Aktualijos: Mokytojų streikas 2016, arba kaip ši prestižinė profesija tapo gėdinga?

Sveiki, mieli skaitytojai,

Šiomis dienomis Lietuvą drebina kaip niekad vieningas mokytojų streikas, kurie reikalauja, kad būtų padidintas darbo užmokestis, o Vyriausybė lyg antinai gūžčioja pečiais, kad tokių pinigų neturi. Daug mokyklų šią savaitę nevedė pamokų, o mokiniams, kurie laiko egzaminus tai itin brangus laikas, o kur dar „Šimtadieniai“ ir t. t. Šiek tiek buvo juokinga, kai Vyriausybė prašė mokytojų vardan mokinių streikuoti birželio mėnesį, o kam tada berūpės tas streikas, kai mokytojai išeina atostogų? Tikriausiai Vyriausybė net nežino streiko apibrėžimo.

Iš esmės nutariau brūkštelt ne dėl paties streiko, o dėl mokytojo padėtis visuomenėje. Kiek siaubingų straipsnių, tėvų nusiskundimų, kad mokytojai nerūpestingi, anokie, šiokie, kad žlugdo Jų vaikus ir tiesiog visas teletabių šalies su priešaky supermamų šariatu sukilo prieš pedagogus. Visgi pritariu Aušrai Maldeikienei, kuri per forumus vis akcentuoja, kad streikuoti turėtų ne mokytojai, bet tėvai už mokytojus. Tėvų nusistatymas, kad su mokytojais reikia kovoti ir iš jų tik reikalauti, primena siurrealistinį absurdą, iš kur iš mokinių bus pagarba mokiniui, jeigu tėvai yra nusistatę prieš mokytojus? Jau nešneku apie tą kai kurių visuomenės narių nuostatą, kad mokytojas išvis yra kažkoks kamikadzė-tarnas, kuris turi saugoti jo veiką, popinti, girti, skatinti, rūpintis, kad nerūkytų prie mokyklos, nesikeiktų, kad iš jo nesityčiotų, kai tuo tarpu mokytojas per pamoką priima daugiau sprendimų, nei verslo įmonės vadovas per savaitę, nes jam prieš akis 30 individualybių, maištininkų – čia juos ir sudomink, ir diferencijuok pagal pasiekimus užduotis, išklausinėk, pastebėk jų bėdas, tramdyk triukšmą, įgyvendink pamokos planą, įgyvendink Bendrąsias dalyko programas, paruošk kontroliniam, egzaminui ir dar su tėvais kontaktuok, kodėl bėga, geria, rūko, trankosi... taip yra 6 gražias valandas, kur per pertrauką nenulėksi „nusimyžt“, nes yra kiti reikalai – popierių pildymas, klasės susitikimai, mokiniai prieina, valdžia lipa, posėdis, repeticijos renginiui, skaitovai, olimpiados, nelaimės, socialinė darbuotoja... Namie sakot, laukia balus? Ogi namų darbų taisymas, jeigu lituanistai, tai prisirakinkit prie uolos, nes praktiškai dirbi visada, kur rašinių analizė – 80 mokinių! Ar bandėte taisyti rašinius? Man teko, kaip pradedantysis prie pirmojo užtrukau pusantros valandos. Kur poilsis? Kur psichologinė ir fizinė sveikata? 

Visiškai natūralu, kad mokytojas atiduodamas visą emocinę, fizinę ir laiko sąnaudas mokiniams nepraustaburniams jaučiasi paniekintas, o kur dar patyčių, nugirstų replikų „saldumas“ galvoje, nepatenkintų super tėvų anšlagas? Kasdien. Vis blogi, negeri, nespėjantys. O atlyginimas, palyginus su kitomis ES šalimis – juokingas, juokingas ir pragyvenimo lygis, požiūris į mokytoją. Ir mokiniai, ir tėvai tą jaučia, todėl jie pyksta ne ant sistemos, o ant mokytojų. Kažkoks košmaras. Jeigu norite mokytojo lyderio, laisvo, idėjas pulsuojančio ir matančio kasdien vis naujo pasaulio perspektyvas, skatinančio vaikų kartos augimo jam reikia laiko, ir skaityti naują literatūrą, domėtis žiniomis, galiausiai kasmet kur nors iškeliauti, turėti laiko nueiti į teatrą, o dabar sunkiai mokyklos į seminarus tobulinimosi išleidžia – tik dirbk, dirbk ir atlaikyk. Mokytojui pagarbos išvis nelikę, jis tiesiog bufeto aptarnautojas, štai, ką padarė vakarietiškos ir posovietinės švietimo sistemos miksas, iškeldamos vaikus virš pedagogų galvų.

Juokas juokais, bet mokytojo autoriteto sužlugdymas ir prestižine profesija kadaise laikyta pedagogo specialybė šiandien netgi tampa gėdinga. Geras to pavyzdys neseniai priimtas įstatymas, kad pedagogas turi įrodyti specialia medicinine pažyma, kad nėra pedofilas. Klausimas, o kad nėra dramblys, ar nereikia? Na, sakykit, kokia gali būti pagarba iš mokinio mokytojui, jeigu jis išvis yra gniuždomas visos visuomenės akyse. 5 eurai už tai, kad nesi pedofilas – kažkam į iždą, verslūs tie lietuviai, nesakykit.

Streikas tik dėl tų varganų 50 eurų? Kad mokytojas galėtų išmisti tarp tų krūvių, kuriuos prisiima, kad galėtų išgyventi, nes neturi kito pasirinkimo? Streikas turėtų būti už mokytojo prestižą, prieš tą pažeminimą, kurį jis kasdien patiria, kad yra mokytojas, mokinio tarnas ir vergas iki pabaigos. Man gaila, kad mokytojai streikuoja per vangiai ir reikalauja per mažai. Bet ar politikams tai suprasti? Jiems tik, kad tik kuo greičiau ši problema atsiknistų, numesim jiems kapeikų, bet ar mokytojams to užtenka? 

Jūsų Maištinga Siela