Filmas: "Makbetas" / "Macbeth"

Sveiki, skaitytojai,

Iki šiol man nežinomas australų režisierius Justin Kurzel su savo antruoju ilgametražiniu filmu „Makbetas“ (angl. Macbeth) (2015) privertė ploti Kanų festivalio žiūrovus, o grandiozinis projektas ir sodrus batalinių kovų filmo anonsas žadėjo išties nepamirštamą V. Šekspyro pjesės ekranizaciją. Tikėjausi, prisipažinsiu, išties labai daug, nes jau vien tokio aukšto rango aktoriai kaip Michael Fassbender ir Marion Cotillard žadėjo tiesiog ne šiaip filmą, o triuškinantį triumfą.

Buvo metas, kada ketinau šį filmą specialiai žiūrėti kino salėje, tačiau viena ausimi nugirdau – neverta, geriau jau rinktis kitą filmą. Tąkart ir paklausiau. Po dabartinio seanso namuose galiu pasakyti, kad visai nesigailiu, jog nėjau, nors filmas pakankamai geras. Visų pirma – pritrenkiantys aktoriai, ypač M. Fassbender‘is, kuris kaip visada mane abstulbina. V. Šekspyro pjesės parašytos prieš 400 metų, tačiau jos genialios savo vidiniais veikėjų išgyvenimais tarp pasirinkimo ir visiško pamišimo, akivaizdu, kad filmas orientuotas į Makbeto vidinę priešpriešą tarp dorybių ir dorybių išsigimimo, kurį paskatina valdžios ir garbės troškulys, o dar ir iškreiptas kaltės jausmas, kuris tampa karštligiška baime. Pagrindinis veikėjas iš esmės tobulas Makbetas – susipriešinęs, karalius beprotis, karalius žiaurusis. Kaip ir visada V. Šekspyro dramose, taip ir šioje, nevengiama mirties ceremoniškumo ir manieringumo, jeigu krenta didvyriai, tai būtinai taip, kaip krenta gulbės – stilingai, garbingai, su aukštomis frazėmis lūpose. Žinoma, mane šokiravo režisieriaus noras kuo labiau kabintis į V. Šekspyrą ir kuo mažiau interpretuoti, netgi pjesių kalba patiko statiškai literatūriškai epiška ir todėl natūralumas, kurį mums žadėjo batalinės kovos, lyg ir įtraukia į kiną-teatrą. Ir tai visai ne „Ana Kareninos“ naujausia ekranizacija, kai veiksmas butaforiškai vyksta teatro montuojamoje scenoje. Visgi išliko daug V. Šekspyro, ir kalba yra viena didžiausių stoiško pasakojimo atramų. 

Kitas dalykas – filmo vizualumas, kuris reiškiasi ne tik mūšiais, bet ir kadrais, ugnies nušviesti veidai ir pasirodančios laumės, kurios papildo veikėjo vidinę priešpriešą ir pasirinkimo paklydimą. Vaiduokliai tampa Makbeto sąžinės balsu, o ledi Makbet pamažu vis labiau praranda kaip realaus gyvenimo koordinuotoji svarbą, todėl Makbetą pamažu uzurpuoja iliuzija ir dorovės iškrypimas. Iš esmės tai istorija apie tai, kaip idėja tampa mintimi, mintis tampa veiksmais, o veiksmai tampa veikėjo likimu.

Filmas iš esmės geras, nešantis tikrojo „Makbeto“ potekstes ir veikėjo dvasinės ligos diagnozes, tačiau tas, kuris tikisi didingo intrigų, paskalų ir išorinių veiksmų dirgiklių, kokie dažniausiai būna istoriniai epiniai filmai, gali labai prašauti. Aš tai prašoviau, tačiau vis tiek nesigailiu žiūrėjęs.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela