akcentuoja moters suvaržymą, tamsiąsias epochos tendencijas, o šiame filme daug mergaitiško, jauno ir naivaus žavesio, kuriame stiprus koziris yra išgautas nestabdomas, ne dirbtinai stacionariai teatralizuotos mizanscenos, o paprastas gyvumas. Laisvumas, kuris sklinda iš kai kurių scenų, atrodo, kad režisierė leido tiesiog jaunosioms aktorėms valiūkiškai išdykauti; to, tiesa, esama ir 1994 versijoje. Visgi šis gaivus, spalvingas ir šviesus filmas leido atsitokėti nuo tų kartais pernelyg tamsių juostų virtinės apie politinius skandalus, beprotiškas asmenybių biografines interpretacijas ir truputį pasijausti kaip pasakoje be specialiųjų užgriozdintų efektų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Marija, Škotijos karalienė" / "Mary, Queen of Scots"

Sveikas,

Apie senovės Anglijos monarchus filmų tiek prikurta, kad daugiau ar mažiau apie juos galiu papasakoti daugiau nei, pavyzdžiui, apie kokį Antaną Smetoną. Bet taip jau nutinka, kai rinkai „reikia“ istorinių biografinių dramų ir aš juos vienaip ar kitaip stengiuosi pamatyti. Kažin, ar kas nors bepralenks Cate Blanchett pasirodymo dvejuose „Elžbietos“ filmo dalyse, tačiau tą padaryti stengėsi kiek kitokiu istoriniu rakursu režisierė Josie Rourke pristatydama prabangiomis istorinėmis detalėmis pulsuojančią juostą „Marija, Škotijos karalienė“ (angl. Mary Queen of Scots) (2018).

Fimas pasakoja apie karalienės Elžbietos I laikus, kai Škotiją valgė atskiri monarchai. Nors ir kaip Elžbieta sustiprino savo pozicijas Europoje ir kolonizuodama JAV, vis tik palei nosį Škotiją valdė visai kita karalienė iš tos pačios kraujo giminės. Filmas pilnas nuostabiausių šiaurietiškų vaizdų – velnias, pamaniau, metu darbą, ir varau gyventi į Škotiją! Kokios vietos, kad jūs tik pamatytumėt... Visgi filmas sukaltas panašiais tokio kino štampais. Viskas šiek tiek teatralizuota, kalba literatūriška, scenos netikroviškos, labiau orientuotos į teatrą, kad būtų gražu stebėti žiūrovui. Nepaisant tos pasakojimo struktūros, režisierė bandė ryškinti Anglijos galios apgaubtą bergždžią ir monarcho susilaukti negalinčią Elžbietą I-ąją ir kiek šiltesnę ir gyvesnę pačią Merę. Prisipažinsiu, kad tie mūšiai dėl įtakos buvę nebuvę, kur kas įdomesnis atrodė bandymas perteikti Merės santuokų užkulisius, seksualinę jos aplinką.

Daug tokių pustuščių pompastiškų scenų, kai joja kariaunos Škotijos laukais, kažką šneka, demonstruoja ambicijas, bet iš esmės veiksmo ne tiek ir daug – nedaugiau nei „Sosto karų“ seriale. Visgi bandžiau „pagauti“, koks tas Merės vidinis pasaulis, nes jos atlikėja aktorė Saoirse Ronan ne pėsčia ir geba sukurti įspūdingus vaidmenis, kaip, beje, ir jos kolegė Margot Robbie. Visą laiką įtariai žiūrėjau į kostiumų detales, vis abejojau, ar tikrai viskas vietoje (nors ką aš žinau, kas turėjo kaip būti), tačiau matyt mano paties Viduramžių suvokimas kiek iškreiptas, nes veikėjai pasirodė savo manieromis itin šiuolaikiški (turiu galvoje kai kurių vyrukų šiuolaikinį plaukų kirpimą), tačiau abejones blaškė nuostabūs vaizdai, pilių atmosfera ir vis laukiau, kada toji Merės galva nulėks nuo ešafoto, tačiau, kaip ir būna tokiuose filmuose įprasta, tokie vaizdai lieka už juodo fono. Įdomu, ar atsirastų kokių crazy režisierių, kurie ryžtųsi sukurti, tarkim, gotikinį siaubo smurtu grįstą istoriją apie Elžbietos laikus? Nes šis filmas, kaip bežiūrėsite, vis tiek atrodo pernelyg istoriškai tvarkingas, o kas labai jau tvarkinga, tas garantuoju, kad šiek tiek iškreipia ir pačią istoriją.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Boružėlė" / "Lady Bird"

Sveiki,

Kritikų išliaupsinta amerikiečių drama „Boružėlė“ (angl. Lady Bird) (2017) pretendavo į ne vieną „Oskarą“, tad lakiau progos, kada galėsiu pažiūrėti šią juostą. Pasakojimas apie katalikų mokyklą baigiančią mokinę ir besirenkančią savo kelią pasirodė vietomis nuobodoka. Kodėl? Visų pirma, kad ir tas lietuviams sunkiai suprantamas faktas, meluoti dėl savo socialinio statuso – kas per įprotis dėtis turtingesniu nei esi? Paimta kaip iš kokio prasto serialo paaugliams. Arba tie keisti katalikų mokyklos reglamentai, kaip sovietiniais lakais, matuotų mergaičių sijonus.

