Kas yra mizantropas ir mizantropija? Paaiškinimas (istorija ir raida kultūroje, dailėje, literatūroje)

 

Sveiki,

Žodis „mizantropas“, turintis gilias šaknis senovės graikų kalboje, kur misos (μῖσος) reiškia neapykantą, o anthrōpos (ἄνθρωπος) – žmogų, apibūdina asmenį, kuriam būdinga stipri žmonijos neapykanta arba gilus paniekos jausmas jai. Šis terminas žymi ne tik pavienius nemalonius susidūrimus ar laikinus nusivylimus konkrečiais individais, bet ir fundamentalų nepasitikėjimą bei neigiamą požiūrį į žmonių rūšį apskritai. Mizantropai dažnai yra įsitikinę, kad žmonių prigimtis yra iš esmės ydinga, jų motyvai – savanaudiški, o veiksmai – žalingi tiek vieni kitiems, tiek aplinkai.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad mizantropija yra glaudžiai susijusi su socialiniu nerimu ar drovumu, svarbu atskirti šias sąvokas. Socialinis nerimas kyla iš baimės būti vertinamam ar atstumtam socialinėse situacijose, o drovumas yra tiesiog komforto trūkumas bendraujant su kitais. Tuo tarpu mizantropija yra kognityvinis ir emocinis požiūris, paremtas neigiamu įsitikinimu apie žmonių esmę. Mizantropas nebūtinai vengia žmonių iš baimės; veikiau jis tai daro dėl savo įsitikinimo, kad bendravimas su jais yra beprasmiškas, varginantis ar net žalingas.

Mizantropiškas požiūris pasižymi keletu ryškių bruožų. Visų pirma, tai yra gilus ir nuolatinis nepasitenkinimas žmonėmis. Mizantropai linkę pabrėžti neigiamas žmogaus savybes, tokias kaip godumas, veidmainystė, kvailumas, žiaurumas ir egocentrizmas. Jie dažnai kritikuoja socialines normas, institucijas ir visuomenės struktūrą, matydami juose tik šių neigiamų savybių atspindžius. Antra, nors ir ne visuomet, vengimas socialinių kontaktų yra dažnas mizantropų elgesio modelis. Jie gali sąmoningai riboti savo bendravimą, jausdami diskomfortą ar net pasibjaurėjimą būdami tarp žmonių. Tai nereiškia, kad jie visiškai atsisako bet kokių santykių, tačiau jų artimų ryšių ratas paprastai būna labai siauras, o kartais jų visai nebūna.

Be to, mizantropams būdingas pesimistinis požiūris į visuomenę ir ateitį. Jie dažnai mato pasaulį kaip vietą, kurioje dominuoja blogis, savanaudiškumas ir destrukcija. Jie gali būti skeptiški dėl bet kokių bandymų pagerinti situaciją ir tikėtis, kad žmonių elgesys ir toliau lems negatyvias pasekmes. Svarbu pažymėti, kad mizantropija gali pasireikšti įvairiais intensyvumo laipsniais. Vieni asmenys gali turėti tik stipriai kritišką požiūrį ir būti linkę į atsiribojimą, o kiti gali jausti gilią neapykantą ir priešiškumą visai žmonijai.

Galiausiai, nors mizantropija pati savaime nėra laikoma psichikos sutrikimu, svarbu atkreipti dėmesį, kad tam tikrais atvejais ji gali būti susijusi su kitomis psichologinėmis būklėmis, tokiomis kaip depresija, vienišumo jausmas ar asmenybės sutrikimai. Tačiau dažniausiai tai yra gilus, filosofinis ar emocinis požiūris į pasaulį ir žmonių prigimtį, o ne klinikinė diagnozė. Mizantropija atspindi tam tikrą pasaulėžiūrą, kurioje dominuoja neigiamos nuostatos apie žmoniją.

