Filmas: "Išskirtinis interviu" / "Scoop"

 

Sveiki,

Šio filmo tikriausiai nė nebūčiau varginęsis žiūrėti, jeigu ne „X-failų“ aktorė Gillian Anderson ir tas faktas, kad buvau matęs šokiruojantį mini dokumentinį serialą apie turtuolį ir sekso tinklo su nepilnametėmis maniaką Jeffrey Epstein (angl. Jeffrey Epstein: Filthy Rich). Apie šį žmogų, tiksliau apie Didžiosios Britanijos karališkosios šeimos narį princą Andrews, kuris turėjo (dabar jau įrodyta) ryšių su J. Epsteinu, buvo skandalingai įsitraukęs į savo draugužio sekso tinklą ir naudojosi nepilnamečių sekso paslaugomis. Tiesą sakant, kai britų visuomenė apie tai sužinojo, buvo supurtyta tokio seksualinio skandalo, gal net labiau nei kažkada JAV dėl Monicos Lewinsky ir Billo Clintono romano. Apie tai iš esmės ir yra filmas „Išskirtinis interviu“ (angl. Scoop) (2024).

Istorija pasakoja be didesnių kontekstų, todėl lietuviams žiūrovams, kurie nežino, kas tas skandalingasis Jeffrey Epsteinas ir kaip su juo susijęs princas Andrews, pirmiausia siūlyčiau padaryti namų darbus – paskaitinėti vieną kitą kontekstinį straipsnį, kad žinotumėte, apie ką eina kalba. Filmas nėra supažindinimo tikslais, todėl žiūrovas nuo pat pradžių yra „įmestas“ į įvykius, kurių filme niekas nepaaiškina, nors pamažu išryškėja, apie ką eina kalba, tačiau to nepakanka. Iš tikrųjų vaizduoja įvykius jau post factum, kai išlindo šis skandalas, princas buvo puolamas socialiniuose tinkluose ir visur kitur dėl savo įsitraukimą į Epsteino draugiją. Filmas iš esmės nėra apie tą istoriją, veikiau apie princo pastangas viską užglaistyti, todėl jis pasiruošia avantiūrai su vienos televizijos žurnalistais atviram interviu, kuriame viską nuodugniai ir aiškiai visuomenei paaiškintų. Deja, kaip žinia, šis ilgai repetuotas viešasis pokalbis princo atžvilgiu tapo nesėkmingas ir visi jo atsakymai išdavė jį viešai meluojant dėka puikios žurnalistės Emily Maitlis. Šis interviu įėjo į istoriją kaip labiausiai žiūrimas vienu metu interviu.

Visgi filmas man pasirodė pusėtinas. Britai ir amerikiečiai labai mėgsta labai greitai susukti istorijas apie tikrove paremtus savo šalių skandalus. Tokie filmai pritraukia mases, o princo Andrews skandalas buvo toks didžiulis ir ilgai varginantis kaip pas mums Garliavos įvykiai su Drąsiaus Kedžio istorija. Visgi filmas tikriausiai aktualus labiau anglosaksams, kurie ilgą laiką stebėjo šią dramą, mums – labiau susipažinti su visa šia istorija. Filmas fokusuojasi į komunikacinius karališkosios šeimos su žiniasklaida darbo užkulisius. Bandoma vieni kitais pasitikėti, tačiau akivaizdu, jog kiekvienas turi savo kėslų. Labiausiai mane stebino princo Andrews asmeninės sekretorės Amanda Thirsk laikysena, kai ši akivaizdžiai mato, jog princas meluoja, vis tiek pamindama savo asmeniškumą ir teisingumą nuosekliai dirba princui. Filmas man nebuvo įspūdingas, tačiau galiu įsivaizduoti, kaip jį sužiūrėtų dalis britų.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Senatvė" / "Old"

 Sveiki,

 

Dar vienas rudens siaubo filmų derlius, kuris jau nuo pat pradžių lyg ir žada nepamirštamą ir originalų scenarijų, išsiskiriančių iš visų mums siūlomų ir iki tol matytų „siaubekų“. Savaime jaunam ar vidutinio amžiaus žmogui senatvė yra šiaip jau baisus dalykas, nes tai ir ligos, ir kančios, ir vienatvė, ir skurdas (jeigu dar paimsime lietuvišką senatvę). Nenuostabu, kad režisierius M. Night Shyamalan, praeityje sukūręs tokius siaubo hitus kaip „Ženklai“ (2002), „Kaimas“ (2005), „Stiklas“ (2019), imasi iš esmės žmogiškųjų fobijų, susietų su gyvenimo pabaigos baime.

 

Kad gyvenimas yra baigtinis ir jis gali baigtis per vieną dieną, tą galime išvysti naujausiame režisieriaus siaubo paplūdimio šou juostoje „Senatvė“ (angl. Old) (2021), kuriame pasakojama iš pradžių paprasta šeimos turistinė kelionė į Azijos pajūrio kurortą, kur besiskirianti pora vis dar bando „kažką“ išsiaiškinti arba galutinai sudėti taškus ant „i“ dėl savo santuokos. Galiausiai jiems viešbučio gidas parodo atokų kampelį, kur šeima su dar kitais viešbučio gyventojais patenka į mistinę vietą, iš kurios išėjimo nėra, tačiau su kiekviena valanda jie sensta ir netrukus tėvai pradeda pastebėti, kad jų vaikai tapo paaugliais... Saloje kyla sąmyšis, norima iš jos pabėgti, kyla suaugusiųjų „Musių valdovo“ efekto žūtbūtinė kova, ir mes, žiūrovai, stebime visą šį gluminantį, bet siaubo filmuose tokią įprastą išgyvenimo kovą.

 

Gerai. Filmas spalvingas ir saulėtas, beveik primenantis kurortinį trilerį, o režisieriui sendinant pagrindinius aktorius, pavyksta išgauti ir to reto siaubo grožį: kaip gerai, kad tas gyvenimas yra baigtinis ir mus pavedanti atmintis ištrina viską, kas bjauriausia, palikdama tik tauriausius ir maloniausius prisiminimus. Tačiau netikėtas finalas, sumišęs su mokslinės fantastikos elementas netrukus ima ir atskleidžia, kuo ši vieta yra ypatinga, tad pasibaigus filmui, nelieka jokių abejonių, kad jis sukaltas pagal masinio kino žiūrovo poreikius: truputį įtampos, truputį paslapties ir mįslių, o galiausiai viskas atskleidžiama, nepaliekant didelių interpretacinių galimybių. Ar pateisina šis siaubo filmas kino gurmanus? Nemanau. Ar pateisina pramogaujantį žiūrovą? Be jokios abejonės.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 55/10

IMDb: 5.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tėvas" / "The Father"

 Sveiki skaitytojai,

Pradedu „Oskarams“ ir BAFTA nominuotų filmų peržiūras. Ir jau pastebėjau, kad savo sąskaitoje turiu pamatytus du filmus „Klajoklių žemė“ bei „Perspektyvi mergina“. Trečiasis filmas iš šio sąrašo tapo prancūzų režisieriaus Florian Zeller filmas „Tėvas“ (angl. The Father) su žymiais anglikonų šalių aktoriais. Aišku, tikriausiai vien dėl Anthony Hipkinso ir Olivios Colman daugelis ims ir pažiūrės filmą, nepaisydami, kad filmas apie slogią senatvę.

Filmas pasakoja apie dukters prižiūrimą tėvą, kuris iš savo buto yra perkraustomas pas dukrą dėl pamažu gilėjančios atminties erozijos. Pirmu smuiku šiame filme, žinoma, groja A. Hopkinsas, kuris sukūrė išties dar vieną itin įsimenamą vaidmenį: charizmatišką senuką, paskendusį savo prisiminimų, nuoskaudų ir laiko voratinklyje. Pastarasis veikėjas retsykiais blyksteli, ima šokti stepą, gurkšnoja viskį, o jau kitą akimirką lūkuriuoja ir bando suvokti susivėlusius vaizdinius. Būtent iš šio vaikėjo perspektyvos pasakojama paskutiniųjų metų įvykiai, kurie senuko gyvenime susivelia, susiveja, todėl sukuriamas toks įspūdis, kad žiūrovas tuose namuose yra iš dalies pats senukas, per kurį pateikiamas nykstančio pasaulio modelis. Darosi kraupiai šiurpu, kai nebegali atsekti, ar tai sąmokslo teorija, ar į butą įsibrovę vagys, ar visai nepažįstami žmonės, kurie staiga tampa tarsi mirusieji.

Iš kitos pusės mes regime dukrą Aną, kuri deda visas pastangas, kad neatiduotų tėvo į prieglaudą. Ji tėvą apgyvendina savo namuose, nuolat dėl jo kivirčijasi su gyvenimo draugu, aukojasi, bet tėvas viso šito nemato ir neįvertina, kadangi ilgėsi jaunėlės mirusios dukros, kuri kur kas gyvesnė jo atmintyje už altruistę Aną. Dukters pastangos, jos menkinimas, atsidavimas iš tikrųjų labai jaudina. Olivios Colman tai vienas puikiausių kine vaidmenų! Vien žiūrėti į jos dideles ir juodas akis, pilnas sielvarto, yra nelengva. Filmas žadina tam tikrą žiūrovui ateities senatvės baimę, nes tikriausiai blogiau už demenciją ar Alzhaimerio liga gali būti tik ilgas vėžinis susirgimas.

Visgi šiame subtiliai perteiktoje lokalioje erdvėje atminties koliažas labiau negu apie ligą kalba apie tėvo ir dukters santykius, kuriuos galime visumoje įvertinti tik turėdami sveiką protą ir atmintį. Dėl nykstančios veikėjo tapatybės kyla graudulys, kadangi, deja, neretai ir mes patys susiduriame su panašiomis patirtimis giminėje, čia galime iš dalies išgyventi pirmąsias atminties praradimo stadijas. Aišku, filmas klibina gana iš esmės skaudžią temą: kas geriau pasirūpintų tėvu, ar toji pilnu etatu dirbanti Ana ir jos nusamdyta slaugė, ar tam iš tikrųjų pritaikytos klinikos?

Labai man patiko šis filmas, išties labai sujaudino. Šiek tiek man priminė kantrų slaugos, rūpesčio ir meilės pritvinkusį Michael Haneke filmą „Meilė“ (2012), tik čia mes dar turime kiek kitokią slaugos perspektyvos dilemą: dukters pareiga ir tėvo prasiveržiančios pretenzijas, bet dėl to filmas nepasidaro lengvesnis. Aktorių duetas, pasakojimo perspektyva, nepadlaižiavimas masiniam žiūrovui holivudine didaktika leido šiuo gurmaniškai sąžiningu filmu mėgautis visapusiškai.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Džudė" / "Judy"

 Sveiki, mieli skaitytojai,

Tikriausiai visi prisimena garsųjį filmą (arba bent knygą) „Ozo šalies burtininkas“? Pirmoji legendinė ekranizacija pastatyta 1939 metais tapo tikra kino klasika, o pagrindinį tuokart vaidmenį atlikusi Judy Garland – kino legenda. Šis daug kantrybės ir jėgų pareikalavęs filmas amžiais pakeitė mergaitės gyvenimą. Judy Garland garsiosios kitos aktorės Liza Minnelli motina. Sakoma, kad Liza atsisakė žiūrėti ir komentuoti apie biografinį jos motinos filmą „Džudė“ (angl. Judy) (2019), kuriame pagrindinį vaidmenį atliko talentingoji Renee Zellweger, pastaroji už šį vaidmenį buvo nominuota „Oskarui“.

 

Nekomentuodamas pernelyg siužeto, pasakysiu, kad filme labiausiai ir patiko šarmingoji Renee Zellweger, kuri atliko impulsyvios, kiek arogantiškos ir depresyvios Džudės vaidmenį. Visa kita, galima sakyti, šiek tiek blizgučių ir graudžių ašarėlių. Nieko nuostabaus, kad šioji biografinė juosta tampa ne tiek realios Judy Garland atvaizdavimu, kiek preke ir noru įtikti žiūrovams. Tas darosi akivaizdu, kad kūrėjų pasirinkta perspektyva yra aukos pozicija. Veikėja mums pateikiama kaip suluošinta ir vaikystės nepatyrusi veikėja, kurią vertė gerti tabletes ir dirbti nuo ryto iki vidurnakčio, o šlovės pabaigoje turime ir rezultatą – alkoholikė Džudė koncertuoja Britanijoje, tačiau beveik kiekvienas jos vakaras tampa fiasko, nes ji pasirodo scenoje gerokai išgėrusi, todėl žiūrovui už Džudę apima gėda... Atrodo, viskas čia gerai, visi manipuliacijos mygtukai suspaudyti ten, kur siužetiškai reikia, norint paveikti gailesčiu žiūrovą ir tuo senuoju geruoju moto: parodykime nematomą juodą šlovingos aktorės gyvenimo pusę ir tikrąją populiarumo kainą... Tas aišku nuo pat pirmųjų filmo kadrų ir tuo gerai sužaista iki pat galo.

 

Visgi filmas atrodo gerokai dekoratyvus, šarmingoji Džudė, kad ir kokia nugrimuota ir panaši į realų asmenį, man perteikta ne kaip žmogus, o kaip aplinkybių sukurtas naujas personažas, Ozo šalies alternatyvus veikėjas su savo maniera, makiažu. Viskas truputį dvelkia sintetika, holivudinė šabloniška gestikuliacija, todėl filmas atrodo nepriartėjo prie Džudės analizavimo, o iš gyvenimo ir skausmo sukurtas tik dar vienas rūbas, dar vienas kultą kuriantis pasirodymas. Aišku, filmas tvarkingas, ritmiškas, atpažįstame biografinio filmo šablonus ir, kaip dažniausiai būna, tikime tais save sužlugdžiusio menininko graudenimais. Kažkodėl visą laiką man patikdavo tokio tipažo filmai su stipriais biografiniais vaidmenimis, tačiau šįkart ėmiau ir suabejojau dėl pernelyg dažnai matomų tų pačių filmo elementų ir triukų, perdėto dirbtinumo, netgi tai, kaip veikėjai vienas į kitą žvelgia – ištęstas momentalumas, kurio, pripažinkime, realiame gyvenime nebūna, nes veikiame labiau iš impulso, o kine tai atrodo perdėm teatrališka su tomis nenatūraliomis išlaikytomis gražiomis pauzėmis. Nepaisant mano abejonių, visgi manau, kad filmas daugeliui patiks.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Egipto dievai" / "Gods of Egypt"

Sveiki, skaitytojai,

Dabar galvoju, kad sukurti gerą ir brangų holivudinį filmą yra labai sunkus darbas, daug sunkesnis, nei sukurti mažo biudžeto rimtą filmą. Daug kino kritikos sulaukęs filmas „Egipto dievai“ (angl. Gods of Egypt) (2016) iš tikrųjų negali nieko novatoriško ir išskirtiniu pasigirti, išskyrus tai, kad nepaisant visų klišių ir prabangos, filmas atitinka visai gero pramoginio filmo tipažą. Filmas turėjo atskleisti mums Egipto dievų hierarchiją, prikelti senąją Egipto civilizaciją, tačiau, reikia pripažinti, kad filmui to padaryti nepavyko. Ir režisūra čia visai nekalta, nes filmo uždavinys buvo papasakoti nuotykių kupiną kelionę, o ne edukaciškai penėti žiūrovą.

Filmas apskritai gražus reginys, jis gana paveikiai ir nuotaikingai nuteikia. Nuo pat pirmųjų kadrų aišku, ko siekia režisierius ir kokio tipažo kuriami veikėjų charakteriai. Į filmavimą pavyko prisikviesti ryškių gerai žinomų aktorių, tačiau filmą pateikti kaip tikrai vertą kūrinį gana sudėtinga. Filmas sukurtas uždirbti daug pinigų, sutraukti kuo daugiau žiūrovų į kino sales, tačiau, kiek žinau, filmo pajamos neatsipirko kūrėjų lūkesčių. Darbo, sukviečiant kuo daugiau žiūrovų ir žadant puikių vaizdo efektų, įdėta žvėriškai daug.

Nepaisant viso komercinio patoso, filmas pastatytas prabangiai, šiek tiek priminė „Nemirtingieji“, kur aiškiai nusakomi herojaus biografiniai faktai, nuotykiai derinami su veiksmo žanru. Tai dėl tos didybės, tikrai, man asmeniškai labai patiko. Patiko ir pats filmas, tačiau kažin ko daugiau nei tik gero populiaraus komercinio dėsniais sukurto filmo nesitikėkite. Tai toli gražu ne šedevras, tačiau žiūrėti drąsiai galima.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 23/100

IMDb: 5.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tamsos miestas" / "Dark city"

Sveiki,

Iš Egipto kilęs režisierius Alex Proyas prieš beveik 20 metų pateikė kine staigmeną, pristatydamas filmą „Tamsos miestas“ (angl. Dark City) (1998). Nesutrikite, filmas nieko bendro neturi su „Tamsos riteriu“ ir kitais Betman‘ų ekranizacijomis, nebent fantastiniais motyvais ir urbanistiniais tamsumos vaizdais ir iš dalies komikso dvasia paremtais pasakojimo manieromis.

Tiesą sakant, nustebau, kad būta tokio labai gero filmo, su gerais aktoriais, su netikėtu siužetu ir įtikinamais specialiaisiais efektais. Šį filmą, kuris turi tiek mokslinės fantastikos, galėtume gretinti iš dalies su filmu „Gataka“. Neaušindamas savo klavišų, pasakysiu taip, kad kartais visai nereikia laukti idėjomis nustuksentų bet efektų užgriozdintų „šviežutėlių“ filmų, kai galima pažiūrėti stilingą „Tamsos miestas“, kuriame įdomi intriguojanti istorija, rasidedanti kaip detektyvas, bet vėliau plėtojama kaip fantastinis ateivių inovacinis arsenalas. Įdomi miesto struktūra, žmonių naktinis elgesys ir visu filmo metu išlaikoma įtampa. Tiesą sakant, net nesitikėjau, kad filmas būsiąs toks geras. Vis pasiilgsti ir pasigendi tame filmų sraute naujų idėjų, nuostabos, negirdėtų išgalvotų pasaulių. 

Patrauklus filmas turėtų patikti daugeliui žiūrovų, juolab, kad jame pasirodo dar visai jaunutė Jennifer Connelly, Rufus Sewell ir kiti aktoriai, kurie su šiuo filmu padarė gerą ir drąsų žingsnį savo aktorių karjere. Rekomenduoju nuo paprasto žiūrovo iki gurmano.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.7 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Heraklis" / "Hercules"

Sveiki, kino žiūrovai,

Regis, ekranizuoti Heraklį vėl tampa madinga. Šiemet pavasarį jau pristačiau smarkiai nevykusį filmą „Legenda apie Heraklį“, kuris nuvylė visomis prasmėmis, išskyrus pagrindinio aktoriaus raumenis. Taip jau nutiko, kad šiemet sulaukėme dar vieno Heraklio, pavadinimu tiesiog „Heraklis“ (angl. Hercules) (2014), kuris nepalyginamai buvo geresnis už šiųmečių pirmąjį variantą.

Negalėčiau pasakyti, kad filmas pribloškiantis ar koks nors labai jau patikęs, bet turint galvoje, kad Antika į kiną ateina kasmet ir paskutiniu metu tiesiog rodomi siaubingos šios epochos ekranizacijos, turiu galvoje tą patį „Legenda apie Heraklį“ ir „Pompėja“, tai šis yra žymiai geresnis variantas. Nors man kur kas labiau patiko „300“ tęsinys, bet šis „Heraklis“ pakankamai gerai žiūrisi. Visų pirma neužsižaista su grafika, nors siužetas gana vidutinis ir be didelių nuotykių, tačiau kažkaip įdomiai ir be pretenzijų žiūrisi. Štai jums dar vienas Dwayne Johnson pasirodymas kieto vyruko kailyje - tai tipinis šio aktoriaus amplua, prisimenant jo pasirodymą „Skorpiono karalius“ filme, matyt, subtilaus vaidmens tiesiog neleistų atlikti jo gabaritai, kurie, dievaži, veržte veržėsi pro kraštus, net gyslos tarp raumenų pulsavo. Įspūdis toks, kad tarp filmavimo pertraukėlių jis tučtuojau užbėgdavo už kamerų ir padarydavo 200 gerų atsispaudimų ir vėl grįždavo į aikštelę.

Kaip sakiau, istorija gana vidutiniška, bet išlaikyta ir Heraklio tvirtybė, ir didybė. Įdomus ir istorijos atskaitos taškas ir jo pabaiga, kuri, regis, paliko gan didelį lauką tolesniems Heraklio tęsinio kūriniams. Visgi epinis didingas pasakojimas truputį nusivažiavo į tokį pop pramoginį filmą. Jeigu nesuprantate, ką turiu galvoje, vertėtų pažiūrėti „Gladiatorius“ ir suprasite.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 47/100

IMDb: 6.0

Jūsų Maištinga Siela