Taip, šiame filme daug tiesiog paaugliškai jaunatviško probleminio lauko, kuris tikriausiai įdomus nebent to laikotarpio žiūrovui. Savaime aišku, tai nėra blogai. Tačiau neapleidžia jausmas, jog visą tokios naujam gyvenimui besirenkančios merginos jauseną jau esu kažkur ir skaitęs, ir matęs kituose filmuose... Kitą vertus, šio filmo stiprioji pusė yra Saorse Ronan kuriamas pagrindinės veikėjos Christinos, kuri nori vadintis Lady Bird (Boružėle), charakteris. Kartais jis atrodo paaugliškai motyvuotas ir nuobodus, o kartais jis blyksteli keistas spontaniškais subtiliais poelgiais, dėl ko tampa išties įdomu „klijuoti“ veikėjai keistuolės etiketę.

Tiesą sakant, iš filmo tikėjausi šio bei to daugiau siužetiškai. Paviršutiniškai žvelgiant, juk tai paprasta istorija apie maištaujančią ir ambicingą mergiotę, kuriai gyvenimas aplamdys sparnus. Iš kitos pusės tai kartu ir skaudi istorija apie motinos lūkesčius, motinos ir dukters santykius, jų išsiskyrimą, naujų vertybių atradimą ir daugelį svarbių jaunam žmogui dalykų, tad manau, pirmiausia filmas aktualiausias bus šiam ieškančiam žiūrovui. Na, o aš jau jaučiuosi per visa tai perėjęs, todėl žvelgiant, kad ir kaip keistai nuskambėtų, „iš aukšto“, filmas atrodo šiek tiek pervertintas, nors ir neblogas.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos daina: Ed Sheeran - "Galway Girl" [žodžiai / lyrics]

Sveiki, skaitytojai,

Ed Sheeran vienas populiariausių šiuo metu planetoje atlikėjų, o jo trečiojo albumo dainos taip šovė į topo viršūnes, kad visos dainos pateko į klausomiausių ir perkamiausių topus, kad britai susizgribo, kad laikas įvesti sistemą, jog vienas atlikėjas gali pasiūlyti labai ribotą kiekį dainų į topus... Paskutiniu metu labiausiai man klausosi jo daina „Galway Girl“ (liet. Galų mergina), kurioje sujungiamas airių folklorinės muzikos elementas su šiuolaikine pop muzika. 

Lengva muzikali pop daina apie airių merginos ir britų vyruko meilę iš esmės „laidoja“ istorinę šių tautų nesantaiką, o ir nerasite labiau šios dainos vaizdo klipo tinkamos aktorės nei vienos garsiausių šių dienų jaunosios kartos airių aktoriės už Saoirse Ronan. Nieko nuostabaus, kad daina beregint Airijoje tapo nr. 1 , o Britanijoje nr. 2. Singlas Britanijoje ir Švedijoje tapo triskart platininiu, dukart platininiu – Kanadoje ir Italijoje. Vien JAV jo parduota per 600 tūkstančius kopijų. Šiandien siūlau pasiklausyti šios paprastas ir nuotaikingos dainos.

Žodžiai / Lyrics

"Galway Girl"

She played the fiddle in an Irish band
But she fell in love with an English man
Kissed her on the neck and then I took her by the hand
Said, "Baby, I just want to dance"

I met her on Grafton street right outside of the bar
She shared a cigarette with me while her brother played the guitar
She asked me what does it mean the Gaelic ink on your arm?
Said it was one of my friend's songs do you want to drink on?

She took Jamie as a chaser, Jack for the fun
She got Arthur on the table, with Johnny riding as shot gun
Chatted some more, one more drink at the bar
Then put Van on the jukebox, got up to dance, you know

She played the fiddle in an Irish band
But she fell in love with an English man
Kissed her on the neck and then I took her by the hand
Said, "Baby, I just want to dance"

With my pretty little Galway Girl
You're my pretty little Galway Girl

You know she beat me at darts and then she beat me at pool
And then she kissed me like there was nobody else in the room
As last orders were called, was when she stood on the stool
After dancing to Cèilidh, singing to trad tunes
I never heard Carrickfergus ever sung so sweet
Acapella in the bar using her feet for a beat
Oh I could have that voice playing on repeat for a week
And in this packed out room, swear she was singing to me, you know

She played the fiddle in an Irish band
But she fell in love with an English man
Kissed her on the neck and then I took her by the hand
Said, "Baby, I just want to dance"

My pretty little Galway girl
My my my my my my my Galway girl
My my my my my my my Galway girl
My my my my my my my Galway girl

Now we've outstayed our welcome and it's closing time
I was holding her hand, her hand was holding mine
Our coats both smell of smoke, whisky and wine
As we fill up our lungs with the cold air of the night

I walked her home then she took me inside
Finish some Doritos and another bottle of wine
I swear I'm going to put you in a song that I write
About a Galway girl and a perfect night

She played the fiddle in an Irish band
But she fell in love with an English man
Kissed her on the neck and then I took her by the hand
Said, "Baby, I just want to dance"

My pretty little Galway girl
My my my my my my my Galway girl
My my my my my my my Galway girl
My my my my my my my Galway girl

Jūsų Maištinga Siela