Filmas: "Tėvas" / "The Father"

 Sveiki skaitytojai,

Pradedu „Oskarams“ ir BAFTA nominuotų filmų peržiūras. Ir jau pastebėjau, kad savo sąskaitoje turiu pamatytus du filmus „Klajoklių žemė“ bei „Perspektyvi mergina“. Trečiasis filmas iš šio sąrašo tapo prancūzų režisieriaus Florian Zeller filmas „Tėvas“ (angl. The Father) su žymiais anglikonų šalių aktoriais. Aišku, tikriausiai vien dėl Anthony Hipkinso ir Olivios Colman daugelis ims ir pažiūrės filmą, nepaisydami, kad filmas apie slogią senatvę.

Filmas pasakoja apie dukters prižiūrimą tėvą, kuris iš savo buto yra perkraustomas pas dukrą dėl pamažu gilėjančios atminties erozijos. Pirmu smuiku šiame filme, žinoma, groja A. Hopkinsas, kuris sukūrė išties dar vieną itin įsimenamą vaidmenį: charizmatišką senuką, paskendusį savo prisiminimų, nuoskaudų ir laiko voratinklyje. Pastarasis veikėjas retsykiais blyksteli, ima šokti stepą, gurkšnoja viskį, o jau kitą akimirką lūkuriuoja ir bando suvokti susivėlusius vaizdinius. Būtent iš šio vaikėjo perspektyvos pasakojama paskutiniųjų metų įvykiai, kurie senuko gyvenime susivelia, susiveja, todėl sukuriamas toks įspūdis, kad žiūrovas tuose namuose yra iš dalies pats senukas, per kurį pateikiamas nykstančio pasaulio modelis. Darosi kraupiai šiurpu, kai nebegali atsekti, ar tai sąmokslo teorija, ar į butą įsibrovę vagys, ar visai nepažįstami žmonės, kurie staiga tampa tarsi mirusieji.

Iš kitos pusės mes regime dukrą Aną, kuri deda visas pastangas, kad neatiduotų tėvo į prieglaudą. Ji tėvą apgyvendina savo namuose, nuolat dėl jo kivirčijasi su gyvenimo draugu, aukojasi, bet tėvas viso šito nemato ir neįvertina, kadangi ilgėsi jaunėlės mirusios dukros, kuri kur kas gyvesnė jo atmintyje už altruistę Aną. Dukters pastangos, jos menkinimas, atsidavimas iš tikrųjų labai jaudina. Olivios Colman tai vienas puikiausių kine vaidmenų! Vien žiūrėti į jos dideles ir juodas akis, pilnas sielvarto, yra nelengva. Filmas žadina tam tikrą žiūrovui ateities senatvės baimę, nes tikriausiai blogiau už demenciją ar Alzhaimerio liga gali būti tik ilgas vėžinis susirgimas.

Visgi šiame subtiliai perteiktoje lokalioje erdvėje atminties koliažas labiau negu apie ligą kalba apie tėvo ir dukters santykius, kuriuos galime visumoje įvertinti tik turėdami sveiką protą ir atmintį. Dėl nykstančios veikėjo tapatybės kyla graudulys, kadangi, deja, neretai ir mes patys susiduriame su panašiomis patirtimis giminėje, čia galime iš dalies išgyventi pirmąsias atminties praradimo stadijas. Aišku, filmas klibina gana iš esmės skaudžią temą: kas geriau pasirūpintų tėvu, ar toji pilnu etatu dirbanti Ana ir jos nusamdyta slaugė, ar tam iš tikrųjų pritaikytos klinikos?

Labai man patiko šis filmas, išties labai sujaudino. Šiek tiek man priminė kantrų slaugos, rūpesčio ir meilės pritvinkusį Michael Haneke filmą „Meilė“ (2012), tik čia mes dar turime kiek kitokią slaugos perspektyvos dilemą: dukters pareiga ir tėvo prasiveržiančios pretenzijas, bet dėl to filmas nepasidaro lengvesnis. Aktorių duetas, pasakojimo perspektyva, nepadlaižiavimas masiniam žiūrovui holivudine didaktika leido šiuo gurmaniškai sąžiningu filmu mėgautis visapusiškai.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Žaliasis kambarys" / "Green Room"

Sveiki, 

Yra tikrai puikių trilerių ir yra tokių, nuo kurių įskausta galvą praėjus kelioms minutėms. Filmas „Žaliasis kambarys“ (angl. Green Room) (2015) buvo puikiai įvertintas kino kritikų ir žiūrovų. Trileris iš esmės turėjo, anot kitų, nurauti stogą ir nuplėšti visas sienas su centrinio šildymo radiatoriais, bet...

Bet pradėsiu nuo to, kad siužetas sumautai nevykęs ir matytas. Kas kad kita aplinka, kiti aktoriai, atmosfera kitokia, kas, kad siužetiniai vingiai truputi kitokie, tačiau kovojantys pankrokeriai dėl savo gyvybių atrodo absoliučiai neįtikinami. Neįdomi istorija, kokių Holivudas yra pasiūlęs ne vieną dešimtį filmų. Filmas absoliučiai nuobodus, miego norisi po 10 minučių, o eigą galima numatyti iškart į priekį... Tiesą sakant, filmą ir mačiau iki pusės, o po to pagailo savęs ir laiko, tai pažiūrėjau prasukinėdamas. Atspėjau netgi tuos, kurie išliks gyvi – pagal aktorių pavardes ir siužetinį braižą. Matyt jau būsiu matęs pernelyg daug filmų...

Vis galvojau, kodėl manęs šis filmas neveiki. Kas jame yra? Būna tiesiog režisierių, kurie velniškai gerai pripažinti, o aš jų darbų negaliu žiūrėti, man jie tokie lėkšti, ištęsti ir bla bla bla. Režisieriaus Jeremy Saulnier‘io teko matyti „Praeities griuvėsiai“, kurie paliko taip pat gana nykų ir erzinančių šablonų šleikštulį. Absoliučiai nesupratau „Žaliojo kambario“ nei siužeto, nei charakterių... Gal net nesupratau, kiek nenorėjau priimti dar vienos skerdynių kažkur matytos versijos. Jei kas paklaustų, ar verta, atsakyčiau: jokiu būdu.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Christoferis ir tokie, kaip jis" / "Christopher and His Kind"

Sveiki, kino žiūrovai,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti filmą „Christoferis ir tokie, kaip jis“ (angl. Christopher and His Kind) (2011), kurį režisavo Geoffrey Sax. Su šiuo režisieriumi susidūriau pirmą kartą. Tai, sakytum, biografinis istorinis filmas apie gana gerai LGBT kultūroje žinomą rašytoją Christopher Isherwood. Lietuviams kino žiūrovams šis rašytojas nėra labai žinomas, gal labiau jo romano „Vienišas žmogus“ ekranizacija, kuri gali pasigirti neįtikėtinai gera atmosfera, dvasine veikėjų įtampa bei puikiais aktoriais. 

Filmas „Christoferis ir tokie, kaip jis“ nė iš tolo negali prilygti „Vienišo vyro“ ekranizacijai, deja, režisieriui pavyko tik vietomis užkamšyti veikėjus, bet kitą vertus, ar verta lyginti šiuos du filmus? Galiu pasakyti, kad filmo pradžia gana nemažai žadanti – Berlynas, anglas ambicingas rašytojas tučtuojau įsisuka į homoseksualų berlyniečių gyvenimą, bet Berlyne ima augti antisemitinės ir homofobinės nacistinės pažiūros, kurios iš esmės sugriauna gana bohemišką ir laisvamanišką Berlyno oazę. Tokioje terpėje filmo veikėjas myli, dulkinasi, suranda sau draugų ir „medžiagos“ rašymams...

Režisieriui pavyko iš kažkur gauti rūbų ir puikiai aprengti aktorius, sukurti aplinkos ir dešimtmečių atmosferą. Dirbti su gerais britų aktoriais, kurie čia parodo irgi neblogas savo kaip aktoriaus perspektyvas, tačiau filmas daugiau nueina „į formą ir rodymą“. Filmas daugiau apsiriboja aplinkos detalizavimu, demonstruoja nacistinius elementus, homoerotiką, tačiau neprisiliečia prie pagrindinio personažo dvasinių sukrėtimų, arba per personažą perbėgama kaip uodas per vandenį, neatveriant jokių esminių dvasinių lūžių, kurių taip tikėtasi filmo pradžioje. Na, tikrai, manęs nesujaudino tas gyvenimas, kurį galbūt norėjo pavaizduoti režisierius, buvo vizualiai gražu, tačiau trūko intensyvumo, istorijos ypatingumo ir kažkokios žinios iš paties filmo, eksperimentavimo su kamera, ką vis dėl to turėjo filmas „Vienišas vyras“.

Nesakau, kad filmas nepatiko, visgi buvo vietų neblogų. Retro muzikiniai intarpai lyg ir turėjo atskleisti Berlyno kabaretišką to meto dvasią, bet jie išliko pakankamai trafaretiški, būvimas dėl būvimo. O poetiniai intarpai, kaip antai knygų deginimas aikštėje, besisklaidant knygų ir ugnies draiskanoms, manding, nė kiek neatskleidė pagrindinio personažo ir visos epochos laidotuves, priešingai, pasirodė nuvalkiotai matyta ir priminė labiau imitavimą, nei emocinį lūžį. Nepaisant mano kiek kritiškesnio žvilgsnio, filme yra ir nemažai įdomių ir gerų dalykų.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Purvas" / "Filth"

Sveiki,

Atradęs daugiau laiko ir noro filmams, pažiūrėjau kino juostą „Purvas“ (Filth) (2013), kurį režisavo škotų režisierius Jon S. Baird, pastarasis tikriausiai sukūrė pačią purviniausią filmą savo karjeroje. Tai juosta, kuri pasakoja apie Škotijos „sostinėje“ Edinburge vykstančius nešvarius policininkų žaidimėlius, o tiksliau apie farą vardu Briusą, kuris gyvena paskendęs savo iliuzijų ir haliucinacijų pasaulyje ir sunkiai išgyvena šeimos netektį. Tai filmas pilnas grubios ir netašytos kalbos, seksualinių nešvankybių, alkoholio ir narkotikų, - žodžiu beveik visko, kas griauna harmoningą žmogaus gyvenimą ir jį luošina dvasiškai.

Nors filmas ir purvinas, tačiau jis gan įdomus, turintis savito režisūrinio braižo ir bent jau man asmeniškai buvo panašus į tokius kino filmus kaip antai „Traukinių žymėjimas“, „Reikalai Briugėje“ ar „Pikokas“. Bene didžiausia laime yra šiame filme sutikti aktorių James McAvoy, labiau žinoma iš tokių filmų kaip „Atpirkimas“, „X menai“, „Ieškomas“, tačiau tai bus tikriausiai vienas iš jo ryškiausių vaidmenų karjeroje, išties gera vaidyba, charizmatiškas ir kartu destruktyvus vaidmuo atskleidžia aktorinius meistriškumus.

Filmas nėra toks, kuris nuteiktų harmoningam seansui, bet juo įmanoma mėgautis, kadangi siužetas pakankamai išvystytas, kitaip sakant, „su idėja“. Be pagrindinio aktoriaus man patiko tos lengvas ir ironiškas, sakytume, „Tarantiniškas“ požiūris į žmogaus skaudulius, jo luošinimą, toks pasakojimas visada lieka efektingas ir įdomus, bet tokių filmų prisižiūrėjus galima tikrai imti žavėtis bohemiškuoju (iš blogosios pusės) gyvenimu. Filmas „Purvas“ – tai žmogaus apsileidimas, savo gyvenimo paleidimas erozijon, kuri vyksta oksiduojant beveik visiems socialinės terpės sukeltoms priklausomybėms – seksą, alkoholį, narkotikus ir savigraužą, kurie gyvenimą paverčia tuščią, kad kartais belieka iš to apkrauto purvo tik pasišaipyti, ką ir daro filmas.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela