Sveiki, mielieji!
Šįkart mano žvilgsnis krypsta į vieną garsiausių
pasaulio dramaturgų – norvego Henriko Ibseno (1828-1906) gyvenimą, jo
ryškiausius kūrinius, kūrybos bruožus.
HENRIKO IBSENO BIOGRAFIJA
Henrikas Johanas Ibsenas (Henrik Ibsen) gimė 1828 m.
kovo 20 d. nedideliame Norvegijos pakrantės miestelyje Šiene, pasiturinčio
pirklių šeimoje, kurioje ankstyvoji vaikystė prabėgo apsupta prabangos ir
aukštos socialinės padėties. Tačiau šis saugumo jausmas žlugo, kai Henrikui
buvo vos septyneri – tėvo verslas bankrutavo, šeima buvo priversta persikelti į
apgriuvusį Venstøp ūkį už miesto, o buvę draugai ir kaimynai nusisuko nuo
„nuskurdėlių“. Šis staigus nuosmukis į skurdą ir socialinė izoliacija tapo
pamatine Ibseno asmenybės trauma: jis anksti suprato visuomenės veidmainystę,
kurioje pagarba matuojama tik pinigais, o ši neteisybės patirtis vėliau tapo
pagrindiniu varikliu jo kūryboje, analizuojančioje viduriniosios klasės fasadų
trapumą.
Būdamas vos penkiolikos, būsimasis genijus turėjo
palikti namus ir pradėti savarankišką gyvenimą Grimstado miestelyje, kur tapo
vaistininko mokinio padėjėju. Grimstade jis gyveno itin skurdžiai, dažnai
neturėdamas lėšų net padoriam paltui, tačiau būtent čia, vėlyvomis nakties
valandomis, jis pradėjo rašyti pirmąsias eiles ir savo debiutinę pjesę
„Katilina“. Šiuo laikotarpiu įvyko ir vienas šokiruojančių jo gyvenimo faktų –
būdamas aštuoniolikos jis susilaukė nesantuokinio sūnaus su dešimčia metų
vyresne tarnaite. Nors Ibsenas šešiolika metų mokėjo alimentus, kurie jam buvo
milžiniška finansinė našta, jis niekada nepripažino šio vaiko kaip savo
gyvenimo dalies ir su juo nesusitiko, o tai rodo ankstyvąjį jo charakterio
bruožą – griežtą, beveik šaltą atsiribojimą nuo visko, kas trukdė jo asmeninei
ir kūrybinei laisvei.
Lemtingas lūžis įvyko 1851 m., kai garsus smuikininkas
Ole Bullas pastebėjo jauno poeto talentą ir pakvietė jį dirbti Bergeno teatre.
Čia Ibsenas ne tik parašė savo pirmąsias istorines dramas, bet ir susipažino su
savo būsima žmona Suzannah Thoresen. Ji tapo jo gyvenimo inkaru:
stipraus charakterio, intelektuali ir bekompromisė moteris buvo pirmoji jo
kūrinių skaitytoja ir kritikė. Skirtingai nei daugelis to meto moterų, Suzannah
nesiekė jo „prijaukinti“, o priešingai – skatino jį būti aštriu ir negailestingu
tiesos ieškotoju. Jų santuoka, nors ir paženklinta Ibseno sudėtingo
charakterio, išliko stipri iki pat mirties, o Suzannah prototipas atsispindi
daugelyje stiprių jo pjesių moterų personažų.
Nepaisant profesinės sėkmės teatre, Ibsenas
Norvegijoje jautėsi dūstantis – jį slėgė provincijos intelektualinis skurdas,
skolos ir nuolatinė kritika dėl jo „per daug modernių“ idėjų. 1864 m., gavęs
nedidelę kelionės stipendiją, jis priėmė radikalų sprendimą palikti tėvynę ir
išvykti į savanorišką tremtį Italijoje bei Vokietijoje, kur praleido net 27
metus. Jis teigė, kad tik iš atstumo gali aiškiai matyti Norvegiją ir jos ydas.
Gyvendamas Romoje, Dresdene ir Miunchene, jis virto tuo pedantišku, frakuotu „Šiaurės
Sfinksu“, kurio išvaizda buvo tokia pat tvarkinga kaip jo rašomasis stalas,
tačiau kurio galvoje gimė patys skandalingiausi XIX a. kūriniai.
Ibseno kūrybą galima suskirstyti į tris ryškius
etapus, kurių kiekvienas atnešė jam vis didesnę šlovę. Pirmasis – tai
romantiškasis ir filosofinis etapas, paženklintas draminėmis poemos „Brandas“
ir „Peras Giuntas“, kurios išgarsino jį visoje Europoje. Antrasis etapas – tai
didysis socialinis realizmas, kurio metu pasirodė „Lėlių namai“ (1879),
„Šmėklos“ (1881) ir „Liaudies priešas“ (1882). Šie kūriniai šokiravo visuomenę,
nes Ibsenas drįso prabilti apie moters laisvę, paveldimumą ir politinę
korupciją – temas, kurios tuometiniuose salonuose buvo laikomos nepadoriomis.
Trečiasis, vėlyvasis etapas, pasižymi giliu simbolizmu ir psichologizmu, kurį
geriausiai reprezentuoja „Heda Gabler“ bei „Laukinė antis“, tyrinėjančios
žmogaus vidinę tamsą ir iliuzijų griūtį.
Pasaulinė šlovė pavertė Ibseną turtingu ir gerbiamu,
tačiau jo charakteris liko rūstus ir kupinas keistenybių. Jis paniškai bijojo
venerinių ligų, todėl vengdavo spausti rankas nepažįstamiems, o savo garsiajame
cilindre visada nešiojosi veidrodėlį, kad galėtų slapta stebėti savo išvaizdą.
Ibsenas dievino ordinus ir medalius, juos segėdavo net namuose, taip tarsi
kompensuodamas vaikystės gėdą dėl tėvo bankroto. Jis buvo žmogus, kuris savo
viduje nešiojosi nuolatinį konfliktą: nors kritikavo valstybės institucijas,
troško jų pripažinimo; nors rašė apie laisvę, savo asmeninį gyvenimą pajungė maniakiškai
griežtai dienotvarkei.
Jo pažiūros buvo radikalios individualizmo prasme –
Ibsenas tikėjo, kad žmogus yra stipriausias tada, kai stovi vienas prieš visą
minią. Jis niekada nesitapatino su jokiomis politinėmis partijomis ar
judėjimais, teigdamas, kad jo darbas yra klausti, o ne atsakinėti. Jo
teiginiai, kad „dauguma niekada neturi tiesos“, siutino liberalus, o jo parama
moterų teisėms gąsdino konservatorius. Jis buvo tiesos fanatikas, tikėjęs, kad
visuomenė gali pasveikti tik tada, kai bus negailestingai atvertos visos jos
„šmėklos“ ir paslaptys.
1891 m. Ibsenas pagaliau grįžo į Norvegiją kaip gyva
legenda. Jis apsigyveno prabangiame bute Osle, kur kasdien vykdydavo tą patį
ritualą – eidavo į kavinę stebėti praeivių. Senatvėje jį ištiko keli sunkūs
insultai, kurie palaipsniui atėmė gebėjimą rašyti ir galiausiai – kalbėti.
Paskutiniais gyvenimo metais „Šiaurės Sfinksas“ sėdėdavo prie lango, žiūrėdamas
į gatvę, o praeiviai sustodavo iš pagarbos šiam didžiam ir paslaptingam žmogui,
pakeitusiam pasaulio dramą.
Henrikas Ibsenas mirė 1906 m. gegužės 23 d.,
palikdamas paskutinį savo maišto ženklą. Kai slaugytoja bandė jį paguosti
meluodama, kad jis jaučiasi geriau, jis sukaupė paskutines jėgas ir ištarė
garsųjį „Tvertimod!“ (Priešingai!). Tai buvo ne tik ligos konstatavimas, bet ir
viso jo gyvenimo kredo – visada prieštarauti melui, iliuzijoms ir patogiai
netiesai. Jis buvo palaidotas valstybinėmis iškilmėmis, tačiau tikroji jo
paminklas yra ne marmuras Osle, o tai, kad šiandien, 2026-aisiais, jo pjesės
vis dar vaidinamos visame pasaulyje, keldamos tuos pačius nepatogius klausimus
apie žmogaus sielos laisvę.
HENRIKO IBSENO DRAMOS BRUOŽAI
Henrikas Ibsenas modernizavo teatrą iš esmės
pakeisdamas dramos prigimtį ir jos santykį su tikrove, todėl jo kūryba laikoma
takoskyra tarp senojo, pramoginio, ir naujojo, intelektualaus teatro.
Didžiausia jo inovacija buvo perėjimas nuo dirbtinių, painių intrigų prie
gilaus socialinio realizmo, kuriame svarbiausia tapo ne išorinis veiksmas, o
vidinis personažų konfliktas. Ibsenas pirmasis drįso į sceną perkelti
viduriniosios klasės kasdienybę, paversdamas paprastą svetainę vieta, kurioje
sprendžiami fundamentalūs žmogaus egzistencijos ir moralės klausimai.
Vienas ryškiausių jo kūrybos bruožų yra analitinis
kompozicijos metodas, dažnai vadinamas retrospekcija. Užuot rodęs patį
nusikaltimą ar lemtingą klaidą, Ibsenas pjesę pradeda tada, kai praeities
šešėliai pradeda vėtis herojus dabartyje. Veiksmas plėtojamas tarsi
detektyvinis tyrimas, kurio metu personažai, bendraudami tarpusavyje, pamažu
atskleidžia ilgai slėptas paslaptis. Tokia struktūra leidžia autoriui
meistriškai kurti įtampą ne per fizinį veiksmą, o per psichologinį
apsinuoginimą ir tiesos ieškojimą.
Ibseno kūryboje dominuoja individo ir visuomenės
konfliktas, kuriame herojus dažnai stoja prieš „gyvąją daugumą“ ar
sustabarėjusias normas. Jo dramos pasižymi negailestingu socialinės
veidmainystės demaskavimu, keliant klausimus apie asmens laisvę, moters padėtį
šeimoje, politinę korupciją bei moralinį paveldimumą. Autorius atsisakė
tradicinio skirstymo į teigiamus ir neigiamus herojus, suteikdamas savo
veikėjams sudėtingą, prieštaringą psichologiją, kuri daro juos neįtikėtinai
gyvus ir atpažįstamus.
Dar vienas modernizacijos elementas yra kalbos
transformacija – Ibsenas sąmoningai atsisakė pakilios eiliuotos kalbos ir
perėjo prie natūralios, šnekamosios prozos. Dialogai jo pjesėse skamba
tikroviškai, juose gausu pauzių, nutylėjimų ir poteksčių, kurios dažnai pasako
daugiau nei ištarti žodžiai. Šis lakoniškas stilius privertė aktorius ieškoti
naujų vaidybos formų, o žiūrovus – tapti aktyviais proceso dalyviais,
interpretuojančiais tai, kas vyksta „tarp eilučių“.
Galiausiai Ibseno realizmas niekada nebuvo tik sausas
faktų fiksavimas, nes jis meistriškai jungė tikrovės vaizdus su giliais
simboliais. Tokie įvaizdžiai kaip lėlių namai, laukinė antis ar šmėklos
suteikia jo socialinėms dramoms filosofinį universalumą, peržengiantį
konkretaus laikmečio ribas. Palikdamas savo kūrinių pabaigas atviras ir
nesiūlydamas pigių sprendimų, Ibsenas galutinai įtvirtino teatrą kaip erdvę,
kurioje visuomenė ne tik pramogauja, bet ir sprendžia sunkiausias savo
egzistencijos dilemas.
HENRIKO IBSENO DRAMOS „LELIŲ NAMAI“
SIUŽETAS, REIKŠMĖ IR PRASMĖ, SKANDALAS, PAKEITĘS EUROPĄ
Henrikas Ibsenas savo žymiausioje dramoje „Lėlių
namai“ meistriškai konstruoja iš pažiūros tobulą Helmerių šeimos gyvenimą,
kurio centre – žavinga ir nerūpestinga Nora. Kūrinio pradžioje ji atrodo kaip
vyro Torvaldo „vyturėlis“ ar „voveraitė“, kurios pagrindinė funkcija –
linksminti namiškius ir puošti buitį. Tačiau ši idilė yra tik trapus fasadas,
slepiantis sunkią paslaptį: prieš aštuonerius metus Nora, norėdama išgelbėti
sunkiai sergantį vyrą, slapta pasiskolino didelę sumą pinigų ir, kad gautų
paskolą, suklastojo savo mirštančio tėvo parašą.
Siužeto įtampa pradeda augti, kai Torvaldas, ką tik
tapęs banko direktoriumi, nusprendžia atleisti advokatą Krogstadą. Būtent iš
šio asmens Nora kadaise pasiskolino pinigų, tad pajutęs grėsmę savo ateičiai,
Krogstadas griebiasi šantažo. Jis reikalauja, kad Nora paveiktų vyrą jį
pasilikti darbe, priešingu atveju grasindamas paviešinti klastotės faktą, kuris
ne tik sužlugdytų Noros reputaciją, bet ir mestų šešėlį ant nepriekaištingo
Torvaldo vardą.
Nora, nors ir apimta siaubo, šventai tiki „didžiuoju
stebuklu“ – ji neabejoja, kad sužinojęs tiesą, Torvaldas visą kaltę prisiims
sau ir pasiaukos dėl jos meilės, lygiai taip pat, kaip ji pasiaukojo dėl jo.
Norėdama atitolinti lemtingą akimirką, ji lyg drugelis šoka tarantelą, savo
vidinę desperaciją paslėpdama po isterišku džiaugsmu. Tačiau laiško, gulinčio
pašto dėžutėje, sustabdyti nebeįmanoma, ir tiesa galiausiai iškyla į viešumą.
Lemiamas lūžis įvyksta ne tada, kai Torvaldas
perskaito laišką, o tada, kaip jis į jį reaguoja. Užuot apgynęs žmoną, jis
užsipuola ją su neapykanta, vadindamas nusikaltėle, melage ir nevertą
motinystės, nes jam labiausiai rūpi ne žmonos kančia, o visuomenės nuomonė ir
jo paties socialinis statusas. Ši akimirka tampa Noros praregėjimu: ji suvokia,
kad aštuonerius metus gyveno su svetimu vyru, kuris ją mylėjo tik kaip gražų
žaislą ar nuosavybę, bet niekada negerbė kaip žmogaus.
Kai antrasis Krogstado laiškas su suklastotu vekseliu
sugrąžina šeimai saugumą, Torvaldas akimirksniu pakeičia toną ir vėl tampa
„atleidžiančiu“ globėju. Tačiau Norai kelio atgal nebėra. Ji nusivelka šventinę
suknelę ir pirmą kartą gyvenime rimtai atsisėda pasikalbėti su vyru,
konstatuodama faktą, kad jie abu niekada vienas kito nesuprato. Šis pokalbis
atskleidžia giliausią dramos problemą – asmenybės nuvertinimą vardan tradicinių
lyčių vaidmenų.
Pagrindine kūrinio tema tampa individo išsivadavimas
iš visuomenės primestų „lėlių namų“. Ibsenas kritikuoja XIX a. buržuazinę
santuoką, kurioje moteris buvo laikoma lėle – iš pradžių tėvo, vėliau vyro
rankose. Nora supranta, kad prieš tapdama gera motina ar žmona, ji pirmiausia
turi tapti žmogumi ir suformuoti savo pačios nuomonę apie pasaulį, religiją bei
moralę, nes iki tol ji tiesiog mechaniškai kartojo kitų tiesas.
Pati drama nagrinėja skaudų konfliktą tarp įstatymo ir
moralės. Nora klastojo parašą iš meilės ir pasiaukojimo, tačiau visuomenės
akyse ji yra tik nusikaltėlė. Kūrinys kelia klausimą: ar įstatymas, kuris
neleidžia moteriai išgelbėti vyro gyvybės ar tėvo garbės, gali būti teisingas?
Ši dilema verčia skaitytoją permąstyti sąvokas „teisingumas“ ir „pareiga“,
kurios dažnai prasilenkia su žmogiškąja užuojauta.
Dramos prasmė kulminaciją pasiekia finaliniame Noros
sprendime palikti namus, vyrą ir vaikus. Tai nėra paprastas šeimyninis
konfliktas, o revoliucinis veiksmas, kuriuo teigiama, kad savigarba ir dvasinė
nepriklausomybė yra vertingesnės už bet kokį socialinį stabilumą. Nors Nora
išeina į nežinią, jos išėjimas yra vienintelis būdas išsaugoti savo sielą nuo
visiško sunykimo veidmainystės kupinoje aplinkoje.
Kūrinys užbaigiamas galingu simboliu – stipriu durų
trenksmu, kuris aidu nusirito per visą Europą. Šis garsas reiškė ne tik lėlių
namų žlugimą, bet ir naujos, modernios literatūros eros pradžią, kurioje
moteris nebėra tik pasyvus fonas, o aktyvi savo likimo kūrėja. Ibseno „Lėlių
namai“ iki šiol išlieka aktualiu priminimu apie tai, kad tikra meilė įmanoma
tik tarp dviejų laisvų ir lygiaverčių asmenybių.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą