Sveiki, mielieji!
Koks nuostabus filmo pavadinimas, pamaniau, kai
pirmąkart apie jį sužinojau! Amerikiečių nepriklausomo kino režisierė, aktorė
ir montuotoja Joanna Arnow sukūrė filmą „Jausmas, kad laikas ką nors daryti
jau praėjo“ (angl. The Feeling That the Time for Doing Something Has
Passed) (2023). Tai ilgametražis filmas, nagrinėjantis jaunos moters
Enės, kuri jau po studijų įsitvirtino nuobodokame biuro darbe, gyvenimą, tačiau
kurį laiką neieškojo nei rimtų santykių, nei labai eksperimentavo. Vieną vakarą,
gulėdama vyresniojo meilužio lovoje nuoga, ji suvokia, kad ją jaudina tai, kad
meilužis jai visiškai abejingas, o tas abejingumas sukelia daiktiškumo ir
nereikšmingumo pojūtį, kuris atvedė ją prie BDSM, t. y. dominavimo ir paklusnumo
seksualinių santykių hierarchijos.
Filmas išties labai melancholiškas, nors jį galima traktuoti
iš dalies kaip komediją, tik ne tą tiesmukai holivudišką, o tą, kuri susikuria
iš gyvenimiškojo absurdo. Enė atrodo pati abejinga sau ir savo gyvenimui,
tačiau kartu jai netrūksta seksualinės avantiūros, t. y. masturbuotis ant
dangoraižio stogo, vilkint kiaulės fetišistinį kostiumą arba per pirmąjį pasimatymą
atvirauti apie savo seksualines fantazijas... Kita vertus, slogūs jos santykiai
su tėvais, ypač su kontroliuoti linkusia motina, kuri reikalauja iš dukters
besąlyginės meilės ir dėmesio. Žodžiu, Enė sukasi užburtame rate, kol vieną
dieną susipažįsta su Kristu, su pastaruoju pabando megzti jau kitokius
santykius...
Tiesą sakant, nežinau, kur šis filmas nuveda. Jis man
ne tiek absurdiškas, kiek labai liūdnas. Labai tinka tas pavadinimas „Jausmas,
kad laikas ką nors daryti jau praėjo“, tokia atrodo ir įstrigusi Enė. Bet ar
kinas turi kur nors nuvesti? Pati režisierė sukūrė pagrindinį vaidmenį, beje,
parašė ir scenarijų, todėl filmas net žanriškai primena kiek autofikciją,
balansuojantį tar meninio ir dokumentinio filmo. Režisierė absoliučiai
menininkė, ji čia nusifilmuoja nuoga daugybėje scenų, davė interviu apie savo
pažeidžiamumą ir patirtis, o Enės tėvų vaidmenis atlieka ne kas kiti, o tikrieji
režisierės ir aktorės J. Arnow tėvai. Seksualinės scenos nėra pikantiškos, o
BDSM žaidimai dažnai atrodo buitiški, visiškai neerotiški – to sąmoningai ir
siekė režisierė nefetišuoti paties fetišizmo, veikiau veikti per troškimą
sukurti save iš naujo, pajusti kitokį santykį su gyvenimu, savu kūnu. Tam tikra
prasme filmas truputį filosofiškas, truputį ir nepatogus dėl savo atsainaus
seksualumo, kuris be aistros ir geismo, kurį pabrėžtinai vaizduoja dažnai
komercinis kinas, šiame atrodo kaip deseksualizuotas ir primenantis labiau
psichoterapinius seansus, nei tą intymumą, kokį galima pamatyti pornografijoje.
Manau, filmas pavyko, jis perteikia tam tikrą
filosofiją, poziciją, mintį ir nuotaiką, tą jausmą, kad iš tikrųjų galbūt
gyvenimas ima ir praeina tiesiog gyvenant įprastą aplinkybių suklostytą
gyvenimą, o jį pakeisti ir save perkurti, atrodo, kad jau tiems pokyčiams
laikas praėjęs. Taigi filmo idėją galima formuoti kaip egzistencinę inerciją ir
sausą humorą bandymą atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasyvumą bei kasdienybės
banalumo jausmą. Režisierė sugretina BDSM santykius, korporatyvinį darbą ir
šeimos dinamiką, parodydama, kad galios žaidimai bei kontrolė persmelkia visas
gyvenimo sritis. Galiausiai tai kūrinys apie melancholišką susitaikymą su
vidutiniškumu ir nuojautą, kad galimybė iš esmės pasikeisti jau liko praeityje.
Savotiškas, bet patiko.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 5.8
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą