Sveiki!
„Santuoka yra institucija, sukurta tam,
kad moteris taptų asmenine vyro tarnaite ir jo nuosavybe, patvirtinta valstybės
parašu.“ Andrea Dworkin
Šią įdomią asmenybę, kuri, manau, mūsų Marijos
žemelėje ne visiems patiktų, aptikau Olivios Laing knygoje „Kūnas ir laisvė“.
Nesu didelis radikalaus feminizmo šalininkas, tačiau tas jų pyktis vyrams iš
esmės suvokiamas.
Andrea Dworkin
buvo viena ryškiausių XX a. pabaigos JAV radikaliojo feminizmo figūrų, kurios
gyvenimas ir darbai tapo bekompromisės kovos prieš patriarchalinį smurtą
simboliu. Gimusi 1946 metais, ji anksti pasinėrė į politinį aktyvizmą, tačiau
jos teorines įžvalgas vėliau subrandino itin skaudi asmeninė patirtis. Dworkin
nebuvo tiesiog akademinė teoretikė; ji buvo kovotoja, kurios balsas sklido iš
pačių tamsiausių moterų išnaudojimo užkaborių, siekiant demaskuoti galios
struktūras, kurias visuomenė dažnai laikė natūraliomis ar net romantiškomis.
Lūžio tašku jos gyvenime tapo santuoka su olandų
aktyvistu, kurios metu ji patyrė brutaliausią fizinį ir psichologinį smurtą.
Pabėgusi nuo smurtautojo Europoje, ji liko be pragyvenimo šaltinio, patyrė
skurdą ir netgi buvo priversta verstis prostitucija, kad išgyventų. Šis
laikotarpis jai tapo skaudžia pamoka apie moters kūno pavertimą preke ir
visišką teisinį bei socialinį moters bejėgiškumą prieš vyro agresiją. Būtent
šios trauminės patirtys tapo pamatu jos radikalėjimui: ji suprato, kad moterų
priespauda nėra atsitiktinė, o sisteminė, įsišaknijusi pačiose visuomenės
institucijose.
Grįžusi į JAV, Dworkin savo pyktį ir įžvalgas pavertė
literatūrine galia, išleisdama fundamentalius veikalus, tokius kaip „Woman
Hating“ ir „Pornography: Men Possessing Women“. Šiose knygose ji
negailestingai analizavo, kaip kultūra, pasakos, religija ir pramogų industrija
normalizuoja neapykantą moterims. Jos teigimu, pornografija nėra saviraiškos
laisvė, o politinis įrankis, skirtas dehumanizuoti moteris ir paversti jas objektais,
taip užtikrinant vyrų dominavimą ne tik lovoje, bet ir viešajame gyvenime.
Vėlesniame veikale „Intercourse“ ji išplėtojo
itin kontraversišką lytinės politikos teoriją, kurioje lytinį aktą nagrinėjo
kaip politinį įvykį. Dworkin įtaka feminizmui buvo milžiniška: ji kartu su
Catharine MacKinnon inicijavo teisinius pokyčius, siekdama, kad pornografija
būtų pripažinta civilinių teisių pažeidimu. Nors jos idėjos sukėlė didžiulį
susipriešinimą net pačių feminisčių gretose, ji privertė pasaulį diskutuoti
apie smurtą šeimoje ir seksualinį išnaudojimą kaip apie struktūrines problemas,
o ne privačias nelaimes.
Jos pozicija apie santuoką kaip instituciją,
paverčiančią moterį asmenine tarnaite ir nuosavybe, kyla iš įsitikinimo, kad
istoriškai ši sąjunga buvo sukurta ne meilei, o turtiniams ir galios santykiams
įtvirtinti. Dworkin manymu, valstybės parašas ant santuokos liudijimo
simbolizuoja teisinį moters autonomijos perdavimą vyrui, kur moters darbas
namuose, jos kūnas ir net pavardė tampa pavaldūs vyro poreikiams. Ji kritikavo
faktą, kad ilgą laiką įstatymai netgi nepripažino prievartos santuokoje
sąvokos, tarsi parašas ant dokumento suteiktų vyrui neribotą teisę į moters
kūną bet kokiomis sąlygomis.
Galiausiai Andrea Dworkin palikimas yra nuolatinis
priminimas apie tai, kokią kainą moterys moka už tylėjimą ir prisitaikymą. Nors
jos žodžiai dažnai buvo vadinami radikaliais ar net skandalingais, jie tapo
skydu daugybei moterų, išdrįsusių įvardyti patirtą smurtą. Ji tikėjo, kad tik
visiškai apnuoginus ir sugriovus senąsias priespaudos formas, įmanoma sukurti
pasaulį, kuriame moters orumas nebūtų derybų objektas nei gatvėje, nei
pornografijos ekrane, nei santuokiniame guolyje.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą