Asmenybė. Rašytojas Markizas de Sadas (Donatien Alphonse François de Sade): biografija, gyvenimas, knygos, erotika, "120 Sodomos dienų" ir kt.

 

Sveiki, brangieji!

 

Tęsiu garsiausių pasaulių rašytojų gyvenimus ir jų nuveiktus darbus. Šįkart labai prieštaringai savu metu vertintą erotinio (gal net beveik pornografinio) romano rašytoją prancūzą Markizą de Sadą.

 

ANKSTYVASIS MARKIZO DE SADO GYVENIMAS: TĖVAI, POMĖGIAI, TUOMETINĖ PRANCŪZIJA IR SOCIALINĖ PADĖTIS

 

Donatienas Alphonse’as François de Sade’as (mums labiau žinomas kaip Markizas de Sadas) gimė 1740 m. birželio 2 d. Paryžiuje, Condé rūmuose. Jo kilmė buvo itin aukšta ir prestižinė: tėvas, grafas Jeanas-Baptiste’as de Sade’as, buvo diplomatas ir karininkas, o motina Marie-Éléonore de Maillé de Carman buvo artima karališkosios giminės giminaitė. Nors šeima priklausė senajai aristokratijai, jų finansinė padėtis nebuvo stabili, o santykiai šeimoje – šalti. Ankstyvoji vaikystė praėjo prabangoje, tačiau be tėvų šilumos: motina netrukus pasitraukė į vienuolyną, o tėvas didžiąją laiko dalį leido tarnyboje ar ieškodamas pramogų, tad berniuko auklėjimu rūpinosi dėdė abatas, pagarsėjęs savo meile literatūrai ir, ironiška, gana laisvamanišku gyvenimo būdu.

 

De Sadas augo Liudviko XV valdymo laikais, kai Prancūzija išgyveno „galantiškąjį“, bet kartu ir gilaus moralinio dvilypumo laikotarpį. Tai buvo Švietimo amžius – mąstytojai kaip Voltaire’as ir Rousseau kėlė laisvės idėjas, tačiau už blizgančio Versalio rūmų fasado slypėjo korupcija, didžiulė socialinė nelygybė ir dekadansas. Aristokratija mėgavosi absoliučia privilegija, o elito sluoksniuose libertinizmas (moralinių ir religinių suvaržymų atmetimas) tapo savotiška mada. Mažasis Donatienas matė šį kontrastą: griežtas religines apeigas ir tuo pat metu egzistuojantį visišką hedonizmą bei cinizmą aukščiausiuose visuomenės sluoksniuose.

 

Būdamas dešimties, de Sadas pradėjo mokytis prestižinėje jėzuitų Louis-le-Grand kolegijoje Paryžiuje. Čia jis gavo puikų klasikinį išsilavinimą, studijavo retoriką, filosofiją ir kalbas. Jėzuitų mokymo metodai buvo griežti, tačiau būtent čia pasireiškė jo didžiausia aistra – teatras. Mokykloje vaidinami spektakliai jam paliko neišdildomą įspūdį; jis visą gyvenimą liko pamišęs dėl scenos menų, režisūros ir vaidybos. Šis polinkis į teatrališkumą vėliau persikėlė ir į jo asmeninį gyvenimą bei kūrybą – jis viską matė kaip didelį, dažnai žiaurų ir provokuojantį vaidinimą.

 

Paauglystėje, būdamas vos 14-os metų, de Sadas įstojo į kavalerijos mokyklą ir netrukus pasinėrė į Septynerių metų karą. Karinė tarnyba jam sekėsi neblogai – jis pasižymėjo drąsa, gavo kapitono laipsnį ir išmoko kietos disciplinos, tačiau tuo pačiu metu kare pamatė mirtį, prievartą ir žmogaus gyvybės trapumą. Ši patirtis sutvirtino jo cinizmą ir suvokimą, kad jėga dažnai yra vienintelis galiojantis įstatymas. Grįžęs iš karo kaip jaunas karininkas, jis buvo laikomas žavingu, išsilavinusiu, bet itin ūmiu ir neprognozuojamu jaunuoliu, kurio temperamentas pradėjo kelti nerimą jo šeimai.

