Knyga: Hannah Kent "Gerieji žmonės"

Hannah Kent. „Gerieji žmonės“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 392 p.

Sveiki, skaitytojai,

Kažkada perskaityta australų rašytojos Hannah Kent knyga Paskutinės apeigos padarė gan niūrios ir šiurkščios istorijos įspūdį – apie mirtininkę, religingai apmąstančią savo aistros padarinius. Tiesą sakant, knyga patiko, bet kai sužinojau, jog leidykla išleido antrąjį rašytojos romaną Gerieji žmonės (angl. The Good People), neskubėjau jos pirkti. Net neketinau pirkti, nes tiek gerų ir daug skaitinių dar laukia, bet pasidaviau, kaip ir daugelis knygomanų, akcijoms ir knyga įkrito į krepšelį, netrukus atsidūrė ir prie miegamojo stalelio, išstūmusi net tas knygas, kurios laukia pusmetį ir ne vienerius metus. Juk visada kirba labiau perskaityti naujieną, nei knygą, kuri „nebeaktuali“ rinkoje.

Žinoma, kad šia rašytoja žavisi Aušra Maldeikienė, kuri savo tinklaraštyje paskelbė recenziją. Na, jei politikai ir ekonomistai skaito H. Kent (o jie grožinę literatūrą tikrai skaito!), tai ko man atsilikti, juolab kad Paskutinės apeigos buvo išties gera knyga.

Pirmas įspūdis – autorė parašė antrą knygą, su kuria užsitraukė stereotipinės rašytojos statusą. Paskutiniu metu labai retai sutinku universalių autorių, kurie rašytų skirtingais kalbos kodais ir domėtųsi skirtingomis temomis. Regis, autorė „atsispyrusi“ į pirmos knygos sėkmę, naudojasi atrasta savo sėkmės formule – romane sodriai ir įtikinamai perteikia šiaurietiškų kraštų gamtovaizdį, kuris neatsiejamas nuo skaudžių žmogaus likimo vingių, dėmesys istorinei praeičiai, sudėtingų bylų nuotrupoms, kapstymąsi po dokumentus, ieškant faktų ir kuriant autentiką ir t. t. Labiausiai autorei būdingas dėmesys moters ribinėms situacijoms, atsidūrus bendruomenės pasmerktųjų akivare, kurie reikalauja didelių dvasinių sukrėtimų.

Gerieji žmonės, nėra čia ko slėpti, parašyta geriau nei Paskutinės apeigos, nes daugiau dėmesio skirta ne žmogaus likimui, bet bendram laikmečio bendruomenės pasaulėžiūros perteikimui – laikai, kai airių provincija bijojo fėjų ir daugelį dalykų bandė aiškinti antgamtiniais reiškiniais. Geraisiais žmonėmis vadinamos fėjos, kurios neina nei pas Dievą į Dangų, nei į Pragarą, tačiau nesiliauja krėsti žmonėms pokštus. Vienas didžiausių prietarų, kad fėjos apkeičia kūdikius ir palieka sergančius, „pilnus fėjų“. Panašią analogiją turime ir lietuvių tautosakoje, kai laumės rūke prie ežerų apkeisdavo kūdikius – beje, šį tautosakos motyvą yra panaudojusi Elena Kurklietytė savo gerai parašytame romane Šešėlių verpėja.  

Kaip ir ankstesniame romane, taip ir Gerieji žmonės, autorė renkasi vaizduoti atokią vietovę, gūdų XIX a. pradžios prietaringą provincijos gyvenimą, todėl atmosfera labai panaši į debiutinio romano, kai kas įvardija, kad tai viena stipriausių romano sąrangos dalių – gebėjimas kurti autentiškumu dvelkiančią atmosferą. Visgi, mano nuomone, stiprioji pusė yra ne tradicijų aprašymas, ne žolininkystės žinios, bet gebėjimas šiurpiai perteikti epochos žmogaus mąstymo filosofiją, grumtynes tarp krikščioniškojo ir pagoniškojo pasaulio. Būtent šis filosofinis-religinis galgi net gyvenimo būdas smarkiai konfrontuoja vaizduojamų veikėjų pasaulyje, o prietarai tampa slėnio gyventojų ydų, nelaimių ir tamsybių pateisinimo varikliu.

 Rašytoja Hannah Kent.

Autorė koncentruojasi į moterų pasaulį, kadangi jos prietaringesnės, tačiau nestebina ir vyrų pasaulio prietarai. Kalbant apie XIX amžiaus Airiją, ji labai stereotipiškai pasiskirsčiusi į vyrų ir moterų pasaulius, bet religija ir pagonybės „liekanos“, regis yra tai, kas šiuos du pasaulius vienija į visumą. Kinematografinis įvykių vaizdavimas tiesiog auksinis grobis režisieriams, tačiau tik retesniam pavyktų perteikti ne vien įvykius, kiek kasdienybės polėkį, įspūdį, kad tai nėra vien tik Linčo teismo situacija, kad iš esmės ilgą laiką žmonės gyveno prietarų ir religinių nesutarimų žemėje ir tikėjo Dievu, tačiau žegnosi kalbėdami ir apie pagonių antgamtines būtybes. 

Pasakojimo centre – vyro ir vienintelės dukters netekusi moteris, kuri savo skausmą bando atpirkti norėdama susigrąžinti tariamai fėjų sukeistą anūką. Iš pradžių pamažu prastėjanti moters psichinė būklė kuria iliuzijas, savotišką paguodos apgaulę, kad jei ji labai stengsis, ji susigrąžins per anūką tiek savo vyrą, tiek savo dukrą. Iš vienos pusės galima sakyti, kad knyga apie iliuzijų sukeltą moters likimo pragaištį, iš kitos – ji turi ir istorinio pjūvio, kai kaimiečiai badą, nederlių ir kitas vietines negandas bando pateisinti užkeikimais. 

Labai žaviai skaitytojas morališkai klaidinamas – tai talentingos plunksnos pavyzdys, kai iš pradžių „stojame“ už Nensę, nes juk katalikai barbarai, jie nesupranta atjautos, suopratį turinčios moters, jie niekšai, viską modernizuoja pagal savo supratimą, naikindami unikalią vietinę kultūrą. Ir regis, nekyla abejonių, kad žolininkė atsiskyrėlė Nensė išties išmintinga ir turi kitokių gebėjimų, bet netrukus imama abejoti, ar senutė iš tikrųjų „pilno proto“, ar nebus pernelyg įtikėjusi ir pervertinusi savo galias? Nuostabu, kaip autorė nieko pernelyg akivaizdžiai nemoralizuodama geba per situacijas keisti skaitytojo požiūrį į veikėjus, pakreipdama skaitytoją į ne vieną epochos žiūros kampą. Ir nors jau viduryje knygos galima numanyti, kad visa tai nuves prie teismo, visgi mistiniai įvykiai, dėmesys mistiniam folklorui knygą paverčia įtemptu trileriu. Kai kas recenzijose rašė, kad romanas „lėtas“ – ne, absoliučiai pilnas netikėtų įvykių, kone detektyvinės įtampos, kuri verčia versti knygą lapą po lapo, kad imi galvoti: velniai matė tuos detektyvus – ši istorija kur kas geresnė!

Ant viršelio užrašyta „reto grožio grynuolis“, pasirodo, ne šiaip tuščias reklaminis triukas, jis visgi paliudija H. Kent literatūrinį talentą kurti daugiasluoksnį pasakojimą, kuriame subtiliai perteiktos žmogaus ribinės situacijos tampa bendruomenės pasaulėžiūros veidrodžiu, retkarčiais šokiruojančiu ir verčiančiu suklusti ir įsivaizduoti, kaip smarkiai ir kokia kainą sumokėjome keisdamiesi kaip žmonija.

P. S. Taip. vertimas į lietuvių kalbą Gabrielės Gailiūtės-Bernotienės yra vertas dėmesio!

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Rasa Aškinytė "Glesum"

Rasa Aškinytė. „Glesum“. – Vilnius: Vaga, 2016.

Sveiki, skaitytojai, 

Naujausias Rasos Aškinytės romanas Glesum turi visus šansus tapti lietuviška kultine knyga. Klausite kodėl? Atsakymas labai paprastas. Visų pirma, knyga lengvai turinio atžvilgiu „įkandama“ menkai išsilavinusiam skaitytojui, ji turėtų patikti ir intelektualams. Tiesą sakant, R. Aškinytės romanas Lengviausias manęs ne itin sudomino, tiesa, skaityti buvo įdomu, įdomus stilius, bet po to romano liko viduje, kaip skaitytojui, gana prėska, tarsi būčiau perskaitęs tuščiavidurį kiautą. 

Ši lietuvių autorė įdomi tuo, kad ji universali tiek turinio ir formos atžvilgiu, o knyga Glesum tapo išties netikėta. Pati autorė sako, kad jos bazinis išsilavinimas yra istorija, todėl nesunku patikėti, kad remdamasi istoriniais šaltiniais galėjo parašyti šią knygą. Glesum iš lotynų kalbos išvertus reiškia gintarą, tačiau knygoje jis dar ir jaunos merginos vardas, žymintis išskirtinį likimą II a. aisčių bendruomenėje. Šis amžius išties pasirinktas neatsitiktinai, kadangi tai intensyvus mūsų protėvių prekybos gintaru su Romos imperijos prekybininkais laikotarpis ir pirmieji baltų genčių paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose.

Romane labai svarbus istorinis kontekstas, kuris bene labiausiai ir inicijuoja paimti knygą į rankas. Tiesą sakant, nedaug lietuvių autorių rašę apie šį laikotarpį grožinėje literatūroje. Pradėjus skaityti A. Aškinytės knygą, nejučia prisiminiau puikų Elenos Kurklietytės romaną Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija, kurioje vaizduojami senųjų baltų matriarchatinės visuomenės, taigi pagal Marijos Gimbutienės teoriją, pasaulėvoka. R. Aškinytė, gal ir pati to neįtardama, brėžia savo istoriniu kontekstu naują posūkį lietuvių literatūroje, juolab kad istorinis romanas kaip žanras šiuo metu atgimęs iš naujo. Santykis tarp istorinių žinių ir fikcijos gana aiškus. Knygos herojų istorijos, atrodo, išgalvotas, tačiau jas iš dalies nulemia ir istoriniai įvykiai – prekyba ir mainai su vietiniais, kelionės į Pietus, karai su burgundais ir germanais. 

Romane nemažai kultūrinių kontekstų: namai, kalba, apranga, papuošalai, buitis ir t. t. Sveikintina, kad knygoje jie nesureikšminti, detaliai neaprašinėjami, tačiau per veikėjus natūraliai „panaudoti“, todėl atsiranda neapsunkintas veržlus pasakojimo polėkis. Nemažai įpinama ir to metų pasaulėvokos pavyzdžių, kaip antai Dievų Motinos svarba aisčių tikėjime, laidojimo apeigos, laiko ir kalendoriaus skaičiavimai, medicinai gydimo ir šamanizmo gairės. Apskritai kalbant, jeigu jame istorinis ir kultūrinis aisčių kontekstas vilioja intelektualiniu klodu, tai siužetinė linija primena nuotykių romano principus: įvykiai veja įvykius, nestinga paradoksalių situacijų, įsimenamų veikėjų charakteristikų, netikėtų veikėjų likimo vingių. Įvykiai intensyviai konstruojami, o veikėjai tampa šachmatinėmis figūromis, lengva autorės valia perstumdomi taip, kad skaitytojas norėtų žinoti, kas bus toliau. Visa tai kuriama labai lengvu ir lakonišku stiliumi, neužgriozdinant sakinio būdvardžių ir prieveiksmių gausa. Galbūt todėl romane Lengviausias to ir stigo – įvykių veržlumo, įsimintinų charakterių, postūmio į priekį, o kalbant apie Glesum, to nebelieka, romanas savaime smagiai tirpsta skaitytojo rankose. 

 Rasa Aškinytė

Ryškūs veikėjų paveikslai padeda skaitant knygai „ristis“ į priekį. Kai kas tikriausiai įžvelgs, kad knyga turi feministinių idėjų, tačiau galima įtarti, kad autorė sąmoningai to nesiekė. Moterų svarba šiame kūrinyje neabejotina. Vaizduojama patriarchalinė visuomenė nelabai kuo skiriasi nuo šių dienų: moterys šeimose vaizduojamos valdingos, nebijančios užrėkti ant vyro ir vaikų, tačiau tuo pačiu jos klusniai paklūsta visuomenės ir religiniams nusistovėjusiems standartams ir turi savas apeigas bei veiklas, kurios skirtos tik moterims. Kaip ir šiais laikais, kad ir kaip bėgtume nuo vyro ir moters veiklos stereotipų.

Šiuo metu tokios knygos kaip Glesum, kurios parašytos dviem klodais, komerciškai pasiteisina. Jas skaito intelektualai ir popsistai, Emilijos Visockaitės įvardijami hipsteriai taip pat turėtų rasti savo mėgstamo literatūrinio draivo. Glesum nebėra tokia hiperbolizuotai ciniška knyga, todėl sukelia dar ir „prisijaukinimo reakciją“, tarsi autorė maitintų skaitytoją iš saujos avižomis, o nuotykinė linija neleidžia paleisti knygos iš rankos.

Nestandartinė ir paties knygos vizualizacija, kuri nebūdinga lietuvių literatūrai – grublėtas medžiaginis tamsus knygos viršelis, nusėtas žvaigždes imituojančiais blizgučiais. Visgi viršelis ganėtinai konservatyvus ir apgalvotas kaip ir knygos struktūra. Pavaizduoti Mažieji Grįžulo ratai ne tik kelia aiškias aliuzijas su knygos struktūra, bet kartu metaforiškai brėžia viso kūrinio punktyrą kaip bendros mūsų ir mūsų protėvių tęstinumo „tunelį“. Juk šiaip ar taip tiek mes, tiek anuomet aisčiai žiūrėjo į tas pačias žvaigždes.

Žavi ir knygos kompozicija. Ji išties sąmoningai apgalvota, schematiška, kone architektoniška, ir taip pat papildo intelektualumu knygos vertę. Suskirstyti knygą į septynis skyrius pagal Mažuosius Grįžulo ratų žvaigždes šiam kūriniui itin tiko. Faktografiniai intarpai tarp skyrių apie žvaigždes buvo išties įdomus sumanymas, o tas, kuris mėgsta įdomius kosmologinius faktus, turėtų išties suklusti. R. Aškinytę dėl tam tikrų priežasčių norėtųsi pavadinti pernelyg schematiška rašytoja, kuri „darbuojasi skalpeliu“, atrodo, jos literatūra nemistifikuoja, o žaidžia idėjomis ir skanių struktūra tausojančiai lokali ir apibrėžta kaip ir pati mintis. Tie, kurie pasižymi šiomis literatūrinėmis savybėmis, savo tekstuose stokoja gylio ir dvasingumo, bent tą galėjai pasakyti perskaitęs autorės romaną Lengviausias, tačiau Glesum absoliučiai paneigia autorės schematiškumą kaip literatūrinę ydą. Priešingai – knyga praturtėja, o idėjinių autorių, kurie dar ir grakščiai, neforsuojant suvaldytų tekstą ir siužetą, lietuvių literatūros padangėje nėra daug. Apskritai kalbant Glesum – įsimintina knyga dėl visų šių priežasčių, todėl rekomenduotina skaitytojams kaip gaivališka lietuvių literatūrinė naujiena.

Jūsų Maištinga Siela