Knyga: Hannah Kent "Atsidavimas"

Hannah Kent. „Atsidavimas“ – Vilnius: baltos lankos, 2022. – p. 448.

Sveiki,

Kaskart vis sunkiau man įveikti storesnę nei 300 puslapių knygą, bet jeigu renkuosi storesnę, tai atranka milžiniška, kad nepasijusčiau skaitydamas tarsi elektros kėdėje t. y. nuobodžiaudamas ar tik bukai sekdamas siužeto vingius, kuriuos galima gana lengvai nuspėti. Kadangi australų rašytojos Hannah Kent (g.1985), galima sakyti, Lietuvoje irgi bestseleriais tapusios knygos Paskutinės apeigos (Baltos lankos, 2016, 2022) ir Gerieji žmonės (Baltos lankos, 2017) mane buvo įtraukusios ir sudominusios, tad laukiau, kada pasirodys trečioji talentingosios australės knyga Atsidavimas (angl. Devotion), kurią į lietuvių kalbą išvertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

Istorija prasideda jautriu pasakotojos kreipimosi į klausytojus-skaitytojus. Pamaniau, kad čia tas senas efektas, kada iš mirties patalo apžvelgiamas gyvenimas, tačiau pasakotoja neapibrėžia nei laiko, nei erdvės ir tik pačioje knygos pabaigoje atskleidžiamas tikrasis pasakojimo atskaitos taškas t. y. pomirtinis laikas, kitaip sakant, trys dienos iki paėmimo dangun, o pačių biblinių motyvų romane rasis ir daugiau, nes istorija mus nukelia į 1836-ųjų Prūsiją, kurioje vyksta religinės reformos. Kas žino ankstesnes H. Kent romanus, tas žino, kaip autorė stengiasi autentiškai perteikti istorines ir kultūrines detales, tad ir šiame romane ji remiasi Prūsijos senųjų liuteronų emigracija į Australiją istorija. Prūsijoje tuo metu karalius, norėdamas suvienodinti ir reformuoti tikėjimą, buvo uždraudęs senąjį liuteronų religiją, tačiau Kajaus gyvenvietės žmonės nenorėjo atsižadėti senojo tikėjimo, todėl miškuose slapta rengė mišias pagal savo konfesijos ritualus. Galiausiai karalius davė šansą nepaklūstantiems emigruoti svetur... Šioje Kajaus gyvenvietėje autorė kuria dviejų labai jaunų merginų Hanės ir Tėjos draugystės istoriją, kurių magiška trauka perteikta draugystė šiek tiek priminė Tarjei Vesaas trumputį romaną Ledo rūmas (Baltos lankos, 2021).

Tėjos tėvai – visko per pirmąją nepavykusią emigraciją netekę Kajaus naujakuriai, kurie įsitaiso pakrypusioje pamiškio trobelėje. Taip jau buvę ne kartą, kad karalius atšaukęs savo leidimą emigruoti, tad viską išpardavusiems sentikiams liuteronams belikdavo skurdžiai klajoti po kraštą ir kur nors prisiglausti. Hanės tėvai taip pat svajoja apie laisvą tikėjimą emigracijoje, tačiau jie irgi baiminasi Tėjos tėvų likimo. Kol visi senojo tikėjimo gyvenvietės žmonės galiausiai gauna leidimą išvykti, niekur negalėjusi pritapti Hanė spėjo susidraugauti su šviesiaplauke atėjūnų dukra Tėja. Hanė jai išduoda paslaptį, jog geba girdėti giesmes gamtoje, ji savo naujajai draugei atvėrė tiesą, jog medžiai, vandenys ir samanos jai dainuoja. Tai antgamtiški sugebėjimai, tačiau ir Tėjos motina vendė Ana Marija taip pat laiko pas save uždraustą burtų ir žiniuonių knygą, dėl kurios šeima rizikuoja būti išvaryta ir sentikių bendruomenės...

Knyga sudaryta iš kelių pasakojimo dalių. Pirmoji skirta Kajaus gyvenvietei ir liuteronų istorinei situacijai apsakyti, Tėjos ir Hanės draugystei išskleisti bei vaizduoja pirmąją kelionės dalį laivu „Kristi“. Nuo Europos iki tolimosios Australijos keliauti tenka šešis mėnesius, tad autorė didelę dalį istorijos skiria šiai įspūdingai varginančiai kelionei aprašyti. Blusos, skorbutas, šiltinė, prasta mityba, surūgęs vanduo, audros ir sekinančios mirtys naujakurius australus imigrantus labai išsekina. „Visi atrodė išblyškę, neramūs. Suprantant, kad dabar mes jūroje, kad tvirta žemė nepasiekiama, nėra net užtektinai vietos nelaimės padariniams tvarkyti, atmosfera darėsi įtempta (p. 175).“ Šioje kelionėje autorė kuria įtampą ir tarp tikinčiųjų. Vyrauja puritoniškas atsidavimas bendruomenėje, todėl prietaringieji matydami, jog Ana Marija prie merdinčios dukros glaudžia Mozės uždraustą knygą, suformuoja neigiamą kitų požiūrį į Tėjos šeimą. Atrodo, kad toji įtampa dėl uždraustosios knygos tuoj išsispręs, bet autorė išlaiko šį kozirį iki pasakojimo galo, kol galiausiai šioji uždrausta knyga tampa Tėjos lemtimi.

Kelionės metu dėl ligos žūva Hanė, tačiau istorija nesibaigia, kinta tik jos pasakojimo perspektyva. Antroji knygos dalis perteikta magiško realizmo būdu. Hanės šmėkla, nesitraukdama nuo Tėjos, bando suvokti savo pomirtinę ne tik būseną, bet ir prasmę. Jos lavonas atsidūręs jūros dugne nuolat rezonuoja su paskui Tėja keliaujančia dvasia. Stebėdama savo mylimąją Hanė nuolat patiria pavydo, meilės ir rūpesčio akimirkas, kurių metu junta smėlį, jūros vandenį, kriaukles, šaltį, regi pasaulį užtvindančius apokaliptinius potvynius – kūno pojūčius iš jūros dugno. Nepastovi svyruojanti būsena tampa Hanės egzistencijos laiko ir erdvės nauju matmeniu; vienu metu ji gali būti įsikibusi Tėjos, tačiau aplinkybės bloškia ją į kitą erdvę ir leidžia klajoti po kitų žmonių gyvenimus. Hanė įkūnija angelą sargą, tačiau pati išgyvena transcendentines akimirkas, įsikūnija į eukaliptus, žvėris, pajaučia, kaip gera įsikūnyti į skerdžiamą kiaulę ir padėti gyvuliui nebijoti. Iš vienos pusės autorė, kurdama šmėklos liuteronės paveikslą, leidžia kaip niekad sau fantazuoti, iš kitos pusės kuria seną klišę, jog meilė yra stipresnė už mirtį.

Hannah Kent

Autorė gera strategė, būtent šmėkliška veikėja pasitarnauja kaip „žiūronai“ perteikti antrosios romano dalies vokiečių prūsų kolonijos įkurtuves. Ji aprašo nesvetingą kraštą, bet daug žadančią prasiskolinusiai bendruomenei ateitį, pirmuosius bandymus ręsti namus, statyti bažnyčią, bet perteikia ir jaunuolių pirmuosius bandymus kurti santuoką ir šeimą. Hanė su pasigėrėjimu ir šiokiu tokiu pavydu stebi brolio dvynio Matijaus gyvenimo istoriją, Tėjos vestuves su Hansu, savo tėvų ir bendruomenės gyventojų likimus, tačiau tiek Tėja, tiek Hanė, net išskirtos mirties, jaučia viena kitos begalinį ilgesį. „Eukaliptai, raudonieji, mėlynieji, dėkoju jums. Žinoti, ką reiškia mausti kaip šakniai, ieškančiai vandens. Ką reiškia savyje turėti švelnią laiko apimtį. Ačiū už malonumą tos kelionės greta Tėjos alkį, kai galėjau būti jos lapija (p. 318).“

Akivaizdu, jog knyga apie dviejų merginų meilę puritoniškais šios religinės bendruomenės anais laikais būtų tapusi tikra tragedija, tačiau autorė nesistengia kurti LGBTQ literatūros, jai kur kas svarbiau atsidavimo, dvasinio ryšio paieškos ir to ryšio laikymasis, kuris aiškiai koreliuoja su harmoninga meilės santvarka gamtoje, kurioje neuždrausta mylėti taip, kaip myli begalinę giesmę giedančios visumos dalys, kurias jaučia ir suvokia Hanė. Akivaizdu, jog šiai darnai priešprieša tampa krikščioniškoji griežtai savo santvarkos rėmuose besitvarkanti bendruomenė. Kitą vertus, knygoje minimi ir kolonistų susidūrimai su vietos čiabuviais Peramangk žemėse, pastarieji padėjo pirmaisiais metais atėjūnams išvengti bado. Senieji Australijos gyventojai taip pat jaučia ryšį su gamta ir neturi nuosavybės sąvokos, jiems pasaulis panašiai patiriamas kaip patiria Hanė – visumą iš dalių ir dalis kaip visuma.

Autorė šioje knygoje be proto stengėsi perteikti transcendentinę pasaulio pajautos visumą, pasitelkdama mistiką, liaudies prietarus, pagoniškus ritualus, žiniuonių išmintį ir pomirtinio gyvenimo sampratą, artimą čiabuvių ir krikščionių hibridiniam požiūriui. „O Dieve, koks didingas tas mirties blyksnis, kai pamiršdavau artėjančias vestuves ir sužeistą savo širdį! Tai buvo mano panacėja nuo nepaliaujamai tvinkstančios meilės, grasinančios mane uždusinti (p. 378).“ Nors autorė pabaigos žodyje teigia, kad nesiekė sentimentalios istorijos, tačiau skaitant šią knygą būtent su sentimentalumu teko grumtis. Autorė taip užsispyrusiai stengiasi plačiai aprašyti meilės jausmą ir begalinį atsidavimą, jog, atrodo, peržengia saiką, jaučiasi perdėtas rašymo tęstinumas. Žinoma, autorės proza labai poetizuota, sutaurinta, tačiau Hanės meilė perteikta labiau kaip liguista manija, sakyčiau, panašiai kaip tie depresyvūs žmonės, kurie po skyrybų traumos nebepajėgia sukurti naujų santykių, todėl panyra į nihilizmą. Kitą vertus, suvokiama, jog autorė šneka apie amžiną sielų dvynių sąryšį, kuriam nepavaldūs nei puritoniški teisingo tikėjimo apynasriai, nei pati mirtis.

Atsidavimas – iš vienos pusės sentimentalokas lesbietiškas meilės romanas, kuriame Hannah Kent daro viską, kad jis toks nebūtų, t. y., sentimentalumą bando paversti į žmogaus ribotam protui neapibrėžtus belyčių sielų amžinuosius ryšius, o Australijos kolonijinę istoriją pateikti transcendentine šmėklos istorijos mistifikuota perspektyva. Iš vienos pusės romanas įtraukia, jį lengva skaityti, jis pulsuoja kultūriniais-istoriniais kontekstais, tačiau be kelių netikėtų pasakojimo perspektyvų, atrodo, jog romanas drungnas, daug kas nuspėjama, nors sudėtos nemažos autorės pastangos viską perteikti ypač jausmingai ir estetiškai. Tikriausiai Atsidavimas mažiausiai man patikęs šios autorės romanas, kol kas didžiausią įspūdį padarė Gerieji žmonės.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Hannah Kent "Gerieji žmonės"

Hannah Kent. „Gerieji žmonės“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 392 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kažkada perskaityta australų rašytojos Hannah Kent knyga Paskutinės apeigos padarė gan niūrios ir šiurkščios istorijos įspūdį – apie mirtininkę, religingai apmąstančią savo aistros padarinius. Tiesą sakant, knyga patiko, bet kai sužinojau, jog leidykla išleido antrąjį rašytojos romaną Gerieji žmonės (angl. The Good People), neskubėjau jos pirkti. Net neketinau pirkti, nes tiek gerų ir daug skaitinių dar laukia, bet pasidaviau, kaip ir daugelis knygomanų, akcijoms ir knyga įkrito į krepšelį, netrukus atsidūrė ir prie miegamojo stalelio, išstūmusi net tas knygas, kurios laukia pusmetį ir ne vienerius metus. Juk visada kirba labiau perskaityti naujieną, nei knygą, kuri „nebeaktuali“ rinkoje.

Žinoma, kad šia rašytoja žavisi Aušra Maldeikienė, kuri savo tinklaraštyje paskelbė recenziją. Na, jei politikai ir ekonomistai skaito H. Kent (o jie grožinę literatūrą tikrai skaito!), tai ko man atsilikti, juolab kad Paskutinės apeigos buvo išties gera knyga.

Pirmas įspūdis – autorė parašė antrą knygą, su kuria užsitraukė stereotipinės rašytojos statusą. Paskutiniu metu labai retai sutinku universalių autorių, kurie rašytų skirtingais kalbos kodais ir domėtųsi skirtingomis temomis. Regis, autorė „atsispyrusi“ į pirmos knygos sėkmę, naudojasi atrasta savo sėkmės formule – romane sodriai ir įtikinamai perteikia šiaurietiškų kraštų gamtovaizdį, kuris neatsiejamas nuo skaudžių žmogaus likimo vingių, dėmesys istorinei praeičiai, sudėtingų bylų nuotrupoms, kapstymąsi po dokumentus, ieškant faktų ir kuriant autentiką ir t. t. Labiausiai autorei būdingas dėmesys moters ribinėms situacijoms, atsidūrus bendruomenės pasmerktųjų akivare, kurie reikalauja didelių dvasinių sukrėtimų.

Gerieji žmonės, nėra čia ko slėpti, parašyta geriau nei Paskutinės apeigos, nes daugiau dėmesio skirta ne žmogaus likimui, bet bendram laikmečio bendruomenės pasaulėžiūros perteikimui – laikai, kai airių provincija bijojo fėjų ir daugelį dalykų bandė aiškinti antgamtiniais reiškiniais. Geraisiais žmonėmis vadinamos fėjos, kurios neina nei pas Dievą į Dangų, nei į Pragarą, tačiau nesiliauja krėsti žmonėms pokštus. Vienas didžiausių prietarų, kad fėjos apkeičia kūdikius ir palieka sergančius, „pilnus fėjų“. Panašią analogiją turime ir lietuvių tautosakoje, kai laumės rūke prie ežerų apkeisdavo kūdikius – beje, šį tautosakos motyvą yra panaudojusi Elena Kurklietytė savo gerai parašytame romane Šešėlių verpėja.  

Kaip ir ankstesniame romane, taip ir Gerieji žmonės, autorė renkasi vaizduoti atokią vietovę, gūdų XIX a. pradžios prietaringą provincijos gyvenimą, todėl atmosfera labai panaši į debiutinio romano, kai kas įvardija, kad tai viena stipriausių romano sąrangos dalių – gebėjimas kurti autentiškumu dvelkiančią atmosferą. Visgi, mano nuomone, stiprioji pusė yra ne tradicijų aprašymas, ne žolininkystės žinios, bet gebėjimas šiurpiai perteikti epochos žmogaus mąstymo filosofiją, grumtynes tarp krikščioniškojo ir pagoniškojo pasaulio. Būtent šis filosofinis-religinis galgi net gyvenimo būdas smarkiai konfrontuoja vaizduojamų veikėjų pasaulyje, o prietarai tampa slėnio gyventojų ydų, nelaimių ir tamsybių pateisinimo varikliu.

 Rašytoja Hannah Kent.

Autorė koncentruojasi į moterų pasaulį, kadangi jos prietaringesnės, tačiau nestebina ir vyrų pasaulio prietarai. Kalbant apie XIX amžiaus Airiją, ji labai stereotipiškai pasiskirsčiusi į vyrų ir moterų pasaulius, bet religija ir pagonybės „liekanos“, regis yra tai, kas šiuos du pasaulius vienija į visumą. Kinematografinis įvykių vaizdavimas tiesiog auksinis grobis režisieriams, tačiau tik retesniam pavyktų perteikti ne vien įvykius, kiek kasdienybės polėkį, įspūdį, kad tai nėra vien tik Linčo teismo situacija, kad iš esmės ilgą laiką žmonės gyveno prietarų ir religinių nesutarimų žemėje ir tikėjo Dievu, tačiau žegnosi kalbėdami ir apie pagonių antgamtines būtybes. 

Pasakojimo centre – vyro ir vienintelės dukters netekusi moteris, kuri savo skausmą bando atpirkti norėdama susigrąžinti tariamai fėjų sukeistą anūką. Iš pradžių pamažu prastėjanti moters psichinė būklė kuria iliuzijas, savotišką paguodos apgaulę, kad jei ji labai stengsis, ji susigrąžins per anūką tiek savo vyrą, tiek savo dukrą. Iš vienos pusės galima sakyti, kad knyga apie iliuzijų sukeltą moters likimo pragaištį, iš kitos – ji turi ir istorinio pjūvio, kai kaimiečiai badą, nederlių ir kitas vietines negandas bando pateisinti užkeikimais. 

Labai žaviai skaitytojas morališkai klaidinamas – tai talentingos plunksnos pavyzdys, kai iš pradžių „stojame“ už Nensę, nes juk katalikai barbarai, jie nesupranta atjautos, suopratį turinčios moters, jie niekšai, viską modernizuoja pagal savo supratimą, naikindami unikalią vietinę kultūrą. Ir regis, nekyla abejonių, kad žolininkė atsiskyrėlė Nensė išties išmintinga ir turi kitokių gebėjimų, bet netrukus imama abejoti, ar senutė iš tikrųjų „pilno proto“, ar nebus pernelyg įtikėjusi ir pervertinusi savo galias? Nuostabu, kaip autorė nieko pernelyg akivaizdžiai nemoralizuodama geba per situacijas keisti skaitytojo požiūrį į veikėjus, pakreipdama skaitytoją į ne vieną epochos žiūros kampą. Ir nors jau viduryje knygos galima numanyti, kad visa tai nuves prie teismo, visgi mistiniai įvykiai, dėmesys mistiniam folklorui knygą paverčia įtemptu trileriu. Kai kas recenzijose rašė, kad romanas „lėtas“ – ne, absoliučiai pilnas netikėtų įvykių, kone detektyvinės įtampos, kuri verčia versti knygą lapą po lapo, kad imi galvoti: velniai matė tuos detektyvus – ši istorija kur kas geresnė!

Ant viršelio užrašyta „reto grožio grynuolis“, pasirodo, ne šiaip tuščias reklaminis triukas, jis visgi paliudija H. Kent literatūrinį talentą kurti daugiasluoksnį pasakojimą, kuriame subtiliai perteiktos žmogaus ribinės situacijos tampa bendruomenės pasaulėžiūros veidrodžiu, retkarčiais šokiruojančiu ir verčiančiu suklusti ir įsivaizduoti, kaip smarkiai ir kokia kainą sumokėjome keisdamiesi kaip žmonija.

P. S. Taip. vertimas į lietuvių kalbą Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės yra vertas dėmesio!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Hannah Kent "Paskutinės apeigos"

Hannah Kent „Paskutinės apeigos“. – Vilnius: Baltos lankos, 2016.

Sveiki, skaitytojai,

Vieną iš šios vasaros knygų kažkodėl pasirinkau australų rašytojos Hannah Kent romaną Paskutinės apeigos. Kažkodėl turėjau uoslę, kad ši knyga man turėtų patikti ir nedvejodamas pasirinkau. Aišku, dar lėmė ir gana eklektiška knygos anotacija ir informacija apie pačią autorę – australė rašo apie istorinius Islandijos įvykius. Kur tai matyta ir regėta? Bet, kaip Gytis Paškevičius yra savo dainoje dainavęs: šiam pasauly visko būna...

Autorė smarkiai padirbėjo istoriniuose archyvuose ir reiškia begalinę meilę atšiauriam Islandijos klimatui ir žemei. Atkapsčiusi daugybę popierių apie realiai gyvenusią Agnes Magnusdotir, kuriai 1830 metais įvykdyta paskutinė Islandijoje mirties bausmė, ji kurią romaną apie praeities įvykius taip, tarsi būtų šalia veikėjų. Iš esmės, tas, kas mėgsta skandinavišką aukštai išugdytą populiariąją literatūrą, tas šią knygą tikrai skaitys su didžiausiu apetitu. Romano istorinis audinys dvelkia islandišku autentiškumu, kas apskritai rodo H. Kent didelį darbštumą detalėms ir aplinkos kūrimo niuansams. Neretai gali toks tyrinėjimas apsunkinti patį tekstą, tačiau nieko panašaus – skaitosi lengvai ir greitai. Primena gerą populiariosios literatūros stilių: autorė vengia dviprasmybių, metaforų ir simbolių, kas, atrodo, lyg ir galėtų praturtinti meninį tekstą, tačiau Paskutinėms apeigoms paslaptingumo šydą kuria visai ne dviprasmiški žodžiai, o istorinis tikslumas ir gamtos vaizdavimas šalia buitiško islandiško XIX a. pradžios gyvenimo. A. Mangnusdotir apgyvendinama iki egzekucijos vienoje iš kaimiškai gyvenančių šeimų, kurie priešiškai nusiteikę jos atžvilgiu.

Kur šios knygos sėkmės formulė? Nesunku greitai nuspėti, kad autorė visgi pasuks istorinių faktų modeliavimo pagal trilerio žanrą keliu. Kitaip ir būti negalėjo, kadangi kriminalinė istorija diktuoja savo teksto kūrimo tendencijas, bet nuo to darosi tik įdomiau. Šalia išpažinties forma pristatomų įvykių, veriasi ir kitas knygos klodas, neatsiejamas nuo istorinio konteksto – tikėjimo ir religijos tema. Pagrindinė knygos veikėja neabejotinai vaizduojama teigiamai, nors knygos gale autorė lyg ir sako, kad norėjo ją pavaizduoti visapusiškai, tarsi nenorom teisindama ją iš istorinio akivaro, kur užrašytas žodis, įvykęs teismo procesas galėjo būti valdžios susidorojimo atvejis su nekaltaisiais, tačiau autorės už tai nė kiek smerkti nereikia. Priešingai, suteikdama ekstremalią mirtininkės padėtį, reikia jėgos, atsveriančios Agnes personažui ir tai yra jos puikios charakterio savybės – skvarbus protas, begalinis darbštumas, žinios apie mediciną, nors ir neįtikėtina – ji beturtė klaidžiojanti valstietė. 

 Rašytoja Hannah Kent ir angliškas knygos viršelis.

Apskritai romane stebina ne pats neteisingumo faktas, kiek subtilūs gerai istoriškai atvaizduoti kultūriniai niuansais. Pradedant veikėjos rūbais, kai ji atvežama pas ūkininkus iš kalėjimo, ta sodrių kvapų gausa – šiaurės vėjas, banginių taukai, aviena, skurdi architektūra, žiemos atšiaurumas, krosnys kūrenamos džiovintų galvijų mėšlu, ligos ir... didelis mirtingumas. Man tai priminė kitą kruopščiai ištyrinėtą ir istorinį romaną Lietuvoje taip pat išėjusį Donna Woolffolk Cross Popiežė Joana, nors kažkodėl H. Kent labiau lyginama su Margaret Atwood, su kuria beveik panašumo neradau, nebent tai, kad jos abi geros rašytojos.

Atgalinis knygos viršelis sako, kad tai knyga, kuri palieka sudaužyta širdį. Galvojau, kaip gali sudaužyti širdį, jeigu jau nuo pat pradžių aišku, kad pagrindinė veikėja vis tiek neišvengs egzekucijos? Juk prarandamas netikėtumas – tokių jau tų istorinių romanų dalia, tačiau autorei itin pavyko finalas, kuris rodos, turėjo dvelkti sentimentalumu, tačiau kažkaip net ašarą pradeda virpėti, bandant eiti kartu per sniegą su Agnes prie giljotinos. Jeigu trokštate sukrėtimo – ši knyga jums tikrai turėtų tikti. 

Beje, knyga labai gerai paruošta. Šįkart Baltos lankos, o tiksliau Zigmantas Butautis paruošė nepaprastai gražų knygos viršelį – subtilus, auksinėmis raidėmis ant simboliškos plunksnos. Kažkaip tokios skoningos, nekurortiškai estetiškos knygos traukia akį. O ir Jovita Groblytė-Hazarika vertė, atrodo, su užsidegimu.

Apskritai kalbant, tai lengvu, bet geru stiliumi parašyta puiki istorija, kurią gali skaityti tiek gurmanai, tiek populiariosios literatūros mėgėjai. Knyga kupina Islandijai būdingo klimato atšiaurumo, tačiau jie „nepersūdyti“, o kuo puikiausiai „įkrenta“ tarp veikėjų emocinių išgyvenimų ir užpildo turinį. Knyga stebina savo kultūriniais-istoriniais kontekstais, galima rasti net šiaip įdomybių, apie kuriuos dar niekur neskaitėte ir, žinoma, gerai „sukaltą“ istoriją, kuri ir prikaustys, ir sujaudins, ir suteiks literatūrinio malonumo.

Jūsų Maištinga Siela