Dviratis ir moterų seksualumas: kaip Viktorijos epochoje moterų važinėjimas dviračiais sukėlė visuotinę isteją ir feminizmo pradžią?

 

Labi, piliečiai skaitytojai!

 

Skaitydamas Dr. Kate Lister knygą „Įdomioji sekso istorija“, aptikau pačių įdomiausių istorijoje dalykų, bet mane nustebino dviračio atvejis. Puikiai pamenu savo vaikystę, kai dėdė mokino vairuoti dviratį ir paaiškino, koks yra vyriškas dviratis ir koks be balkio – moteriškas. Tiesa, tada jis negalėjo paaiškinti, kodėl be balkio būtent laikomas moteriškas, tačiau viską paaiškina įdomioji sekso istorija...

 

O pasirodo, kad buvo šitaip... XIX amžiaus antroje pusėje dviratis iš pavojingo, griozdiško įrenginio, vadinamo „kaulų kratytoju“, virto elegantiška ir efektyvia transporto priemone, pakeitusia ne tik susisiekimą, bet ir socialinius visuomenės pamatus. Technologinė pažanga, ypač saugaus dviračio su vienodo dydžio ratais ir pneumatinėmis padangomis išradimas, leido šiai transporto priemonei tapti masiniu reiškiniu, pasiekiamu ne tik atletiškiems vyrams, bet ir moterims. Ši naujovė suteikė neįtikėtiną mobilumo laisvę, kurios Viktorijos laikų moterys iki tol neturėjo, tačiau kartu ši laisvė tapo akstinu konservatyviajai visuomenės daliai pulti moterų orumą. Dviratis tapo priemone išeiti iš namų erdvės, nebebuvo priklausomas nuo arklių ar vyrų palydos, ir tai ėmė kelti baimę tradicinei patriarchalinei struktūrai, kuri jautėsi prarandanti kontrolę.

 

Viktorijos epocha pasižymėjo itin dviprasmišku požiūriu į seksualumą: viešumoje buvo demonstruojamas griežtas moralizmas ir puritoniškas susilaikymas, tačiau po šia kauke virė gili baimė dėl moters prigimtinio geismo. Moteris buvo laikoma „angelu namuose“, tyra ir bejausme būtybe, kurios vienintelė paskirtis – tarnauti šeimai ir vyrui. Kai moterys sėdo ant dviračių, ši ideologija susvyravo, nes važiavimas dviračiu reikalavo fizinio aktyvumo ir sužadino kūniškus pojūčius. O kaip kitaip dar galėjo būti? Konservatyvūs medikai, religiniai veikėjai bei bulvarinė spauda, bijodami prarasti įtaką, pradėjo platinti absurdiškus gandus, neva sėdėjimas balne ir dviračio vibracija sukelia moterims nenatūralius lytinius pojūčius, o perteklinis važiavimas veda į moralinį nuosmukį ir seksualinę ištvirkimą.

 

Gandai apie „dviračių sukeltą orgazmą“ nebuvo atsitiktiniai – tai buvo tikslinga strategija, skirta diskredituoti moteris ir apriboti jų viešąjį buvimą. Medicinos autoritetai, tokie kaip R. Dickinsonas, savo pseudo-moksliniais straipsniais skatino visuomenės paranoją, teigdami, kad dviratis sukelia „dviračio veidą“ – iškankintą išraišką – bei skatina lytinį susijaudinimą. Šie naratyvai buvo platinami spaudoje su tikslu sukelti gėdą, nes gėda buvo pagrindinis ginklas valdant moteris. Buvo bandoma įteigti, kad moteris, kuri savarankiškai keliauja ir jaučia fizinį pasitenkinimą, automatiškai tampa „puolusia“ moterimi, atsisakiusia savo pirminės, nuolankios paskirties.

 

Šis judėjimas neatsiejamai susijęs su pirmaisiais feminizmo daigais, kai dviratis tapo tikru emancipacijos simboliu. Moterims dviratis reiškė ne tik fizinę, bet ir intelektualinę laisvę, nes jos galėjo pačios rinktis maršrutą, laiką ir tikslą. Feministės, suprasdamos dviračio svarbą, aktyviai gynė teisę juo naudotis, matydamos tai kaip kelią į lygias teises ir viešąjį pripažinimą. Tai buvo kova už autonomiją, kurioje dviratis veikė kaip priemonė sugriauti namų sienas, o spauda, bėgdama nuo pokyčių, desperatiškai bandė stabdyti šį procesą naudodama šmeižtą ir viešą pasmerkimą, tačiau šios pastangos tik labiau sutelkė moterų bendruomenę.

 

Drabužių reforma tapo viena iš ryškiausių kovos arenų, nes dviratis reikalavo praktiškumo, kurio nebuvo įmanoma pasiekti su tuometine Viktorijos epochos mada. Korsetai, varžantys kvėpavimą ir judesius, bei sunkūs, ilgų suknelių padurkai, galintys įsipainioti į ratus, tapo kliūtimi, kurią moterys drąsiai šalino. Jos pradėjo dėvėti bridžus, trumpesnius sijonus ar specialius kostiumus, kurie leido laisviau minti pedalus. Šis drabužių pakeitimas buvo laikomas radikaliu aktu, daugelio vyrų ir tradicinių moterų akyse – absoliučiu nepadorumu, tačiau dviratininkėms tai buvo išsivadavimo iš fiziologinių ir socialinių gniaužtų išraiška.

 

Charlotte Smith, viena iš aktyvių to meto veikėjų, pabrėžė, kad dviratis suteikė moterims tą laisvę, apie kurią jos anksčiau galėjo tik svajoti, ir ši laisvė buvo verta bet kokios kritikos. Ji ir jos bendražygės suprato, kad visuomenės pasipiktinimas yra ne kas kita, kaip baimė dėl prarandamos galios. Kai moterys atsisakė korsetų ir pradėjo dėvėti drabužius, kurie buvo patogūs, o ne tik dekoratyvūs, jos siuntė aiškią žinutę: moters kūnas priklauso jai pačiai, o ne vyriškam žvilgsniui ar socialiniam naratyvui. Šis drabužių klausimas tapo simboline kova tarp senojo pasaulio tvarkos ir modernios, laisvos moters tapatybės.

 

Kit Coleman, garsi to meto žurnalistė, atvirai gynė dviratininkes ir kritikavo visuomenės dviveidiškumą. Jos rašiniuose atsispindėjo tvirtas tikėjimas, kad moterų dalyvavimas viešajame gyvenime yra neišvengiamas progresas, o apkalbos – tik laikinas trukdis. Coleman ne kartą pabrėžė, jog „dviratis atnešė moterims daugiau sveikatos ir laisvės nei bet kokia kita naujovė“, ir ragino moteris nekreipti dėmesio į tuos, kurie bando jas pažeminti. Jos pozicija buvo aiški: baimė, kurią skleidė vyrai, kyla iš jų nesaugumo jausmo, o moterys privalo tęsti savo kovą nepaisant jokio spaudimo.

Viktorijos epochos nuotraukos su moterimis ir dviračiais

 

Nepaisant milžiniško spaudimo, viešo smerkimo ir bandymų sukompromituoti, moterys demonstravo nepaprastą drąsą ir atsisakė paklusti. Jos toliau važinėjo dviračiais, keitė savo aprangą ir nepaisė „padorumo“ normų, kurios buvo sukurtos tam, kad jas laikytų priklausomas. Kiekviena dviračiu pasiekta kelionė buvo tylus, o kartais ir demonstratyvus protestas prieš ribojančią tvarką. Šis pasipriešinimas nebuvo tik asmeninis apsisprendimas; tai buvo kolektyvinis veiksmas, įrodęs, kad socialinės normos nėra nekintamos, o baimė, naudojama kaip valdymo įrankis, ilgainiui praranda savo galią.

 

Šis istorinis tarpsnis rodo, kaip technologinė naujovė gali tapti socialinės revoliucijos katalizatoriumi. Dviratis ne tik fiziškai išlaisvino moteris, bet ir privertė visuomenę peržiūrėti savo nuostatas apie moters kūną, moralę ir vietą viešojoje erdvėje. Nors spauda ir konservatyvios jėgos stengėsi išlaikyti status quo per gėdą ir gąsdinimus, moterys perėmė iniciatyvą į savo rankas. Jos parodė, kad laisvė nėra dovana, o pasiekiamas tikslas, kurio siekiant reikia drąsos nepaisyti pasenusių autoritetų nuomonės ir įžengti į nepažintus, tačiau būtinus laisvės kelius.

 

Galiausiai dviračio kultūra XIX amžiaus pabaigoje tapo vienu iš kertinių akmenų šiuolaikinio feminizmo pamatuose. Tai buvo laikotarpis, kai drąsa rinktis patogumą vietoj grožio, mobilumą vietoj namų uždarumo ir savarankiškumą vietoj globos, tapo emancipacijos simboliu. Nors gandai apie moralės praradimą dar ilgai persekiojo visuomenės sąmonę, jie tapo tik fono triukšmu sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Moterų drąsa važiuoti dviračiu ne tik pakeitė jų kasdienybę, bet ir padėjo griauti senąsias struktūras, kurias vėliau pakeitė sąmoningesnis, lygybe grįstas požiūris į moterį.

 

Maištinga Siela