Grafas Ročesteris arba John Wilmot (1647–1680): skandalingas poetas sifilistas, įžeidęs net Anglijos karalių Karolį II

 

Sveiki!

 

Apie grafą Ročesterį, skandalingą XVII a. poetą, sužinojau iš knygos „Įdomioji seko istorija“, tad nutariau dirstelėti plačiau į šio asmens istoriją, juolab kad ji susijusi ir su literatūra.

 

Johnas Wilmotas (angl. John Wilmont), antrasis Ročesterio grafas, gimė 1647 metų balandžio 1 dieną Ditchley mieste, Oksfordšyre, aristokratų šeimoje. Jo tėvas Henry Wilmotas buvo ištikimas rojalistas, vėliau gavęs grafo titulą už savo paslaugas karaliui Karoliui II, o motina Anne St. John priklausė senajai Anglijos didikų giminei. Jo vaikystė buvo paženklinta Anglijos pilietinio karo suirutės, o tėvo tremtis privertė šeimą gyventi nuolatinėje įtampoje. Ankstyvaisiais metais Johnas buvo išsiųstas į Burfordo gramatikos mokyklą, o vėliau, būdamas vos dvylikos, įstojo į Oksfordo universiteto Wadham kolegiją. Nors buvo itin gabus klasikinėms kalboms ir literatūrai, jaunystės metai universitete suformavo jo maištingą charakterį – jis greitai nusivylė akademine tvarka ir pasinėrė į hedonistinį gyvenimą, kuris tapo jo vizitine kortele visam likusiam laikui.

 

Ročesteris greitai tapo ryškiausia figūra karaliaus Karolio II dvare po Restauracijos, kur pasižymėjo kaip „šaunusis valkata“ ir satyrikas. Jo gyvenimo būdas buvo prieštaringas: jis buvo apdovanotas nepaprastu intelektu, tačiau jį naudojo destruktyviems tikslams, nuolat balansuodamas tarp aukščiausios visuomenės malonumų ir žemiausių Londono užeigų pagundų. Jis garsėjo savo persirenginėjimais, kai, apsimetęs paprastu žmogumi, tyrinėdavo slapčiausias miesto vietas, stebėdamas visuomenės ydas iš arti. Jo santykiai su karaliumi buvo permainingi: Ročesteris dažnai buvo tremiamas iš dvaro dėl savo įžūlių satyrų, kuriose nevengė pašiepti net paties valdovo, tačiau dėl savo žavesio ir humoro visada buvo sugrąžinamas.

 

Jo požiūris į seksą ir seksualumą XVII amžiaus Anglijoje buvo neįtikėtinai radikalus ir provokuojantis. Ročesteris atmetė krikščionišką moralę ir santuokinės ištikimybės idealus, propaguodamas visišką juslinį išsilaisvinimą. Jo kūryboje seksualumas buvo neatsiejamas nuo galios dinamikos ir kūniško malonumo, o moteris jis dažnai vaizdavo kaip lygiavertes partneres lytiniame gyvenime, paneigdamas to meto patriarchalinį pasyvumo naratyvą. Nors šiandien sunku tiksliai apibrėžti jo orientaciją šiuolaikiniais terminais, Ročesteris savo poezijoje ir laiškuose atvirai tyrinėjo biseksualumo temas, nebijodamas vaizduoti homoseksualaus akto kaip natūralaus ir netgi trokštamo patyrimo. Toks atvirumas buvo visiškai nesuderinamas su vyravusia puritonų įtaka ir feodaline morale, todėl jo tekstai ilgą laiką buvo laikomi „nešvankybėmis“.

 

Literatūrinis Ročesterio palikimas yra vienas įspūdingiausių ir kartu „purviniausių“ anglų literatūros istorijoje. Jo satyros, pavyzdžiui, „Satire Against Reason and Mankind“, yra intelektualios ir kandžios, kritikuojančios žmogaus prigimtį bei aklą tikėjimą racionalumu. Jis meistriškai valdė įvairias poetines formas, derindamas aukštąjį stilių su gatvės žargonu. Ročesteris tikėjo, kad „tikroji išmintis yra pripažinti mūsų beprasmybę“, todėl jo eilėraščiai dažnai baigiasi nihilizmo gaida. Jo pasisakymai, tokie kaip „visų žmonių protas tėra tik priemonė pateisinti jų ydas“, atspindi jo gilų skepticizmą ir cinišką požiūrį į žmonijos moralinį progresą.

 

Skandalai sekė Ročesterį kiekviename žingsnyje. Vienas garsiausių incidentų įvyko, kai jis per „viešą pasirodymą“ dvare išdrįso įžeisti patį Karolį II, sukūręs kandų epigramą, prasidedančią žodžiais: „Štai čia guli mūsų suverenas valdovas, kurio žodis niekada nieko neįtikina“. Tačiau jis ne tik rašė, bet ir veikė: įsiveldavo į muštynes, organizuodavo orgijas ir, kaip manoma, netgi buvo prisidėjęs prie užpuolimo prieš poetą Johną Drydeną dėl pastarojo politinių pažiūrų. Jo elgesys buvo nuolatinis iššūkis to meto hierarchijai, o visuomenė į jį reagavo mišriai – nuo pasibjaurėjimo iki slapto susižavėjimo jo drąsa.

 

Gyvenimo pabaigoje Ročesteris patyrė dramatišką virsmą, kurį daugelis amžininkų interpretavo kaip atgailą. Nuolatinis piktnaudžiavimas alkoholiu ir sifilis visiškai sugriovė jo sveikatą, tad būdamas vos 33 metų jis mirė 1680 metais. Paskutinėmis savo gyvenimo savaitėmis jis bendravo su vyskupu Gilbertu Burnetu, kuris vėliau aprašė šį pokalbį garsiajame veikale „Kai kurios Johno, Ročesterio grafo, mirties aplinkybės“. Nors kritikai ginčijasi, ar ši atgaila buvo nuoširdi, ar tai tik Bažnyčios bandymas pasisavinti skandalisto mirtį, šis faktas tapo dar vienu jo legendos aspektu, pabrėžiančiu kontrastą tarp jo gyvenimo nuodėmių ir siekio rasti ramybę.

 

Ročesteris prisimenamas ne tik dėl savo bohemiško gyvenimo, bet ir kaip žmogus, peržengęs visas įmanomas savo laikmečio ribas. Jis buvo tarsi gyvas paradoksas: aristokratas, kuris niekino titulų svarbą; intelektualas, kuris dievino instinktyvų chaosą; ir poetas, kuris savo žodžiais siekė sugriauti melą, ant kurio laikėsi XVII amžiaus visuomenė. Jo kūryba buvo tarsi veidrodis, atspindintis giliausias žmogaus tamsybes, kurias kiti dvariškiai stengdavosi nuslėpti po puošniomis perukų ir dvaro etiketų kaukėmis. Šiandien jis laikomas vienu pirmųjų tikrųjų „maištininkų be priežasties“, kurio asmenybė ir kūryba vis dar jaudina ir stebina.

 

Be savo kūrybos ir skandalų, Ročesteris įdomus ir dėl to, kaip jis sugebėjo išlikti karaliaus favoritu net tada, kai jo veiksmai buvo visiškai nepriimtini. Tai liudija apie Karolį II, kuris pats buvo gyvenimo malonumų mėgėjas ir vertino Ročesterio aštrų protą labiau nei mandagų pataikavimą. Ročesteris buvo tarsi dvaro „linksmuolis“, kuriam buvo leista sakyti tiesą į akis, kol ji išlikdavo bent šiek tiek juokinga. Jo gyvenimas rodo, kad XVII amžiaus dvare vyravo kur kas sudėtingesnė kultūrinė dinamika, nei galėtume pamanyti iš pirmo žvilgsnio, kur literatūrinis talentas kartais galėjo apsaugoti nuo pačių baisiausių pasekmių.

 

Galiausiai, Ročesteris lieka svarbus kaip asmuo, parodęs, kad ribos tarp „teisingo“ ir „neteisingo“ gyvenimo gali būti labai skystos. Jo paties žodžiais tariant, „gyvenimas yra tik trumpa kelionė tarp dviejų amžinų niekų“, todėl kiekvienas jo veiksmas atrodė kaip desperatiškas bandymas pripildyti tą tuštumą kuo intensyvesniais potyriais. Nors jo paties gyvenimas buvo trumpas ir destruktyvus, jo įtaka literatūrai ir kultūrai išlieka stipri – jis išmokė ateities kartas, kad poezija gali būti ne tik grožio paieškos, bet ir negailestinga tiesos, ypač nepatogios ar gėdingos, išraiška. Jis mirė kaip legenda, palikęs po savęs tiek klausimų, kiek ir genialiai parašytų eilučių.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Žygimantas II Augustas: paskutinis Jogailaitis, sirgęs sifiliu, negalėjęs turėti vaikų, sujungęs Lietuvą su Lenkija

 Žygimanto Augusto portretas, XVI a. vidurys, dailininkas L. Cranachas

Sveiki, skaitytojai,

 

Paprastai apie Jogailaičių dinastijos paskutinįjį valdovą Žygimantą Augustą plačiojoje visuomenėje žinome iš jo itin suromantizuotos meilės istorijos su Barbora Radvilaitė. Tačiau koks iš tikrųjų buvo Žygimantas Augustas? Apie jo tamsiąsias kaip valdovo puses šiandien ir pakalbėkime.

 

Žygimantas Augustas: oficialioji valdovo istorija

 

Žygimantas II Augustas, dar vadinamas Žygimantu Augustu, gimė 1520 m. rugpjūčio 1 d. Jo tėvas buvo Žygimantas Senasis, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, o motina – garsi ir ambicinga Italijos kunigaikštytė Bona Sforca. Kilęs iš Jogailaičių dinastijos, jis buvo paskutinis Gediminaičių šeimos vyriškos linijos palikuonis, valdęs Lenkijos ir Lietuvos valstybes.

 

Jis pradėjo valdyti Lietuvą dar būdamas jaunas. Oficialiai Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą perėmė 1544 m. liepos 18 d., nors dar 1529 m. buvo paskelbtas šios pozicijos paveldėtoju. Jo tėvui mirus, 1548 m. jis be papildomų rinkimų procedūrų tapo ir Lenkijos karaliumi. Taip jis suvienijo dvi valstybes po savo valdžia.

 

Žygimanto Augusto valdymas pasižymėjo svarbiais įvykiais, ypač jo pastangomis išlaikyti taiką ir centralizuoti valstybę. Svarbiausias jo valdymo pasiekimas – 1569 m. Liublino unija, kurios metu Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susijungė į Abiejų Tautų Respubliką. Žygimantas Augustas mirė 1572 m. liepos 7 d., būdamas 51 metų amžiaus, nepalikęs sosto paveldėtojų. Jo mirtis užbaigė Jogailaičių dinastijos viešpatavimą ir inicijavo renkamųjų valdovų laikotarpį.

 

Ar geras buvo valdovas Žygimantas II Augustas?

 

Žygimantas II Augustas charakteris, sprendimai ir požiūris į valdymą formavosi gilių permainų fone. Jis nebuvo tipinis karalius-karys, kaip daugelis jo protėvių, o labiau menų globėjas, diplomatas ir politikas, kurio sprendimus lėmė ne tik pragmatizmas, bet ir asmeniniai jausmai bei vidinės dilemos. Jo valdymo metu valstybė išgyveno svarbiausius pokyčius, o pats valdovas stengėsi laviruoti tarp skirtingų interesų, priimdamas sprendimus, kurie iki šiol vertinami itin prieštaringai.

 

Kaip žmogus, Žygimantas Augustas pasižymėjo išskirtiniu išsilavinimu ir humanizmo idealais. Motinos Bonos Sforcos dėka jis nuo pat jaunystės buvo apsuptas italų intelektualų, mokėjo kelias kalbas, domėjosi mokslu, menu, muzika ir literatūra. Jis buvo didelis meno mecenatas ir aistringas kolekcionierius, rinkęs gobelenus, brangenybes ir retas knygas. Būdamas jautrus ir sentimentali asmenybė, jis turėjo polinkį į prabangą ir prabangų gyvenimo būdą, kuris neretai viršydavo valstybės biudžeto galimybes. Tačiau labiausiai jo asmenybę atskleidė santykiai su antrąja žmona Barbora Radvilaite. Nepaisant tėvo, motinos ir visos diduomenės pasipriešinimo, jis atvirai kovojo už savo meilę, o Barboros mirtis jį giliai sukrėtė ir pavertė atsiskyrėliu. Tai rodo, kad asmeniniai jausmai jam buvo svarbesni už politinį patogumą.

 

Kaip valdovas, Žygimantas Augustas buvo labiau diplomatas nei karinis vadas. Nors jo valdymo metu vyko svarbus Livonijos karas su Maskva, jis asmeniškai retai dalyvaudavo mūšiuose. Jo valdymo stilius buvo paremtas taika ir derybomis, o ne agresija. Jam pavyko išlaikyti taikius santykius su Austrijos Habsburgų ir Osmanų imperijomis, tačiau su Ivanu IV Rūsčiuoju karo išvengti nepavyko. Šiame kare atsiskleidė jo, kaip vado, silpnumas. Nepaisant to, jo sprendimas įtraukti Livonijos ordiną į Lenkijos ir Lietuvos interesų sferą buvo strategiškai svarbus žingsnis, nors jis ir sukėlė ilgametį konfliktą.

 

Svarbiausiais jo valdymo sprendimais, kaip jau minėjau, tapo Liublino unija ir Valakų reforma. Iš pradžių priešindamasis glaudesnei unijai su Lenkija, karo su Maskva metu jis galiausiai nusileido lenkų spaudimui ir bajorijos reikalavimams. Atskyręs nuo Lietuvos dideles žemes, jis privertė Lietuvos didikus sutikti su unijos sąlygomis. Šis sprendimas, nors ir sustiprino valstybę ir iš dalies išsprendė sosto paveldėjimo problemą, istoriškai vertinamas kaip itin žalingas Lietuvai, nes lėmė didelių teritorijų praradimą ir politinės įtakos mažėjimą. Kitas svarbus sprendimas – Valakų reforma – modernizavo žemės ūkį, tačiau kartu įtvirtino baudžiavą ir praplėtė bajorijos teises, dar labiau susilpnindamas miestiečių ir valstiečių padėtį.

 

Šiuolaikiniuose rašytiniuose šaltiniuose Žygimantas Augustas vaizduojamas kaip prieštaringas valdovas. Tarpukario Lietuvos istorikas Adolfas Šapoka jį vertino palankiau, teigdamas, kad jo darbai, tokie kaip Valakų reforma ir švietimo reformos, turėjo didelę reikšmę. Tačiau šiuolaikiniai istorikai, pavyzdžiui, Zigmantas Kiaupa, yra kritiškesni. Jų nuomone, Žygimantas Augustas nesugebėjo apginti Lietuvos interesų unijos metu, o jo priimti sprendimai lėmė kultūrinę polonizaciją ir Lietuvos valstybės silpnėjimą. Tiesa, jo asmeninį indėlį į Lietuvos kultūrą, statant rūmus ir puoselėjant menus Vilniuje, pripažįsta visi istorikai.

 

Laisvalaikį ir kasdienį gyvenimą karalius leido mėgaudamasis prabanga ir kultūra. Jis Vilniuje pastatė renesansinio stiliaus rūmus, kuriuose surinko didelę biblioteką ir meno dirbinių kolekciją, o jo rūmuose gyveno ir dirbo daugybė italų menininkų, statybininkų bei mokslininkų. Jis taip pat mėgo medžiokles ir puotas, tačiau po Barboros Radvilaitės mirties jo gyvenimas tapo daug uždaresnis. Šis emocinis sukrėtimas, kurį aprašo to meto metraštininkai, tapo ryškiu bruožu, skiriančiu jį nuo kitų Jogailaičių. Jo melancholija ir vienišumas lėmė tai, kad jis tapo paskutiniuoju savo dinastijos valdovu, nepalikusiu įpėdinio.

 

Žygimanto Augusto ankstyva ir sunki mirtis, ligos

 

Žygimantas Augustas mirė ganėtinai jaunas, būdamas vos 51-erių metų, dėl nuolatinių ligų, kurios vargino jį didžiąją gyvenimo dalį. Skirtingai nuo savo tėvo, jis buvo trapus ir liguistas, o jo sveikata ypač pablogėjo po 50-ies metų. Istorikai ir šaltiniai nurodo kelias pagrindines ligas, kurios lėmė jo ankstyvą mirtį.

 

Žygimantą Augustą visą gyvenimą kankino įvairios ligos, kurios susilpnino jo organizmą. Svarbiausios iš jų – podagra, kuri sukeldavo stiprius sąnarių skausmus, ir inkstų akmenys, nuo kurių jis nuolat kentėjo nuo 1568 m. Daugelis šaltinių nurodo, kad pagrindinė Žygimanto Augusto mirties priežastis buvo tuberkuliozė (džiova). Ši liga sukėlė bendrą organizmo išsekimą, karščiavimą, krūtinės ir nugaros skausmus bei kraujavimą. Be to, dėl aktyvaus asmeninio gyvenimo, istorikai mano, kad valdovas galėjo sirgti lytiniu keliu plintančiomis ligomis (manoma, kad sifiliu), kurios galėjo paaiškinti jo vaisingumo problemas ir bendrą silpnumą.

 

Paskutiniaisiais gyvenimo metais, ypač nuo 1568 m., Žygimantas Augustas sirgo beveik nuolat, nustojo vaikščioti be lazdos, prarado dantis ir jėgas. Paskutiniuosius mėnesius jis praleido savo mėgstamoje rezidencijoje Knišine, Palenkėje, kur ir mirė 1572 m. liepos 7 d. Net ir paskutinėmis dienomis jis bandė palaikyti ryšį su diplomatais ir kilmingaisiais, teigdamas, kad sveiksta, tačiau liudininkų pranešimai rodo, kad jis buvo labai išsekęs ir kentė didelius skausmus. Jo mirtis užbaigė ne tik asmeninę dramą, bet ir visos Jogailaičių dinastijos viešpatavimą.

Jano Matejkos paveikslas „Liublino unija“ buvo nutapytas 1869 metais. Jis sukurtas specialiai unijos 300-ųjų metinių proga. Jo centre – Žygimantas Augustas.

Žygimanto Augusto santuokos, vaisingumas ir santykiai su tėvais bei seserimis

 

Žygimanto Augusto gyvenimas buvo pažymėtas trejomis santuokomis, kurios, nepaisant jo didelio noro, taip ir nedovanojo jam sosto įpėdinio. Tai lėmė Jogailaičių dinastijos pabaigą ir jo asmeninę tragediją. Visos trys santuokos buvo politiškai motyvuotos, tačiau antroji, su Barbora Radvilaite, tapo didžiausia jo gyvenimo drama.

 

Pirmą kartą Žygimantas Augustas vedė 1543 m. Austrijos princesę Elžbietą Habsburgaitę, imperatoriaus Ferdinando I dukterį. Tai buvo tradicinė politinė santuoka, skirta sutvirtinti Jogailaičių ir Habsburgų giminės ryšius. Deja, santuoka truko trumpai – Elžbieta mirė 1545 m. birželį. Ši sąjunga nebuvo laiminga, ir jaunas kunigaikštis nebuvo emociškai prisirišęs prie Elžbietos.

 

Antroji Žygimanto Augusto santuoka su lietuvių didike Barbora Radvilaite buvo visiškai kitokia. Tai buvo aistringa ir slapta meilės istorija, kuri sukrėtė visą Abiejų Tautų Respubliką. Žygimantas Augustas karštai įsimylėjo jauną našlę, o jų slapta santuoka įvyko 1547 m. Tai sukėlė milžinišką skandalą, nes jo tėvas Žygimantas Senasis, motina Bona Sforca ir Lenkijos bei Lietuvos didikai griežtai prieštaravo šiai nelygiai santuokai. Jie baiminosi Radvilų giminės įtakos ir laikė Barborą netinkama karaliaus žmona. Tačiau karalius atsisakė nusileisti ir kelerius metus kovojo, kad jo mylima moteris būtų pripažinta karaliene. Santykiai su motina, kurios intrigos buvo nukreiptos prieš Barborą, visiškai atšalo. Nors Barbora buvo karūnuota Lenkijos karaliene 1550 m., ji mirė po metų nuo ligos, manoma, vėžio. Jos mirtis giliai sukrėtė Žygimantą Augustą, ir jis iki pat gyvenimo pabaigos liko ištikimas jos atminimui, netgi atskirdamas savo gyvenamuosius kambarius.

 

Trečioji santuoka buvo sudaryta 1553 m., praėjus keleriems metams po Barboros mirties. Norėdamas užtikrinti įpėdinį ir sutvirtinti diplomatinius ryšius, jis vedė pirmosios žmonos seserį Kotryną Habsburgaitę. Tačiau ši santuoka taip pat nebuvo laiminga. Pora gyveno atskirai nuo 1562 m., nepalikusi vaikų. Žygimanto Augustas ir po šios santuokos bandė susilaukti įpėdinio, turėdamas meilužių, tačiau jam taip ir nepavyko.

 

Žygimantas Augustas neturėjo biologinių vaikų nė vienoje santuokoje, ir tai tapo didžiausia jo gyvenimo tragedija. Jo seserys, ypač Ona Jogailaitė, liko vienintelės artimos giminės. Būdamas paskutinis Jogailaičių dinastijos vyras, jis stebėjo, kaip jo giminė nyksta, o valstybės ateitis tampa neaiški. Vaisingumo problemos, manoma, galėjo būti susijusios su ligomis, kuriomis jis sirgo, ir nulėmė tai, kad po jo mirties nebeliko sosto paveldėtojo, o tai paskatino laisvai renkamųjų valdovų periodo pradžią.

 

Maištinga Siela