MIZANTROPIJA DAILĖJE

Pieteris Bruegelis Vyresnysis (apie 1525–1569) buvo vienas reikšmingiausių XVI amžiaus olandų renesanso tapytojų, žinomas dėl savo gyvų ir detalių valstiečių gyvenimo scenų, religinių alegorijų ir moralizuojančių kūrinių. Jo darbai dažnai pasižymi subtiliu humoru, ironija ir giliu žmogiškosios prigimties supratimu. Bruegelis meistriškai perteikdavo sudėtingas kompozicijas, kuriose gausu smulkių detalių, atskleidžiančių to meto socialinę ir kultūrinę aplinką. Jo kūryba turėjo didelę įtaką vėlesniems olandų tapytojams.

Pieter Bruegel, Mizantropija, 1568.

Paveikslas „Mizantropija“, nutapytas 1568 metais, yra vienas iš nedaugelio Bruegelio darbų, kuriuose aiškiai įvardijama konkreti moralinė ar filosofinė idėja. Šis palyginti nedidelis aliejumi ant drobės nutapytas kūrinys vaizduoja niūrios išraiškos vienišą figūrą, beveik visiškai apsigobusią tamsiu apsiaustu. Vyriškis eina kairėn, tačiau jo žvilgsnis nukreiptas atgal, tarsi jis atsisveikintų ar net bėgtų nuo pasaulio, kurį palieka. Ant jo dešiniojo peties sėdi mažas, sparnuotas padaras, kuris, atrodo, bando jį patraukti atgal arba į ausį kužda kažką negera.

Pagrindinė paveikslo idėja yra akivaizdi – tai mizantropija, neapykanta žmonijai ir noras atsiriboti nuo visuomenės. Vienišo vyriškio figūra simbolizuoja žmogų, kuris yra nusivylęs pasaulio blogiu ir kvailumu, todėl pasirenka vienatvę kaip vienintelį būdą išvengti šių negatyvų. Mažas sparnuotas padaras ant jo peties dažnai interpretuojamas kaip blogio ar pagundos personifikacija, galbūt net paties velnio pasiuntinys. Jo bandymas patraukti mizantropą atgal gali reikšti, kad net ir atsiribojęs nuo visuomenės, žmogus negali visiškai pabėgti nuo blogio, kuris slypi pačioje žmogiškoje prigimtyje arba jį supa. Kita interpretacija galėtų būti, kad šis padaras simbolizuoja patį mizantropo vidinį konfliktą – nors jis ir nori atsiriboti, kažkas jį vis dar laiko prisirišusį prie pasaulio arba primena jo žmogiškąją esybę.

Paveikslo reikšmė yra daugialypė. Pirma, tai yra moralinis įspėjimas apie pavojus, slypinčius pernelyg dideliame atsiribojime ir neapykantoje. Bruegelis tarsi klausia, ar visiškas atsiskyrimas yra tikras sprendimas, ar tik pasidavimas negatyvumui. Antra, paveikslas atspindi XVI amžiaus intelektualines ir religines diskusijas apie žmogaus prigimtį, nuodėmę ir pasaulio būklę. Reformacijos ir socialiniai neramumai galėjo paskatinti tokių pesimistinių nuotaikų atsiradimą. Trečia, „Mizantropija“ yra individualaus žmogaus būsenos alegorija, nagrinėjanti vienišumo, nusivylimo ir vidinės kovos temas, kurios išlieka aktualios ir šiandien. Bruegelio paveikslas kviečia žiūrovą susimąstyti apie savo paties santykį su visuomene ir apie tai, kiekvienas iš mūsų esame linkęs į atsiribojimą ar nepasitenkinimą pasauliu.

MIZANTROPAS IR MIZANTROPIJA LITERATŪROJE IR ŠIANDIEN

Sąvoka „mizantropas“ literatūroje pradėta naudoti dar antikiniame pasaulyje. Vienas žymiausių ankstyvųjų pavyzdžių yra graikų dramaturgo Aristofano komedija „Paukščiai“ (414 m. pr. Kr.), kurioje vienas iš veikėjų Pizeteras, pavargęs nuo Atėnų politikų ir visuomenės, kartu su draugu bando įkurti naują miestą danguje, atsiribodamas nuo žmonių. Taip pat žinoma istorija apie legendinį Atėnų mizantropą Timoną (V a. pr. Kr.), kuris tapo daugelio literatūros kūrinių prototipu.

