Rašytojų alėja. Jonas Radvanas ir jo herojinis epas "Radviliada": istoriniai faktai, Radvano biografija, kūrinio struktūra, temos, raiška

 

Sveiki!

 

Nepamenu, kad mokykliniame suole būčiau kažką girdėjęs ir skaitęs apie LDK Renesanso laikotarpio lietuvį Joną Radvaną ir jo kūrinį „Radviliada“, bet jau kuris laikas mokiniai, kaip suprantu, skaito šio iškilaus ir kadaise primiršto poeto kūrinį. Deja, apie jį ne tiek ir daug informacijos, visi internete esantys atvaizdai tėra pramanai arba XX-XXI amžiaus imitacijos. Niekas nežino, kaip iš tikrųjų atrodė Jonas Radvanas, o šiame paveikslėlyje, kuris neretai priskiriamas Jonui Radvanui, iš tikrųjų yra sukurtas pagal Mikalojaus Radvilos Rudojo (1512-1584) atvaizdą.

 

JONO RADVANO BIOGRAFIJA IR GYVENIMAS

 

Jonas Radvanas yra viena paslaptingiausių ir kartu ryškiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso kultūros figūrų, kurio tikslios biografijos detalės iki šiol kelia daug klausimų. Istoriniuose šaltiniuose apie jo vaikystę bei gimimo datą žinių neišliko, todėl manoma, kad poetas gimė XVI amžiaus viduryje, greičiausiai Vilniuje arba jo apylinkėse. Spėjama, kad jis nebuvo bajoriškos kilmės, nes to meto dokumentuose neaptinkama jokių žinių apie jo giminės herbus ar turimus dvarus. Istorikai ir literatūrologai prielaidą apie etninę jo kilmę daro iš to, jog pirmuosius savo kūrinius jis pasirašinėdavo kaip Jonas Radvanovijus Vilnietis, o pačiuose tekstuose paliko kalbinių ženklų bei lituanizmų, rodančių, kad autorius gerai mokėjo lietuvių kalbą ir tapatinosi su LDK sostine.

 

Norėdamas pasiekti aukštą to meto intelektualinį lygį, Jonas Radvanas turėjo įgyti puikų išsilavinimą, tačiau tikslios jo studijų vietos taip pat lieka tik spėlionės. Dalis tyrinėtojų teigia, kad pradinį išsilavinimą ir humanitarinius pagrindus jis gavo Vilniaus protestantų mokykloje, o vėliau galėjo studijuoti užsienyje – spėjama, kad mokėsi garsiajame Padujos universitete Italijoje arba vokiečių kraštų akademijose. Jo kūriniai atskleidžia visapusišką poeto išsilavinimą: jis puikiai išmanė antikos literatūrą, poezijos teoriją, retorika pagrįstą stilistiką, geografiją, krikščioniškąją teologiją bei LDK istoriją. Be to, kaip išsilavinęs to meto humanistinio rašto žmogus, jis neabejotinai mokėjo lotynų, lenkų ir kitas to meto kalbas.

 

Jono Radvano gyvenimas ir profesinė veikla buvo glaudžiai susiję su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų elitu bei protestantų judėjimu. Mokslininkų teigimu, poetas dirbo raštininku bei sekretoriumi įtakingų LDK politikų ir karvedžių dvaruose. Jis tarnavo Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam maršalkai Janui Hlebavičiui, LDK kancleriui Ostapui Valavičiui bei Chodkevičių giminei, o vėliau užmezgė itin glaudžius ryšius su įtakingiausia to meto LDK gimine – Radvilomis. Būdamas evangelikas reformatas, poetas aktyviai dalyvavo Vilniaus protestantų kultūriniame ir intelektualiniame gyvenime, todėl jo pavardė netgi minima poleminiuose jėzuitų raštuose bei satyrose, kuriose pašiepiamai aprašytos jo gintos teologinės tezės.

 

Garsiausias Jono Radvano kūrinys – herojinis epas „Radviliada“ (lot. Radvilias), išspausdintas 1592 metais Vilniuje, Jono Karcano spaustuvėje. Kūrinys buvo užsakytas ir parašytas norint įamžinti po mirties pagerbto LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo atminimą, jo karinius žygdarbius bei pergalę 1564 metų Ulos mūšyje prieš Maskvos kariuomenę. Šiuo epu Radvanas siekė ne tik išaukštinti Radvilų giminę, bet ir sukurti valstybinį Lietuvos epą, kuris pademonstruotų LDK galybę, savarankiškumą bei politinį nepriklausomumą po 1569 metų Liublino unijos. Didinga poezija tapo atsaku to meto iššūkiams, teigiančiu Lietuvos valstybės istorinį orumą bei jos didingą praeitį.

 

Be garsiosios „Radviliados“, Jonui Radvanui priskiriami ir keli kiti lotyniškai parašyti kūriniai, rodantys jo meistriškumą. Jis rašė proginius poezijos kūrinius – panegirikas, skirtas LDK politikams bei užtarėjams, proginius eilėraščius, lotyniškas epigramas bei epicedijus (gedulingus eilėraščius). Taip pat jam priskiriamas poleminis teologinis veikalas „Teologinės tezės“, kuriame poetas pasireiškė kaip protestantiškosios minties gynėjas. Visi jo kūriniai buvo pasirašyti arba išleisti tarp 1584 ir 1592 metų, o vėlesnių žinių apie jo gyvenimą ar tikslią mirties datą dokumentuose neišliko.

 

Visi Jono Radvano kūriniai buvo parašyti lotynų kalba, nes XVI amžiuje ji buvo tarptautinė mokslo, diplomatijos, teisės ir aukštosios kultūros kalba visoje Europoje. Rašymas lotyniškai leido poetai naudoti sudėtingas antikines poezijos formas, pavyzdžiui, Vergilijaus epo pavyzdžiu suformuotą hegzametrą, ir pristatyti Lietuvos istoriją bei jos herojus visai Europos humanistų bendruomenei. Tuo metu lietuvių kalba dar nebuvo pritaikyta pasaulietinei grožinei literatūrai bei epams kurti, todėl pasirinkta lotynų kalba padėjo suteikti Lietuvos valstybei bei jos herojams aukščiausią kultūrinį statusą.

 

HEROJINIO EPO „RADVILIADA“ STRUKTŪRA, TEMOS, RAIŠKĄ IR ISTORINIAI-KULTŪRINIAI KONTEKSTAI

 

Jono Radvano herojinis epas „Radviliada“, išspausdintas 1592 metais Vilniuje, yra laikomas ryškiausiu ir svarbiausiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Renesanso literatūros kūriniu, štai kodėl skaitomas mokykloje. Tai 3302 eilučių apimties poema, sukurta lotynų kalba ir parašyta daininguoju antikos hegzametru, sekant žymiausio romėnų poeto Vergilijaus epo „Eneida“ tradicija. Radvano poezijos raiškai būdingas didingas, iškilmingas stilius, prisotintas antikinės mitologijos įvaizdžių, vaizdingų palyginimų, patetiškų kreipinių bei detalių mūšių ir gamtos aprašymų. Kūrinio kalbinė ir meninė įtaiga leido autoriui ne tik atvaizduoti istorinius įvykius, bet ir suteikti Lietuvos valstybei bei jos herojams aukščiausią kultūrinį statusą Europoje.

 

Epo struktūrą sudaro keturios dalys (giesmės), kurios nuosekliai atskleidžia pagrindinio veikėjo – LDK didžiojo etmono ir Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Rudojo – gyvenimo kelią nuo gimimo iki mirties. Pirmojoje giesmėje poetas pristatytas kilmingą herojaus kilmę, jo auklėjimą, kario bei valstybės vyro brendimą ir tėvynės gamtos grožį. Antroji ir trečioji dalys skirtos Livonijos karui, įtampai su Maskvos valstybe ir kulminaciniam epo įvykiui – 1564 metų Ulos mūšiui, kuriame saujelė lietuvių karių, vadovaujamų Radvilos Rudojo, sutriuškina gerokai didesnę caro Ivano Rūsčiojo kariuomenę. Ketvirtojoje giesmėje aprašoma karo pabaiga, herojaus ligos, jo priešmirtiniai apmąstymai ir iškilminga mirtis.

 

Siužetą maitina ne tik tikri istoriniai faktai ir kariniai žygiai, bet ir simbolinės bei alegorinės scenos. Ypač įsimintinas trečiojoje giesmėje pavaizduotas Mikalojaus Radvilos Rudojo skydas, kurį reformatas autorius įkvepiančiai nusižiūrėjo iš „Eneidos“. Skydo reljefuose išraižyta visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija: nuo legendinio Geležinio vilko bei Vilniaus įkūrimo, Vytauto Didžiojo pergalių iki LDK valdovų bei pačių Radvilų žygių. Taip pat svarbią vietą siužete užima sapnai bei pranašystės, kuriose iškeliamas Lietuvos valstybės galingumas ir jos valdovų atsakomybė tautai.

 

Pagrindinės „Radviliados“ temos – tėvynės gynyba, valdovo ir karvedžio pareiga, valstybinis savarankiškumas bei kario narsa. Poemą persmelkia gilios patriotizmo ir pilietinio orumo problemos: kaip išsaugoti valstybės laisvę bei teritorinį vientisumą išorės grėsmių akivaizdoje, kas daro vadovą tikru tautos herojumi ir koks yra atskiro žmogaus indėlis į tėvynės likimą. Radvanas taip pat kelia moralines bei religines problemas, vaizduodamas gilaus tikėjimo ir išminties santykį su karine jėga, o herojaus priešmirtinėje maldoje atskleidžiamas nerimas dėl šalies ateities.

 

Centrinis kūrinio veikėjas yra Mikalojus Radvila Rudasis, pavaizduotas kaip idealus Renesanso epochos herojus – ne tik narsus bei nepalaužiamas karvedys, bet ir išmintingas, dievobaimingas, teisingas bei tėvynei atsidavęs valstybės veikėjas. Priešingybė jam – Maskvos valdovas Ivanas Rūstusis, poemoje atskleidžiamas kaip tironiškas, žiaurus, klastingas ir nevaldomų aistrų užvaldytas valdovas. Šalia pagrindinio herojaus epas įamžina ir kitus LDK karininkus bei bajorus, o pati Lietuvos gamta ir valstybė tampa beveik savarankišku veikėju, telkiančiu herojus kovai.

 

Istorinis „Radviliados“ kontekstas teko itin sudėtingam LDK laikotarpiui – XVI a. pabaigos įvykiams, kai po 1569 metų Liublino unijos ir varginančių karų su Maskva grėsė Lietuvos valstybingumo ir savarankiškumo sumenkimas. Autorius sąmoningai pavaizdavo Lietuvą kaip savarankišką, galingą ir niekam nepavaldžią valstybę, beveik neužsimindamas apie uniją ar lenkus ir iškeldamas Vytauto Didžiojo laikų galybės viziją. Tokiu būdu Jonas Radvanas sukūrė ne tik grožinį kūrinį, bet ir valstybinį Lietuvos epą, skirtą įkvėpti to meto bajoriją saugoti tėvynės savarankiškumą bei jos didingą praeitį.

 

Maištinga Siela

Paroda. Žygimanto Augusto meilės simbolis. Elžbietos ir Barboros portretų diptikas (Valdovų rūmų muziejus)

 

Sveiki!
 
Valdovų rūmų muziejuje pristatoma tarptautinė paroda lankytojams atveria XVI amžiaus Renesanso intrigas, materializuotas į unikalią nešiojamą relikviją – delne telpantį knygos formato diptiką, kuriame aliejine tapyba ant vario plokštelių įamžintos dvi anksti mirusios Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmonos. Šis raudonu aksomu ir auksiniais kutais apvilktas meno kūrinys veikia kaip savotiškas asmeninis valdovo memorialas, kurio kairiajame sparne stūkso Habsburgų dinastijos atstovė Elžbieta Habsburgaitė, o dešiniajame – legendinė Lietuvos didikė Barbora Radvilaitė. Istorinė ironija ir subtilus sentimentištumas čia susipina su politine pragmatika, paverčiant šį artefaktą ne šiaip valstybiniu portretu, o intymia monarcho refleksija apie prarastus jausmus.
 
Iš Krokuvos Čartoriskių kolekcijos atkeliavęs eksponatas pasižymi išskirtine paveldo anatomija: diptiko išorėje puikuojasi paties Žygimanto Augusto profilio medalionas bei inicialai, todėl tyrinėtojai daro prielaidą, kad šį suvenyrą valdovas nuolat nešiojosi su savimi tarsi emocinį šarvą. Toks biografinis faktas nepraslydo pro akis net garsiajam XIX a. dailininkui Janui Mateikai, įamžinusiam šį objektą mirštančio karaliaus galvūgalyje. Šiandien Valdovų rūmuose veikianti paroda leidžia šiuolaikiniam stebėtojui moksliškai ir kartu estetiškai pažvelgti į tai, kaip karališkoji meilė, mirtis ir renesansinė dailė suformavo vieną galingiausių valstybės istorinių mitų.

Barbora Radvilaitė

Elžbieta Habsburgaitė

Maištinga Siela

LDK istorija: Vytautas Didysis (1350–1430) ir dukra Sofija Vytautaitė (1371–1453), plakatas-afiša

 

Vytautas Didysis (1350 – 1430)
Sofija Vytautaitė (1371 – 1453)
 
DINASTINIS RYŠYS
 
Sofija Vytautaitė – Maskvos Didžioji kunigaikštienė, Vytauto Didžiojo vienturtė duktė. Gimė ir augo Trakuose. Norėdamas sustiprinti savo pozicijas Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vytautas Didysis sutarė su jos valdovu Dmitriju Doniečiu, kad pastarojo sūnus Vasilijus I Dmitraitis ves Sofiją. Sužieduotuvės įvyko 1385 m., o 1391 m. sausio 9 d. buvo atšvęstos vestuvės. Sofija, kartu su tėvo palaiminimu, atsivežė paveikslą, vaizduojantį Šv. Dievo Motiną, pagal kurį buvo nutapytos keletą ikonų, į istoriją patekusios „Palaimintasis dangus“.
 
1425 m. Vasilijus I mirė ir kunigaikštienė Sofija Vytautaitė liko viena su nepilnamečiu sūnumi, pretendentu į Maskvos kunigaikštystės sostą. Sūnaus regentu buvo paskelbtas Vytautas Didysis bei mirusiojo kunigaikščio Vasilijaus I broliai, kunigaikščiai Andriejus ir Piotras Dmitrijevaičiai. Praėjus dvejiems metams po vyro mirties, Sofija Maskvos Kunigaikštiją pavedė valdyti Vytautui, jam turėjo prisiekti Maskvos bajorai. Po tėvo Vytauto mirties kunigaikštienė Sofija pati ėmėsi valdyti Maskvos Kunigaikštiją, kariavo su jai nepaklusniais rusų kunigaikščiais, o 1451 m. asmeniškai vadovavo Maskvos gynybai nuo totorių.
 
Parengta pagal © Vytautas Petrušonis

Kunigaikštis Vaidotas Kęstutaitis, Vytauto Didžiojo brolis ir Kauno pilies gynėjas: kas apie jį žinoma?

 

Sveiki, istorikai ir mėgėjai!

Šįkart skirsiu mažiau žinomiems Lietuvos kunigaikščiams, ir vienas iš jų, žinoma, yra Vaidotas Kęstutaitis. Jis buvo kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės sūnus, didžiojo kunigaikščio Vytauto brolis. Nors rašytiniuose šaltiniuose jo vardas pasirodo rečiau nei brolių, Vaidotas priklausė pačiam valstybės valdymo elitui ir buvo tiesioginis Gediminaičių dinastijos narys, kuriam buvo patikėtos strategiškai svarbiausios valstybės gynybos pozicijos.

Ryškiausias Vaidoto gyvenimo puslapis neatsiejamas nuo Kauno pilies. 1362 metais, kai kryžiuočiai surengė didžiulį žygį prieš Lietuvą, būtent Vaidotas vadovavo Kauno pilies gynybai. Tai buvo pirmoji mūrinė pilis Lietuvoje, stovėjusi Nemuno ir Neries santakoje. Vaidoto vadovaujami kariai tris savaites vykdė neįtikėtiną pasipriešinimą prieš galingą vokiečių kryžiuočių ordiną, naudodami tuo metu pažangiausias gynybos priemones. Šis mūšis tapo pasiaukojimo simboliu, o Vaidotas – vienu iš nedaugelio tos epochos vadų, asmeniškai stovėjusių priešakinėse linijose.

Po tragiško Kauno pilies šturmo, kurio metu pilis buvo sugriauta, o didžioji dalis gynėjų žuvo, Vaidotas pateko į kryžiuočių nelaisvę. Visgi jo politinis vaidmuo tuo nesibaigė. Po kurio laiko jis grįžo į Lietuvą ir vėliau valdė Naugarduką – svarbų LDK gynybinį ir politinį centrą rytuose. Jo politika buvo orientuota į tėvo Kęstučio ir brolio Vytauto palaikymą vidaus kovose bei valstybės vientisumo išsaugojimą, tačiau jis niekada nesiekė aukščiausio sosto, likdamas ištikimu valstybės kariu.

Apie asmeninį Vaidoto gyvenimą, pomėgius ar šeimą žinoma nedaug, tačiau to meto metraščiai leidžia susidaryti kario ir diplomato paveikslą. Manoma, kad kaip ir visi to meto kunigaikščiai, jis buvo puikus raitelis ir medžiotojas, o jo kasdienybę formavo nuolatinė karinė parengtis. Kai kuriuose šaltiniuose minima, kad jis galėjo turėti sūnų Jurgį, tačiau plačios dinastinės šakos jis nepaliko, todėl jo vardas labiau asocijuojasi su asmenine drąsa, o ne su politiniu tęstinumu per palikuonis.

Vaidoto mirtis, kaip ir daugelis jo gyvenimo detalių, apgaubta paslapties – manoma, kad jis mirė apie 1401 metus. Šiandien apie jį svarbu žinoti tai, kad jis buvo ne tik „Vytauto brolis“, bet ir savarankiškas karinis strategas, kurio dėka Kaunas tapo nepalaužiamos dvasios simboliu. Jo asmenybė įkūnija tą Lietuvos istorijos laikotarpį, kai valstybė laikėsi ant individualių asmenybių valios, fizinės ištvermės ir besąlygiškos ištikimybės giminei bei tėvynei.

6 žinomi ir įdomūs faktai (ir hipotezės) apie Vaidotą Kęstutaitį.

Pateikiu 6 istoriškai žinomus faktus apie Vaidotą Kęstutaitį, kurie parodo jį ne tik kaip karį, bet ir kaip asmenybę su sudėtingu likimu.

Nors gimė greičiausiai Trakuose, Vaidotas yra istorikų tituluojamas pirmuoju žinomu „kauniečiu“, nes būtent jis 1362 metais vadovavo pirmosios mūrinės Kauno pilies gynybai ir jo vardas yra neatsiejamas nuo šio miesto gynybos pradžios.

Tai itin retas reiškinys LDK elitui, nes Vaidotas du kartus pabuvojo kryžiuočių nelaisvėje. Pirmą kartą jis pateko į nelaisvę po herojiškos Kauno pilies gynybos 1362 m. Antrą kartą kryžiuočiai jį sučiupo 1381 metais, kai šie puolė Algirdo ir Kęstučio valdomus Trakus, tačiau Vaidotui abukart pavyko ištrūkti.

Yra žinoma Vygando Marburgiečio „klaida“. Pagrindiniame šaltinyje apie Kauno gynybą (Vygando Marburgiečio kronikoje) Vaidotas ne kartą įvardijamas tiesiog „Kęstučio sūnumi“ arba „kunigaikščiu“, o vokiečių istorikai ilgą laiką painiojo jį su kitais broliais (pvz., Butautu), todėl jo vaidmuo Kauno gynyboje galėjo būti „atrastas“ tik vėliau, giliau analizuojant lotynišką vertimą.

Vaidotas vadovavo ne tik Kaunui, bet ir Naugardukui. Nors garsiausias kaip Kauno pilies gynėjas, vėliau jis valdė Naugarduką (dab. Baltarusijoje) – strateginį LDK centrą rytuose. Tai rodo, kad tėvas Kęstutis ir dėdė Algirdas juo pasitikėjo ir patikėjo ne mažiau svarbius regionus nei jo broliams Vytautui ar Butautui.

Kai kuriuose šaltiniuose (ypač vėlesniuose) minima, kad Vaidotas galėjo turėti sūnų Jurgį, kuris galėjo būti vienas iš pretendentų į valdžią arba tiesiog liko istorijos nuošalyje, netapęs galingu kunigaikščiu.

Egzistuoja istorikų hipotezė, svarstanti, ar Vaidoto galėjo ir nebūti. Kai kurie šiuolaikiniai istorikai (pvz., Stephenas C. Rowellas) iškėlė drąsią hipotezę, jog Vaidotas kaip savarankiška asmenybė galėjo būti tiesiog Vygando Marburgiečio kronikos vertimo klaida, o kronikoje aprašomas „Kęstučio sūnus“ buvo tas pats maištingas Butautas, tik per klaidą lotyniškame vertime nurašytas kitu vardu. Tačiau dauguma Lietuvos istorikų vis dar laiko Vaidotą tikru Kęstučio sūnumi.

Maištinga Siela

Palemono mitas: Palemono mito kilmė, reikšmė LDK bajorams, šių dienų interpretacija, Mykolo Lietuvio ir Bychovco kronikos versijos

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šį įrašą skiriu istorinėms žinioms praplėsti, sudėlioti tam tikrus žinomus, primirštus ir gal jau visai naujai suskambėjusius dalykus apie Palemono mitą. Tikiuosi, kad bus naudinga.

 

PALEMONO MITAS: KAS JAME PASAKOJAMA IR KODĖL LDK LAIKAIS JIS TURĖJO DIDELĘ REIKŠMĘ?

 

Palemono mitas paprastai laikomas vienu įdomiausių ir reikšmingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriografijos paminklų, suformavęs ankstyvąjį lietuvių savimonės ir valstybingumo pamatą. Ši legenda apie romėnišką lietuvių kilmę pradėjo formuotis XV amžiuje, tačiau galutinį pavidalą įgavo XVI amžiaus pirmoje pusėje, ypač Lietuvos metraščių Platesniajame sąvade, dar žinomame kaip Bychovco kronika. Mitas gimė kaip atsakas į kaimyninių valstybių, ypač Lenkijos, intelektualinį spaudimą, siekiant įrodyti, kad lietuviai nėra „barbarai iš miškų“, o garbingos, antikinės civilizacijos palikuonys, savo kilme nenusileidžiantys Europos monarchams.

 

Pasakojimo šerdis nukelia į I amžių po Kristaus, kai, gelbėdamiesi nuo imperatoriaus Nerono žiaurumo ar pilietinių karų, iš Romos pasitraukė penki šimtai kilmingų šeimų. Jų vedlys buvo legendinis kunigaikštis Palemonas, kuris, pasak metraščių, buvęs imperatoriaus giminaitis. Pabėgėliai laivais perplaukė Viduržemio jūrą, apiplaukė Europą per Atlanto vandenyną, įplaukė į Baltijos jūrą ir galiausiai pasiekė Nemuno žiotis. Keliaudami prieš srovę, jie pasiekė Dubysos upę, kurios vaizdingas krantų kraštovaizdis jiems priminė paliktą tėvynę Italiją, todėl būtent čia nusprendė įsikurti ir pradėti naują gyvenimą.

 

Nuoseklus mito pasakojimas tęsiasi aprašant, kaip Palemonas ir jo palikuonys – sūnūs Barkus, Kūnas ir Spera – pasidalino žemes ir įkūrė pirmąsias gyvenvietes bei pilis. Mitologizuotoje istorijoje teigiama, kad Barkus įkūrė Jurbarką, Kūnas – Kauną, o Spera tapo šiaurinių žemių valdovu. Šis pasakojimas tarnavo kaip genealoginis medis, sujungęs antikinius romėnus su didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais, tokiais kaip Gediminas ar Algirdas. Taip buvo sukurta nenutrūkstama valdžios legitimumo grandinė, leidžianti LDK elitui kildinti savo teises į žemę ir valdymą ne iš užkariavimų, o iš prigimtinės aristokratijos.

 

LDK laikotarpiu Palemono mitas tapo galingu ideologiniu įrankiu, kuris buvo grindžiamas ne tik metraščių tekstais, bet ir vizualiais simboliais bei vietovardžiais. Seredžiuje esantis piliakalnis, vadinamas Palemono kalnu, tapo simboliniu šio mito centru, o šalia jo esantis akmuo liaudies sąmonėje buvo siejamas su legendinio valdovo kapaviete ar aukuro vieta. Šie fiziniai objektai peizaže suteikė legendai apčiuopiamumo ir tikroviškumo pojūtį, paversdami mitinę istoriją gyva tautos atmintimi, kurią buvo galima pamatyti ir paliesti.

 

Vienas svarbiausių „įrodymų“, kuriuo rėmėsi ano meto šviesuoliai, buvo kalbinis lietuvių ir lotynų kalbų panašumas. Humanistai, tokie kaip Mykolas Lietuvis, pastebėjo daugybę paralelių tarp kasdienių žodžių: ugnis – ignis, vyras – vir, saulė – sol, mėnuo – mensis. Šis akivaizdus indoeuropietiškas giminingumas anuomet buvo interpretuojamas ne kaip bendros prokalbės rezultatas, bet kaip tiesioginis lotynų kalbos „sugadinimas“ bėgant šimtmečiams. Bajorijai tai buvo galutinis argumentas, kad jų protėviai kalbėjo lotyniškai, o dabartinė lietuvių kalba yra tik pasikeitusi romėnų tarmė.

 

Šio mito reikšmė skirtingiems socialiniams sluoksniams varijavo, tačiau stipriausiai paveikė bajoriją. LDK didikams Palemono kilmė suteikė „mėlyno kraujo“ statusą, leidžiantį lygiuotis į Lenkijos šlėktas, kurios puoselėjo sarmatizmo teoriją. Romėniška kilmė pateisino lietuvių bajorų laisves, jų politines ambicijas ir išskirtinumą valstybėje. Valstiečiams šis mitas pasiekdavo labiau per vietines legendas ir pasakojimus apie senovės karalius, tačiau jis taip pat stiprino bendrą bendruomeniškumo jausmą ir pagarbą senajai tvarkai, siejant valstiečių buitį su didinga, kone dieviška praeitimi.

Palemonas atplaukęs pro Nemuno žiotis dairosi po būsimą Lietuvą.

LDK bajorai lenkams įrodinėja savo vertę ir "mėlynojo kraujo" lygiateisiškumą.

Palemonas su šeimomis dramatiškai palieka Nerono padegtą Romą.

 

Mokslininkų požiūriu, tikimybė, kad Palemono istorija yra tikras istorinis įvykis, yra lygi nuliui. Nėra jokių archeologinių, genetinių ar antikinių rašytinių šaltinių, kurie patvirtintų romėnų kolonijos įsikūrimą prie Dubysos pirmajame mūsų eros amžiuje. Romos imperijos įtaka baltų žemėms apsiribojo tik prekybiniais ryšiais per Gintaro kelią, o ne masine migracija. Istorikai vieningai sutaria, kad šis pasakojimas yra vėlyvųjų viduramžių literatūrinė konstrukcija, sukurta politiniais ir kultūriniais tikslais, siekiant suformuoti tautinį mitą.

 

Nepaisant savo neistoriškumo, Palemono mitas pasakoja tikrą tiesą apie tai, kaip LDK elitas save suvokė ir kokią ateitį projektavo. Tai buvo intelektualinis bandymas įsirašyti į Vakarų civilizacijos kontekstą, atsiribojant nuo Bizantijos įtakos rytų pusėje. Mokslininkai pabrėžia, kad mitas atliko gyvybiškai svarbią funkciją: jis padėjo išsaugoti valstybinį savarankiškumą unijų su Lenkija metu, suteikdamas lietuviams savarankiško, garbingo ir nepriklausomo subjekto pojūtį, kuris vėliau tapo pamatu moderniai tautinei tapatybei formuotis.

 

Šiandien Palemono mitas vertinamas ne kaip istorinė klaida, o kaip genialus kultūrinis kūrinys. Jis rodo, kad LDK intelektualai puikiai išmanė antikinę literatūrą ir sugebėjo ją kūrybiškai pritaikyti savo krašto istorijai kurti. Nors žinome, kad Palemono laivynas niekada neprisišvartavo prie Nemuno krantų, pati idėja apie lietuvių ryšį su Europa ir lotyniškąja kultūra tapo pranašiška. Mitas tapo dvasine realybe, kuri šimtmečius jungė Lietuvą su Vakarų krikščioniškosios civilizacijos vertybėmis.

 

Galiausiai, Palemono istorija primena, kad tautos istoriją kuria ne tik faktai, bet ir pasakojimai, kuriais ji pasirenka tikėti. Nors mokslas dekonstravo legendos detales, jos simbolinė galia išlieka Seredžiaus kalvose ir literatūros puslapiuose. Tai liudijimas apie tautos ambiciją, savigarbą ir norą būti didingos pasaulio istorijos dalimi. Palemonas gali būti išmonė, tačiau jo vardu pavadinta lietuvių savimonė buvo ir išlieka tikra mūsų kultūrinio paveldo jėga.

 

MYKOLO LIETUVIO IR BYCHOVCO KRONIKOS: KAIP VEIKALUOSE PERTEIKIAMAS PALEMONO MITAS?

 

XVI a. viduryje pasirodęs Mykolo Lietuvio (tikėtina, Venclovo Mikalojaičio) traktatas „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ yra vienas ankstyviausių tekstų, kuriame romėniška teorija naudojama kaip politinis ginklas. Autorius ne tiesiog pasakojo pasakas, o siekė reformuoti LDK visuomenę. Jis teigė, kad lietuviai, būdami tiesioginiai romėnų palikuonys, turėtų grįžti prie savo „šaknų“ – lotynų kalbos ir romėniškos teisės. Mykolas Lietuvis apgailestavo, kad jo amžininkai pamiršo protėvių kalbą ir pradėjo vartoti „svetimą“ gudų (senąją baltarusių) raštų kalbą. Jo atlikta lyginamoji kalbotyra, nors šiandien moksliškai netiksli, tada atrodė neįveikiamas argumentas: jis sugretino kasdienius lietuviškus žodžius su lotyniškais, taip bandydamas įrodyti, kad lietuvis iš esmės yra tas pats romėnas, tik kiek nuklydęs nuo civilizacijos.

 

Jei Mykolas Lietuvis pateikė teorinį pagrindimą, tai Bychovco kronika (Platesnysis Lietuvos metraščių sąvadas) šią teoriją pavertė epiniu pasakojimu. Tai išsamiausias šaltinis, kuriame Palemono odisėja aprašyta su visomis detalėmis: nuo pabėgimo iš Romos iki konkrečių pilių statybos Lietuvoje. Būtent šiame metraštyje įtvirtinta schema, kaip romėnų giminės (pavyzdžiui, Centaurų ar Rožių herbų turėtojai) pasidalijo Lietuvos žemes. Kronikos autoriai meistriškai supynė realią geografiją (Nemuną, Dubysą, Jurbarką) su fiktyviais asmenimis, sukurdami įspūdį, kad visa LDK teritorinė struktūra yra tiesioginis Romos imperijos tęsinys. Tai nebebuvo tik kilmės istorija, tai buvo valstybingumo deklaracija – įrodymas, kad Lietuvos kunigaikščiai valdo savo žemes ne vėliau nei Vakarų Europos monarchai.

 

Abu šie šaltiniai rodo, kad Palemono mitas nebuvo tik liaudies pasaka – tai buvo aukšto lygio politinė ideologija. LDK elitas puikiai suprato, kad norint išlikti lygiaverčiais partneriais (ar konkurentais) santykiuose su Lenkija ar Šventąja Romos imperija, neužtenka turėti kariuomenę – reikia turėti prestižinę praeitį. Bychovco kronika ir Mykolo Lietuvio darbai šį poreikį užpildė su kaupu, suteikdami lietuvių savivokai aristokratišką, vakarietišką ir itin ambicingą atspalvį.

 

Maištinga Siela

Paveikslas. Janas Mateika "Liublino unija" / Jan Matejko "Unia Lubelska" : istorija, reikšmė, faktai

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Jano Mateikos paveiksle „Liublino unija“ (Unia Lubelska), nutapytas 1869 metais, sukurtas specialiai unijos 300-ųjų metinių proga, pavaizduotas istorinis įvykis – 1569 m. Liublino unijos pasirašymas, kuris sujungė Lenkijos karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į vieną valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Matejko, būdamas patriotiškas dailininkas, šį įvykį perteikia ne kaip paprastą dokumento pasirašymą, o kaip grandiozinę, dramatišką ir simbolinę sceną, atspindinčią didelę politinę ir socialinę įtampą. Paveikslas idealizuoja unijos reikšmę, pabrėždamas lenkų didžiosios bajorijos triumfą ir Lietuvos interesų subordinaciją.

 

Jan Matejko (Janas Mateika) (1838–1893) buvo garsus lenkų dailininkas, laikomas vienu iškiliausių istorinio žanro tapytojų Lenkijoje. Jo kūrybai būdingas istorizmo ir romantizmo stilių derinys su stipriu simbolizmo prieskoniu. Matejko specializavosi tapyti didelio formato, dramatiškus istorinius įvykius, siekdamas pabrėžti Lenkijos didybę ir skatinti tautinę savimonę. Du reikšmingiausi jo darbai, puikiai atspindintys šį stilių, yra „Žalgirio mūšis“ ir „Liublino unija“, kuriuose jis įamžino esminius Lenkijos ir Lietuvos istorijos momentus.

 

Paveikslo „Liublino unija“ centre, sėdintis iškiliame krėsle, yra Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Augustas. Jis vaizduojamas kaip didingas, bet melancholiškas ir pavargęs valdovas, jo gestai rodo abejonę, tačiau jis laiko rankoje krucifiksą, simbolizuojantį Dievo palaiminimą unijai ir jo, kaip karaliaus, ryžtą. Ant jo kelių guli atviras dokumentas – unijos aktas, o jo žvilgsnis nukreiptas į viršų, tarsi ieškant dangiškojo pritarimo. Ši kompozicija pabrėžia karaliaus lemiamą vaidmenį, tačiau kartu atskleidžia ir jo asmeninę dramą.

 

Aplink karalių susitelkusios įvairios politinės jėgos ir garsių asmenybių figūros. Iš dešinės pusės (žiūrint į paveikslą) yra Lenkijos didikai, triumfuojantys ir veržlūs, vaizduojami kaip tvirtos valstybės idėjos rėmėjai. Kairėje pusėje matome nusivylusius Lietuvos didikus, kurie jautėsi priversti pritarti unijai ir kurie matė, kaip mažėja jų valstybės savarankiškumas. Ypač išsiskiria kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis, kuris vaizduojamas su nusivylimu veide, atsitraukęs nuo minios, tarsi protestuodamas ir išreikšdamas lietuvių pusės pralaimėjimą derybose.

 

Paveiksle gausu simbolinių detalių. Pavyzdžiui, ant grindų guli netyčia numestas kalavijas, simbolizuojantis karaliaus valdžios susilpnėjimą ir diplomatijos pergalę prieš karinę jėgą. Taip pat pavaizduota moteris, simbolizuojanti Lenkiją, kuri švelniai priglaudžia prie savęs merginą, simbolizuojančią Lietuvą. Šis gestas atspindi lenkų naratyvą, kad unija buvo „broliškas susivienijimas“, o ne agresija. Paveiksle taip pat matomi dvasininkai, kurie aktyviai dalyvavo unijos procese, simbolizuojantys Katalikų Bažnyčios įtaką ir vaidmenį.

 

Matejkos darbas yra idealizuotas, bet itin emocingas istorijos pasakojimas, kuriame Žygimantas Augustas vaizduojamas kaip vienytojas, nepaisant asmeninės kančios, o Lenkijos bajorija – kaip didvyriška unijos iniciatorė. Nors paveikslas perteikia dramatišką istorijos momentą, jame atsispindi ir Matejkos požiūris į uniją kaip į didingą įvykį, atnešusį Šventąją Abiejų Tautų Respubliką. Paveikslas tapo svarbiu simboliu ir nacionaline ikona, atspindinčia Lenkijos ir Lietuvos santykių sudėtingumą.

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Žygimantas II Augustas: paskutinis Jogailaitis, sirgęs sifiliu, negalėjęs turėti vaikų, sujungęs Lietuvą su Lenkija

 Žygimanto Augusto portretas, XVI a. vidurys, dailininkas L. Cranachas

Sveiki, skaitytojai,

 

Paprastai apie Jogailaičių dinastijos paskutinįjį valdovą Žygimantą Augustą plačiojoje visuomenėje žinome iš jo itin suromantizuotos meilės istorijos su Barbora Radvilaitė. Tačiau koks iš tikrųjų buvo Žygimantas Augustas? Apie jo tamsiąsias kaip valdovo puses šiandien ir pakalbėkime.

 

Žygimantas Augustas: oficialioji valdovo istorija

 

Žygimantas II Augustas, dar vadinamas Žygimantu Augustu, gimė 1520 m. rugpjūčio 1 d. Jo tėvas buvo Žygimantas Senasis, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, o motina – garsi ir ambicinga Italijos kunigaikštytė Bona Sforca. Kilęs iš Jogailaičių dinastijos, jis buvo paskutinis Gediminaičių šeimos vyriškos linijos palikuonis, valdęs Lenkijos ir Lietuvos valstybes.

 

Jis pradėjo valdyti Lietuvą dar būdamas jaunas. Oficialiai Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą perėmė 1544 m. liepos 18 d., nors dar 1529 m. buvo paskelbtas šios pozicijos paveldėtoju. Jo tėvui mirus, 1548 m. jis be papildomų rinkimų procedūrų tapo ir Lenkijos karaliumi. Taip jis suvienijo dvi valstybes po savo valdžia.

 

Žygimanto Augusto valdymas pasižymėjo svarbiais įvykiais, ypač jo pastangomis išlaikyti taiką ir centralizuoti valstybę. Svarbiausias jo valdymo pasiekimas – 1569 m. Liublino unija, kurios metu Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė susijungė į Abiejų Tautų Respubliką. Žygimantas Augustas mirė 1572 m. liepos 7 d., būdamas 51 metų amžiaus, nepalikęs sosto paveldėtojų. Jo mirtis užbaigė Jogailaičių dinastijos viešpatavimą ir inicijavo renkamųjų valdovų laikotarpį.

 

Ar geras buvo valdovas Žygimantas II Augustas?

 

Žygimantas II Augustas charakteris, sprendimai ir požiūris į valdymą formavosi gilių permainų fone. Jis nebuvo tipinis karalius-karys, kaip daugelis jo protėvių, o labiau menų globėjas, diplomatas ir politikas, kurio sprendimus lėmė ne tik pragmatizmas, bet ir asmeniniai jausmai bei vidinės dilemos. Jo valdymo metu valstybė išgyveno svarbiausius pokyčius, o pats valdovas stengėsi laviruoti tarp skirtingų interesų, priimdamas sprendimus, kurie iki šiol vertinami itin prieštaringai.

 

Kaip žmogus, Žygimantas Augustas pasižymėjo išskirtiniu išsilavinimu ir humanizmo idealais. Motinos Bonos Sforcos dėka jis nuo pat jaunystės buvo apsuptas italų intelektualų, mokėjo kelias kalbas, domėjosi mokslu, menu, muzika ir literatūra. Jis buvo didelis meno mecenatas ir aistringas kolekcionierius, rinkęs gobelenus, brangenybes ir retas knygas. Būdamas jautrus ir sentimentali asmenybė, jis turėjo polinkį į prabangą ir prabangų gyvenimo būdą, kuris neretai viršydavo valstybės biudžeto galimybes. Tačiau labiausiai jo asmenybę atskleidė santykiai su antrąja žmona Barbora Radvilaite. Nepaisant tėvo, motinos ir visos diduomenės pasipriešinimo, jis atvirai kovojo už savo meilę, o Barboros mirtis jį giliai sukrėtė ir pavertė atsiskyrėliu. Tai rodo, kad asmeniniai jausmai jam buvo svarbesni už politinį patogumą.

 

Kaip valdovas, Žygimantas Augustas buvo labiau diplomatas nei karinis vadas. Nors jo valdymo metu vyko svarbus Livonijos karas su Maskva, jis asmeniškai retai dalyvaudavo mūšiuose. Jo valdymo stilius buvo paremtas taika ir derybomis, o ne agresija. Jam pavyko išlaikyti taikius santykius su Austrijos Habsburgų ir Osmanų imperijomis, tačiau su Ivanu IV Rūsčiuoju karo išvengti nepavyko. Šiame kare atsiskleidė jo, kaip vado, silpnumas. Nepaisant to, jo sprendimas įtraukti Livonijos ordiną į Lenkijos ir Lietuvos interesų sferą buvo strategiškai svarbus žingsnis, nors jis ir sukėlė ilgametį konfliktą.

 

Svarbiausiais jo valdymo sprendimais, kaip jau minėjau, tapo Liublino unija ir Valakų reforma. Iš pradžių priešindamasis glaudesnei unijai su Lenkija, karo su Maskva metu jis galiausiai nusileido lenkų spaudimui ir bajorijos reikalavimams. Atskyręs nuo Lietuvos dideles žemes, jis privertė Lietuvos didikus sutikti su unijos sąlygomis. Šis sprendimas, nors ir sustiprino valstybę ir iš dalies išsprendė sosto paveldėjimo problemą, istoriškai vertinamas kaip itin žalingas Lietuvai, nes lėmė didelių teritorijų praradimą ir politinės įtakos mažėjimą. Kitas svarbus sprendimas – Valakų reforma – modernizavo žemės ūkį, tačiau kartu įtvirtino baudžiavą ir praplėtė bajorijos teises, dar labiau susilpnindamas miestiečių ir valstiečių padėtį.

 

Šiuolaikiniuose rašytiniuose šaltiniuose Žygimantas Augustas vaizduojamas kaip prieštaringas valdovas. Tarpukario Lietuvos istorikas Adolfas Šapoka jį vertino palankiau, teigdamas, kad jo darbai, tokie kaip Valakų reforma ir švietimo reformos, turėjo didelę reikšmę. Tačiau šiuolaikiniai istorikai, pavyzdžiui, Zigmantas Kiaupa, yra kritiškesni. Jų nuomone, Žygimantas Augustas nesugebėjo apginti Lietuvos interesų unijos metu, o jo priimti sprendimai lėmė kultūrinę polonizaciją ir Lietuvos valstybės silpnėjimą. Tiesa, jo asmeninį indėlį į Lietuvos kultūrą, statant rūmus ir puoselėjant menus Vilniuje, pripažįsta visi istorikai.

 

Laisvalaikį ir kasdienį gyvenimą karalius leido mėgaudamasis prabanga ir kultūra. Jis Vilniuje pastatė renesansinio stiliaus rūmus, kuriuose surinko didelę biblioteką ir meno dirbinių kolekciją, o jo rūmuose gyveno ir dirbo daugybė italų menininkų, statybininkų bei mokslininkų. Jis taip pat mėgo medžiokles ir puotas, tačiau po Barboros Radvilaitės mirties jo gyvenimas tapo daug uždaresnis. Šis emocinis sukrėtimas, kurį aprašo to meto metraštininkai, tapo ryškiu bruožu, skiriančiu jį nuo kitų Jogailaičių. Jo melancholija ir vienišumas lėmė tai, kad jis tapo paskutiniuoju savo dinastijos valdovu, nepalikusiu įpėdinio.

 

Žygimanto Augusto ankstyva ir sunki mirtis, ligos

 

Žygimantas Augustas mirė ganėtinai jaunas, būdamas vos 51-erių metų, dėl nuolatinių ligų, kurios vargino jį didžiąją gyvenimo dalį. Skirtingai nuo savo tėvo, jis buvo trapus ir liguistas, o jo sveikata ypač pablogėjo po 50-ies metų. Istorikai ir šaltiniai nurodo kelias pagrindines ligas, kurios lėmė jo ankstyvą mirtį.

 

Žygimantą Augustą visą gyvenimą kankino įvairios ligos, kurios susilpnino jo organizmą. Svarbiausios iš jų – podagra, kuri sukeldavo stiprius sąnarių skausmus, ir inkstų akmenys, nuo kurių jis nuolat kentėjo nuo 1568 m. Daugelis šaltinių nurodo, kad pagrindinė Žygimanto Augusto mirties priežastis buvo tuberkuliozė (džiova). Ši liga sukėlė bendrą organizmo išsekimą, karščiavimą, krūtinės ir nugaros skausmus bei kraujavimą. Be to, dėl aktyvaus asmeninio gyvenimo, istorikai mano, kad valdovas galėjo sirgti lytiniu keliu plintančiomis ligomis (manoma, kad sifiliu), kurios galėjo paaiškinti jo vaisingumo problemas ir bendrą silpnumą.

 

Paskutiniaisiais gyvenimo metais, ypač nuo 1568 m., Žygimantas Augustas sirgo beveik nuolat, nustojo vaikščioti be lazdos, prarado dantis ir jėgas. Paskutiniuosius mėnesius jis praleido savo mėgstamoje rezidencijoje Knišine, Palenkėje, kur ir mirė 1572 m. liepos 7 d. Net ir paskutinėmis dienomis jis bandė palaikyti ryšį su diplomatais ir kilmingaisiais, teigdamas, kad sveiksta, tačiau liudininkų pranešimai rodo, kad jis buvo labai išsekęs ir kentė didelius skausmus. Jo mirtis užbaigė ne tik asmeninę dramą, bet ir visos Jogailaičių dinastijos viešpatavimą.

Jano Matejkos paveikslas „Liublino unija“ buvo nutapytas 1869 metais. Jis sukurtas specialiai unijos 300-ųjų metinių proga. Jo centre – Žygimantas Augustas.

Žygimanto Augusto santuokos, vaisingumas ir santykiai su tėvais bei seserimis

 

Žygimanto Augusto gyvenimas buvo pažymėtas trejomis santuokomis, kurios, nepaisant jo didelio noro, taip ir nedovanojo jam sosto įpėdinio. Tai lėmė Jogailaičių dinastijos pabaigą ir jo asmeninę tragediją. Visos trys santuokos buvo politiškai motyvuotos, tačiau antroji, su Barbora Radvilaite, tapo didžiausia jo gyvenimo drama.

 

Pirmą kartą Žygimantas Augustas vedė 1543 m. Austrijos princesę Elžbietą Habsburgaitę, imperatoriaus Ferdinando I dukterį. Tai buvo tradicinė politinė santuoka, skirta sutvirtinti Jogailaičių ir Habsburgų giminės ryšius. Deja, santuoka truko trumpai – Elžbieta mirė 1545 m. birželį. Ši sąjunga nebuvo laiminga, ir jaunas kunigaikštis nebuvo emociškai prisirišęs prie Elžbietos.

 

Antroji Žygimanto Augusto santuoka su lietuvių didike Barbora Radvilaite buvo visiškai kitokia. Tai buvo aistringa ir slapta meilės istorija, kuri sukrėtė visą Abiejų Tautų Respubliką. Žygimantas Augustas karštai įsimylėjo jauną našlę, o jų slapta santuoka įvyko 1547 m. Tai sukėlė milžinišką skandalą, nes jo tėvas Žygimantas Senasis, motina Bona Sforca ir Lenkijos bei Lietuvos didikai griežtai prieštaravo šiai nelygiai santuokai. Jie baiminosi Radvilų giminės įtakos ir laikė Barborą netinkama karaliaus žmona. Tačiau karalius atsisakė nusileisti ir kelerius metus kovojo, kad jo mylima moteris būtų pripažinta karaliene. Santykiai su motina, kurios intrigos buvo nukreiptos prieš Barborą, visiškai atšalo. Nors Barbora buvo karūnuota Lenkijos karaliene 1550 m., ji mirė po metų nuo ligos, manoma, vėžio. Jos mirtis giliai sukrėtė Žygimantą Augustą, ir jis iki pat gyvenimo pabaigos liko ištikimas jos atminimui, netgi atskirdamas savo gyvenamuosius kambarius.

 

Trečioji santuoka buvo sudaryta 1553 m., praėjus keleriems metams po Barboros mirties. Norėdamas užtikrinti įpėdinį ir sutvirtinti diplomatinius ryšius, jis vedė pirmosios žmonos seserį Kotryną Habsburgaitę. Tačiau ši santuoka taip pat nebuvo laiminga. Pora gyveno atskirai nuo 1562 m., nepalikusi vaikų. Žygimanto Augustas ir po šios santuokos bandė susilaukti įpėdinio, turėdamas meilužių, tačiau jam taip ir nepavyko.

 

Žygimantas Augustas neturėjo biologinių vaikų nė vienoje santuokoje, ir tai tapo didžiausia jo gyvenimo tragedija. Jo seserys, ypač Ona Jogailaitė, liko vienintelės artimos giminės. Būdamas paskutinis Jogailaičių dinastijos vyras, jis stebėjo, kaip jo giminė nyksta, o valstybės ateitis tampa neaiški. Vaisingumo problemos, manoma, galėjo būti susijusios su ligomis, kuriomis jis sirgo, ir nulėmė tai, kad po jo mirties nebeliko sosto paveldėtojo, o tai paskatino laisvai renkamųjų valdovų periodo pradžią.

 

Maištinga Siela