Maištingos Sielos kalendorius: Balandžio 15 d. – gimė Leonardas da Vinčis, nuskęsta "Titanikas", pasirodo pirmasis garsinis kinas, įkurta Pasaulio prekybos organizacija ir kt.

 

Sveiki, skaitytojai!

Lietuvoje svarbiausi įvykiai, įvykę balandžio 15 dieną.

1542 m. – Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas vedė Elžbietą Habsburgaitę, Šventosios Romos imperatoriaus Ferdinando I dukterį.

1590 m. – Karalius Žygimantas Vaza suteikė Kėdainiams Magdeburgo teises (savivaldą) ir herbą.

1920 m. – prasidėjo pirmieji Lietuvoje demokratiniai Steigiamojo Seimo rinkimai. Tai buvo kertinis valstybingumo įtvirtinimo etapas.

1921 m. – Kaune veiklą pradėjo Kredito bankas.

1989 m. – įkurta Lietuvos lenkų sąjunga.

1990 m. – Sovietų Sąjungos kariniai komisariatai Lietuvoje paskelbė priverstinį šaukimą į tarybinę armiją. Aukščiausioji Taryba paragino Lietuvos jaunuolius netarnauti okupacinėje kariuomenėje ir pažadėjo jiems teisinę apsaugą.

2006 m. – Seimas balandžio 15-ąją oficialiai įteisino kaip Kultūros dieną.

Svarbūs įvykiai, nutikę pasaulyje balandžio 15 dieną.

1912 m. – po vidurnakčio Šiaurės Atlante nuskendo „nepaskandinamas“ laineris „Titanikas“. Žuvo apie 1 500 žmonių.

1989 m. – Hilsboro stadiono tragedija Anglijoje: futbolo rungtynių metu dėl spūsties žuvo 97 sirgaliai.

2013 m. – Bostono maratono sprogdinimai: prie finišo linijos susprogdinus dvi bombas, žuvo 3 žmonės, šimtai buvo sužeisti.

2019 m. – didžiulis gaisras nusiaubė Paryžiaus Dievo Motinos katedrą (Notre-Dame de Paris), sugriuvo jos smailė ir stogas.

1452 m. – gimė italų genijus Leonardo da Vinci. Būtent dėl jo gimtadienio balandžio 15-oji minima kaip Pasaulinė meno diena.

1707 m. – gimė Leonhard Euler, vienas iškiliausių visų laikų matematikų.

1923 m. – Niujorke pirmą kartą viešai pademonstruotas garsinis kinas.

1935 m. – Vašingtone pasirašytas Rericho paktas – pirmoji tarptautinė sutartis skirta kultūros vertybių apsaugai karo ir taikos metu.

1952 m. – Niujorko „Franklin Bank“ išdavė pirmąsias pasaulyje kreditines korteles.

1955 m. – Ilinojaus valstijoje (JAV) Ray Kroc atidarė pirmąjį „McDonald's“ restoraną pagal franšizę.

1994 m. – Maroke pasirašyta sutartis, kuria oficialiai įkurta Pasaulio prekybos organizacija (PPO).

Žymūs žmonės, gimę balandžio 15 dieną.

Neda Malūnavičiūtė (g. 1971) – džiazo vokalistė ir fleitininkė, viena ryškiausių Lietuvos muzikos scenos atstovių.

Edmundas Malūkas (g. 1945) – populiarus rašytojas, kriminalinių ir istorinių romanų (tokių kaip „Kraujo skonis“, „Šiukšlyno žmonės“) autorius.

Stasys Domarkas (g. 1939) – dirigentas, ilgametis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas.

Leonardo da Vinci (1452–1519) – italų renesanso genijus: tapytojas, skulptorius, architektas, inžinierius ir išradėjas.

Leonhard Euler (1707–1783) – genialus šveicarų matematikas ir fizikas, padėjęs pagrindus šiuolaikinei matematinei analizei.

Nikolajus Gumiliovas (1886–1921) – rusų poetas, akmeistas, keliautojas (buvęs Anos Achmatovos vyras).

Emma Watson (g. 1990) – britų aktorė, išgarsėjusi Hermionos Įkyrėlės vaidmeniu „Hario Poterio“ filmuose, aktyvistė.

Emma Thompson (g. 1959) – dukart „Oskaro“ laimėtoja, britų aktorė ir scenaristė („Protas ir jausmai“, „Tegyvuoja meilė“).