Tačiau sąvoką išpopuliarino prancūzų dramaturgo Moljero 1666 metais sukurta komedija „Mizantropas“. Pagrindinis šios pjesės veikėjas Alcestas yra idealistas, kuris negali pakęsti visuomenės veidmainystės ir pataikavimo, todėl atvirai reiškia savo nepasitenkinimą ir nori gyventi atsiskyręs. Moljero kūrinys ne tik suteikė mizantropui ryškų literatūrinį veidą, bet ir pradėjo diskusiją apie nuoširdumo ir socialinio elgesio ribas. Vėliau mizantropų personažai pasirodė ir kitų autorių kūriniuose, pavyzdžiui, Viljamo Šekspyro dramoje „Timonas Atėnietis“ (1606).

Šiandien būti mizantropu dažniausiai reiškia turėti kritišką ir neigiamą požiūrį į žmoniją apskritai. Tai nebūtinai reiškia visišką atsiskyrimą nuo visuomenės ar nuolatinę neapykantą kiekvienam sutiktam žmogui. Šiuolaikiniai mizantropai gali puikiai bendrauti su pavieniais asmenimis, kuriuos jie laiko vertais pasitikėjimo, tačiau jie išlieka skeptiški dėl didelių žmonių grupių motyvų ir elgesio. Globalizacijos, socialinių tinklų ir nuolatinio informacijos srauto amžiuje mizantropija gali būti susijusi su nuovargiu nuo paviršutiniškumo, manipuliacijų ir destruktyvaus elgesio, dažnai pastebimo virtualioje ir realiame pasaulyje. Būti mizantropu šiandien gali reikšti ieškoti prasmės ir autentiškumo individualiuose santykiuose, o ne pasikliauti masine kultūra ar visuomenės normomis, kurios, mizantropo akimis, dažnai yra veidmainiškos ir žalingos. Tai gali būti ne tiek aklina neapykanta, kiek gilus nusivylimas žmogiškosiomis silpnybėmis ir noras atsiriboti nuo jų neigiamo poveikio savo gyvenimui.

Maištinga Siela

Viljamas Šekspyras, biografija, kūrybos bruožai, Hamletas, drama, temos, kontekstas, analizė

 Sveiki,

 

Šiuose konspektuosi, kurie skirti ne tik abiturientams ir vyresniųjų klasių mokiniams, bet iš esmės ir studentams bei mokytojams, rasite išsamiai susistemintas anglų dramaturgo Viljamo Šekspyro biografiją, kūrybos bruožus, pjesės „Hamletas“ ištraukos analizavimo būdus bei tragedijos citatų aiškinimus, rašinio temas ir dar daug naudingų dalykų. Išsidindinsite paspaudę ant medžiagos. 

Jūsų Maišitnga Siela

Šios dienos citata: rašytojas Javier Marias apie Šekspyrą, Kafką, Dostojevskį ir Woolf

 Sveiki,

Vakar, rugsėjo vienuoliktą, sukako ne tik 21 metai, kai du lėktuvai JAV-ose rėžėsi į dangoraižius, bet nuo šiol bus ir garsaus ispanų rašytojo Javier Marias (1951-2022) mirties data. Rašytojas po dviejų mėnesių sunkios plaučių uždegimo ligos užgeso ligoninėje ir ši žinia pasklido po visus žinomiausius ispanų dienraščius ir naujienų portalus. Neaplenkė ir mūsų.

 

Lietuviškai, kiek man žinoma, turime išverstus du romanus. Man itin patikusi visomis prasmėmis „Tokia blyški širdis“ bei taip pat gerai vertinamas „Įsimylėjimai“. Kai kas jį laikė geriausiu ispanų šiuolaikiniu rašytoju ir tam yra pagrindo.

 

Šiandien pateikiu šią mėgėjiškai verstą citatą. Joje išryškėja kritiškas kai kurių klasikų vertinimas ir šiuos žodžius (šiaip gyvenime daugeliu klausimu turėjęs gan kategorišką poziciją), tikrai viešai galėjo pasakyti Javier Marias. Nesutikčiau, kad Šekspyrą įdomiau skaityti nei Kafką, bet man įdomiausias yra Virginios Woolf romanų vertinimas, nes, pvz., jos romanas „Į švyturį“ kažkiek netgi panašus į tyliai vystomos istorijos giliamintę plepėjimą, kokį plėtoja ir pats J. Marias. Tai apgaulinga pasakojimo technika, kai atrodo, jog nelabai kas vyksta, bet vyksta daug. Bet kokiu atveju, J. Marias buvo labai išskirtinis ir kartą perskaitę jo romaną su niekuo nebesumaišysite. Jis turėjo savitą ir unikalią plunksną.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Karalius Lyras" / "King Lear"

Sveiki,

Šekspyras! Šekspyras! Šekspyras! Kiek spektaklių, kiek filmų, kiek improvizacijų ir interpretacijų dėl jo pjesių! Štai dar vienas britų mėginimas pateikti novatoriškai pjesę „Karalius Lyras“ (angl. King Lear) (2018), kuriame pasirodo auksinis britų aktorių elitas, kad vien dėl jų norisi šį filmą pamatyti, neskaitant to, kad jis ir sukritikuotas, ir jo IMDb reitingas nežiba puikiu rodikliu.

Istoriją apie pakvaišusį karalių Lyrą, kuris šiurkščiai elgiasi su dukromis, nebesuvokia adekvačiai savo veiksmų, – tikriausiai daugelis iš mūsų nors kiek girdėjo apie tai. Kaip šioji istorija atrodo naujausioje kino ekranizacijoje? Tiesą sakant, kiek nustebau, kad vietomis išlaikomas originalus Šekspyro pjesės tekstas ir vietomis aktorių monologai iš tikrųjų skamba kaip poezija, tačiau viskas tviska šiuolaikiškai – kostiumai, karinė technika, rūmai, pabėgėlių stovykla ir t. t. Ar reikia žinoti nors kiek šią pjesę, norint žiūrėti šį filmą? Nebūtina, tačiau įdomiau žiūrėti žinant.

Visgi nieko pernelyg išmoningo šiame filme nėra, nors turinys išlaikytas daugmaž pagal Šekspyro tekstą, įdomesnės interpretacijos filme nerasite, nes filmas arti klasikinio varianto. Gali pasirodyti, kad šiuolaikinio pasaulio atributika atrodo labai jau „žiauriai kietai“, tačiau tai ne pirmas kartas, kada Šekspyro pjesės „įvelkamos“ į šiuolaikinio pasaulio kontekstą, pavyzdžiui, 1999 metais J. Taymor pristatytas filmas „Titas“ pagal Šekspyro „Titas Andronikas“ (beje, ten taip pat pagrindinė vaidmenį atliko A. Hopkins) atrodo kur kas dinamiškesnis, originalesnis ir įdomesnis už šį variantą. „Karalius lyras“ teatralizuotas filmas, kur viskas labai sąlygota, bandoma seną išprotėjusio karaliaus tragediją asociatyviai sujungti su diktatoriška valdžia, kaip galia šiuolaikinės politikos eroje paverčią žmogų išprotėjusiu žudiku, kuris net savo dukterų nebemyli.

Žinoma, šio filmo pažibos yra garsūs britų aktoriai, kurie itin išraiškingai naudojasi suteiktais vaidmenimis, tačiau visų briliantas visgi yra Anthony Hopkins, kuris tiesiog maudosi šiame teatralizuotame bepročio vaidmenyje ir nustelbia net Emma Thompson, Emily Watson. Kai kurios scenos išties prikausto vien dėl aktorių, tačiau atsitokėjus tampa akivaizdu, kad filmo medžiaga ir jos pateikimas atrodo ganėtinai vidutiniškai.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Knyga "Didysis Šekspyras" (William Shakespeare). Svarbiausios dramos, tragedijos ir komedijos

Sveiki,

Taip, pagaliau ir mano bibliotekoje atsirado šis puikios išvaizdos leidinys. „Didysis Šekspyras. Svarbiausios dramos, tragedijos ir komedijos“. Didžiulis estetiškai išleistas leidinys apima tokius Šekspyro kūrinius kaip „Romeo ir Džuljeta“, „Hamletas“, Makbetas“, „Antonijus ir Kleopatra“, „Otelas“, „Karalius Lyras“, „Ričardas III“, „Vindzoro šmaikštuolės“, „Julijus Cezaris“ ir „Koriolanas“. Visus juos išvertė Aleksys Churginas, na, o įžanginį knygos žodį apie Šekspyro įtaką, jo kūrybą ir gyvenimą straipsnį „Shakespeare‘as interneto epochoje“ parašė Gediminas Jankauskas.

Toli gražu ne visas dar Šekspyras prieinamas lietuvių kalba. Nors visai neseniai šias spragas bandė užpildyti vertėjas Saulius Repečka, išvertęs „Klaidų komedija“ bei „Troilas ir Kresida“. Ką gi. abu šiuos leidinius kaip knygofilas turiu savo bibliotekoje.

Jūsų Maištinga Siela

Leidykla Obuolys vizualiai perleidžia klasikinius kūrinius gurmanams (Auksinė Obuolio serija)

Sveiki,

Gerai, pradėsiu nuo to, kad noriu save pagirti. Dažnas įrašas tampa kažin kokiu pabambėjimu prieš vienokią ar kitokią visuomenėje riedančią beprotybę, tai nusprendžiau šįkart tiesiog pagirti „Obuolio“ leidyklą ir būti pozityvus. Paskutiniu metu sunkiai praeinu pro šios leidyklos leidžiamas ir perleidžiamas knygas, priklausančias kolekciniams ir auksinio Obuolio serijoms.

Prisimenu „Obuolį“ prieš dešimtmetį kaip buvusį, bet jau išnykusį www.obuolys.lt puslapį, kuriame galėjome gausiai rasti informacijos apie filmus. Tai buvo lietuviška alternatyva amerikietiškam IMDb, bet pamažu puslapis nyko ir menko, tačiau šalia radosi „Obuolio“ leidykla, leidžianti literatūrą pagal ekranizacijas.

Tuokart man knygos, kaip ir daugeliui knygų gurmanų, nepatiko. Abejotina vertimo kokybė, bet labiausiai vis dėlto gąsdino itin smarkus knygos ir filmo komercinimas – viršeliais tapdavo filmų plakatais. Iš principo šios leidyklos knygų neskaitydavau. Tiesiog negalėdavau pakęsti ir net mugėje praeidavau pro stendą nė nežvilgtelėjęs – tai ne man.

Jau kuris laikas „Obuolio“ leidykla pamažu keičia kryptį. Nors dar pasitaiko filmo ekranizacinių viršelio leidinių, tačiau ką jie padarė su klasika yra daugiau nei nuostabu! Patrauklūs ir estetiški viršeliai, matomai neblogas popierius ir daug investuota į dizainą. Toji auksinė Obuolio leidyklos serija išties gurmaniškai įspūdinga! Jau dabar galvoju, kaip ją surinkti ir svajoju apie tam tikrus leidinius, kuriuos galėtų „Obuolys“ perleisti. Nespėjau įšokti į „Du gyvenimai“ traukinį – kažkaip kai pasirodė K. Antarovos didžiulis leidinys, nesidomėjau ezoterine literatūra, o dabar jau ir nebėra kur įsigyti. Reikia manyti, kad „Obuolys“ dar pakartos tiražą.

Tačiau kaip nustebau pamatęs išleista Sigito Gedos verstą „Koraną“! Ir mano mylimas ir F. Dostojevskis „Idiotas“, „Nusikaltimas ir bausmė“. Mačiau, kad bus ir „Broliai Karamazovai“. Deja, jau prekyboje nebeliko L. Tolstojaus nei perleisto „Karas ir taika“, nei „Ana Karenina“ – ir tai buvo net ne tomais, o pateikta didžiuliais sunkiasvoriais kolekciniais leidiniais. (Čia tik knygofilams tikriausiai suprasti). Stryktelėjau pamatęs Virginios Woolf „Orlanda(s)“ kiek pakeistu ir patobulintu pavadinimu. O kur dar Charles Darwin „Rūšių atsiradimas“, kurio galbūt gyvenime neskaitysiu, bet pavarčius patį leidinį kone seilė nutįso... Žiūriu, kad jau nemaža dalis leidinių jau net nebėra prekyboje.

Didžiausia iš visų nuostabų visgi buvo sudėtingas Jelenos Blavatskajos „Slaptoji doktrina. Kosmogenezė“ leidimas, kurį šiandien užsisakiau – ir nieko nežinau. Gal vien dėl paiko turėjimo, gal vien dėl to, kad kažkada norėjau perskaityti.

Bet kokiu atveju, labai tikiuosi, kad leidykla tęs ir laikas nuo laiko perleis leidinius šioje serijoje, nes dažna leidykla sugalvoja geras knygų serijas, bet jas labai dažnai numarina (nėra paklausos?) arba leidžia, pavyzdžiui, „Jotema“ klasikinių knygų seriją labai jau vangiai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Ian McEwan "Kevalas"

Ian McEwan. „Kevalas“ – Vilnius: Jotema, 2017.

Sveiki, skaitytojai,

Po neseniai perskaityto briliantinio Ian McEwan romano Šeštadienis suskubau įsigyti naujausią leidyklos Jotema išleistą kūrinį Kevalas (angl. Nutshell), kuris 2016 metais pasirodė Didžiojoje Britanijoje ir jau kitais metais per Tarptautinę Vilniaus knygų mugę gulėjo ant prekystalio išverstas lietuviškai. Universalusis britų rašytojas mėgsta žaisti įvairiomis romano formomis bei žanrais ir nesilaiko vieno sėkmingo kūrinio modelio, kaip, tarkime, Mano sesers globėjas autorė Jodie Picoult, kurios kelis romanus perskaičius jau galima numanyti, ką ji rašo septintoje ar dešimtoje savo knygoje. I. McEwan šiuo atžvilgiu nenuspėjamas ir dėl to jis gali būti patrauklus.

Neišvengsiu lygindamas Kevalą su Šeštadieniu, pastarasis buvo nominuotas Booker premijai ir išties buvo įspūdingos raiškos bei sodrumo kūrinys, tiesiog pritaikytas išpuikusiam, arogantiškam ar tiesiog intelektualią grožinę literatūrą mėgstančiam skaitytojui. Štai Kevalas iš esmės šalia Šeštadienio atrodo tarsi visai kito rašytojo kūrinys. Visų pirma, tai lėmė pramoginės žanras ir prieinamas skaitymas detektyvų ir įvairaus plauko trilerio skaitytojams. Istorija pasakojanti makabrišką, kone amerikietišką vidutinišką trilerį apie santykių trikampį: nėščia nedorėlė moteris palieka vieną poetą brolį, nuo kurio laukiasi kūdikio, ir užmezga seksualinius bei kriminalinius santykius su kitu broliu. Galiausiai nedorėlių porelė planuoja klasikinį gerojo brolio nužudymą dėl pinigų, o šiam planui, žinoma, lemta žlugti. Pasakojimą skaidrina gana neįprasta, tačiau jau nebe nauja pasakotojo pozicija – tai negimęs moters kūdikis, kuris ribotomis juslėmis, tačiau skaidria intelektualo sąmone pasakoja savo tėvų ir išdaviko brolio veiksmų seką, apmąsto gyvenimo, keršto ir pavydo pozicijas, kurios nekinta literatūroje nuo V. Šekspyro laikų.

Po pramoginės literatūros kauke, kurią galime įvardyti trileriu apipintą veikėjų pasakojimą, atsiveria ir antrasis šio romano klodas – šekspyriškasis, o tiksliau – Hamleto istorijos modelis: kaltės, atpirkimo, išdavysčių ir pasiaukojimo istorija. Kruopštesnis skaitytojas, kuriam nesvetima V. Šekspyro kūryba, ras ne vieną aliuziją  į šią pjesę, kurią I. McEwan kruopščiai integravo į populiariosios literatūros žanrą. Apskritai kalbant, paskutiniu metu sukuriama vis daugiau daugiasluoksnės literatūros, kuri tampa vis universalesnė įvairios literatūros mėgėjams, o I. McEwan su šiuo romanu pataiko į šios literatūros bumą.

Ian McEwan.

Kas šioje knygoje stebina? Autorius gana taikliai perteikia negimusio kūdikio pasaulį ir jusles, gyvenimą gimdoje, tačiau skaitant neapleidžia jausmas, kad rašytojas smarkiai grūmėsi siekdamas išsiveržti iš fantastinės literatūros gniaužtų ir tekstą, kūdikio mąstymą, labiau perteikti per filosofijos prizmę. Negalima nieko prikišti, jam pavyko, tačiau visgi knyga dvelkia ir fantastinės literatūros gairėmis. Ten, kur lakoniškai aprašomi kūdikio ir motinos fiziologiniai santykiai iškart įtikina, o ten, kur svarstoma, kaip atrodo žalia ir mėlyna spalvos, o šalia dar mintys apie Rusijos ir JAV santykius iškart „nuvelka“ skaitytoją į nestabiliai subalansuotų pasaulio proporcijas, kur išnyksta realūs potyriai ir prasideda globalaus šekspyriško atspalvio istorija apie blogio prigimtį nagrinėjimą. Nieko nesakau, šis drąsi eksperimentinė pozicija tikriausiai negalima, norint iš pasakotojo-kūdikio išgauti filosofinius pamąstymus, ne vien biologinius šokiruojančius efektus.

Plokštumoje, kitaip sakant, trilerio pasaulyje viskas kiek nuobodžiau, nei būtų galima numanyti, nes pirmoji romano pusė neturi nieko panašaus, ką turėjo Šeštadienis – literatūrinio stiliaus ir prasmės gylio. Čia viskas kaip seriale, aišku nuo pat pradžių, pagal kokias klišes elgiasi Bonę ir Klaidą primenantys veikėjai. Netgi romanui persiritus į antrąją pusę, kur įtampos iš esmės pagausėja, veikėjai vis dar elgiasi tarsi seriale ir daro tas pačias esmines klaidas: nesuspėja į taksi ir traukinį, išsiduoda atėjusiai namų apžiūrėti detektyvei, ne laiku prasideda gimdymo sąrėmiai... Vis galvoji, ar I. McEwan iš tikrųjų toks kvailas, kad laikosi tokių banalių veikėjų elgesio klišių? Bet staiga prisimename Hamleto pjesės veikėjų veiksmų eigą ir suprantame, kad jie elgiasi pagal analogiškas programas ir vienintelis šio romano pasitenkinimas belieka tik kūdikio neregimai regimas pasaulis. Netgi velionio brolio šmėklos pasirodymas rūsyje sukėlė šiokių tokių dvejonių, tačiau čia kaip ir Hamlete, prabunda nešvarios sąžinės pakrikusio kūdikio vaizduotės šablonas.

Knyga kaip ir Hamletas, kaip ir F. Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė, tik šįkart nepalyginamai paprasčiau, pramoginės literatūros „ristele“ pasakojama amžina V. Šekspyro padiktuota nusikaltimo sąranga, kuri žaismingai ir populiariai nuskamba Kevale. Visgi, jeigu reiktų rinktis, Kevalas ar Šeštadienis, pasirinkčiau Šeštadienį, dėl unikalumo ir sodrumo, o ne literatūrinių ištakų naujos ištarmės.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Makbetas" / "Macbeth"

Sveiki, skaitytojai,

Iki šiol man nežinomas australų režisierius Justin Kurzel su savo antruoju ilgametražiniu filmu „Makbetas“ (angl. Macbeth) (2015) privertė ploti Kanų festivalio žiūrovus, o grandiozinis projektas ir sodrus batalinių kovų filmo anonsas žadėjo išties nepamirštamą V. Šekspyro pjesės ekranizaciją. Tikėjausi, prisipažinsiu, išties labai daug, nes jau vien tokio aukšto rango aktoriai kaip Michael Fassbender ir Marion Cotillard žadėjo tiesiog ne šiaip filmą, o triuškinantį triumfą.

Buvo metas, kada ketinau šį filmą specialiai žiūrėti kino salėje, tačiau viena ausimi nugirdau – neverta, geriau jau rinktis kitą filmą. Tąkart ir paklausiau. Po dabartinio seanso namuose galiu pasakyti, kad visai nesigailiu, jog nėjau, nors filmas pakankamai geras. Visų pirma – pritrenkiantys aktoriai, ypač M. Fassbender‘is, kuris kaip visada mane abstulbina. V. Šekspyro pjesės parašytos prieš 400 metų, tačiau jos genialios savo vidiniais veikėjų išgyvenimais tarp pasirinkimo ir visiško pamišimo, akivaizdu, kad filmas orientuotas į Makbeto vidinę priešpriešą tarp dorybių ir dorybių išsigimimo, kurį paskatina valdžios ir garbės troškulys, o dar ir iškreiptas kaltės jausmas, kuris tampa karštligiška baime. Pagrindinis veikėjas iš esmės tobulas Makbetas – susipriešinęs, karalius beprotis, karalius žiaurusis. Kaip ir visada V. Šekspyro dramose, taip ir šioje, nevengiama mirties ceremoniškumo ir manieringumo, jeigu krenta didvyriai, tai būtinai taip, kaip krenta gulbės – stilingai, garbingai, su aukštomis frazėmis lūpose. Žinoma, mane šokiravo režisieriaus noras kuo labiau kabintis į V. Šekspyrą ir kuo mažiau interpretuoti, netgi pjesių kalba patiko statiškai literatūriškai epiška ir todėl natūralumas, kurį mums žadėjo batalinės kovos, lyg ir įtraukia į kiną-teatrą. Ir tai visai ne „Ana Kareninos“ naujausia ekranizacija, kai veiksmas butaforiškai vyksta teatro montuojamoje scenoje. Visgi išliko daug V. Šekspyro, ir kalba yra viena didžiausių stoiško pasakojimo atramų. 

Kitas dalykas – filmo vizualumas, kuris reiškiasi ne tik mūšiais, bet ir kadrais, ugnies nušviesti veidai ir pasirodančios laumės, kurios papildo veikėjo vidinę priešpriešą ir pasirinkimo paklydimą. Vaiduokliai tampa Makbeto sąžinės balsu, o ledi Makbet pamažu vis labiau praranda kaip realaus gyvenimo koordinuotoji svarbą, todėl Makbetą pamažu uzurpuoja iliuzija ir dorovės iškrypimas. Iš esmės tai istorija apie tai, kaip idėja tampa mintimi, mintis tampa veiksmais, o veiksmai tampa veikėjo likimu.

Filmas iš esmės geras, nešantis tikrojo „Makbeto“ potekstes ir veikėjo dvasinės ligos diagnozes, tačiau tas, kuris tikisi didingo intrigų, paskalų ir išorinių veiksmų dirgiklių, kokie dažniausiai būna istoriniai epiniai filmai, gali labai prašauti. Aš tai prašoviau, tačiau vis tiek nesigailiu žiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela