Asmenybė. Rašytojas Markizas de Sadas (Donatien Alphonse François de Sade): biografija, gyvenimas, knygos, erotika, "120 Sodomos dienų" ir kt.

 

Sveiki, brangieji!

 

Tęsiu garsiausių pasaulių rašytojų gyvenimus ir jų nuveiktus darbus. Šįkart labai prieštaringai savu metu vertintą erotinio (gal net beveik pornografinio) romano rašytoją prancūzą Markizą de Sadą.

 

ANKSTYVASIS MARKIZO DE SADO GYVENIMAS: TĖVAI, POMĖGIAI, TUOMETINĖ PRANCŪZIJA IR SOCIALINĖ PADĖTIS

 

Donatienas Alphonse’as François de Sade’as (mums labiau žinomas kaip Markizas de Sadas) gimė 1740 m. birželio 2 d. Paryžiuje, Condé rūmuose. Jo kilmė buvo itin aukšta ir prestižinė: tėvas, grafas Jeanas-Baptiste’as de Sade’as, buvo diplomatas ir karininkas, o motina Marie-Éléonore de Maillé de Carman buvo artima karališkosios giminės giminaitė. Nors šeima priklausė senajai aristokratijai, jų finansinė padėtis nebuvo stabili, o santykiai šeimoje – šalti. Ankstyvoji vaikystė praėjo prabangoje, tačiau be tėvų šilumos: motina netrukus pasitraukė į vienuolyną, o tėvas didžiąją laiko dalį leido tarnyboje ar ieškodamas pramogų, tad berniuko auklėjimu rūpinosi dėdė abatas, pagarsėjęs savo meile literatūrai ir, ironiška, gana laisvamanišku gyvenimo būdu.

 

De Sadas augo Liudviko XV valdymo laikais, kai Prancūzija išgyveno „galantiškąjį“, bet kartu ir gilaus moralinio dvilypumo laikotarpį. Tai buvo Švietimo amžius – mąstytojai kaip Voltaire’as ir Rousseau kėlė laisvės idėjas, tačiau už blizgančio Versalio rūmų fasado slypėjo korupcija, didžiulė socialinė nelygybė ir dekadansas. Aristokratija mėgavosi absoliučia privilegija, o elito sluoksniuose libertinizmas (moralinių ir religinių suvaržymų atmetimas) tapo savotiška mada. Mažasis Donatienas matė šį kontrastą: griežtas religines apeigas ir tuo pat metu egzistuojantį visišką hedonizmą bei cinizmą aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose.

 

Būdamas dešimties, de Sadas pradėjo mokytis prestižinėje jėzuitų Louis-le-Grand kolegijoje Paryžiuje. Čia jis gavo puikų klasikinį išsilavinimą, studijavo retoriką, filosofiją ir kalbas. Jėzuitų mokymo metodai buvo griežti, tačiau būtent čia pasireiškė jo didžiausia aistra – teatras. Mokykloje vaidinami spektakliai jam paliko neišdildomą įspūdį; jis visą gyvenimą liko pamišęs dėl scenos menų, režisūros ir vaidybos. Šis polinkis į teatrališkumą vėliau persikėlė ir į jo asmeninį gyvenimą bei kūrybą – jis viską matė kaip didelį, dažnai žiaurų ir provokuojantį vaidinimą.

 

Paauglystėje, būdamas vos 14-os metų, de Sadas įstojo į kavalerijos mokyklą ir netrukus pasinėrė į Septynerių metų karą. Karinė tarnyba jam sekėsi neblogai – jis pasižymėjo drąsa, gavo kapitono laipsnį ir išmoko kietos disciplinos, tačiau tuo pačiu metu kare pamatė mirtį, prievartą ir žmogaus gyvybės trapumą. Ši patirtis sutvirtino jo cinizmą ir suvokimą, kad jėga dažnai yra vienintelis galiojantis įstatymas. Grįžęs iš karo kaip jaunas karininkas, jis buvo laikomas žavingu, išsilavinusiu, bet itin ūmiu ir neprognozuojamu jaunuoliu, kurio temperamentas pradėjo kelti nerimą jo šeimai.

Markizo de Sado tėvas buvo vardu Jeanas-Baptiste'as François Joseph de Sade buvo taip nusivylęs sūnumi ir juo gėdijosi, kad stengėsi jį laikyti izoliuotą nuo visuomenės psichiatrijos klinikose.

 

Iki tol, kai tapo žinomu rašytoju, de Sado charakteris pasižymėjo kraštutinumais. Jis buvo nepaprastai inteligentiškas, ambicingas ir turėjo puikų humoro jausmą, tačiau kartu buvo egocentriškas, linkęs į pykčio priepuolius ir nepakenčiantis jokių autoritetų. Jo socialinė padėtis garantavo jam neliečiamumą, kuo jis mielai naudojosi. Finansinės tėvo bėdos vertė jį ieškoti naudingų vedybų, tad 1763 m. jis vedė Renée-Pélagie de Montreuil. Nors santuoka turėjo jį sutramdyti, ji tik suteikė jam daugiau išteklių tenkinti savo vis labiau tamsėjančius pomėgius.

 

Dar prieš pirmąsias knygas de Sadas tapo žinomas ne skaitytojams, o Paryžiaus policijai. Jo pomėgis lankytis viešnamiuose ir organizuoti orgijas, kuriose jis bandydavo įgyvendinti savo filosofines ir seksualines fantazijas, greitai tapo vieša paslaptimi. Pirmieji rimti teisiniai nemalonumai prasidėjo dėl „Rose Keller skandalo“, kai jis buvo apkaltintas smurtu prieš jauną moterį. Šie ankstyvieji suėmimai ir laikas, praleistas kalėjimuose (kur jis patekdavo dėl karaliaus pasirašytų slaptų įsakymų – lettres de cachet), tapo ta terpe, kurioje jo pyktis visuomenei ir religijai transformavosi į radikalią literatūrą.

 

MARKIZO DE SADO LITERATŪRINIS IŠKILIMAS, EROTINĖ LITERATŪRA, SKANDALAI IR KALĖJIMAI

 

Markizo de Sado virsmas iš dekadentiško aristokrato į radikalų rašytoją nebuvo atsitiktinis kūrybinis pasirinkimas, o veikiau desperatiška reakcija į ilgus izoliacijos metus. Didžiąją dalį savo brandaus gyvenimo – iš viso apie 27 metus – jis praleido įvairiuose kalėjimuose bei psichiatrinėse ligoninėse, tad popierius jam tapo vienintele erdve, kurioje jis galėjo nebaudžiamas manifestuoti savo neapykantą visuomenei ir Dievui. Jo rašymo procesas buvo paženklintas obsesijos: sėdėdamas ankštose celėse, jis rašydavo valandų valandas, dažnai naudodamas itin smulkų šriftą, kad sutaupytų brangų popierių. Garsusis „120 Sodomos dienų“ rankraštis, rašytas ant 12 metrų ilgio ritinio, tapo jo asmeniniu ritualu – savotiška „juodąja liturgija“, kurioje jis sistemingai katalogavo visas įsivaizduojamas žmogaus iškrypimo formas, siekdamas sukurti išsamiausią blogio enciklopediją.

 

De Sado literatūrinė filosofija rėmėsi idėja, kad gamta yra negailestinga ir destruktyvi, o žmogus, sekdamas savo prigimtimi, privalo atsikratyti moralės pančių. Jis pats yra sakęs, kad jo rašymas yra „pavojingas tik tiems, kurie neturi pakankamai drąsos pažvelgti į tiesą apie žmogaus sielos gelmes“. Seksą jis laikė ne meilės išraiška, o galios įrankiu, mechaniniu veiksmu, kurio metu stipresnis subjektas dominuoja silpnesnį. Jo svarbiausi kūriniai, tokie kaip „Justina, arba dorybės nelaimės“ bei „Žiuljeta, arba ydos suklestėjimas“, iliustravo šią cinišką pasaulėžiūrą: dorybingi personažai juose visada kenčia ir žūsta, o tie, kurie pasiduoda žiaurumui ir egoizmui, klesti ir mėgaujasi gyvenimu.

 

Realiame gyvenime de Sadas neapsiribojo vien teoriniais pasvarstymais, o aktyviai siekė įgyvendinti savo fantazijas, kurios anuomet kėlė tikrą siaubą. 1768 m. įvykęs „Rose Keller skandalas“ parodė jo polinkį į flageliaciją (plakimą) – jis pasamdė moterį, ją uždarė savo namuose Arcueil ir fiziškai kankino, stebėdamas jos skausmą. Dar garsesnis buvo 1772 m. Marselio incidentas, kurio metu markizas kartu su savo tarnu Latouru pasisamdė kelias prostitutes orgijai. Jos metu de Sadas naudojo stiprius afrodiziakus (vadinamąsias „ispanines museles“), kurie sukėlė moterims sunkius apsinuodijimus. Šie žaidimai neapsiribojo vien heteroseksualiais ryšiais – de Sadas atvirai praktikavo sodomiją, kuri tuo metu Prancūzijoje buvo laikoma sunkiu nusikaltimu, už kurį teoriškai grėsė mirties bausmė sudeginant.

 

Policijos persekiojamas jis buvo beveik nuolatos, o jo byla tapo asmeniniu policijos inspektoriaus Marais ir paties karaliaus galvos skausmu. Kadangi jis buvo aukšto rango aristokratas, valstybė dažnai naudojo lettres de cachet – slaptus suėmimo orderius, leidžiančius jį įkalinti be teismo, siekiant išvengti viešos gėdos jo šeimai. Jo tėvas, grafas de Sade’as, sūnumi nusivylė labai anksti, laikydamas jį gėda giminei ir visiškai atsiribodamas nuo jo likimo. Tuometinė visuomenė į jį žiūrėjo kaip į monstrą, kurio vardas tapo sinonimu viskam, kas yra iškrypę ir pagedę. Net ir revoliucijos metais, kai de Sadas trumpam buvo išlaisvintas, jo radikalumas gąsdino net pačius didžiausius maištininkus, tad jis vėl buvo uždarytas, šįkart kaip „per daug pavojingas naujajai tvarkai“.

 

Kalinimo metai Bastilijoje ir Vincennes pilyje jį pakeitė fiziškai – iš žavingo jaunuolio jis virto liguistai nutukusiu, beveik aklu seniu, tačiau jo protas išliko aštrus ir tulžingas. Jis nuolat skundėsi kalėjimo sąlygomis, tačiau būtent ten gimė jo žiauriausi tekstai. Sadas teigė, kad seksas be smurto yra „blankus kaip maistas be druskos“, ir savo kūryboje detaliai aprašinėjo ne tik orgijas, bet ir kankinimo įrankius, anatomines detales bei psichologinį aukos palaužimą. Jis tikėjo, kad dvasinis išsivadavimas įmanomas tik per visišką moralinių tabu sulaužymą, o sodomiją laikė aukščiausia maišto prieš gamtą ir religiją forma.

 

Paskutinius savo gyvenimo metus Markizas de Sadas praleido Charentono psichiatrinėje ligoninėje, kur jį apgyvendino šeimos prašymu, norint galutinai izoliuoti nuo visuomenės. Net ir ten jis nenustojo kurti – jis režisavo spektaklius, kuriuose vaidino kiti ligoninės pacientai, paversdamas gydymo įstaigą savotišku teatru. Mirė jis 1814 m., sulaukęs 74-erių, palikęs testamentą, kuriame prašė būti palaidotas be jokių religinių apeigų, o jo kapą turėjo užželti piktžolės, kad „mano vardas būtų ištrintas iš žmonių atminties“. Visuomenė jo norą iš dalies įvykdė – jo knygos dešimtmečius buvo draudžiamos ir platinamos tik pogrindyje, o oficiali istorija stengėsi jį pamiršti kaip tamsų Prancūzijos istorijos puslapį.

MARKIZO DE SADO POVEIKIS ATEINANČIOMS KARTOMS IR ŠIUOLAIKINEI MASINEI KULTŪRAI

 

Markizo de Sado palikimas XX amžiuje patyrė neįtikėtiną transformaciją: iš „prakeiktojo aristokrato“ ir pornografo jis tapo viena svarbiausių figūrų moderniajam supratimui apie žmogaus psichiką, meną ir politinę laisvę. Jo idėjos tapo pamatu ne tik seksualinei revoliucijai, bet ir gilioms filosofinėms bei meninėms diskusijoms apie tai, kas iš tikrųjų slypi už civilizuoto žmogaus kaukės.

 

Siurrealistai, vadovaujami André Bretono, de Sadą tiesiog sudievino. Jiems jis nebuvo nusikaltėlis, o greičiau didžiausias visų laikų maištautojas, kuris išdrįso išlaisvinti vaizduotę iš logikos ir moralės kalėjimo. Siurrealistai manė, kad de Sado tekstai pasiekė tai, ko jie patys siekė savo mene – visišką pasąmonės išsilaisvinimą. Garsusis menininkas Man Ray sukūrė jo įsivaizduojamą portretą, o Guillaume'as Apollinaire'as pavadino jį „laisviausia dvasia, kokia tik kada nors gyveno“. Menininkams jo kūryba buvo ne apie seksą, o apie absoliučią, bekompromisę laisvę kurti be jokių cenzūros rėmų.

 

Mokslo pasaulyje de Sado įtaka įsitvirtino per terminologiją. XIX a. pabaigoje Richardas von Krafftas-Ebingas įvedė terminą sadizmas, tiesiogiai nuorodą į markizo gyvenimą ir kūrybą. Tačiau būtent Sigmundas Freudas ir vėlesni psichoanalitikai (pavyzdžiui, Jacques'as Lacanas) de Sado tekstus pradėjo nagrinėti kaip tikslius žmogaus impulsų žemėlapius. Jie suprato, kad de Sadas aprašė tai, ką Freudas vėliau pavadino „mirties varu“ (Thanatos) – žmogaus prigimtyje tūnantį destrukcijos troškimą, kuris yra toks pat stiprus kaip ir gyvybės bei sekso varovas (Eros).

 

Po Antrojo pasaulinio karo intelektualai, tokie kaip Michelis Foucault ir Simone de Beauvoir, pradėjo de Sadą interpretuoti per politinę prizmę. Foucault savo darbuose apie seksualumo istoriją rėmėsi de Sado pavyzdžiu, rodydamas, kaip visuomenė bando kontroliuoti ir „normalizuoti“ kūną. Simone de Beauvoir savo garsioje esė „Ar turime sudeginti de Sadą?“ (Must We Burn Sade?) kėlė klausimą, ar žmogus gali būti laisvas, jei jo laisvė reikalauja kito asmens kančios. De Sadas tapo lakmuso popierėliu diskusijoms apie tai, kur baigiasi individo teisės ir prasideda kito žmogaus saugumas.

 

Populiariojoje kultūroje ryškiausią pėdsaką paliko režisierius Pieras Paolo Pasolini su filmu „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ (1975). Pasolini perkėlė de Sado knygos veiksmą į fašistinę Italiją, taip parodydamas, kad markizo aprašyti seksualiniai kankinimai iš tiesų yra puiki metafora politiniam smurtui ir totalitarizmui. Filmas buvo toks šokiruojantis, kad daugelyje šalių buvo uždraustas dešimtmečiams, tačiau jis galutinai įtvirtino de Sado vardą kaip priemonę kalbėti apie pačias tamsiausias žmogaus ir valstybės puses.

Piero Paolo Pasolini filmą „Solo, arba 120 Sodomos dienų“ kurį laiko rodė Vilniaus „Skalvijos“ kino teatras.Homoerotiniai santykiai nėra pateikiami kaip romantinė ar tapatybės išraiška, o veikiau kaip kraštutinė galios ir dominavimo forma. Keturi valdžios atstovai (libertinai) prievartos aktus prieš jaunus vaikinus naudoja tam, kad pademonstruotų savo absoliučią kontrolę ir visiškai sunaikintų aukų orumą. Filme gausu scenų, kuriose vyriškas kūnas tampa politinės agresijos objektu, o sodomija vaizduojama kaip priemonė sulaužyti bet kokius visuomenės moralinius tabu. Šie santykiai perteikiami per šaltą, beveik klinikinį žvilgsnį, pabrėžiant ne aistrą, o mechaninį išnaudojimą ir hierarchiją. Jaunuoliai verčiami dalyvauti seksualiniuose aktuose tarpusavyje arba su budeliais, taip iliustruojant fašistinę ideologiją, kurioje kūnas tėra valstybės nuosavybė. Tokiu būdu Pasolini de Sado tekstą paverčia vizualia analize, kurioje bet kokia seksualinė išraiška, įskaitant homoerotinę, tampa totalitarinio smurto įrankiu.

 

Radikalioji feministė Andrea Dworkin į Markizą de Sadą žiūrėjo ne kaip į laisvės simbolį, o kaip į brutalų patriarchalinės ideologijos architektą, kurio kūryba atvirai šlovina moterų pavergimą. Jos nuomone, de Sado tekstai nėra nekalta fantazija, bet tikslus žemėlapis, rodantis, kaip vyriška galia sistemoje realizuojama per smurtą, kankinimą ir seksualinį dominavimą. Dworkin griežtai kritikavo intelektualus, aukštinusius de Sadą, teigdama, kad jų ginama „kūrybinė laisvė“ yra pastatyta ant realių moterų skausmo ir nužmoginimo. Analizuodama de Sado personažus Justiną ir Žiuljetą, ji darė išvadą, kad autorius moterims paliko tik du pasirinkimus: būti kankinamai dorybingai aukai arba tapti žiauria budelio bendrininke. Ji laikė de Sadą modernios pornografijos pradininku, kuris seksualizavo neapykantą moterims ir pavertė ją priimtina vyriško malonumo forma. Pasak Dworkin, de Sado „maištas“ prieš Dievą ir visuomenę iš tiesų buvo tik radikali pastanga įtvirtinti absoliučią vyro teisę savintis ir naikinti moters kūną. Galiausiai jai de Sadas buvo ne revoliucionierius, o simptomas giliai sergančios kultūros, kurioje vyro malonumas yra neatsiejamas nuo kito žmogaus naikinimo.

 

Šiandien de Sadas vertinamas nebe kaip pornografas, o kaip radikalus mąstytojas, kuris pirmasis išdrįso pasakyti, kad žmogus nėra vien tik gera ir dorybinga būtybė. Jis parodė, kad civilizacija yra tik plona plėvelė, po kuria slepiasi žiaurūs instinktai. Nors jo aprašyti veiksmai išlieka atstumiantys ir nusikalstami, jo drąsa tyrinėti uždraustas temas atvėrė duris moderniai psichologijai, egzistencializmui ir šiuolaikiniam menui, kuriame nebijoma kelti nepatogių klausimų apie žmogaus prigimtį.

 

Maištinga Siela

LDK homoseksualumo istorija: sodomija, bausmės, didikų tyla, XIX- XX a. Lietuva ir nutylėta istorija

 

Sveiki,

 

Šiuo įrašų bandysiu pagrįsti iš išlikusių šaltinių tokia eseistine forma, kokia buvo LDK laikų homoseksualumo istorija? Kad homoseksualai egzistavo ir jų visais laikais buvo – faktas! Bet kaip jie gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais?

 

Mokslinėje istoriografijoje nėra patikimų ir dokumentais pagrįstų žinių apie plačiai paplitusią sodomiją ar homoseksualius santykius tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų. Nors teisiniuose aktuose, pavyzdžiui, Lietuvos Statutuose, sodomija buvo numatyta kaip nusikaltimas, už kurį grėsė mirties bausmė, nėra išlikusių žinomų teismo bylų ar kronikų, kurios atvirai aprašytų tokius atvejus su konkrečiais didikų vardais.

 

Priežasčių, kodėl apie tai išliko mažai informacijos, yra keletas. Pirma, LDK visuomenė, veikdama pagal krikščioniškas dogmas, homoseksualius santykius traktavo kaip didelę nuodėmę ir smerkė juos, todėl tokios temos buvo tabu. Didikai, kuriems reputacija buvo gyvybiškai svarbi, stengėsi slėpti bet kokius galimus nukrypimus nuo visuomenės normų, kad nepakenktų savo politinei ir socialinei padėčiai. Antra, giminės tęstinumas ir santuokos buvo ne asmeninio pasirinkimo, o politinio ir ekonominio išgyvenimo klausimas. Didikų santuokos buvo kruopščiai planuojamos, siekiant sukurti sąjungas ir išsaugoti valdomas žemes, todėl homoseksualumas negalėjo būti atvirai toleruojamas.

 

Šiuolaikiniai istorikai, remdamiesi netiesioginiais šaltiniais, tokiais kaip giminės šakų, kurios neturėjo tiesioginių palikuonių, studijos, kartais kelia hipotezes apie galimus homoseksualius asmenis tarp didikų. Tačiau šios interpretacijos lieka spekuliacinės ir nėra patvirtintos jokiais tiesioginiais įrodymais. Kadangi trūksta išsamių asmeninių dienoraščių ar laiškų, atvirai aprašančių intymų gyvenimą, šis LDK istorijos aspektas išlieka menkai ištirtas ir kupinas spėjimų.

 

Štai Kristinos Sabaliauskaitės 4 dalių romanų cikle „Silva Rerum“ perteikiama ir vieno Baroko laikotarpiu didiko – Uršulės brolio Kazimiero Norvaišos – homoseksuali pasakojimo linija, kuris iš pradžių gyveno Vilniuje, o po to keliavo po Europą, paliko nakvynės namų įbrėžus Nyderlanduose, kuriuos aptiks jo giminės palikuonis. Visgi pati K. Sabaliauskaitė yra sakiusi (jeigu neklystu), kad LDK bajorijoje tarp vyrų tikrai būta homoseksualizmo ir jis buvo neaptarinėjamas, nors pakuždomis lyg ir žinoma – kas kieno reikalas, kas kaip norėjo, taip ir gyveno, nepaisant to, kad iš tavęs tikisi vyriškosios giminės palikuonių.

 

Abejotini gandai apie LDK didikų homoseksualumą.

 

Vienas ryškiausių ir dažniausiai minimų pavyzdžių yra susijęs su karaliumi Žygimantu Augustu (1520–1572 m.). Nors jis buvo vedęs tris kartus, nė su viena iš žmonų nesusilaukė vaikų. Ši situacija, kartu su jo asmenine korespondencija ir kronikininkų užuominomis, lėmė ilgalaikius gandus apie jo galimą impotenciją arba net homoseksualumą. Istorikai dažnai nurodo, kad jo santykiai su vyrais, ypač su jo dvaro riteriu Mikołajus Pacu, buvo itin artimi ir intymūs, o tai skatino to meto politinius oponentus platinti gandus. Tiesa, šiandien dauguma istorikų labiau linkę manyti, kad vaikų trūkumas buvo susijęs su fizinėmis ligomis, o ne su homoseksualumu.

 

Jonas Kazimieras Vaza (valdė 1648–1668 m.). Karalius Jonas Kazimieras, garsėjęs savo nepastoviu ir melancholišku būdu, ilgą laiką nesusituokė ir nerodė didelio susidomėjimo moterimis. Tai davė peno gandams, kuriuos jo politiniai priešai naudojo prieš jį. Pirmą kartą jis vedė tik būdamas 40-ies, o po žmonos mirties atsisakė sosto ir išvyko į Prancūziją, kur tapo abatu. Nors tai galėjo būti susiję su religinėmis pažiūromis ar depresija, jo asmeninio gyvenimo ypatumai visada buvo spekuliacijų objektas.

 

Šviesuoliai ir vienuolynai. Kai kurie istorikai kelia prielaidas, kad dalis vyrų, kurie sąmoningai rinkosi celibatą ar vienuolystę, galėjo turėti slaptų motyvų. XVII–XVIII a. vienuolynai neretai tapdavo prieglobsčiu tiems, kurie vengė santuokos ir privalomo giminės tęsinio. Tiesa, tai tėra prielaida, ir dažniausiai tokie pasirinkimai buvo grindžiami religiniais įsitikinimais, studijomis ar tiesiog noru išvengti politinių dvaro intrigų.

 

Kiti gandai. Įvairios kronikos užsimena apie sodomijos bylas, tačiau be konkrečių detalių ir asmenybių vardų. Dėl sodomijos buvo teisiami paprasti žmonės, kareiviai, tačiau didikų vardai tokiuose kontekstuose nefigūravo. Greičiausiai todėl, kad jie turėjo pakankamai galios, jog tokie kaltinimai būtų nutildyti arba iš viso nepasiektų teismo.

Taigi... Moksliniai duomenys rodo, kad LDK laikotarpiu homoseksualumas, kaip reiškinys, neabejotinai egzistavo, tačiau nebuvo viešai toleruojamas ir turėjo būti slepiamas. Pagrindinė priežastis, kodėl išliko labai mažai informacijos, nėra tai, kad jo nebuvo, o tai, kad buvo didelė baimė būti atskleistam dėl griežtų bausmių ir visuomenės pasmerkimo.

 

Homoseksualumas Lietuvoje po Paskutinio padalijimo iki Antrojo pasaulinio karo.

 

Pirmieji asmenys, kurie bent netiesiogiai gali būti siejami su LGBT+ bendruomene Lietuvoje, atsiranda tik gerokai vėliau, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Viena iš ryškiausių figūrų yra Ema Goldman (1869–1940 m.). (Apie ją rašiau jau ČIA.) Nors ji gimė Vilijampolėje (tuometė Rusijos imperija), didžiąją dalį savo gyvenimo ir aktyvizmo praleido JAV. Ji buvo garsi anarchistė ir garsi LGBT+ teisių aktyvistė, viena pirmųjų kovotojų už lytinę laisvę. Kitas pavyzdys, jau XX a. pradžioje, yra dailininkė Vera Šleivytė (1906–1998 m.), kuri atvirai kalbėjo apie savo lesbietišką tapatybę. Šie pavyzdžiai rodo, kad nors oficialiai homoseksualūs santykiai buvo persekiojami, individualių asmenybių, kurių tapatybė išliko istorijoje, atsirado tik XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje, kai visuomenė pamažu ėjo link didesnio atvirumo.

Vera Šleivytė iš dešinės

 

Viktoras Petkus (1928–2019 m.) – disidentas ir žmogaus teisių gynėjas, vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės įkūrėjų. Sovietų valdžia, siekdama jį diskredituoti, sukonstravo bylą, kurioje jam buvo priskirti ir homoseksualaus tvirkinimo kaltinimai. Šis atvejis, nors ir buvo KGB įrankis, rodo, kad homoseksualumas buvo naudojamas kaip politinio persekiojimo priemonė. Tai leidžia manyti, kad KGB žinojo apie homoseksualias bendruomenes, tačiau jas kontroliavo ir šantažavo.

 

Projekte, pavadintame „Seksualinio disidento gyvenimo Sovietų Sąjungoje kronikos“, pasirodė anoniminio vyro, pasivadinusio Sauliumi, liudijimas. Saulius pasakojo apie savo patirtis sovietmečiu, kai homoseksualumas buvo traktuojamas kaip nusikaltimas, o už lytinius santykius tarp vyrų grėsė įkalinimas. Jo pasakojimas atskleidė, kaip baimė ir visuomenės pasmerkimas lėmė slaptą gyvenimą, tačiau atskleidė ir tai, kad egzistavo maža, tačiau darni homoseksualių asmenų bendruomenė. Jo pasakojimas yra itin vertingas, nes tai vienas iš nedaugelio išlikusių liudijimų, atskleidžiančių, kokios buvo homoseksualių žmonių patirtys represinėje Sovietų Lietuvoje.

 

Bet iš kai kurių straipsnių žinau, kad, pvz., tam tikros moterys, kurios vilkėjo ir elgėsi kaip vyrai XIX a. Lietuvoje irdabar galimai galima sieti su LGBTQ nutylėta istorija daugmaž žinoma.

 

Antrasis pasaulinis karas ir nacių Lietuvoje homoseksualių asmenų politika

 

Nacių ideologija homoseksualumą vertino kaip „degeneraciją“ ir grėsmę „grynai“ arijų rasei. Vokietijoje homoseksualūs vyrai buvo persekiojami pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso 175 straipsnį, kuris kriminalizavo lytinius santykius tarp vyrų. Tūkstančiai homoseksualių vyrų (moterys lyg ir nutylimos?) buvo įkalinti koncentracijos stovyklose ir priversti dėvėti rožinius trikampius, kurie žymėjo juos kaip kalinius.

 

Lietuvoje, nacių okupuotoje teritorijoje, pagrindinis genocido taikinys buvo žydų tautybės asmenys. Jų persekiojimas buvo sisteminis ir masinis, apėmęs getų steigimą, priverstinį darbą ir masines egzekucijas. Nors nacių įstatymai buvo taikomi ir okupuotose teritorijose, trūksta duomenų, liudijančių, kad homoseksualai Lietuvoje būtų masiškai suimami vien dėl savo seksualumo ir siunčiami į getus. Tikėtina, kad tokie asmenys buvo persekiojami pavieniui arba, kaip ir kitose nacių okupuotose šalyse, tremiami į Vokietijos koncentracijos stovyklas, o ne į Lietuvos getus.

 

Po 1990 metų situacija pamažu ir, sakyčiau po 2000-ųjų gan sparčiai keičiasi, turint galvoje, kiek amžių LGBTQ žmonės buvo laikomi nuodėmingais, sodomitais ir t. t.

 

Maištinga Siela