Markizo de Sado tėvas buvo vardu Jeanas-Baptiste'as François Joseph de Sade buvo taip nusivylęs sūnumi ir juo gėdijosi, kad stengėsi jį laikyti izoliuotą nuo visuomenės psichiatrijos klinikose.

 

Iki tol, kai tapo žinomu rašytoju, de Sado charakteris pasižymėjo kraštutinumais. Jis buvo nepaprastai inteligentiškas, ambicingas ir turėjo puikų humoro jausmą, tačiau kartu buvo egocentriškas, linkęs į pykčio priepuolius ir nepakenčiantis jokių autoritetų. Jo socialinė padėtis garantavo jam neliečiamumą, kuo jis mielai naudojosi. Finansinės tėvo bėdos vertė jį ieškoti naudingų vedybų, tad 1763 m. jis vedė Renée-Pélagie de Montreuil. Nors santuoka turėjo jį sutramdyti, ji tik suteikė jam daugiau išteklių tenkinti savo vis labiau tamsėjančius pomėgius.

 

Dar prieš pirmąsias knygas de Sadas tapo žinomas ne skaitytojams, o Paryžiaus policijai. Jo pomėgis lankytis viešnamiuose ir organizuoti orgijas, kuriose jis bandydavo įgyvendinti savo filosofines ir seksualines fantazijas, greitai tapo vieša paslaptimi. Pirmieji rimti teisiniai nemalonumai prasidėjo dėl „Rose Keller skandalo“, kai jis buvo apkaltintas smurtu prieš jauną moterį. Šie ankstyvieji suėmimai ir laikas, praleistas kalėjimuose (kur jis patekdavo dėl karaliaus pasirašytų slaptų įsakymų – lettres de cachet), tapo ta terpe, kurioje jo pyktis visuomenei ir religijai transformavosi į radikalią literatūrą.

 

MARKIZO DE SADO LITERATŪRINIS IŠKILIMAS, EROTINĖ LITERATŪRA, SKANDALAI IR KALĖJIMAI

 

Markizo de Sado virsmas iš dekadentiško aristokrato į radikalų rašytoją nebuvo atsitiktinis kūrybinis pasirinkimas, o veikiau desperatiška reakcija į ilgus izoliacijos metus. Didžiąją dalį savo brandaus gyvenimo – iš viso apie 27 metus – jis praleido įvairiuose kalėjimuose bei psichiatrinėse ligoninėse, tad popierius jam tapo vienintele erdve, kurioje jis galėjo nebaudžiamas manifestuoti savo neapykantą visuomenei ir Dievui. Jo rašymo procesas buvo paženklintas obsesijos: sėdėdamas ankštose celėse, jis rašydavo valandų valandas, dažnai naudodamas itin smulkų šriftą, kad sutaupytų brangų popierių. Garsusis „120 Sodomos dienų“ rankraštis, rašytas ant 12 metrų ilgio ritinio, tapo jo asmeniniu ritualu – savotiška „juodąja liturgija“, kurioje jis sistemingai katalogavo visas įsivaizduojamas žmogaus iškrypimo formas, siekdamas sukurti išsamiausią blogio enciklopediją.

