Dienos citata: Aušra Maldeikienė apie žurnalistikos ir žiniasklaidos kokybę, informacijos paviršutiniškumą dėl politinių skandalų

 

Sveiki,

 

Esu gan dažnas „Maldeikienės akinių“ skaitytojas, anksčiau klausydavausi jos protingų kassavaitinių transliacijų iš Euro Parlamento ir sužinodavau daug daugiau, nei iš vietos dienraščių apie visos savaitės įvykius. Man suprantamai pagrįstos Aušros Maldeikienės mintys įvairiais klausimais, bet gal per daug dėmesio jos vadinamiesiems buduliams, kurie ją nesveikai retsykiais atakuoja vien iš inercijos, bet ne apie tai... Kartais Maldeikienė išties pažeria puikių kondensuotų perliukų, kuriuos reikėtų cituoti išilgai ir skersai, nes jos tiksliai įvardija tai, ką pats, atrodo, galėtum parašyti paklodę. Man patinka, kaip ji dažnai „įkanda“ šiuolaikinei mūsų žurnalistikai. Cituoju iš jos rugpjūčio 11  dienos viešo įrašo facebooke, su kuriuo atsibudau naršydamas vis dar lovoje, bet kol kas tikriausiai tai bus geriausias dienos informacijos kąsnelis, todėl publikuoju dienos citatos rubrikoje.

 

Manau, autorė iš tikrųjų išsakė labai pavojingą jau kuris laikas esamą padėtį. Internetiniai portalai, o ypač socialiniai tinklai atvėrė ne tik dezinformacijos kloakas, bet iš esmės ir kitų neįgalėjimą prieiti prie kitokios, „išjudinančios protiškai“ informacijos, nes visa kita pašonėje individui gali pasirodyti šaltiena, sąstingis, nepasiekiama – nesvarbu, propaganda ar „supuvę Vakarai“, o gal aukso vertės informacija. Tą pastebiu matydamas, pvz., populiaraus facebooko turinio „Informacinis klubas“ auditoriją, kuri beveik tiesiogine to žodžio prasme su šakėmis laukia, kol kas kokią informaciją įmes, kurią bus galima nuvertinti, pašiepti, paniekinti, nes suprasti reikia pastangų, o pilti paplavas – jaustis kariu „Žalgirio“ dešiniajame sparne ant pakaustyto bėrio.

 

„Socialinių tinklų algoritmai teikia pirmenybę turiniui, kuris sukelia emocines reakcijas — pyktį, baimę, pasipiktinimą. Tai stiprina „mes prieš juos“ mąstymą ir sumažina erdvę racionaliam kompromisui.

 

Kadangi žmonės linkę sekti šaltinius, patvirtinančius jų pažiūras, pasirinktas informacinis burbulas uždaro kelią į kitokias perspektyvas.

 

Vis dėlto blogiausia, kas gali būti – tai skandalų ekonomika. Deja, bet didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos gyvena iš klikų ir reitingų, todėl prioritetą teikia konfliktui, o ne niuansuotam dialogui. Galiausiai konfliktas tampa turinio strategija.

 

Rimti politiniai klausimai neranda vietos, o jeigu ir paminimi, tai pateikiami supaprastintai, asmeniškai ir dramatiškai. Tai skatina emocinį, ne argumentuotą vertinimą. Žiniasklaida greitai keičia temas, todėl sudėtingos kompromiso paieškos nespėja subręsti.  Politikai skatinami reaguoti į momentinį triukšmą, kuris didina žinomumą, o ne kurti ilgalaikį sutarimą.“

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Aušra Maldeikienė apie TV laidą "Dviračio žinios"

 

„Apie tai, kad po gero dešimtmečio atgimiau „Dviračio žiniose“ man tikrai džiugi naujiena. Anksčiau, iki Briuselio ir ypač Vytauto Šerėno laikais „Dviračio žinios“ buvo mano mėgstamiausia  naujienų laida. Ir ne tik mėgstamiausia,  dar ir informatyviausia, nes neretai  tiksliau papasakodavo, kas vyksta, nei vadinamosios rimtos žinios.“ Aušra Maldeikienė

Maištinga Siela

Ko negalima vaikams ir kvailiams daryti internete? Klaipėdietė Kristina Kripa jau žino šį atsakymą (N-18)

 Sveiki,

Aš vėl su savo pamokslais. Bet gal ne tiek Jums, kiek sau pačiam, bet jeigu esate išmintingi, galite ir jūs pasimokyti. Šiaip įrašo šio nebūčiau daręs, bet peržiūrėjau puikų politikės Aušros Maldeikienės įrašą, kuriame ji didžiuojasi ir džiaugėsi, jog jai kažkada teko galimybė studijuoti Maskvos universitete, kuriame mokėsi didžiausi Sovietų Sąjungos protai. Maldeikienė aiškiai įraše papasakojo ir išdėstė argumentus, kodėl tas universitetas buvo geras, bet tą pačią dieną jos profilyje randu jaunos merginos iš Klaipėdos, kuri facebooke pasivadinusi Justina Kripa (tikriausiai pavardės trumpinys), kuri baigė Klaipėdos Hermano Zudermano gimnaziją, vėliau ir, kaip nurodyta profilyje, mokėsi Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje. Nežinau, ko moko socialiniuose moksluose ir ar mergina juos baigė, tačiau jos žinutė Aušrai Maldeikienei daugiau nei aiški.

Vis nesuprantu tų kvailių, kurie rašinėja protingiems politikams štai tokias pilnas keiksmų, beraštybės pertekliumi pradvisusius įrašus. Jie ką, argi nemato, kad visa tai plačiai viešinama ir skelbiama, kad tie įrašai kaip blogas tvaikas vilksis į tavo būsimą darbą (socialinį?!), juos skaitys tavo pirmasis, antrasis ir visi vyrai, kuriuos turėsi, ir tavo vaikai, o tu, vištele, net nesuvoki, kad viskas sugrįžta atgal vienu google paspaudimu. Visgi, vaikučiai ir brangūs skaitytojai, nedarykime internete tokių šposų, dėl kurių tenka vėliau gailėtis.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Kodėl laimi Aušra Maldeikienė ir Ingrida Šimonytė, o Gitanas Nausėda ir Vygaudas Ušackas pralaimi prezidento rinkimus?

Sveiki, skaitytojai,

Pasirodo, Lietuvą gali valdyti tik moterys. Sakysite, kad sakau gryną nesąmonę ir lytis politikoje nieko nereiškia, tačiau, kai kalba pakrypsta apie žmogaus teises ir lygybę, kažkodėl moterų ir vyrų pozicijos išsiskiria kardinaliai. Trumpu komentaru pasakysiu, kodėl aš, kaip vyras, savo balsą atiduosiu arba Aušrai Maldeikienei arba Ingridai Šimonytei, o Gitanui Nausėdai ir Vygaudui Ušackui ir bet kokiam vyriškos lyties politikui – špygą taukuotą.

Ogi politika labai paprasta, jeigu balsuojate už patriarchalinę pasaulėžiūrą, jūs balsuojate už tradicinę šeimą ir tradicines „vertybes“, kurios sudaromos mažumų sąskaita. Kaip tai atrodo? Kai Gitanas ir Vygaudas kalba apie tradicinę šeimą, jie turi galvoje gausią šeimą, moterį „apsikrovusią“ penkiais ir daugiau vaikų. Nieko čia blogo turėti daug vaikų. Man net gražu, tačiau, kas nutinka su kitais, kurie neatitinka šio modelio, o valdžioje gyvuoja vieno modelį pripažįstantis politikas? Griūna ne tik seksualinių mažumų šeimų (dar vis neįteisintas) saugumas, kurios, pripažinkime, egzistuoja nuo jūsų noro ar nenoro – tokia realybė ir ignoruoti ją daugumos sąskaita yra ne tik kad nesąžininga, bet antidemokratiška, politika susiaurėja iki dogmatiškos valdymo formos – neatitinki standartų, tada lauk iš Lietuvos, nes Marijos žemelei nereikia išsigimėlių, kitaip sakant, neatitinkančių Nausėdos ir Ušacko modelio. Kalbu apskritai ne vien apie seksualines mažumas, toks požiūris formuoja apskritai nepakantumą išsiskyrusioms šeimoms, negalinčioms susilaukti vaikų, tautinių mažumų diskriminavimui ir visokiem net Seimo posėdžiuose nevartotiniems žodžiams kaip babajai ar pederastai – atsiprašau, pats girdėjau gi įrašus!

Smagu, kad A. Maldeikienė nuo pat pradžių savo rinkiminėje kampanijoje skiria dėmesį mažumoms, kurios tikrai, manau, atkreips dėmesį eidamos balsuoti. Neleiskime bobulei balsuoti už „gražius“ žentus, nes toji galvoja, kad geriausiai tvartus mėžia ir šalį valdo vyrai – netiesa. Būkite atidūs, atkreipkite į vyrų politikų retoriką, kai kurios tezės primena XIX amžiaus laiką, kai moterys pririšamos prie melžiamos karvės ir vaikų, nes kitoks pasaulis nė negali egzistuoti. Nors nebuvau iki galo patenkintas Dalios Grybauskaitės politika, manau, kad Šimonytės ar Maldeikienės kadencija būtų išties neprošal. Bet vėlgi, bijau, kad suveiks ne protas, o simpatijos – moterys prabalsuos už vyrus (tradicijos tęsiasi), o Aušros nemėgs dėl jos spontaniškumo, Šimonytės dėl konservatoriško šleifo... Bet, Dieve mano, ką gali bankininkas ir skuodiškis nacionalistas krikščionis, kurių pasaulėvokos dar tebėra XIX amžiuje? Labai nenoriu, kad mano pažįstamų likimą spręstų dauguma, kaip ir su kuo „leidžia“ toji dauguma gyventi. Gyvenimas vienas, leiskime jį gyventi laisvai kiekvienam, kokį jis mato vertą gyventi, o ne kaip Nausėdai su Vygaudui atrodo.

Taigi. 0-1 (moterų naudai).

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Aušra Maldeikienė apie Petrą Gražulį

Sveiki,

Apie Petro Gražulio problemas ir elgesį galima kalbėti iki begalybės – verkti ir juoktis, verkti ir juoktis... Paskutiniu metu ši persona kažkaip neišlenda itin į eterį, tačiau vis tiek, manau, vieną dieną vėl suspindės savo absurdo idėjomis, tad negaliu ateičiai nepasidalyti protingos Aušros Maldeikienės pasakymu, patarimu, kaip iš tiesų reiktų bendrauti su Petru Gražuliu.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Sarah Perry "Esekso slibinas"

Sarah Perry. „Esekso slibinas“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 448 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Britų rašytojus visada sveikinu, ypač tuos, kurie papuola į gerai įvertintos literatūros lauką, tad beveik neabejojau, kad man, mistikos mėgėjui, vien pavadinimas Esekso slibinas (angl. The Essex Serpent) kėlusiam smalsumą, Sarah Perry (g. 1979) gali būti geras šių metų verstinės literatūros atradimas.

Esekso slibinas yra antroji knyga, temomis susieta su anksčiau pasirodžiusiu šios rašytojos romanu After Me Comes The Flood, tačiau tai atskiros istorijos, kurios sudaro Slibino istorijos (Serpent‘s Tail) seriją. Esekso slibinas 2016 metais tapo Didžiosios Britanijos metų knyga ir gimtinėje sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Karalienės Viktorijos laikų „tapetinis“ viršelis sufleruoja, kad romanas galėtų būti tamsių paslapčių persmelktas gotikinio stiliaus pasakojimas, tačiau visgi jis labiau šliejasi prie klasiko Charles Dickens maniera rašomos literatūros. Nieko nuostabaus, nes ne veltui Ch. Dikensas laikomas klasiku, jo literatūroje pasiliko visa, ką galima drąsiai vadinti Viktorijos epochos mąstymo, pasaulėžiūros ir gyvenimo būdo pamatais.

Autorė tik iš dalies rekonstruoja Viktorijos laikmečio socialinį gyvenimą. Našlė Kora po vyro mirties išvyksta su sūnumi Frensiu ir palydove Marta į provinciją. Pajutusį laisvos moters gyvenimo privalumus, ji be paliovos džiaugiasi pačiais paprasčiausiais buitiniais dalykais, susižavi fosilijomis ir moterimis mokslininkėmis, kas apskritai prieštarauja Viktorijos laikų moterų moraliai ir gyvenimo būdui gerti arbatą ir plepėti, apkalbinėti, keliaujant iš vieno salono į kitą. Koros charakteris primena maištininkę, bandančią išsilaisvinti nuo itin suvaržyto etiketo ir vyro smurto bei abejingumo, ji nepakenčia korseto, tad net kaime dažnai rengiasi kaip papuola, retai žiūri į veidrodį. Aštrus ir žingeidus Koros protas bei pastoriaus Vilio susitikimas patvirtina seną gerą knyginę tiesą – priešingybės traukia, tačiau pastorius vedęs Stelą ir turi vaikų. Taigi romanas kaip Ch. Dikenso pasaulyje, problemiškai formuojamas per moralės principus.

Emocinį susipažinimo ir užgintos, kone Biblijinės Adomo ir Ievos pažinimo nuodėmės tono istoriją spalvina trijų pasaulių sandūra – senasis pagoniškasis (mitologinis), krikščioniškasis ir naujasis mokslo. Atsiradus paskaloms apie slibiną, kaimiečiai pasiduoda panikai ir baimei, nors niekas kažin kokių konkrečių įrodymų neturi. Vilis tai vadina Neramumais, Kora mokslininko verto tyrinėjimu, na, o kaimiečiai – prakeiksmu. Iš esmės slibinas šiame romane atlieka keletą funkcijų, demaskuoja laikmečio sandūros pasaulėžiūros prieštaravimus bei virsta iliuzijų simboliu, tiek kaimiečiams, tiek Koros ir Vilio santykiams. Derėtų paminėti, kad ši mokslo, religijos ir prietarų sandūra primena rašytojos Hannah Kent Gerieji žmonės, tačiau H. Kent, mano akimis, kur kas meistriškesnė, kuriant šių skirtingų pasaulėžiūrų prieštaringumo tragediją. Nors S. Perry galbūt prieštaravimų ir neieško, jai svarbios diachroninės sąsajos su nūdienos tendencijomis, kaip pati byloja pabaigos žodyje, ji žvelgia šiuo romanu į Viktorijos laikus kaip į mūsų laikų paveldėtas tendencijas.

Sarah Perry

Derėtų paminėti romano Blekvoterio, kuris egzistuoja iš tikrųjų, atmosferą – atšiaurūs Esekso pakrantės vėjai, potvyniai, kvapai, rūkas ir garsai prideda nemažai mistikos, leidžia pasijusti prie jūros. Atšiaurumą įgalina ir Stelos tuberkuliozė, jos maniakiškas polinkis mėlynai spalvai. Kai kada visa tai perteikta išties nebanaliai, bet poetiškai su tam tikra estetine filosofine Viktorijos laikų sugestija.

Sarah Perry romano pasakojimą plečia nestokodama dėmesio antraeiliams veikėjams – apsigimusiam chirurgui ir medicinos maniakui Lukui Garetui, jo draugui Spenseriui, palydovei Martai, galų gale sūnui Frenciui ir Stelos vaikams. Iš esmės autorė sukuria mažą „šokantį“ savo tragedijoje ir džiaugsme pasaulėlį, kuriame daug veikėjų, įkūnijančių Viktorijos laikų gyvenseną, aistras ir praradimus.  Šį veikėjų sujungimą į vienalytę epochos pasakojimo koliažą pavadinčiau sėkmingu, ypač viską vainikuoja laiškų žanras, nuolat įsiterpiantis į pasakojimą kaip esminė komunikacinė tų laikų priemonė ir, aišku, galimybė išreikšti dvilypį siuntėjų ir adresatų psichologiją. Šįkart buvo smagu paskaityti išnašose Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės, kuri vertė kūrinį, komentarus.

