Sveiki!
Apie grafą Ročesterį, skandalingą XVII a. poetą,
sužinojau iš knygos „Įdomioji seko istorija“, tad nutariau dirstelėti plačiau į
šio asmens istoriją, juolab kad ji susijusi ir su literatūra.
Johnas Wilmotas (angl. John Wilmont),
antrasis Ročesterio grafas, gimė 1647 metų balandžio 1 dieną Ditchley
mieste, Oksfordšyre, aristokratų šeimoje. Jo tėvas Henry Wilmotas buvo
ištikimas rojalistas, vėliau gavęs grafo titulą už savo paslaugas karaliui
Karoliui II, o motina Anne St. John priklausė senajai Anglijos didikų giminei.
Jo vaikystė buvo paženklinta Anglijos pilietinio karo suirutės, o tėvo tremtis
privertė šeimą gyventi nuolatinėje įtampoje. Ankstyvaisiais metais Johnas buvo
išsiųstas į Burfordo gramatikos mokyklą, o vėliau, būdamas vos dvylikos, įstojo
į Oksfordo universiteto Wadham kolegiją. Nors buvo itin gabus klasikinėms
kalboms ir literatūrai, jaunystės metai universitete suformavo jo maištingą
charakterį – jis greitai nusivylė akademine tvarka ir pasinėrė į hedonistinį
gyvenimą, kuris tapo jo vizitine kortele visam likusiam laikui.
Ročesteris greitai tapo ryškiausia figūra karaliaus
Karolio II dvare po Restauracijos, kur pasižymėjo kaip „šaunusis valkata“ ir
satyrikas. Jo gyvenimo būdas buvo prieštaringas: jis buvo apdovanotas
nepaprastu intelektu, tačiau jį naudojo destruktyviems tikslams, nuolat
balansuodamas tarp aukščiausios visuomenės malonumų ir žemiausių Londono užeigų
pagundų. Jis garsėjo savo persirenginėjimais, kai, apsimetęs paprastu žmogumi,
tyrinėdavo slapčiausias miesto vietas, stebėdamas visuomenės ydas iš arti. Jo santykiai
su karaliumi buvo permainingi: Ročesteris dažnai buvo tremiamas iš dvaro dėl
savo įžūlių satyrų, kuriose nevengė pašiepti net paties valdovo, tačiau dėl
savo žavesio ir humoro visada buvo sugrąžinamas.
Jo požiūris į seksą ir seksualumą XVII amžiaus
Anglijoje buvo neįtikėtinai radikalus ir provokuojantis. Ročesteris atmetė
krikščionišką moralę ir santuokinės ištikimybės idealus, propaguodamas visišką
juslinį išsilaisvinimą. Jo kūryboje seksualumas buvo neatsiejamas nuo galios
dinamikos ir kūniško malonumo, o moteris jis dažnai vaizdavo kaip lygiavertes
partneres lytiniame gyvenime, paneigdamas to meto patriarchalinį pasyvumo
naratyvą. Nors šiandien sunku tiksliai apibrėžti jo orientaciją šiuolaikiniais
terminais, Ročesteris savo poezijoje ir laiškuose atvirai tyrinėjo biseksualumo
temas, nebijodamas vaizduoti homoseksualaus akto kaip natūralaus ir netgi
trokštamo patyrimo. Toks atvirumas buvo visiškai nesuderinamas su vyravusia
puritonų įtaka ir feodaline morale, todėl jo tekstai ilgą laiką buvo laikomi
„nešvankybėmis“.
Literatūrinis Ročesterio palikimas yra vienas
įspūdingiausių ir kartu „purviniausių“ anglų literatūros istorijoje. Jo
satyros, pavyzdžiui, „Satire Against Reason and Mankind“, yra intelektualios ir
kandžios, kritikuojančios žmogaus prigimtį bei aklą tikėjimą racionalumu. Jis
meistriškai valdė įvairias poetines formas, derindamas aukštąjį stilių su
gatvės žargonu. Ročesteris tikėjo, kad „tikroji išmintis yra pripažinti mūsų
beprasmybę“, todėl jo eilėraščiai dažnai baigiasi nihilizmo gaida. Jo
pasisakymai, tokie kaip „visų žmonių protas tėra tik priemonė pateisinti jų
ydas“, atspindi jo gilų skepticizmą ir cinišką požiūrį į žmonijos moralinį
progresą.
Skandalai sekė Ročesterį kiekviename žingsnyje. Vienas
garsiausių incidentų įvyko, kai jis per „viešą pasirodymą“ dvare išdrįso
įžeisti patį Karolį II, sukūręs kandų epigramą, prasidedančią žodžiais: „Štai
čia guli mūsų suverenas valdovas, kurio žodis niekada nieko neįtikina“.
Tačiau jis ne tik rašė, bet ir veikė: įsiveldavo į muštynes, organizuodavo
orgijas ir, kaip manoma, netgi buvo prisidėjęs prie užpuolimo prieš poetą Johną
Drydeną dėl pastarojo politinių pažiūrų. Jo elgesys buvo nuolatinis iššūkis to
meto hierarchijai, o visuomenė į jį reagavo mišriai – nuo pasibjaurėjimo iki
slapto susižavėjimo jo drąsa.
Gyvenimo pabaigoje Ročesteris patyrė dramatišką
virsmą, kurį daugelis amžininkų interpretavo kaip atgailą. Nuolatinis
piktnaudžiavimas alkoholiu ir sifilis visiškai sugriovė jo sveikatą, tad
būdamas vos 33 metų jis mirė 1680 metais. Paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis
jis bendravo su vyskupu Gilbertu Burnetu, kuris vėliau aprašė šį pokalbį
garsiajame veikale „Kai kurios Johno, Ročesterio grafo, mirties aplinkybės“.
Nors kritikai ginčijasi, ar ši atgaila buvo nuoširdi, ar tai tik Bažnyčios
bandymas pasisavinti skandalisto mirtį, šis faktas tapo dar vienu jo legendos
aspektu, pabrėžiančiu kontrastą tarp jo gyvenimo nuodėmių ir siekio rasti
ramybę.
Ročesteris prisimenamas ne tik dėl savo bohemiško
gyvenimo, bet ir kaip žmogus, peržengęs visas įmanomas savo laikmečio ribas.
Jis buvo tarsi gyvas paradoksas: aristokratas, kuris niekino titulų svarbą;
intelektualas, kuris dievino instinktyvų chaosą; ir poetas, kuris savo žodžiais
siekė sugriauti melą, ant kurio laikėsi XVII amžiaus visuomenė. Jo kūryba buvo
tarsi veidrodis, atspindintis giliausias žmogaus tamsybes, kurias kiti
dvariškiai stengdavosi nuslėpti po puošniomis perukų ir dvaro etiketų kaukėmis.
Šiandien jis laikomas vienu pirmųjų tikrųjų „maištininkų be priežasties“, kurio
asmenybė ir kūryba vis dar jaudina ir stebina.
Be savo kūrybos ir skandalų, Ročesteris įdomus ir dėl
to, kaip jis sugebėjo išlikti karaliaus favoritu net tada, kai jo veiksmai buvo
visiškai nepriimtini. Tai liudija apie Karolį II, kuris pats buvo gyvenimo
malonumų mėgėjas ir vertino Ročesterio aštrų protą labiau nei mandagų
pataikavimą. Ročesteris buvo tarsi dvaro „linksmuolis“, kuriam buvo leista
sakyti tiesą į akis, kol ji išlikdavo bent šiek tiek juokinga. Jo gyvenimas
rodo, kad XVII amžiaus dvare vyravo kur kas sudėtingesnė kultūrinė dinamika, nei
galėtume pamanyti iš pirmo žvilgsnio, kur literatūrinis talentas kartais galėjo
apsaugoti nuo pačių baisiausių pasekmių.
Galiausiai, Ročesteris lieka svarbus kaip asmuo,
parodęs, kad ribos tarp „teisingo“ ir „neteisingo“ gyvenimo gali būti labai
skystos. Jo paties žodžiais tariant, „gyvenimas yra tik trumpa kelionė tarp
dviejų amžinų niekų“, todėl kiekvienas jo veiksmas atrodė kaip desperatiškas
bandymas pripildyti tą tuštumą kuo intensyvesniais potyriais. Nors jo paties
gyvenimas buvo trumpas ir destruktyvus, jo įtaka literatūrai ir kultūrai
išlieka stipri – jis išmokė ateities kartas, kad poezija gali būti ne tik
grožio paieškos, bet ir negailestinga tiesos, ypač nepatogios ar gėdingos,
išraiška. Jis mirė kaip legenda, palikęs po savęs tiek klausimų, kiek ir
genialiai parašytų eilučių.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą