Filmas: "Sūnus" / "The Son"

 

Sveiki,

 

Prieš kelerius metus į aukštumas šovęs režisierius Florian Zeller su novatoriškai debiutiniu filmu „Tėvas“ (2020) man asmeniškai buvo didelis atradimas, tad ir naujausias jo filmas „Sūnus“ (angl. The Son) (2022) taip pat kėlė tam tikrus lūkesčius, bet jau buvau girdėjęs, kad „Sūnus“ visgi „Tėvui“ neprilygsta. Tikriausiai neišvengsiu šių dviejų filmų palyginimo, nes jie turi ne tik giminystės pavadinime sąsajų, bet istorijos iš tikrųjų čionai yra šiek tiek susietos. Filme vėl pasirodo Anthony Hoppkinso sukurtas veikėjas, kuris stačiokiškai auklėja savo penkiasdešimtmetį sūnų Piterį, stokodamas meilės ir gerumo, kas iš tikrųjų turi įtakos tiesioginio jaunėlio anūko auklėjimui.

 

Pradėsiu nuo to, kad sukaltas geras siužetas ir dialogai! Situacija labai paprasta ir mums dažnai tenka girdėti panašių istorijų spaudoje. Peteris jau kuris laikas gyvena su nauja ir kur kas jaunesne žmona Bete ir augina ką tik gimusį kūdikį, tačiau netrukus į jo namus pasibeldžia buvusi žmona su prašymu ko nors griebtis, nes jųdviejų užgyventas paauglys Nikolas nebelanko mokyklos. Nikolas renkasi vienatvę, sėdi parkelyje ir tiesiog nieko neveikia. Sugėręs didelį tėvų skyrybų skausmą, Nikolas kaltina naująją tėčio žmoną sugriovusią tėvų santykius, tad apsigyvenęs pas juos ima elgtis labai keistai, o tai kraupina naująją žmoną. Atrodo, kad sūnus gali nuskriausti ne tik ją, bet ir kūdikį, tačiau paaiškėja, jog tai ūminės depresijos pasireiškimas, ir tėvui, kuris tikėjosi, jog viskas susitvarkys, tenka spręsti, ar uždaryti sūnų gydimo reabilitacijai...

 

Filmas pilnas niūrumo, troškimo tėvui suprasti sūnaus pasaulį ir, atrodo, jog jis kaip tėvas viską daro teisingai, nes jam iš tikrųjų rūpi Nikolas, tačiau viena lemtinga klaida viską sugadina. Žiūrovui paliekama spręsti, kaip iš tikrųjų galėjo būti, ir ar tėvas pasielgė teisingai, vadovaudamasis širdimi, nors pats buvo auklėjamas racionaliai ir „kietai“? Kas gali pasakyti, kaip iš tikrųjų auklėti savo vaikus? Šeiminiai santykių sąryšiai šame filme išties sudėtingi ir komplikuoti, manau, filmui pavyko dialogais išlaviruoti keletą labai gyvenimiškai (ir man asmeniškai atpažįstamų) dalykų, susijusių su depresija ir atvirumu, troškimu padėti, bet nerandant tikrojo dialogo, nes iš esmės tėvo ir sūnaus ryšys yra jau sutrūkinėjęs. Kaip sakiau, puikiai sukurti gyvi dialogai, nuotaika ir palikti iškelti neatsakomi klausimai. Visgi lyginant su „Tėvu“, „Sūnaus“ filmas nusileidžia, sakyčiau, pačia pasakojimo forma, kuri labiau klasikinė. „Tėvas“ buvo sudėtingo trūkinėjančios atminties ir sąmonės kompozicijos koliažas, kuris dar įsimins ilgai, deja, „Sūnui“ liko tik taiklūs gyvenimiški niuansai. Filmo pabaiga niekur nenuveda, ji iš esmės labai čekoviškai nuspėjama ir užbaigta pagal novelės kanonus, tačiau visumoje filmas pateisino lūkesčius.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 45/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Drambliažmogis" / "The Elephant Man"

 Sveiki,

Tikra istorija paremta David Lyncho sukurta kino juosta „Drambliažmogis“ (angl. The Elephant Man) (1980) jau yra tapusi kino klasika. Tiesa, apie deformuotus žmones, išstumtus iš visuomenės akiračio į cirko ar visiškų valkatų soc. periferiją, yra ne vienas. Pirmiausia į galvą šauna filmą su dainininke Cher „Kaukė“ (1985), kai kurie serialai, kurie vaizduoja cirko artistus arba visiškus freak žmones. Vienas švelniausių pastarojo adaptacijų yra panašią diagnozę turintis berniukas, apie kurį susuktas filmas „Stebuklas“ (2017) su Julia Roberts, pastarasis jau kalba apie šių žmonių sudėtingą integravimąsi į normalią visuomenę.

Visgi D. Lynch remiasi senesne biografine istorija (XIX a. pab. – XX a. pradž.), tad filmas kartu ir šiek tiek kostiuminis, tačiau kalba apie cirke pristatomą neapsakomo baisumo monstrą Džoną Meriką, kuris paprastai net neparodomas, nes pernelyg šlykštus ir drąsiausiems iš drąsiausių yra pristatomas kaip dramblio ir žmonių hibridas. Galiausiai tariamu monstru susidomi vienos klinikos medikas Frederikas, kuris ima rūpintis Meriku, kol galiausiai klinikos savininkams įrodo, kad monstras ne tik ne silpnaprotis, bet ir turi jaurų emocinį intelektą ir geba ištisai cituoti Šekspyro tekstus. Kol visuomenėje Džekas pristatomas kaip sensacija ir su juo nori susitikti garsiausios ir gražiausios miesto moterys, naktimis jį lanko piktavalis sargas ir atveda lėbautojus girtuoklius, kurie tyčiojasi iš dramblį primenančių deformacijų.

Filme iš esmės brėžiama provokatyvūs dvigubi standartai. Iš vienos pusės drambliažmogiui cirke suteikiamos itin prastos sąlygos, veikėjo patologija tampa pramoga už grašius, tačiau patekęs į aristokratų pasaulį drambliažogis tampa tik dar viena parodomąja beždžionėle, su kuria stengiasi susipažinti aplinkiniai. Kur yra toji riba tarp tariamo žmogiškumo ir slepiamo pasibaisėjimo? Drambliažmogis jautriai atskleidžia anglų kultūros dvilypumą ir normatyviojo pasaulio agresiją, kuris ir šiandien, ypač Lietuvoje, kur vyrauja seno sovietizmo įdiegti įsitikinimai, kad normalumas yra geriausias bilietas į laimę, paaukojant savo unikalumą ir išskirtinumą. Nors mūsų visuomenė sparčiai progresuoja ir jame jau gali funkcionuoti individas su savo „keistenybėmis“, tačiau dar daug tokių žmonių lieka socialinėse periferijose. Žinoma, šį filmą galima žiūrėti ir kaip biografinę istoriją ir kaip metaforą.

Filme pasirodo tokios žvaigždės kaip Anthony Hopkins ir monstrą suvaidinęs John Hurt, kurie šiame filme žiūrisi įtikinamai, ypač Hopkinsas. Visgi žiūrėdamas filmą atgaminau, jog gilioje vaikystėje būsiu matęs šią juostą, ir neįtikėtina, kad kai kurie kadrai taip ryškiai iškilo, jog nustėrau, jog beveik negirdėtas filmas rezonavo su tuo siaubu, kurį patyriau žiūrėdamas „Drambliažmogį“, kai buvau vaikas. Visgi didžiausias siaubas ne drambliažmogio išvaizda, bet tai, ką normatyvi visuomenė padaro su tais, kurie neatitinka standartų (reikėjo ištiso Šekspyro, kad tave imtų laikyti žmogumi!). Geras, išlaikytas filmas, kuriam iki šiol netrūksta dvasios. Įdomu, kad cirko berniuko-pasiuntinuko vaidmenį atliko Dalios Ibelhauptaitės vyras Dexter Fletcher – mirk, bet niekaip nebūčiau atpažinęs.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Armagedono metas" / "Armageddon Time"

 Sveiki,

Prieš daugel metų Rytis Zemkauskas savo legendinėje TV rubrikoje „Snobo kinas“ pristatydamas režisieriaus James Gray filmą pavadino jį „minkštu“ kaip reta režisieriumi, kuris geba labai jautriai pasakoti paprastas gyvenimiškas melodramas. Tąkart, jeigu neklystu, jis kalbėjo apie režisieriaus filmą „Tarp dviejų mylimųjų“ (2008). Man asmeniškai labai didelį įspūdį padarė jo novatoriška kosminės odisėjos pastatymas su Bradu Pittu „Ad Astra“ (2019), kuris vėlgi lėtai pasakoja mokslinės fantastikos istoriją iš psichologinės pagrindinio veikėjo perspektyvos, kuris bent mano atmintyje išlieka iki šiol. Naujausias režisieriaus darbas „Armagedono metas“ (angl. Armageddon Time) (2022), nors ir neblogai įvertintas, bet prestižinių filmų nominacijose negavo nė vienos nominacijos.

Istorija mus nukelia į 1980-ųjų Ameriką, kur viename iš valstijos miestų gyvena amerikiečių žydų šeima, palaikanti ilgametes šeimos tradicijas. Dėmesio centre – šeštokas Polas Grafas, kuris lanko vietos valstybinę mokyklą, kurioje susiduria kasdien su nepaklusniais vaikais, atžariais ir bausti linkusiais mokytojais. Netrukus klasėje geriausiu draugu tampa klasės nepaklusnusis juodaodis, paliktas antriems metams Džonis. Jiedu netrukus susidraugauja ir abu tampa geri draugai, klasės padaužos. Režisierius tarsi pertransformuoja, jog hiperaktyvus mokinys, negalintis sutelkti dėmesio į mokslą, turi kūrybiško potencialo. Polas nepaklusnus dėl savo lakios fantazijos, Džonis svajoja tapti NASA kosmonautu, nors ir suvokia, kad juodaodžiams į tokias aukštumas visi keliai užverti.

Didžiausia Polo problema ne mokykla ir nepaklusnumas, o jo asmenybės tapsmo ir pasirinkimo problematika. Griežta žydiškų tradicijų besilaikanti šeima savo atžaloms nori kuo geriausio, nes jų seneliai, atvykę iš Europos, darė viską, kad vaikai gautų geriausią išsilavinimą. Polas nori būti dailininku, svajoja būti menininku ir jo viduje jau gimsta įvairios fantazijos, tačiau šeima iš jo tikisi rimto ir gero mokslininko su perspektyvia ateitimi, tačiau Polui tai visai netinka. Galiausiai vaikas dėl nepaklusnumo išsiunčiamas į mokamą privačią mokyklą, kurioje jis jaučiasi svetimas...

Filmas apie augančio berniuko besiformuojančią asmenybę ir vertybes. Filmo problematika yra laisvė būti tuo, kuo nori, ir pasiaukojimas dėl tėvų ir senelių lūkesčių – ką pasirinkti, ir ar gali rinktis? Daug jaunų žmonių dėl geresnio gyvenimo paaukoja savo svajones ir talentus, nes paprasčiausiai yra tik vaikai, paaugliai ir visaip kitaip nuo savo tėvų priklausantys jaunuoliai, kurie negalėjo tuo metu rinktis. Vienintelis būdas yra maištauti, todėl filme blyksteli naivūs Polo sprendimai, stebėtinai kvaili poelgiai, pvz., kompiuterio vagystė, žolės rūkymas ir kt. Kaip lengva išklysti iš kelio, kai augi įvairialytėje socialinėje terpėje, tačiau režisierius neužaštrina filmo didelėmis tragedijomis. Nujaučiama švelniojo ir išmintingojo senelio mirtis buvo kaip kabantis šautuvas spektaklyje, kuris būtinai turėjo iššauti. Žiūrint filmą vėl jaučiamas kažin koks savitas režisūrinis švelnumas, švelni ir savaime suprantama problematika, logiški veikėjų sprendimai, pagrįsti psichofiziniais ir socialiniais sprendimais.

Labai nustebino pagrindinio Polo vaidmens atlikėjas Banks Repeta, kuris labai juslingai, labai savitai perteikė svajoklio išdaigininko bręstančio ankstyvojo paauglio klystkelius. Kažin, ar kas nors užauga nors kartą prie karšto lygintuvo neprikišęs piršto? Tikriausiai, kad ne. Filme sutiksite ir senus kino veteranus Anne Hathaway ir Anthony Hopkins, trumpam pasirodo ir daug kam patinkanti Jessica Chastain, kurie nesukuria kažin kokių itin unikalių vaidmenų, bet visumoje prisideda prie režisieriaus savito kino pasaulio kūrimo visumos. Istorija tvarkinga, skaidri, kad ir su vaizduojamais pagrindinio veikėjo nuopuoliais, perteikta iš vaiko perspektyvos, todėl išlaikoma ir ta skaidri, retsykiais dėl prasto tėvų auklėjimo gniuždomos svajonės graudulys.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 6.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tėvas" / "The Father"

 Sveiki skaitytojai,

Pradedu „Oskarams“ ir BAFTA nominuotų filmų peržiūras. Ir jau pastebėjau, kad savo sąskaitoje turiu pamatytus du filmus „Klajoklių žemė“ bei „Perspektyvi mergina“. Trečiasis filmas iš šio sąrašo tapo prancūzų režisieriaus Florian Zeller filmas „Tėvas“ (angl. The Father) su žymiais anglikonų šalių aktoriais. Aišku, tikriausiai vien dėl Anthony Hipkinso ir Olivios Colman daugelis ims ir pažiūrės filmą, nepaisydami, kad filmas apie slogią senatvę.

