Sveiki!
Imanuelis Kantas
– XVIII a. vokiečių filosofas, kaip žinia, klasikinės vokiečių filosofijos
pradininkas, kurio darbai apie etiką, pažinimą ir estetiką pakeitė Vakarų
mąstymo kryptį. Jis iškėlė moralės autonomijos principą ir suformulavo garsųjį
kategorinį imperatyvą, ragindamas žmogų elgtis taip, kad jo elgesio taisyklė
galėtų tapti visuotiniu dėsniu. Tačiau kalbėdamas apie asmeninę gerovę, 1785 m.
veikale „Dorovės metafizikos pagrindai“ Kantas pateikė įžvalgą, kuri puikiai
papildo tavo nagrinėjamą troškimų temą: „Laimė yra ne proto, o vaizduotės
idealas“.
Ši citata atskleidžia, kad laimė nėra racionalus,
logiškai apskaičiuojamas objektas, kurį galėtume pasiekti vadovaudamiesi vien
tik intelektu. Priešingai – tai subjektyvus, vaizduotės kuriamas vaizdinys,
todėl ji yra tokia nepastovi ir dažnai prieštaringa. Kanto manymu, protas
nepajėgus tiksliai apibrėžti, kas padarys žmogų laimingą, nes kiekvienas
troškimas (pavyzdžiui, turtų, žinių ar ilgo gyvenimo siekis) slepia nenumatytas
pasekmes. Laimė lieka vaizduotės sferoje, nes ji remiasi ne dėsniu, o empiriniais
potyriais ir individualiais, dažnai iliuziniais lūkesčiais.
Literatūriniame kontekste ši Kanto mintis leidžia
giliau suprasti ir pačią Fausto tragediją. Gėtės herojus, būdamas mokslo vyras
ir naudodamasis protu, neranda pasitenkinimo, todėl pasineria į Mefistofelio
kuriamas vaizduotės ir juslių pagundas. Fausto pavyzdys įrodo kantiškąją tiesą:
bandymas „pagauti“ vaizduotės diktuojamą laimę per begalinius troškimus dažnai
nuveda prie moralinio nuosmukio, nes vaizduotė nepažįsta saiko, kurį bando
brėžti protas ar visuomenės dekalogas.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą