Filmas: "Aeon Flux" / "Æon Flux"

Sveiki, kino gerbėjai,

Vakar teko visai netikėtai pamatyti fantastinę amerikiečių kino juostą „Aeon Flux“ (angl. Aeon Flux) (2005), kurį režisavo „Dženiferės kūno“ režisierė Karyn Kusama. Filmas iškart patraukė viena gražiausių Holivudo aktorių ir „Oskarų“ laureačių Charlize Theron – juoda plaukų spalva ir Millos Jovovich panašumas filme „Ultravioletas“ – su niekuo nesupainiojamas.

O šiaip, tausodamas Jūsų ir savo brangų laiką, pasakysiu, kad seniai neteko regėti tokio nevykusio fantastinio filmo. Charlize Theron būvimas filme prasideda ir tuo tikriausiai pasibaigia „visas šis gėris“, nes filmas tuščiaviduris kaip krabo kiaukutas. Turinys ir prasmė – nieko nerasta, kompiuterinė grafika – balansuojanti ties „gero pravalo“ riba. Daug judesio, bėgimo, susišaudymų, tačiau jis erzinantis, herojai atlieka kažkokią misiją, nei žiūrovui aišku kam, kodėl ir dėl ko visa tai daroma – aišku, gale filmo viskas paaiškėja. Filmas neturi nė kruopelytės meninės vertės, aktorinis judesys – bevertis, atmosfera apgailėtina, gal net labiau, nei paskutinėse „Absoliutaus blogio“ epopėjos dalyse. Galima be jokio gėdos jausmo užmigti ir parpti dvi geras valandas.

Vis dar nesuvokiu, kaip ir kodėl tokie apgailėtini filmai užpildo eterį. Kategoriškai nerekomenduoju, nebent... Nebent rizikuojate savo sveikata. 

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 36/100

IMDb:5.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nojaus laivas" / "Noah"

Sveiki, kino gurmanai,

Šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais apie filmą „Nojaus laivas“ (angl. Noah) (2014), kuris tikriausiai buvo mano vienas labiausiai lauktų filmų fantastinio žanro baruose. „Nojaus laivas“ – tai Senojo Testamento pasakojimo ekranizacija apie Nojaus arką, laivą, į kurį „visi sulipo po du“, kad po Didžiojo tvano Naujajame pasaulyje pratęstų giminę. Aišku, ekranizacija šio filmo nepavadinsi, veikiau pasakojimu, kuris remiasi Nojaus legenda.

Žinote, dabar labai populiaru griebtis antikinių, biblijinių ir bet kokių mitų ekranizacijų, neatsižvelgiant į pirminius šaltinius, o kuriant savo interpretacinį epą, tirštai pataikaujant žiūrovui sukurtomis įspūdingomis batalinėmis scenomis, padarant iš veikėjų didvyrius, pamirštant vidinius personažo pasaulius. „Nojaus laivas“ balansuoja ant gero ir vidutinio filmo ribos. Pirmoji filmo pusė gana silpnas režisieriaus Darren Aronofsky, kuris sukūrė „Juodąją gulbę“, „Pi“ ir „Rekviem svajonei“, „Versmė“, ėjimas – ištęstos laivo statybos, keistas vizijų pasaulis, nors filmo atmosfera gana įtaigi – žūstantis, sunykęs pasaulis, skurdi augmenija ir begalinis skurdas, nuolat primenantys vaizdai apie Kaino ir Abelio konfliktą, žmonijos susiskaldymą, gėrio ir blogio, laisvės ir vergovės sferas. Vizualumu šis filmas pavykęs, nepasakysi, kad jam kažko trūksta, nors, aišku, J. Camerono „Įsikūnijimui“ neprilygsta, bet naujas pasakojimas apie Nojų tikrai gražus, ypač žiūrint 3D formatu.

Bet vizualumas nėra gero filmo kriterijus, kai turinys šlubuoja, o šlubuoja jis tik pradžioje, kažko trūksta, nors sunkoka įvardyti ko. Vėliau, kai ima vertis tikroji dvasinė Nojaus kova, kuri primena religinį fanatizmą, sprendimai dėl savo misijos pašventimo ar šeimos išsaugojimo, ima vertis sudėtingesni personažai, kurie kur kas įdomesni, nei tas per klaidą į laivą patekęs piktadarys, ėdantis roplius ir gundantis vidurinįjį Nojaus sūnų... Ilga kelionė, niūrus tūnojimas laive, gyvulių miegas – išties plečia vaizduotę, kaip režisierius įdomiai visa tai pavaizdavo ir visa tai balansuoja ant labai trapios patikėjimo ir pravalo ribos.

Mano mėgstamas epinių filmų aktorius Russell Crowe, įkūnijęs legendinį „Gladiatorių“ bei „Robiną Hudą“, vėl imasi savo „arkliuko“. Nepasakysi, kad šis vaidmuo jam buvo lengvas, bet, manau, jis labai tiko šiam vaidmeniui, labiau, nei koks nors parinktas Holivudo gražuolis, kuris galbūt būtų visai sugadinęs Nojaus vaidmenį. Tą patį galiu pasakyti ir apie kitus aktorius – Jennifer Connelly jau yra dirbusi su šiuo režisieriumi, ji labai gerai ir santūriai įkūnijo Nojaus žmoną. Emma Watson sėkmingai kratosi Hermionos įvaizdžio – jos scena gimdant buvo viena labiausiai jaudinančių vietų viso filmo eigoje.

Aišku, daug įdomių niuansų liko po seanso. Iki šiol svarstau, ar gerai tie akmenyse įkalinti angelai, Dievo baudėjo ir atledėjo įvaizdis, o kam reikėjo Rojaus žalčio išnaros ant rankos – ar tai simbolizuoja užtrauktą bausmę, kaip skaudus priminimas žmonijai, ar tai kokia kita metafora. Bet daugiasluoksniai spėliojimai yra kur kas įdomesni, nei visas atrytas sukramtytas davinys kūdikiams. Antroji filmo pusė, aišku, kur kas tvirtesnė, įdomesnį, platesnė, nes ji gilinasi į Nojaus vidinį pasaulį, jaučiama kulminacija. Ir visgi Nojaus legenda virsta herojiniu pramoginiu pasakojimu – nemanau, kad tai blogai, tačiau režisierius iki tol buvęs labai individualus savo filmuose, tapo ties pataikavimo masėmis riboje, bet nepaisant visko, filmas vietomis mane jaudino ir dėl to jį laikau gana vykusiu ir patikusiu, nesvarbu, kaip į tai pažiūrės kiti.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 5.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas" / "Abraham Lincoln: Vampire Hunter"

Sveiki,

Vis prabėgomis grįžtu į šių dienų komercinį kiną atsipalaidavimui ir į nagus pateko šiuo metu pakankamai populiari juosta „Abraomas Linkolnas. Vampyrų medžiotojas“ (Abraham Loncoln: Vampire Hunter) (2012 m.). Naujas ir šviežias filmas apie šiuo metu tikrą euforiją ir bumą išgyvenančius vampyrus, kurie dar ilgai nenusileis iš populiarumo viršūnių. Šiaip iš juostos nieko daug nesitikėjau, kaip ir iš visų tokio tipažo filmų, į kuriuos eičiau nebent nemokamai kino teatruose. Ši juosta – tai totalus fantazijos lipdinys apie Amerikos prezidentą Abraomą Linkolną, kuris laisvalaikiu, keršydamas už motiną, daigodavo kirviu vampyrus ir laimėjo Pilietinį karą. 

Galiu pasakyti patį didžiausią šio filmo minusą – nuspėjamas ir neoriginalus siužetas, kuris prisodrintas puikiais vaizdo efektais, pakankama įtampa, tačiau personažų sprendimai ir logika yra lygi animacinių filmukų personažų lygyje. Režisierius Timur Bekmambetov, sukūręs tokius filmus kaip „Ieškomas“, „Eglutės“, „Naktinis patrulis“, „Likimo ironija, arba laimingų Naujų!“ ir šįkart aukščiau bambos neiššoko ir kažkokių įdomesnių ir netikėtesnių siurprizų, deja, nepateikė. Sukurta tipinė Holivudinė paveiksliukų dėlionė, kuri išlaiko palyginus gan silpną siužetinę įtampą, o apie gilesnius vandenis, tikriausiai, nereikia nė kalbėti. Kaip reginys filmas man gal visai ir patiko, buvo vietų, kada užhipnotizuotas Linkolno kirvio valdymo meistrystės, pasinėriau į siužetą, tačiau filmą jau mačiau prieš dvi dienas, o jau šiandien beveik nieko neliko, tik pelų sauja. Kaip Holivudinis reginys filmas nėra nei kažkuo labai įdomus, nei jis koks lyderis, nei dar kažkuo puikus, tačiau „prastumti“ laikui tinkantis, nuvarant į šoną depresiją, liūdesį ir kitus negatyvius dalykus. 

Turėčiau pasiūlyti pažiūrėti, tačiau to nedarysiu, nes manau, kad filmas iš tų, kai nebėra ką žiūrėti ir norisi kažkokios balalaikos su trupučiu krauju ir pasakinio tipažo personažais, tada pirmyn – griebkite! 

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 42/100

IMDb: 5.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Klastingi namai" / "Dream House"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių trilerį „Klastingi namai“ (Dream house) (2011 m.). Norėjosi ir vėl sugrįžti į siaubo žanrą, pasinerti į dvasių apsuptus namus, kaip kadaise filme „Kiti“ ir pajusti šiurpuliukus... Bet... „Klastingi namai“ yra daugiau trilerinio pobūdžio filmas su mistiniais – fantastiniais elementais, o siaubo jame išties nedaug.

Pažiūrėjęs pusę filmo, pagalvojau, kad žiūriu visišką šlamštą, kuris prasilenkia su logiką, o į filmą įdėtos visos įmanomos siaubo filmui būdingos klišės. Beveik ir neklydau. Žmogus pamišėlis, kuris grįžta į namą ir išgyvena savo šeimos netekties dramą iš naujo – na, come, kas čia per nesąmonė? Taip ir lieka klausimas – ar tai vaiduoklių gyvenimas, ar viskas vyko jo galvoje? Nors iš esmės finalas viską ir paaiškina – poltergeistas „žmona“ išgelbėja vyrui kailį, už tai, kad dar būdama gyva netyčia pašovė jį į galvą. Siužetas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo „originalus“ ir netikėtas, bet kai išnarstai jį po kaulelį, tai pamatai, kad kiekviena detalė, gal ir negalima taip sakyti, bet paimta iš kito filmo. Nieko originalaus!

Kalbant apie pačius aktorius, galiu tik pasakyti, kad tik pagrindiniai aktoriai užpildė visą šitą bedugnę. Apie mergaites net nekalbu – jų bendravimas su suaugusiais nenatūralus. Jaučiasi taip, lyg režisierius tupėtų už kadro ir diktuotų joms žodžius mojuodamas saldainiais. Mergaitės labai gražios, tačiau jų vaidyba tragikomedija, bet ko ir benorėti, juk tai ne seserys Fanning. Šiaip trys pagrindiniai aktoriai – Daniel Craig, Rachel Weisz, Naomi Watts, gal tik pastaroji „Skambučio“ žvaigždė ir nebuvo svetimas trilerio – siaubo žanro filmavimas. O šiaip aktoriai puikiai žinomi kino pasaulyje.

„Klastingi namai“ vertinčiau kaip vidutinišką trilerį. Tik mažiau matę filmų su panašiu siužetu gali stebėti, kad tai puikus filmas. Tačiau, dievaži, pabaiga, kai vyksta gaisras ir poltergeistas padeda gyviesiems „geriečiams“ išsikapanoti iš nelaimės, tai atrodo absurdo lygyje, kam vėl ir vėl reikia daryti tokias finalines scenas. Negaliu pasakyti, kad filmas visiškas mėšlas, tačiau ta vidutinybė pribaigė... Nors kitą vertus nieko per daug iš tokio filmo ir nesitikėjau, juk buvau pasiruošęs išvysti eilinę siaubo – trilerinę muilo operą.

Mano įvertinimas: 6/10
Kritikų vidurkis: 35/100
IMDb: 6.0 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Romulas, mano tėvas" / "Romulus, My Father"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti australų vaidybinį filmą „Romulas, mano tėvas“ arba dar kitaip lietuviai verčia šį filmą „Pamirštos svajonės“ (Romulus my father) (2007 m.). Sunku kalbėti apie šį filmą, nes man jis kažkuo panašus į anksčiau matytą „Medis“, bet šis variantas man buvo kur kas įdomesnis, geresnis, tikroviškesnis, be simbolikos ir reikalingos patetikos. Patiko man šis filmas savo natūralumu, puikiais aktoriais, paprasta ir gyvenimiška istorija. Dvelkia Australija, lygumomis ir saule. 

Tai istorija apie berniuką, prieš kurį griūva visas pasaulis – vaikystės idealai tėvai. Čia parodytas vyriškas Rumulo kentėjimas, kuris, rodos, tuoj plyš ir viską aplinkui aplies chaosu ir agresija. Panašiai ir vyksta. Vyriškas kentėjimas tampa pačia aršiausia vidine drama, net iki beprotybės. Šalia vystosi ir moteriškas kentėjimas, kuris labiau emocionalus, atviresnis ir t.t. Šeimos tyli tragedija ir išcentrinė berniuko figūra – tai pasaulis, kuris ir trypiamas ir nesuprantama kodėl taip daroma. 

Gražūs kadrai, nufilmuota labai gražiai, estetiniai gamtos intarpai, pvz.: Romulas su sūnumi važiuoja automobiliu ir sustoja lygumoje, kur nė vieno akmens, prie kurio būtų galima pasiguosti, tik tolumoje vienas medis, kankinamas vėjų ir saulės. Gamtos ir žmogaus sielų paralelė simetriška, čia mažai kontrastų, todėl filmas tėknus, jį įdomu stebėti, kitam gali būti ir šiek tiek nuobodu, ypač tam, kuris pripratęs prie asimetrijų, šokiravimų ir kontrastų. „Romulas, mano tėvas“ patiks tikriems kino gurmanams, šis filmas buvo tikrai puikiai įvertintas pačioje Australijoje, o ir kritikai palankiai sutiko užsienyje. Tai kodėl nepažiūrėjus gero kino? A?

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 57/100
IMDb: 6.7


 

Jūsų Maištinga Siela