Filmas pasakoja apie dukters prižiūrimą tėvą, kuris iš savo buto yra perkraustomas pas dukrą dėl pamažu gilėjančios atminties erozijos. Pirmu smuiku šiame filme, žinoma, groja A. Hopkinsas, kuris sukūrė išties dar vieną itin įsimenamą vaidmenį: charizmatišką senuką, paskendusį savo prisiminimų, nuoskaudų ir laiko voratinklyje. Pastarasis veikėjas retsykiais blyksteli, ima šokti stepą, gurkšnoja viskį, o jau kitą akimirką lūkuriuoja ir bando suvokti susivėlusius vaizdinius. Būtent iš šio vaikėjo perspektyvos pasakojama paskutiniųjų metų įvykiai, kurie senuko gyvenime susivelia, susiveja, todėl sukuriamas toks įspūdis, kad žiūrovas tuose namuose yra iš dalies pats senukas, per kurį pateikiamas nykstančio pasaulio modelis. Darosi kraupiai šiurpu, kai nebegali atsekti, ar tai sąmokslo teorija, ar į butą įsibrovę vagys, ar visai nepažįstami žmonės, kurie staiga tampa tarsi mirusieji.

Iš kitos pusės mes regime dukrą Aną, kuri deda visas pastangas, kad neatiduotų tėvo į prieglaudą. Ji tėvą apgyvendina savo namuose, nuolat dėl jo kivirčijasi su gyvenimo draugu, aukojasi, bet tėvas viso šito nemato ir neįvertina, kadangi ilgėsi jaunėlės mirusios dukros, kuri kur kas gyvesnė jo atmintyje už altruistę Aną. Dukters pastangos, jos menkinimas, atsidavimas iš tikrųjų labai jaudina. Olivios Colman tai vienas puikiausių kine vaidmenų! Vien žiūrėti į jos dideles ir juodas akis, pilnas sielvarto, yra nelengva. Filmas žadina tam tikrą žiūrovui ateities senatvės baimę, nes tikriausiai blogiau už demenciją ar Alzhaimerio liga gali būti tik ilgas vėžinis susirgimas.

Visgi šiame subtiliai perteiktoje lokalioje erdvėje atminties koliažas labiau negu apie ligą kalba apie tėvo ir dukters santykius, kuriuos galime visumoje įvertinti tik turėdami sveiką protą ir atmintį. Dėl nykstančios veikėjo tapatybės kyla graudulys, kadangi, deja, neretai ir mes patys susiduriame su panašiomis patirtimis giminėje, čia galime iš dalies išgyventi pirmąsias atminties praradimo stadijas. Aišku, filmas klibina gana iš esmės skaudžią temą: kas geriau pasirūpintų tėvu, ar toji pilnu etatu dirbanti Ana ir jos nusamdyta slaugė, ar tam iš tikrųjų pritaikytos klinikos?

Labai man patiko šis filmas, išties labai sujaudino. Šiek tiek man priminė kantrų slaugos, rūpesčio ir meilės pritvinkusį Michael Haneke filmą „Meilė“ (2012), tik čia mes dar turime kiek kitokią slaugos perspektyvos dilemą: dukters pareiga ir tėvo prasiveržiančios pretenzijas, bet dėl to filmas nepasidaro lengvesnis. Aktorių duetas, pasakojimo perspektyva, nepadlaižiavimas masiniam žiūrovui holivudine didaktika leido šiuo gurmaniškai sąžiningu filmu mėgautis visapusiškai.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Du popiežiai" / "Two Popes"

Sveiki,

Režisierius Fernando Meirelles išgarsėjo 2002 metais pasauliui pristatęs itin dinamišką ir sudėtingos struktūros kino juostą „Dievo miestas“ apie Brazilijos didmiesčio mafijos valdomus kvartalus, o po to režisierius dar ne kartą rausėsi iki „Oskaro“. Jo filmas „Aklumas“ (2008) bei „Ištikimasis sodininkas“ (2005) taip pat neliko nepastebėti. Kai atrodė, kad režisierius jau dingo iš aktyvumo ir populiarumo zonos, štai jis vėlei pateikia staigmeną. Šįkart filmas „Du popiežiai“ (angl. Two Popes) (2019), kuriame jis pasakoja šventojo Petro krikštytojo sosto įpėdinių pokalbius rožių sodelyje ir prie picos su „Fanta“.

Komedijos elementų biografinėje juostoje iš esmės pasakojama apie katalikų bažnyčios atsinaujinimo perspektyvas. Vokiečių kardinolas Racingeris tampa naujuoju Popiežiumi, kuris beveik išvaldo dešimtmetį. Popiežiaus valdymas suvokiamas kaip gana konservatyvus, linkęs nesikeisti, išlaikyti senąsias katalikų bažnyčios tradicijas. Popiežio susitikimai su argentiniečiu Jorgio Bergoglio tampa požiūrio ir interesų grumtynėmis. Tiek vienas, tiek kitas išsako savo bažnyčios valdymo viziją, o galiausiai dar ir išpažįsta praeities nuodėmes. Benediktas XII buvo kaltinamas nacistiniais nusikaltimais Vokietijoje ir pedofilų kunigų dangstymu, o Pranciškus tėvynėje padėjus korumpuotiems nusikaltėliams žudyti nekaltus argentiniečius. Visi popiežiai su šešėliu, abu šnekučiuojasi ir galiausiai išpažįsta. Galimas daiktas, kad pedofilija ir leido Benediktui priimti galutinį sprendimą atsistatydinti iš pareigų...

Žinoma, filme aiškiai brėžiama konservatyvioji Benedikto XII bažnyčios linija nuo novatoriškojo, paprastesnio ir kur kas atviresnio Pranciškaus II požiūrio. Tai nestebina, nes kitaip filmas būtų be konfrontuojančių pozicijų gana bergždžias reikalas. Galiausiai viskas dar „įvilkta“ į gana pasaulietinį rūbą, kada Pranciškus II tampa popiežiumi, tačiau Benedikto XII tėvynainiai vis tiek laimi finale prieš argentiniečius Pasaulio futbolo čempionatą (pats mačiau šį istorinį finalą!).

Pagrindinius vaidmenis sukuria įtaigūs senieji kino vilkai Anthony Hopkins ir Jonathan Pryce. Ir jie yra fantastiški! Tačiau visumoje filmas, kad ir koks atrodytų politiškai korektiškas ir įtaigus, visgi man kaip žiūrovui akivaizdu, jog šie pokalbiai ir visa istorinė kompozicija su intarpais apie popiežių praeitį yra šiek tiek holivudinis kičas, atsargus ir patogus priėjimas prie pasauliečių tikinčiųjų literatūriniais pokalbių šablonais, kokių niekada nebuvo. Taip, istoriniai susitikimai buvo, tačiau niekas nežino, apie ką šiedu popiežiai kalbėjosi ir, manding, filmas labiau parodomasis, bandymas išskleisti popiežiaus kultą iki paprasto žmogelio, kuris bando užsisakyti telefonu skrydžio bilietą. Beveik žavu kaip ir italų filme „Turime popiežių!“ (2011), kur taip pat nevengiama komedijos elementų ir kulto bei buitinių mikso.

Nesakau, kad filmas itin teisingas ir jo turinys iš tikrųjų atskleidžia popiežių gyvenimo realijas, tačiau sukuria dirbtinį įspūdį, kad su šiuo filmu kultinės asmenybės šiek tiek priartėjo prie žmonių. Deja, iki balkono, per kurį su pasauliu pasisveikino naujasis popiežius, kaip ir tikrųjų įslaptintų Vatikano dokumentų ir nusikaltimų, dar labai toli... Na, o šią istoriją tiesiog pavadinkime patogia ir prieinama Vatikano įvaizdžio formuojamąją politika per Netflix kanalą su tikinčiaisiais arba bent jau agnostikais.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karalius Lyras" / "King Lear"

Sveiki,

Šekspyras! Šekspyras! Šekspyras! Kiek spektaklių, kiek filmų, kiek improvizacijų ir interpretacijų dėl jo pjesių! Štai dar vienas britų mėginimas pateikti novatoriškai pjesę „Karalius Lyras“ (angl. King Lear) (2018), kuriame pasirodo auksinis britų aktorių elitas, kad vien dėl jų norisi šį filmą pamatyti, neskaitant to, kad jis ir sukritikuotas, ir jo IMDb reitingas nežiba puikiu rodikliu.

Istoriją apie pakvaišusį karalių Lyrą, kuris šiurkščiai elgiasi su dukromis, nebesuvokia adekvačiai savo veiksmų, – tikriausiai daugelis iš mūsų nors kiek girdėjo apie tai. Kaip šioji istorija atrodo naujausioje kino ekranizacijoje? Tiesą sakant, kiek nustebau, kad vietomis išlaikomas originalus Šekspyro pjesės tekstas ir vietomis aktorių monologai iš tikrųjų skamba kaip poezija, tačiau viskas tviska šiuolaikiškai – kostiumai, karinė technika, rūmai, pabėgėlių stovykla ir t. t. Ar reikia žinoti nors kiek šią pjesę, norint žiūrėti šį filmą? Nebūtina, tačiau įdomiau žiūrėti žinant.

Visgi nieko pernelyg išmoningo šiame filme nėra, nors turinys išlaikytas daugmaž pagal Šekspyro tekstą, įdomesnės interpretacijos filme nerasite, nes filmas arti klasikinio varianto. Gali pasirodyti, kad šiuolaikinio pasaulio atributika atrodo labai jau „žiauriai kietai“, tačiau tai ne pirmas kartas, kada Šekspyro pjesės „įvelkamos“ į šiuolaikinio pasaulio kontekstą, pavyzdžiui, 1999 metais J. Taymor pristatytas filmas „Titas“ pagal Šekspyro „Titas Andronikas“ (beje, ten taip pat pagrindinė vaidmenį atliko A. Hopkins) atrodo kur kas dinamiškesnis, originalesnis ir įdomesnis už šį variantą. „Karalius lyras“ teatralizuotas filmas, kur viskas labai sąlygota, bandoma seną išprotėjusio karaliaus tragediją asociatyviai sujungti su diktatoriška valdžia, kaip galia šiuolaikinės politikos eroje paverčią žmogų išprotėjusiu žudiku, kuris net savo dukterų nebemyli.

Žinoma, šio filmo pažibos yra garsūs britų aktoriai, kurie itin išraiškingai naudojasi suteiktais vaidmenimis, tačiau visų briliantas visgi yra Anthony Hopkins, kuris tiesiog maudosi šiame teatralizuotame bepročio vaidmenyje ir nustelbia net Emma Thompson, Emily Watson. Kai kurios scenos išties prikausto vien dėl aktorių, tačiau atsitokėjus tampa akivaizdu, kad filmo medžiaga ir jos pateikimas atrodo ganėtinai vidutiniškai.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Šešėlių šalis" / "Shadowlands"

Sveiki,

Mėgstantiems biografinius filmus, o ypač aktoriaus Anthony Hopkins vaidybą, manau, yra būtina pamatyti filmą „Šešėlių šalis“ (angl. Shadowlands) (1993), kuris pasakoja apie rašytoją C. S. Lewis. Tas, kas nežino, kas tas C. S. Lewis, tai pasakysiu, kad tai britų rašytojas, parašęs „Narnijos kronikos“ – klasikinį britų vaikų literatūros pasakojimą, kuris sėkmingai ekranizuotas. Šiame filme tikrai Narnijos neišvysite, tuo galite būti tikri, kaip neišvysite ir istorijos, kaip šis kūrinys buvo parašytas. Tai pasakojimas apie asmeninę rašytojo dramą, kai jis, būdamas garbaus amžiaus, įsimyli amerikietę...

Filmas nukelia į 1952-uosius. Britanijoje dar gyvos aristokratų sambūrio tradicijos. Oksfordo universitetinė aplinka, kurioje sukasi rašytojas, preciziškai valdantis tiek britišką humorą, kuris panašus į sarkazmą, tiek kitus kultūros atributus. Tačiau kas toji kultūra prieš nevaržomą meilės protrūkį kiek atžagariai ištekėjusiai amerikietei, kuri turi kūrybinių literatūrinių ambicijų? Toji meilės istorija šiek tiek netikėta, žeidžianti britų inteligentiją ir laužanti religines nuostatas, tačiau neatrodo, kad Oksfordo dėstytojas ir amerikietė nors kiek dėl to jaudintųsi ir kentėtų, todėl čia aš pasigendu užaštrintos istorijos versijos. Kuo šioji istorija visgi ypatinga? Vis laužiau galvą žiūrėdamas į tuos ilgus filosofinius dialogus sakančius aktorius, gražų britišką kultūros rekonstrukciją ir visame tame pasigedau aštrumo. Juk tai jau esu matęs! Esu matęs ir geresnį A. Hopkinsą, nors ir šiame filme jis puikus, tačiau kur jo personažo sudėtingumas? Šiek tiek likau lyg ir apviltas.

Finalinė netekties pritvinkusi scena, kuri turėjo išspausti man graudulį ir kažką manyje pakirbinti, visgi paliko kiek abejingą, pernelyg būsiu matyt užbukintas šokiruojančių filmų efektais, kad paprastas sentimentalumas manęs nebeveikia. Merdinčios mylimosios kančios atrodo „sukaltos“ atsargiai, kančia vaizduojama tik tiek, kiek įprasta to meto kine ir apskritai galima pasigesti novatoriškumo, aštrumo, aktualumo, o dabar jaučiuosi lyg perskaitęs vidutinį romaną apie tą patį. Visgi skirtingų kultūrų atstovų meilė žavi, atmosfera ir pasakojimo tempas irgi kelia nostalgiją, bet filmas, sakyčiau, vertas savo žiūrovo tik dėl kelių pagrindinių aspektų: 1) britiškos kultūros apraiškų; 2) Anthony Hopkins ir puikiosios, mano akimis, pernelyg greitai nurašytos aktorės Debra Winger vaidybos.  Visgi siužetiškai filmas prėskas.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hitčkokas" / "Hitchcock"

Sveiki,

Vienu metu buvau labai susižavėjęs trilerio meistro A. Hitchcocko filmais, tad vedinas sentimentų nusprendžiau pažiūrėti biografinę juostą, apie tai, kaip jis kūrė vieną žinomiausių savo filmų – „Psichopatą“. Filmas vadinasi labai paprastai „Hičkokas“ (angl. Hitchcock) (2012) ir pagrindinį vaidmenį atlieka mano itin vertinamas aktorius Anthony Hopkins bei dar keletas itin ryškių Holivudo aktorių.

Tiesą sakant, filmas ne tiek nuvylė, kiek niekaip negalėjau prie jo „prisiderinti“. Ėmė miegas. Jeigu Hičkoko filmai verti įtampos valandų ir į juos nesudėtinga įsijausti, tai šis biografinis filmas pasirodė pakankamai skystai. Istorija tarp darbo su „Psichopatu“ bei asmeninės Hitčkoko melodramos, kurios iš esmės šiek tiek primena muilo operą, atrodo kiek iš piršto laužtos – pasaldinta, sureikšminta, rodos, vien iš nuogirdų bandoma remtis vien Holivudo plepalais. Medžiaga nuvylė, nes filmas nieko daugiau nesuteikė ir atrodo labiau skirtas patiems Hičkoko gerbėjams nei žmonėms, kurie tikisi ypatingos gyvenimo istorijos...

Nors esama ir gerų dalykų. Žinoma, aktoriai daro įspūdį, atrodo, kaip jau ir įprasta holivudiniam filmui, karikatūrinių veikėjų braižą, šiek tiek šaržuojami, hiperbolizuojami, todėl lengvai sentimentalūs, tačiau tai ne aktorių kaltė, tai režisieriaus vizija tam tikra forma perteikti pasakojimą. Neapleido jausmas lyg žiūrėčiau kokį R. Murphy serialą „Amerikietiška siaubo istorija“ ar „Dvikova: Bette and Joan“, kur viskas estetiška, gražu, bet šįkart nepajutau nei ypatingumo, nei intrigos, nei bent vidutinės gelmės. Tiesiog likau abejingas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb:6.6

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Vakarų pasaulis" / "Westworld" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Šio rudens tikra sensacija serialų padangėje tapo kanalo HBO pateikta staigmena – „Vakarų pasaulis“, kurio geri komentarai ir rekomendacijos po internetą išplito kaip maras. Tą rodo net populiariųjų žinių portalų lietuviškos recenzijos bei liepsnojantis facebookas. Paskutinįkart taip buvo berods prieš paskutinę „Sostų žaidimai“ sezoną, kai visi laukė kiekvienos serijos sugniaužę kumščius.

Susižavėjau „Vakarų pasaulio“ serialu nuo pat pirmosios serijos ir su kiekviena serija mano susidomėjimas ir entuziazmas pamatyti kuo greičiau dar vieną seriją vis labiau augo. Galvojau: kažkas naujo, kokios puikios ir modernios idėjos, kokie neįtikėtini perėjimai ir še tau, kad nori! Jokių naujų HBO kanalas idėjų visgi nepateikė. Serialo scenarijaus kilo iš filmo tuo pačiu pavadinimu, pasirodžiusio dar 1973 metais! Apskritai žvelgiant į serialų pasaulį sunku kažką naujo ir berasti, nes idėjos gana senos, viskas atgaminama ir netgi toks puikus serialas kaip „Vakarų pasaulis“ tik rekonstruoja tai, kas sena. Kažkoks dirsčiojimas į praeitį leidžia kurti šiandien tokius modernius ir puikius serialus kaip „Keisti dalykai“, kuris beregint tapo karščiausiu ir labiausiai aptarinėjamu nauju serialu šią vasarą.

Gerai, kad idėjos senos – tai nieko čia blogo tame nematau, jeigu serialas kokybiškas ir pateisinantis žiūrovų lūkesčius. Puikiai pertransformuotas scenarijus leidžia išplėtoti gerą pasakojimą, o svarbiausia, kad nenuspėjamą pasakojimą. Vakarų dykynėje gyvenantys robotai-kiborgai, iš akies panašūs į tikrus žmones, yra valdomi žmonių „dievų“. Iš pradžių abejonių kelia tas nesuvokimas, o kam reikia tokio siaubingus resursus ir mokslo žinių kainuojančio pasaulio? Kad turtingi turistai pasilinksmintų? Į šį klausimą kol kas iki galo neatsakė pirmasis sezonas, bet beveik esu tikras, kad to gali neatsakyti net antrasis sezonas, kuriame kūrėjai jau užsimina, kad bus dar viskas painiau, o tai reiškia, kad ir įdomiau.

Akivaizdu, kad serialo centre atsiduria Dolores, jautri kaimo mergina, kuri su kiekviena serija atskleidžia kraupių apie save ir visą Vakarų karkasinį pasaulį paslapčių. Serialo idėjos gana simbolinės, po visu tuo sukurtu pasauliu galima įžvelgti nemažai kritikos nūdienos mūsų civilizacijai: esame įsprausti į mechaninius vaidmenis, visuomenėje tarsi „laisvi vergai“ atliekame tai, kas mums paskirta: geriame, dulkiname, prievartauja, žudome, apiplėšinėjame, išnaudojame kitus ir t. t. nemažai kritikos recenzentai įžvelgė ir į feminizmo pusę – ypač moterų išnaudojimo įvairiems poreikiams. Galima ir apie tai kalbėti ir diskutuoti. Apskritai apie žmogaus poreiki kurti ir griauti, mėgautis tamsiausiomis prigimties savybėmis t. y. mėgautis smurtu, kitų kančiomis. Bet tikriausiai plačiąja prasme serialo potekstė būtų itin mitologinė: dievų kūriniai sukyla prieš savo kūrėjus. 

Serialo siužetinę linija, kuri iš pradžių prasideda kaip romantinė fantastinė istorija beregint perauga į sudėtingą trilerį, kuriame kruopščiai išmaišytos visos kortos: pasakojimo laikai, žmonės su kiborgais, veikėjų interesai, pasauliai. Regis kiborgų gyvenimas kine nėra joks naujas dalykas, visai neseniai pasaulyje išvydome filmą „Eks mašina“, būta ir senesnių kino juostų, prisimenant ir tą patį „Dirbtinis intelektas“. Šis serialas, rodos, sujungia neįmanomus laikus – laukinius Vakarų dešimtmečius su netolimos mūsų ateities laikais. Sena dengia tai, kas nauja, o kas nauja, sena. Veikėjai neįtikėtinai evoliucionuoja ir beregint dėl savo dirbtinio intelekto adaptuojasi realiame žmonių pasaulyje (jeigu tai, aišku, realus pasaulis), nes niekada negali būti tikras, ar žmogus iš tikrųjų nėra tik mašina.

Žvelgiant į veikėjus ir aktorius, galima pasidžiaugti vis dar puikią aktorinę formą demonstruojantis mano itin mėgstamas Anthony Hopkins. Senas geras filmų veteranas Ed Harris, kuris sukūrė Viljamo vaidmenį, tačiau akivaizdu, kad visų ne tik vyrų akys krypsta į šio serialo gražuolę Evan Rachel Wood, kuri sukūrė Dolores vaidmenį. Tiesą sakant, kad ir kokia kerinti bebūtų Dolores, ji įdomi buvo tik serialo pradžioje ir serialo pabaigoje. Kur kas didesnį dėmesį prikaustė Vakarų pasaulio sutenerės vaidmenį atlikusi Thandie Newton, kuriai pusę serialo laiko kone reikėjo prabūti nuogai. Jos personažas labiausiai visų tų nužmogėjusių žmonių kontekste jaudina. Tikrojo vesterno seriale kažin, ar rasite, veikiau kai kurios scenos primins Q. Tarantino filmus, tačiau visgi mėgaujamasi ne tiek atskiromis detalėmis, kiek viso serialo visuma, kitaip sakant, ta puikia idėja, kad pasaulis telpa kitame pasaulyje.

Ką gi, puikus serialas, pritrenkiančios idėjos vis dar mus džiugintis, tik reikės palaukti antrojo sezono iki kitų metų rudens. Galiu palinkėti tik kantrybės.

Jūsų Maištinga Siela