Ar Romos imperiją tikrai sugriovė gėjai? Iš kur atsirado šis įsitikinimas ir kodėl iš tikrųjų žlugo Roma?

 

Sveiki!

 

Vis galima viešojoje erdvėje išgirsti tokį pasakymą, kad toleruoti gėjų ir apskritai visų homoseksualų negalima, nes jie civilizacijai neša pražūtį, o kaip pagrindinis argumentas iš „iš oro“ pateikiamas argumentas, jog Roma žlugo būtent dėl ją užvaldžiusių gėjų (aliuzija į gėjų Europą, gėjų Briuselį ir gėjų diktatūrą, mafiją), pastarieji sietini su vertybių degradacija, nevaldomu seksualiniu ištvirkimu ir palaidu, lengvabūdišku ir disciplinos neturinčiu gyvenimo būdu.

 

Paskutinėmis dienomis socialiniuose tinkluose, besiruošiant LGBTQ+ eitynėms, vėl užplūdo mitiniai kaltinimai, kad Romą sužlugdė... homoseksualai. Tai absurdiškai juokinga, bet nutariau plačiau pasidomėti, iš kur šis homofobinis nepagrįstas įsitikinimas susiformavo ir kaip jis prigijo net tarp intelektualų, kurie tikriausiai tos senovės Romos istorijos nei girdėjo, nei jos išmano, bet MANO, KAD ŽINO, kas dėl jos žlugimo kaltas, bet manyti netolygu žinoti.

 

Kaip susikūrė šiuolaikinis mitas, kad Romą sužlugdė gėjai? Kas ir kodėl skleidžia šitą propagandą ir kam jis naudingas?

 

Idėja, kad Romos imperiją sužlugdė seksualinis palaidumas ar „gėjai“, yra ne istorinis faktas, o modernus mitologinis darinys, suformuotas XIX–XX a. konservatyviosios kultūros atstovų. Šis naratyvas atsirado bandant įpinti Antikos istoriją į šiuolaikinius politinius debatus apie moralę ir visuomenės tvarką. Užuot objektyviai analizavę sudėtingas imperijos žlugimo priežastis, šio mito kūrėjai pasitelkė „nuosmukio“ retoriką, kurią patys romėnai naudojo savo politiniams oponentams kritikuoti. Taip atskiri moralizuojantys komentarai iš senovės tekstų buvo išplėsti iki pasaulinės „teorijos“, siekiančios parodyti, kad neva nukrypimas nuo tradicinių patriarchalinės šeimos normų tiesiogiai lemia civilizacijų griūtį.

 

Šio mito ištakos glūdi pačių romėnų rašytojų, tokių kaip Tacitas, Svetonijus ar Juvenalis, darbuose, tačiau svarbu suprasti, kad jie seksualinį elgesį vertino visiškai kitame kontekste. Romėnų elito kritikai, rašydami apie imperatorių, pavyzdžiui, Nerono ar Heliogabalo, seksualinius nuotykius, siekė ne diagnozuoti seksualinę orientaciją, o pabrėžti politinį neveiksnumą ir nukrypimą nuo senosios Romos „virtus“ (vyriškumo ir dorybės) idealų. Šie autoriai savo politiniuose pamfletuose naudojo seksualumą kaip ginklą – apkaltinti vyrą „pasyviu“ seksualiniu elgesiu reiškė apkaltinti jį silpnumu, moteriškumu ir nesugebėjimu valdyti, o tai šiais laikais buvo klaidingai interpretuota kaip kova prieš „gėjus“.

 

Mokslinėje literatūroje šis mitas yra nuosekliai dekonstruojamas ir atmetamas. Istorikas Edwardas Gibbonas, savo fundamentaliame veikale „Romos imperijos nuosmukio ir žlugimo istorija“, nors ir minėjo moralinį nuosmukį, savo argumentus grindė krikščionybės įtaka ir instituciniu silpnumu, o ne seksualinėmis mažumomis. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, tokie kaip Amy Richlin savo darbe „The Garden of Priapus“ arba Craigas Williamsas knygoje „Roman Homosexuality“, detaliai išanalizavo romėnų seksualumo sampratą ir patvirtino, kad „homoseksualumas“ kaip tapatybė Romoje apskritai neegzistavo. Mokslininkai pabrėžia, kad diskursas apie seksualinį dekadansą buvo tik retorinis įrankis, skirtas diskredituoti valdovus, o ne realus socialinis reiškinys, daręs įtaką imperijos karinei galiai.

 

Seksualumo suvokimas Romoje rėmėsi griežta hierarchija: svarbu buvo ne partnerio lytis, o tai, ar esi dominuojantis, ar pasyvus partneris. Romėnų vyrui buvo visiškai priimtina turėti lytinių santykių su vyrais, vergais ar prostitutėmis, su sąlyga, kad jis išlaikė savo, kaip piliečio ir „tikro vyro“, dominavimo poziciją. „Gėjai“ kaip socialinė grupė su bendrais interesais ar politine galia niekada neegzistavo; seksualinis elgesys buvo privatus reikalas, neatsiejamas nuo galios santykių, o ne politinė tapatybė. Taigi, romėnų visuomenė seksualiai buvo kur kas liberalesnė nei moderni Vakarų visuomenė, todėl kaltinimas „homoseksualų invazija“ yra anakronizmas, t. y. chronologinė klaida, kai įvykis, asmuo, daiktas, reiškinys ar idėja yra perkeliami į jiems nebūdingą laikmetį.

 

Galiausiai šiandieninis mitas apie „gėjus, sužlugdžiusius Romą“, yra pavojingas, nes jis ignoruoja tikrąsias Romos griūties priežastis: ekonominę infliaciją, nuolatinius barbariškų genčių įsiveržimus, valstybės aparato biurokratizaciją ir nuolatinius pilietinius karus dėl sosto. Šis mitas veikia kaip lengvai virškinamas, emocijomis grįstas paaiškinimas, leidžiantis tam tikroms ideologinėms grupėms išvengti sudėtingų geopolitinių ir ekonominių problemų analizės. Istoriškai patikrinus faktus, tampa aišku: Romos imperija žlugo ne dėl to, kad jos piliečiai gyveno per daug laisvą seksualinį gyvenimą, o dėl to, kad ji nebegalėjo atlaikyti milžiniško išorinio ir vidinio spaudimo, kurį suformavo šimtmečius trukusi imperinė ekspansija ir vėlesnė stagnacija. Toks būtų daugmaž istorinės tiesos kontekstas, bet ar nors vienam homofobui tai įdomu?

 

Maištinga Siela