Claudia Cardinale (g. 1938) – italų kino ikoną, vaidinusi tokiuose šedevruose kaip „8½“ ir „Kartą Vakaruose“.

Seth Rogen (g. 1982) – kanadiečių komikas, aktorius ir režisierius („Kietakiaušiai“, „Pineapple Express“).

Luke Evans (g. 1979) – velsiečių aktorius, žinomas iš filmų „Hobitas“, „Gražuolė ir pabaisa“.

Maisie Williams (g. 1997) – britų aktorė, geriausiai žinoma kaip Arija Stark iš serialo „Sostų karai“.

Nikita Chruščiovas (1894–1971) – SSRS vadovas Šaltojo karo metais. Nors vertinamas kontroversiškai, jis inicijavo „atšilimo“ laikotarpį ir destalinizaciją.

Maištinga Siela

Filmas: "Mažosios moterys" / "Little Women"

Sveiki,

Jau nebežinau, kiek kartų per visą XX amžių buvo ekranizuotas Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“ (angl. Little Women) (2019). Viena įsimenamų ekranizacijų tikriausiai būta su Winona Ryder 1994 metų versija, todėl kiek netikėtas pasauliniu mastu pripažintos režisierės Gretos Gerwing sprendimas ekranizuoti dar kartą ir taip jau kultinėmis klasikomis tapusias ankstesnes filmo versijas. Kitą vertus jaučiu, kad paskutiniu metu pasaulis ilsisi nuo kostiuminių Viktorijos epochą vaizduojančių dramų – juostų pasirodo kasmet vos viena kita ir ne visada patenka į aktyvų žiūrovų kino lauką. Prieš kelerius metus G. Gerwing labai išpopuliarėjo pristačiusi „Oskarui“ nominuotą dramą „Boružėlė“ (Ladybird), kuri absoliučiai, nors ir gerai pastatyta, man nepadarė labai įsimenamo filmo įspūdžio. Iki šiol šio filmo sėkmė man tebėra paslaptis...

Na, o „Mažosios moterys“ išties turi kuo pasigirti. Ištisa galybė kino žvaigždžių, pradedant Saoirse Ronan, kuri, mano akimis, viena geriausių didžiojo kino savos kartos aktorių, ir baigiant kino legenda Meryl Streep... Matyt, kiekvienai kartai reikia turėti savo „Mažosios moters“ versiją, kuri nepasakyčiau, kad itin daug kuo režisūra skiriasi nuo 1994 metų versijos, gal tik tiek, kad čia daugiau interjero ir aplinkos apgalvotų detalių, labiau išryškinamas prabangus ir skurdus Anglijos gyvenimas, moters troškimas lygiaverčiai veržtis į rašytojų pasaulį, kuris labiau priklauso vyrams... Visgi šioji ekranizacija pasirodė kaip pasakų namelis, kur itin spalvinga, dinamiška, jauku ir suteikiama pozityvumo. Nesunku pasinerti į Viktorijos epochos nuotaiką, pajusti netgi šiokią tokią nostalgiją pozityvioms romantinėms kostiumų dramoms.

Nors siužetiškai režisierė išlaiko knygoje aprašomus įvykius ir nieko novatoriško nepateikia kaip režisierė, tačiau stipriausia šio filmo pusė yra mokėjimas perteikti seserų bendravimo niuansus, chronologiškai šokinėjančius per laiką įvykius ir skirtingas nuotaikas perteikiančias pasakojimo struktūrines gijas, iš kurių gebama nuausti margą pasakojimo kilimą. Paprastai kostiuminės dramos gana niūrios, jos labiau akcentuoja moters suvaržymą, tamsiąsias epochos tendencijas, o šiame filme daug mergaitiško, jauno ir naivaus žavesio, kuriame stiprus koziris yra išgautas nestabdomas, ne dirbtinai stacionariai teatralizuotos mizanscenos, o paprastas gyvumas. Laisvumas, kuris sklinda iš kai kurių scenų, atrodo, kad režisierė leido tiesiog jaunosioms aktorėms valiūkiškai išdykauti; to, tiesa, esama ir 1994 versijoje. Visgi šis gaivus, spalvingas ir šviesus filmas leido atsitokėti nuo tų kartais pernelyg tamsių juostų virtinės apie politinius skandalus, beprotiškas asmenybių biografines interpretacijas ir truputį pasijausti kaip pasakoje be specialiųjų užgriozdintų efektų.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:8.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gražuolė ir pabaisa" / "Beauty and the Beast"