Visgi romanas, kaip jau komentavo Aušra Maldeikienė Goodreads portale, skirdama kūriniui tris žvaigždutes iš penkių, yra madingas. Neneigsiu, kad vietomis prisiminiau paauglystėje skaitytą Harį Poterį ir Paslapčių kambarį, kur burtų ir kerėjimo mokykloje slankiojo basiliskas ir visus savo žvilgsniu paversdavo akmeniu. Visgi romanas dvelkia lengvu priėjimu bet kokiam skaitytojui, jame dera tai, kas iš esmės paskutiniu metu labai populiaru ne vien britų literatūroje – gurmaniško skaitymo ir populiariosios, „greitosios“ literatūros junginys – romane minimas auksas, kuriuo japonai senovėje sulipdydavo sudužusias indus, sakyčiau, taip ir su šių literatūrų prabomis – kuris iš dalies patenkina gurmaną skaitytoją, iš dalies patenkina ir metro ar vieškeliu autobusu važiuojantį nors kiek prakutusį valstietį skaitytoją. Gražus romanas apie meilės formas laikmečio moralės gniaužtuose, apie feministinį išsilaisvinimą ir apsisprendimą gyventi dėl savęs, apie mokslo ir prietarų grumtynes, kurios ne visada baigiasi tragedija, bet veikiau krikščioniška didaktika. Gražus romanas, lengvas skaitymas su iš anksto numanomu siužetiniu vingiu, skirstas daugeliui skaitytojų.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Hannah Kent "Gerieji žmonės"

Hannah Kent. „Gerieji žmonės“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 392 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kažkada perskaityta australų rašytojos Hannah Kent knyga Paskutinės apeigos padarė gan niūrios ir šiurkščios istorijos įspūdį – apie mirtininkę, religingai apmąstančią savo aistros padarinius. Tiesą sakant, knyga patiko, bet kai sužinojau, jog leidykla išleido antrąjį rašytojos romaną Gerieji žmonės (angl. The Good People), neskubėjau jos pirkti. Net neketinau pirkti, nes tiek gerų ir daug skaitinių dar laukia, bet pasidaviau, kaip ir daugelis knygomanų, akcijoms ir knyga įkrito į krepšelį, netrukus atsidūrė ir prie miegamojo stalelio, išstūmusi net tas knygas, kurios laukia pusmetį ir ne vienerius metus. Juk visada kirba labiau perskaityti naujieną, nei knygą, kuri „nebeaktuali“ rinkoje.

Žinoma, kad šia rašytoja žavisi Aušra Maldeikienė, kuri savo tinklaraštyje paskelbė recenziją. Na, jei politikai ir ekonomistai skaito H. Kent (o jie grožinę literatūrą tikrai skaito!), tai ko man atsilikti, juolab kad Paskutinės apeigos buvo išties gera knyga.

Pirmas įspūdis – autorė parašė antrą knygą, su kuria užsitraukė stereotipinės rašytojos statusą. Paskutiniu metu labai retai sutinku universalių autorių, kurie rašytų skirtingais kalbos kodais ir domėtųsi skirtingomis temomis. Regis, autorė „atsispyrusi“ į pirmos knygos sėkmę, naudojasi atrasta savo sėkmės formule – romane sodriai ir įtikinamai perteikia šiaurietiškų kraštų gamtovaizdį, kuris neatsiejamas nuo skaudžių žmogaus likimo vingių, dėmesys istorinei praeičiai, sudėtingų bylų nuotrupoms, kapstymąsi po dokumentus, ieškant faktų ir kuriant autentiką ir t. t. Labiausiai autorei būdingas dėmesys moters ribinėms situacijoms, atsidūrus bendruomenės pasmerktųjų akivare, kurie reikalauja didelių dvasinių sukrėtimų.

Gerieji žmonės, nėra čia ko slėpti, parašyta geriau nei Paskutinės apeigos, nes daugiau dėmesio skirta ne žmogaus likimui, bet bendram laikmečio bendruomenės pasaulėžiūros perteikimui – laikai, kai airių provincija bijojo fėjų ir daugelį dalykų bandė aiškinti antgamtiniais reiškiniais. Geraisiais žmonėmis vadinamos fėjos, kurios neina nei pas Dievą į Dangų, nei į Pragarą, tačiau nesiliauja krėsti žmonėms pokštus. Vienas didžiausių prietarų, kad fėjos apkeičia kūdikius ir palieka sergančius, „pilnus fėjų“. Panašią analogiją turime ir lietuvių tautosakoje, kai laumės rūke prie ežerų apkeisdavo kūdikius – beje, šį tautosakos motyvą yra panaudojusi Elena Kurklietytė savo gerai parašytame romane Šešėlių verpėja.  

Kaip ir ankstesniame romane, taip ir Gerieji žmonės, autorė renkasi vaizduoti atokią vietovę, gūdų XIX a. pradžios prietaringą provincijos gyvenimą, todėl atmosfera labai panaši į debiutinio romano, kai kas įvardija, kad tai viena stipriausių romano sąrangos dalių – gebėjimas kurti autentiškumu dvelkiančią atmosferą. Visgi, mano nuomone, stiprioji pusė yra ne tradicijų aprašymas, ne žolininkystės žinios, bet gebėjimas šiurpiai perteikti epochos žmogaus mąstymo filosofiją, grumtynes tarp krikščioniškojo ir pagoniškojo pasaulio. Būtent šis filosofinis-religinis galgi net gyvenimo būdas smarkiai konfrontuoja vaizduojamų veikėjų pasaulyje, o prietarai tampa slėnio gyventojų ydų, nelaimių ir tamsybių pateisinimo varikliu.

 Rašytoja Hannah Kent.

Autorė koncentruojasi į moterų pasaulį, kadangi jos prietaringesnės, tačiau nestebina ir vyrų pasaulio prietarai. Kalbant apie XIX amžiaus Airiją, ji labai stereotipiškai pasiskirsčiusi į vyrų ir moterų pasaulius, bet religija ir pagonybės „liekanos“, regis yra tai, kas šiuos du pasaulius vienija į visumą. Kinematografinis įvykių vaizdavimas tiesiog auksinis grobis režisieriams, tačiau tik retesniam pavyktų perteikti ne vien įvykius, kiek kasdienybės polėkį, įspūdį, kad tai nėra vien tik Linčo teismo situacija, kad iš esmės ilgą laiką žmonės gyveno prietarų ir religinių nesutarimų žemėje ir tikėjo Dievu, tačiau žegnosi kalbėdami ir apie pagonių antgamtines būtybes. 

Pasakojimo centre – vyro ir vienintelės dukters netekusi moteris, kuri savo skausmą bando atpirkti norėdama susigrąžinti tariamai fėjų sukeistą anūką. Iš pradžių pamažu prastėjanti moters psichinė būklė kuria iliuzijas, savotišką paguodos apgaulę, kad jei ji labai stengsis, ji susigrąžins per anūką tiek savo vyrą, tiek savo dukrą. Iš vienos pusės galima sakyti, kad knyga apie iliuzijų sukeltą moters likimo pragaištį, iš kitos – ji turi ir istorinio pjūvio, kai kaimiečiai badą, nederlių ir kitas vietines negandas bando pateisinti užkeikimais. 

Labai žaviai skaitytojas morališkai klaidinamas – tai talentingos plunksnos pavyzdys, kai iš pradžių „stojame“ už Nensę, nes juk katalikai barbarai, jie nesupranta atjautos, suopratį turinčios moters, jie niekšai, viską modernizuoja pagal savo supratimą, naikindami unikalią vietinę kultūrą. Ir regis, nekyla abejonių, kad žolininkė atsiskyrėlė Nensė išties išmintinga ir turi kitokių gebėjimų, bet netrukus imama abejoti, ar senutė iš tikrųjų „pilno proto“, ar nebus pernelyg įtikėjusi ir pervertinusi savo galias? Nuostabu, kaip autorė nieko pernelyg akivaizdžiai nemoralizuodama geba per situacijas keisti skaitytojo požiūrį į veikėjus, pakreipdama skaitytoją į ne vieną epochos žiūros kampą. Ir nors jau viduryje knygos galima numanyti, kad visa tai nuves prie teismo, visgi mistiniai įvykiai, dėmesys mistiniam folklorui knygą paverčia įtemptu trileriu. Kai kas recenzijose rašė, kad romanas „lėtas“ – ne, absoliučiai pilnas netikėtų įvykių, kone detektyvinės įtampos, kuri verčia versti knygą lapą po lapo, kad imi galvoti: velniai matė tuos detektyvus – ši istorija kur kas geresnė!

Ant viršelio užrašyta „reto grožio grynuolis“, pasirodo, ne šiaip tuščias reklaminis triukas, jis visgi paliudija H. Kent literatūrinį talentą kurti daugiasluoksnį pasakojimą, kuriame subtiliai perteiktos žmogaus ribinės situacijos tampa bendruomenės pasaulėžiūros veidrodžiu, retkarčiais šokiruojančiu ir verčiančiu suklusti ir įsivaizduoti, kaip smarkiai ir kokia kainą sumokėjome keisdamiesi kaip žmonija.

P. S. Taip. vertimas į lietuvių kalbą Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės yra vertas dėmesio!

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Mokytojų streikas 2016, arba kaip ši prestižinė profesija tapo gėdinga?

Sveiki, mieli skaitytojai,

Šiomis dienomis Lietuvą drebina kaip niekad vieningas mokytojų streikas, kurie reikalauja, kad būtų padidintas darbo užmokestis, o Vyriausybė lyg antinai gūžčioja pečiais, kad tokių pinigų neturi. Daug mokyklų šią savaitę nevedė pamokų, o mokiniams, kurie laiko egzaminus tai itin brangus laikas, o kur dar „Šimtadieniai“ ir t. t. Šiek tiek buvo juokinga, kai Vyriausybė prašė mokytojų vardan mokinių streikuoti birželio mėnesį, o kam tada berūpės tas streikas, kai mokytojai išeina atostogų? Tikriausiai Vyriausybė net nežino streiko apibrėžimo.

Iš esmės nutariau brūkštelt ne dėl paties streiko, o dėl mokytojo padėtis visuomenėje. Kiek siaubingų straipsnių, tėvų nusiskundimų, kad mokytojai nerūpestingi, anokie, šiokie, kad žlugdo Jų vaikus ir tiesiog visas teletabių šalies su priešaky supermamų šariatu sukilo prieš pedagogus. Visgi pritariu Aušrai Maldeikienei, kuri per forumus vis akcentuoja, kad streikuoti turėtų ne mokytojai, bet tėvai už mokytojus. Tėvų nusistatymas, kad su mokytojais reikia kovoti ir iš jų tik reikalauti, primena siurrealistinį absurdą, iš kur iš mokinių bus pagarba mokiniui, jeigu tėvai yra nusistatę prieš mokytojus? Jau nešneku apie tą kai kurių visuomenės narių nuostatą, kad mokytojas išvis yra kažkoks kamikadzė-tarnas, kuris turi saugoti jo veiką, popinti, girti, skatinti, rūpintis, kad nerūkytų prie mokyklos, nesikeiktų, kad iš jo nesityčiotų, kai tuo tarpu mokytojas per pamoką priima daugiau sprendimų, nei verslo įmonės vadovas per savaitę, nes jam prieš akis 30 individualybių, maištininkų – čia juos ir sudomink, ir diferencijuok pagal pasiekimus užduotis, išklausinėk, pastebėk jų bėdas, tramdyk triukšmą, įgyvendink pamokos planą, įgyvendink Bendrąsias dalyko programas, paruošk kontroliniam, egzaminui ir dar su tėvais kontaktuok, kodėl bėga, geria, rūko, trankosi... taip yra 6 gražias valandas, kur per pertrauką nenulėksi „nusimyžt“, nes yra kiti reikalai – popierių pildymas, klasės susitikimai, mokiniai prieina, valdžia lipa, posėdis, repeticijos renginiui, skaitovai, olimpiados, nelaimės, socialinė darbuotoja... Namie sakot, laukia balus? Ogi namų darbų taisymas, jeigu lituanistai, tai prisirakinkit prie uolos, nes praktiškai dirbi visada, kur rašinių analizė – 80 mokinių! Ar bandėte taisyti rašinius? Man teko, kaip pradedantysis prie pirmojo užtrukau pusantros valandos. Kur poilsis? Kur psichologinė ir fizinė sveikata? 

Visiškai natūralu, kad mokytojas atiduodamas visą emocinę, fizinę ir laiko sąnaudas mokiniams nepraustaburniams jaučiasi paniekintas, o kur dar patyčių, nugirstų replikų „saldumas“ galvoje, nepatenkintų super tėvų anšlagas? Kasdien. Vis blogi, negeri, nespėjantys. O atlyginimas, palyginus su kitomis ES šalimis – juokingas, juokingas ir pragyvenimo lygis, požiūris į mokytoją. Ir mokiniai, ir tėvai tą jaučia, todėl jie pyksta ne ant sistemos, o ant mokytojų. Kažkoks košmaras. Jeigu norite mokytojo lyderio, laisvo, idėjas pulsuojančio ir matančio kasdien vis naujo pasaulio perspektyvas, skatinančio vaikų kartos augimo jam reikia laiko, ir skaityti naują literatūrą, domėtis žiniomis, galiausiai kasmet kur nors iškeliauti, turėti laiko nueiti į teatrą, o dabar sunkiai mokyklos į seminarus tobulinimosi išleidžia – tik dirbk, dirbk ir atlaikyk. Mokytojui pagarbos išvis nelikę, jis tiesiog bufeto aptarnautojas, štai, ką padarė vakarietiškos ir posovietinės švietimo sistemos miksas, iškeldamos vaikus virš pedagogų galvų.

Juokas juokais, bet mokytojo autoriteto sužlugdymas ir prestižine profesija kadaise laikyta pedagogo specialybė šiandien netgi tampa gėdinga. Geras to pavyzdys neseniai priimtas įstatymas, kad pedagogas turi įrodyti specialia medicinine pažyma, kad nėra pedofilas. Klausimas, o kad nėra dramblys, ar nereikia? Na, sakykit, kokia gali būti pagarba iš mokinio mokytojui, jeigu jis išvis yra gniuždomas visos visuomenės akyse. 5 eurai už tai, kad nesi pedofilas – kažkam į iždą, verslūs tie lietuviai, nesakykit.

Streikas tik dėl tų varganų 50 eurų? Kad mokytojas galėtų išmisti tarp tų krūvių, kuriuos prisiima, kad galėtų išgyventi, nes neturi kito pasirinkimo? Streikas turėtų būti už mokytojo prestižą, prieš tą pažeminimą, kurį jis kasdien patiria, kad yra mokytojas, mokinio tarnas ir vergas iki pabaigos. Man gaila, kad mokytojai streikuoja per vangiai ir reikalauja per mažai. Bet ar politikams tai suprasti? Jiems tik, kad tik kuo greičiau ši problema atsiknistų, numesim jiems kapeikų, bet ar mokytojams to užtenka? 

Jūsų Maištinga Siela