 

De Sado literatūrinė filosofija rėmėsi idėja, kad gamta yra negailestinga ir destruktyvi, o žmogus, sekdamas savo prigimtimi, privalo atsikratyti moralės pančių. Jis pats yra sakęs, kad jo rašymas yra „pavojingas tik tiems, kurie neturi pakankamai drąsos pažvelgti į tiesą apie žmogaus sielos gelmes“. Seksą jis laikė ne meilės išraiška, o galios įrankiu, mechaniniu veiksmu, kurio metu stipresnis subjektas dominuoja silpnesnį. Jo svarbiausi kūriniai, tokie kaip „Justina, arba dorybės nelaimės“ bei „Žiuljeta, arba ydos suklestėjimas“, iliustravo šią cinišką pasaulėžiūrą: dorybingi personažai juose visada kenčia ir žūsta, o tie, kurie pasiduoda žiaurumui ir egoizmui, klesti ir mėgaujasi gyvenimu.

 

Realiame gyvenime de Sadas neapsiribojo vien teoriniais pasvarstymais, o aktyviai siekė įgyvendinti savo fantazijas, kurios anuomet kėlė tikrą siaubą. 1768 m. įvykęs „Rose Keller skandalas“ parodė jo polinkį į flageliaciją (plakimą) – jis pasamdė moterį, ją uždarė savo namuose Arcueil ir fiziškai kankino, stebėdamas jos skausmą. Dar garsesnis buvo 1772 m. Marselio incidentas, kurio metu markizas kartu su savo tarnu Latouru pasisamdė kelias prostitutes orgijai. Jos metu de Sadas naudojo stiprius afrodiziakus (vadinamąsias „ispanines museles“), kurie sukėlė moterims sunkius apsinuodijimus. Šie žaidimai neapsiribojo vien heteroseksualiais ryšiais – de Sadas atvirai praktikavo sodomiją, kuri tuo metu Prancūzijoje buvo laikoma sunkiu nusikaltimu, už kurį teoriškai grėsė mirties bausmė sudeginant.

 

Policijos persekiojamas jis buvo beveik nuolatos, o jo byla tapo asmeniniu policijos inspektoriaus Marais ir paties karaliaus galvos skausmu. Kadangi jis buvo aukšto rango aristokratas, valstybė dažnai naudojo lettres de cachet – slaptus suėmimo orderius, leidžiančius jį įkalinti be teismo, siekiant išvengti viešos gėdos jo šeimai. Jo tėvas, grafas de Sade’as, sūnumi nusivylė labai anksti, laikydamas jį gėda giminei ir visiškai atsiribodamas nuo jo likimo. Tuometinė visuomenė į jį žiūrėjo kaip į monstrą, kurio vardas tapo sinonimu viskam, kas yra iškrypę ir pagedę. Net ir revoliucijos metais, kai de Sadas trumpam buvo išlaisvintas, jo radikalumas gąsdino net pačius didžiausius maištininkus, tad jis vėl buvo uždarytas, šįkart kaip „per daug pavojingas naujajai tvarkai“.

 

Kalinimo metai Bastilijoje ir Vincennes pilyje jį pakeitė fiziškai – iš žavingo jaunuolio jis virto liguistai nutukusiu, beveik aklu seniu, tačiau jo protas išliko aštrus ir tulžingas. Jis nuolat skundėsi kalėjimo sąlygomis, tačiau būtent ten gimė jo žiauriausi tekstai. Sadas teigė, kad seksas be smurto yra „blankus kaip maistas be druskos“, ir savo kūryboje detaliai aprašinėjo ne tik orgijas, bet ir kankinimo įrankius, anatomines detales bei psichologinį aukos palaužimą. Jis tikėjo, kad dvasinis išsivadavimas įmanomas tik per visišką moralinių tabu sulaužymą, o sodomiją laikė aukščiausia maišto prieš gamtą ir religiją forma.

 

Paskutinius savo gyvenimo metus Markizas de Sadas praleido Charentono psichiatrinėje ligoninėje, kur jį apgyvendino šeimos prašymu, norint galutinai izoliuoti nuo visuomenės. Net ir ten jis nenustojo kurti – jis režisavo spektaklius, kuriuose vaidino kiti ligoninės pacientai, paversdamas gydymo įstaigą savotišku teatru. Mirė jis 1814 m., sulaukęs 74-erių, palikęs testamentą, kuriame prašė būti palaidotas be jokių religinių apeigų, o jo kapą turėjo užželti piktžolės, kad „mano vardas būtų ištrintas iš žmonių atminties“. Visuomenė jo norą iš dalies įvykdė – jo knygos dešimtmečius buvo draudžiamos ir platinamos tik pogrindyje, o oficiali istorija stengėsi jį pamiršti kaip tamsų Prancūzijos istorijos puslapį.

MARKIZO DE SADO POVEIKIS ATEINANČIOMS KARTOMS IR ŠIUOLAIKINEI MASINEI KULTŪRAI

 

Markizo de Sado palikimas XX amžiuje patyrė neįtikėtiną transformaciją: iš „prakeiktojo aristokrato“ ir pornografo jis tapo viena svarbiausių figūrų moderniajam supratimui apie žmogaus psichiką, meną ir politinę laisvę. Jo idėjos tapo pamatu ne tik seksualinei revoliucijai, bet ir gilioms filosofinėms bei meninėms diskusijoms apie tai, kas iš tikrųjų slypi už civilizuoto žmogaus kaukės.

 

Siurrealistai, vadovaujami André Bretono, de Sadą tiesiog sudievino. Jiems jis nebuvo nusikaltėlis, o greičiau didžiausias visų laikų maištautojas, kuris išdrįso išlaisvinti vaizduotę iš logikos ir moralės kalėjimo. Siurrealistai manė, kad de Sado tekstai pasiekė tai, ko jie patys siekė savo mene – visišką pasąmonės išsilaisvinimą. Garsusis menininkas Man Ray sukūrė jo įsivaizduojamą portretą, o Guillaume'as Apollinaire'as pavadino jį „laisviausia dvasia, kokia tik kada nors gyveno“. Menininkams jo kūryba buvo ne apie seksą, o apie absoliučią, bekompromisę laisvę kurti be jokių cenzūros rėmų.

 

Mokslo pasaulyje de Sado įtaka įsitvirtino per terminologiją. XIX a. pabaigoje Richardas von Krafftas-Ebingas įvedė terminą sadizmas, tiesiogiai nuorodą į markizo gyvenimą ir kūrybą. Tačiau būtent Sigmundas Freudas ir vėlesni psichoanalitikai (pavyzdžiui, Jacques'as Lacanas) de Sado tekstus pradėjo nagrinėti kaip tikslius žmogaus impulsų žemėlapius. Jie suprato, kad de Sadas aprašė tai, ką Freudas vėliau pavadino „mirties varu“ (Thanatos) – žmogaus prigimtyje tūnantį destrukcijos troškimą, kuris yra toks pat stiprus kaip ir gyvybės bei sekso varovas (Eros).

 

Po Antrojo pasaulinio karo intelektualai, tokie kaip Michelis Foucault ir Simone de Beauvoir, pradėjo de Sadą interpretuoti per politinę prizmę. Foucault savo darbuose apie seksualumo istoriją rėmėsi de Sado pavyzdžiu, rodydamas, kaip visuomenė bando kontroliuoti ir „normalizuoti“ kūną. Simone de Beauvoir savo garsioje esė „Ar turime sudeginti de Sadą?“ (Must We Burn Sade?) kėlė klausimą, ar žmogus gali būti laisvas, jei jo laisvė reikalauja kito asmens kančios. De Sadas tapo lakmuso popierėliu diskusijoms apie tai, kur baigiasi individo teisės ir prasideda kito žmogaus saugumas.

 

Populiariojoje kultūroje ryškiausią pėdsaką paliko režisierius Pieras Paolo Pasolini su filmu „Salo, arba 120 Sodomos dienų“ (1975). Pasolini perkėlė de Sado knygos veiksmą į fašistinę Italiją, taip parodydamas, kad markizo aprašyti seksualiniai kankinimai iš tiesų yra puiki metafora politiniam smurtui ir totalitarizmui. Filmas buvo toks šokiruojantis, kad daugelyje šalių buvo uždraustas dešimtmečiams, tačiau jis galutinai įtvirtino de Sado vardą kaip priemonę kalbėti apie pačias tamsiausias žmogaus ir valstybės puses.

Piero Paolo Pasolini filmą „Solo, arba 120 Sodomos dienų“ kurį laiko rodė Vilniaus „Skalvijos“ kino teatras.Homoerotiniai santykiai nėra pateikiami kaip romantinė ar tapatybės išraiška, o veikiau kaip kraštutinė galios ir dominavimo forma. Keturi valdžios atstovai (libertinai) prievartos aktus prieš jaunus vaikinus naudoja tam, kad pademonstruotų savo absoliučią kontrolę ir visiškai sunaikintų aukų orumą. Filme gausu scenų, kuriose vyriškas kūnas tampa politinės agresijos objektu, o sodomija vaizduojama kaip priemonė sulaužyti bet kokius visuomenės moralinius tabu. Šie santykiai perteikiami per šaltą, beveik klinikinį žvilgsnį, pabrėžiant ne aistrą, o mechaninį išnaudojimą ir hierarchiją. Jaunuoliai verčiami dalyvauti seksualiniuose aktuose tarpusavyje arba su budeliais, taip iliustruojant fašistinę ideologiją, kurioje kūnas tėra valstybės nuosavybė. Tokiu būdu Pasolini de Sado tekstą paverčia vizualia analize, kurioje bet kokia seksualinė išraiška, įskaitant homoerotinę, tampa totalitarinio smurto įrankiu.

 

Radikalioji feministė Andrea Dworkin į Markizą de Sadą žiūrėjo ne kaip į laisvės simbolį, o kaip į brutalų patriarchalinės ideologijos architektą, kurio kūryba atvirai šlovina moterų pavergimą. Jos nuomone, de Sado tekstai nėra nekalta fantazija, bet tikslus žemėlapis, rodantis, kaip vyriška galia sistemoje realizuojama per smurtą, kankinimą ir seksualinį dominavimą. Dworkin griežtai kritikavo intelektualus, aukštinusius de Sadą, teigdama, kad jų ginama „kūrybinė laisvė“ yra pastatyta ant realių moterų skausmo ir nužmoginimo. Analizuodama de Sado personažus Justiną ir Žiuljetą, ji darė išvadą, kad autorius moterims paliko tik du pasirinkimus: būti kankinamai dorybingai aukai arba tapti žiauria budelio bendrininke. Ji laikė de Sadą modernios pornografijos pradininku, kuris seksualizavo neapykantą moterims ir pavertė ją priimtina vyriško malonumo forma. Pasak Dworkin, de Sado „maištas“ prieš Dievą ir visuomenę iš tiesų buvo tik radikali pastanga įtvirtinti absoliučią vyro teisę savintis ir naikinti moters kūną. Galiausiai jai de Sadas buvo ne revoliucionierius, o simptomas giliai sergančios kultūros, kurioje vyro malonumas yra neatsiejamas nuo kito žmogaus naikinimo.

 

Šiandien de Sadas vertinamas nebe kaip pornografas, o kaip radikalus mąstytojas, kuris pirmasis išdrįso pasakyti, kad žmogus nėra vien tik gera ir dorybinga būtybė. Jis parodė, kad civilizacija yra tik plona plėvelė, po kuria slepiasi žiaurūs instinktai. Nors jo aprašyti veiksmai išlieka atstumiantys ir nusikalstami, jo drąsa tyrinėti uždraustas temas atvėrė duris moderniai psichologijai, egzistencializmui ir šiuolaikiniam menui, kuriame nebijoma kelti nepatogių klausimų apie žmogaus prigimtį.

 

Maištinga Siela