Sveiki,

Tikriausiai viena pasakos laukiamiausių ekranizacijų buvo „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast) (2017), kuri tikriausiai turėjo lenkti visas prieš tai buvusias kino ekranizacijas, o jų, pasirodo, būta pačių įvairiausių. Prieš keletą metų matėme prancūzų versiją, kuri labiau priminė siaubo trilerį ir atmosfera jos buvo kiek kitokia, kurioje jautėsi tikra paslaptinga meilė, o štai šioji amerikietiška paskutinė versija labiau pritaikyta plačiajam masei, ypač, jeigu jūs renkatės kokį nors šeimos vakarą, tai tokia filmo versija išties labai tiks, nes ji marga, spalvinga, žaisminga, daug techninių apgalvotų variantų ir, žinoma, Emma Watons, kuri labai patinka jauniesiems žiūrovams dar nuo Hario Poterio laikų.

Kuo ši pasakos versija skiriasi nuo kitų? Visų pirmiausia, išsigandau pirmųjų penkių minučių, nes tiesiog labai vargina dainuojantys aktoriai, o miuziklas apskritai ne mano žanras, tačiau ne viskas taip blogai, nes vėliau pasaka „įsivažiuoja“ ir galima jausti malonumą tiesiog prisiminant pasakų pasaulio taisykles. Filmas žaižaruoja pasakų pasaulio atmosfera, čia nestinga stebuklų, daug dėmesio skiriama rūmų dvariškiams, paverstiems daiktams, kurie tampa gražuolės pagalbininkais. Filmų kūrėjai saikingai šįkart naudojo humorą, nes stengėsi išlaikyti tarp rimtumo ir humoro pusiausvyrą ir, manau, jiems pavyko neblogai.

Jeigu man pačiam reiktų rinktis, kurią versiją žiūrėti antrąkart, tai tikriausiai rinkčiausi prancūzišką, kadangi ten kur kas daugiau mistikos, paslapties, mažiau „disnėjaus“ meilumo, kuris tiks mažiesiems. Nors prancūziška versija nesulaukė tiek gerų kritikų atsiliepimo, kiek šioji, tačiau manau, abi versijos yra pakankamai geros ir žiūrimos. Visgi žiūrėdami, galvokite, kad tai pramoginis filmas, skirtas įvairaus amžiaus tarpsnio žmonėms tiesiog praleisti laiką.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kolonija" / "Colonia"

Sveiki, 

Praktiškai kino kritikų sutriuškintas filmas „Kolonija“ (angl. Colonia) (2015) man taip pat kėlė nemažai abejonių – tai verta, ar neverta žiūrėti? Suveikė vienintelis faktorius: geriau vieną kartą pamatyti, negu šimtus kartų išgirsti. Visgi yra tokių filmų, kuriuos galima kritikuoti, o „Kolonija“ yra viena iš tokių, tačiau ne taip prastai, kaip buvo galima tikėtis, perskaičius kai kuriuos kino kritikų atsiliepimus.

„Kolonija“ pasakoja istorinius Čilės laikus, kai po perversmo, giliai Čilės kalnuose, įrengtoje religinės tematikos kolonijoje, atsiduria įsimylėjusi porelė, kuri kovoja už pabėgimą ir išlikimą. Akivaizdus maniakinis veikėjų vaizdavimas, užsispyrėliškas pasiaukojimas dėl meilės iš pažiūros atrodo tinkamas šiam filmui, tačiau nebetenka tikroviškumo, kai akivaizdžiai sadistinių scenų akivaizdoje scenaristai ir filmo kūrėjai sudėlioja pernelyg didelius didaktinius akcentus, o filmų finalas primena meistriškai surežisuotą nuotykių žanro verto pabėgimo. Lyg ir primintų „Mumiją“, tačiau labiau kitą politinę dramą – „Argo“, kur oro uostų įtampa neišvengiama ir pasaulis pagaliau sužino politizuotos kolonijos visą absurdišką mėšlą.

Iš esmės filmas vykęs, nes scenarijus „kabina“, o sadistinės scenos dirgina jautresnio žiūrovo vaizduotę ir veikia itin paveikiai manipuliuodamos. Turinio atžvilgiu filmas vis tiek išlieka įdomus, kad ir kiek suabejotume autentiškumu ir perteikimu, visgi nereiktų to itin suabsoliutinti ir galvoti apie itin realią įvykių projekciją. Taip, filmas pilnas žiaurumo, kai kada absurdiškumo, o kai kada sadizmo norisi dar daugiau, kad užsimirštų akivaizdūs filmo veikėjų idiliniai trūkumai. Pagrindinį vaidmenį sukūrė visiems itin gerai žinoma Emma Watson, kuri šįkart su vaidmeniu neprašovė, tačiau nepasakyčiau, kad atskleidė kažin kokios kankinės istoriją, nors akivaizdžiai filmas buvo orientuotas labiau į jos vaidmenį. Abejoju, ar E. Watson čia kalta, gal labiau į sadizmą, o ne į veikėją linkęs scenarijus. Kad ir kaip ten kitiems beatrodytų, filmas man tikrai patiko su visais savo privalumais ir trūkumais, su visu religinio fanatizmo ir politiniu „grožiu“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nojaus laivas" / "Noah"

Sveiki, kino gurmanai,

Šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais apie filmą „Nojaus laivas“ (angl. Noah) (2014), kuris tikriausiai buvo mano vienas labiausiai lauktų filmų fantastinio žanro baruose. „Nojaus laivas“ – tai Senojo Testamento pasakojimo ekranizacija apie Nojaus arką, laivą, į kurį „visi sulipo po du“, kad po Didžiojo tvano Naujajame pasaulyje pratęstų giminę. Aišku, ekranizacija šio filmo nepavadinsi, veikiau pasakojimu, kuris remiasi Nojaus legenda.

Žinote, dabar labai populiaru griebtis antikinių, biblijinių ir bet kokių mitų ekranizacijų, neatsižvelgiant į pirminius šaltinius, o kuriant savo interpretacinį epą, tirštai pataikaujant žiūrovui sukurtomis įspūdingomis batalinėmis scenomis, padarant iš veikėjų didvyrius, pamirštant vidinius personažo pasaulius. „Nojaus laivas“ balansuoja ant gero ir vidutinio filmo ribos. Pirmoji filmo pusė gana silpnas režisieriaus Darren Aronofsky, kuris sukūrė „Juodąją gulbę“, „Pi“ ir „Rekviem svajonei“, „Versmė“, ėjimas – ištęstos laivo statybos, keistas vizijų pasaulis, nors filmo atmosfera gana įtaigi – žūstantis, sunykęs pasaulis, skurdi augmenija ir begalinis skurdas, nuolat primenantys vaizdai apie Kaino ir Abelio konfliktą, žmonijos susiskaldymą, gėrio ir blogio, laisvės ir vergovės sferas. Vizualumu šis filmas pavykęs, nepasakysi, kad jam kažko trūksta, nors, aišku, J. Camerono „Įsikūnijimui“ neprilygsta, bet naujas pasakojimas apie Nojų tikrai gražus, ypač žiūrint 3D formatu.

Bet vizualumas nėra gero filmo kriterijus, kai turinys šlubuoja, o šlubuoja jis tik pradžioje, kažko trūksta, nors sunkoka įvardyti ko. Vėliau, kai ima vertis tikroji dvasinė Nojaus kova, kuri primena religinį fanatizmą, sprendimai dėl savo misijos pašventimo ar šeimos išsaugojimo, ima vertis sudėtingesni personažai, kurie kur kas įdomesni, nei tas per klaidą į laivą patekęs piktadarys, ėdantis roplius ir gundantis vidurinįjį Nojaus sūnų... Ilga kelionė, niūrus tūnojimas laive, gyvulių miegas – išties plečia vaizduotę, kaip režisierius įdomiai visa tai pavaizdavo ir visa tai balansuoja ant labai trapios patikėjimo ir pravalo ribos.

Mano mėgstamas epinių filmų aktorius Russell Crowe, įkūnijęs legendinį „Gladiatorių“ bei „Robiną Hudą“, vėl imasi savo „arkliuko“. Nepasakysi, kad šis vaidmuo jam buvo lengvas, bet, manau, jis labai tiko šiam vaidmeniui, labiau, nei koks nors parinktas Holivudo gražuolis, kuris galbūt būtų visai sugadinęs Nojaus vaidmenį. Tą patį galiu pasakyti ir apie kitus aktorius – Jennifer Connelly jau yra dirbusi su šiuo režisieriumi, ji labai gerai ir santūriai įkūnijo Nojaus žmoną. Emma Watson sėkmingai kratosi Hermionos įvaizdžio – jos scena gimdant buvo viena labiausiai jaudinančių vietų viso filmo eigoje.

Aišku, daug įdomių niuansų liko po seanso. Iki šiol svarstau, ar gerai tie akmenyse įkalinti angelai, Dievo baudėjo ir atledėjo įvaizdis, o kam reikėjo Rojaus žalčio išnaros ant rankos – ar tai simbolizuoja užtrauktą bausmę, kaip skaudus priminimas žmonijai, ar tai kokia kita metafora. Bet daugiasluoksniai spėliojimai yra kur kas įdomesni, nei visas atrytas sukramtytas davinys kūdikiams. Antroji filmo pusė, aišku, kur kas tvirtesnė, įdomesnį, platesnė, nes ji gilinasi į Nojaus vidinį pasaulį, jaučiama kulminacija. Ir visgi Nojaus legenda virsta herojiniu pramoginiu pasakojimu – nemanau, kad tai blogai, tačiau režisierius iki tol buvęs labai individualus savo filmuose, tapo ties pataikavimo masėmis riboje, bet nepaisant visko, filmas vietomis mane jaudino ir dėl to jį laikau gana vykusiu ir patikusiu, nesvarbu, kaip į tai pažiūrės kiti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dabar tikrai jau šikna" / "This is the End"

Sveiki,

Kartais taip norisi kokio nors nepaprastai gero juoko užtaiso, kad plyšte plyštų žandai ir taip vis nieko gero komedijų fronte. Šįkart nusprendžiau pažiūrėti amerikiečių komediją „Dabar tikrai jau šikna“ (angl. This is the End) (2013), kurią pakankamai gerai įvertino tiek žiūrovai, tiek kino kritikai.

Na, derėtų pastebėti, kad dar neturėjome tokio drąsaus filmo pavadinimo vertimo, kuris iškart atkreipia dėmesį, na, kažkaip šikna, vis dar labai neviešintinas žodis, bet vartojamas gana dažnai buityje, ką padarysi, reklama žino, kaip atkreipti dėmesį. Bet dabar ne apie tai... Šiaip komercinės komedijos paskutiniu metu pateikia vis daugiau ir daugiau staigmenų. Panašiai galėčiau pasakyti ir apie filmą „Dabar tikrai jau šikna“, kuri pirmosiomis minutėmis pasirodė tipinę NESĄMONĘ, kurios neįmanoma žiūrėti, nes supranti, kad leidi laiką nei įdomiai, nei turiningai. Visgi filmą gelbsti ambicingas ir įdomus filmo siužetas – apokalipsė, Biblijiniai motyvai, Emma Watson, lakstanti su kirviu, dainininkė Rihanna krentanti į lavos duobę... Tikra apokalipsė. Filme esama ir nešvankybių, kurios puikiai dera prie parodijuojančios Holivudo žvaigždžių aplinkos, mat, filme visos „žvaigždės“ vaidina save pačius, tik aišku, fiktyvius.

Neprasta filmo idėja, grafika ir siužetas man priminė kitą apokalipsinę „dangaus ir pragaro“ susimaišymą žemėje komediją – „Dogma“ (1999), kuri taip pat turėjo pasikvietusi devynias galybes garsių Holivudo aktorių. Apie vaidybą nieko nepasakysiu, nes nėra ko komentuoti, o juokelių filme būta irgi pačių įvairiausių. Jeigu neužmigsite per pirmą pusvalandį, tai kitą valandą tikrai turėtumėte praleisti gana nuotaikingai ir įdomiai. Ilgai spėliojau, kuo gi filmas pasibaigs – ar paaiškės, kad jie buvo apsirūkę ir viską tik įsivaizdavo, ar iš tikrųjų jie išgyvena apokalipsę? Tas kirbėjimas buvo vienas galingiausių akumuliatorių. Tiesa, tokio tipažo komedijos, kurioje nuolat rūkoma, vartojami narkotikai, labai lengvai lenda į galvą, kad iš tikrųjų tai daryti smagu ir netgi vakarėliuose tai įprasta ir nieko čia blogo, o ir nuotykių visokių nutinka, tačiau tokia programa žiūrovams paleista ne itin naudinga, sakyčiau, tad reiktų atsargiai žvelgti į suromantizuotas ir subanalintas narkotikų pasilinksminimų vaizdinius, nes pastebėjau, kad filmuose tai jau tapo tikra norma.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela