Asmenybė. Henrik Ibsen (Henrikas Ibsenas): biografija, gyvenimas, kūrybos bruožai, reikšmingiausios dramos, "Lėlių namai" skandalas ir kt.

 

Sveiki, mielieji!

 

Šįkart mano žvilgsnis krypsta į vieną garsiausių pasaulio dramaturgų – norvego Henriko Ibseno (1828-1906) gyvenimą, jo ryškiausius kūrinius, kūrybos bruožus.

 

HENRIKO IBSENO BIOGRAFIJA

 

Henrikas Johanas Ibsenas (Henrik Ibsen) gimė 1828 m. kovo 20 d. nedideliame Norvegijos pakrantės miestelyje Šiene, pasiturinčio pirklių šeimoje, kurioje ankstyvoji vaikystė prabėgo apsupta prabangos ir aukštos socialinės padėties. Tačiau šis saugumo jausmas žlugo, kai Henrikui buvo vos septyneri – tėvo verslas bankrutavo, šeima buvo priversta persikelti į apgriuvusį Venstøp ūkį už miesto, o buvę draugai ir kaimynai nusisuko nuo „nuskurdėlių“. Šis staigus nuosmukis į skurdą ir socialinė izoliacija tapo pamatine Ibseno asmenybės trauma: jis anksti suprato visuomenės veidmainystę, kurioje pagarba matuojama tik pinigais, o ši neteisybės patirtis vėliau tapo pagrindiniu varikliu jo kūryboje, analizuojančioje viduriniosios klasės fasadų trapumą.

 

Būdamas vos penkiolikos, būsimasis genijus turėjo palikti namus ir pradėti savarankišką gyvenimą Grimstado miestelyje, kur tapo vaistininko mokinio padėjėju. Grimstade jis gyveno itin skurdžiai, dažnai neturėdamas lėšų net padoriam paltui, tačiau būtent čia, vėlyvomis nakties valandomis, jis pradėjo rašyti pirmąsias eiles ir savo debiutinę pjesę „Katilina“. Šiuo laikotarpiu įvyko ir vienas šokiruojančių jo gyvenimo faktų – būdamas aštuoniolikos jis susilaukė nesantuokinio sūnaus su dešimčia metų vyresne tarnaite. Nors Ibsenas šešiolika metų mokėjo alimentus, kurie jam buvo milžiniška finansinė našta, jis niekada nepripažino šio vaiko kaip savo gyvenimo dalies ir su juo nesusitiko, o tai rodo ankstyvąjį jo charakterio bruožą – griežtą, beveik šaltą atsiribojimą nuo visko, kas trukdė jo asmeninei ir kūrybinei laisvei.

 

Lemtingas lūžis įvyko 1851 m., kai garsus smuikininkas Ole Bullas pastebėjo jauno poeto talentą ir pakvietė jį dirbti Bergeno teatre. Čia Ibsenas ne tik parašė savo pirmąsias istorines dramas, bet ir susipažino su savo būsima žmona Suzannah Thoresen. Ji tapo jo gyvenimo inkaru: stipraus charakterio, intelektuali ir bekompromisė moteris buvo pirmoji jo kūrinių skaitytoja ir kritikė. Skirtingai nei daugelis to meto moterų, Suzannah nesiekė jo „prijaukinti“, o priešingai – skatino jį būti aštriu ir negailestingu tiesos ieškotoju. Jų santuoka, nors ir paženklinta Ibseno sudėtingo charakterio, išliko stipri iki pat mirties, o Suzannah prototipas atsispindi daugelyje stiprių jo pjesių moterų personažų.

 

Nepaisant profesinės sėkmės teatre, Ibsenas Norvegijoje jautėsi dūstantis – jį slėgė provincijos intelektualinis skurdas, skolos ir nuolatinė kritika dėl jo „per daug modernių“ idėjų. 1864 m., gavęs nedidelę kelionės stipendiją, jis priėmė radikalų sprendimą palikti tėvynę ir išvykti į savanorišką tremtį Italijoje bei Vokietijoje, kur praleido net 27 metus. Jis teigė, kad tik iš atstumo gali aiškiai matyti Norvegiją ir jos ydas. Gyvendamas Romoje, Dresdene ir Miunchene, jis virto tuo pedantišku, frakuotu „Šiaurės Sfinksu“, kurio išvaizda buvo tokia pat tvarkinga kaip jo rašomasis stalas, tačiau kurio galvoje gimė patys skandalingiausi XIX a. kūriniai.

 

Ibseno kūrybą galima suskirstyti į tris ryškius etapus, kurių kiekvienas atnešė jam vis didesnę šlovę. Pirmasis – tai romantiškasis ir filosofinis etapas, paženklintas draminėmis poemos „Brandas“ ir „Peras Giuntas“, kurios išgarsino jį visoje Europoje. Antrasis etapas – tai didysis socialinis realizmas, kurio metu pasirodė „Lėlių namai“ (1879), „Šmėklos“ (1881) ir „Liaudies priešas“ (1882). Šie kūriniai šokiravo visuomenę, nes Ibsenas drįso prabilti apie moters laisvę, paveldimumą ir politinę korupciją – temas, kurios tuometiniuose salonuose buvo laikomos nepadoriomis. Trečiasis, vėlyvasis etapas, pasižymi giliu simbolizmu ir psichologizmu, kurį geriausiai reprezentuoja „Heda Gabler“ bei „Laukinė antis“, tyrinėjančios žmogaus vidinę tamsą ir iliuzijų griūtį.

 

Pasaulinė šlovė pavertė Ibseną turtingu ir gerbiamu, tačiau jo charakteris liko rūstus ir kupinas keistenybių. Jis paniškai bijojo venerinių ligų, todėl vengdavo spausti rankas nepažįstamiems, o savo garsiajame cilindre visada nešiojosi veidrodėlį, kad galėtų slapta stebėti savo išvaizdą. Ibsenas dievino ordinus ir medalius, juos segėdavo net namuose, taip tarsi kompensuodamas vaikystės gėdą dėl tėvo bankroto. Jis buvo žmogus, kuris savo viduje nešiojosi nuolatinį konfliktą: nors kritikavo valstybės institucijas, troško jų pripažinimo; nors rašė apie laisvę, savo asmeninį gyvenimą pajungė maniakiškai griežtai dienotvarkei.

 

Jo pažiūros buvo radikalios individualizmo prasme – Ibsenas tikėjo, kad žmogus yra stipriausias tada, kai stovi vienas prieš visą minią. Jis niekada nesitapatino su jokiomis politinėmis partijomis ar judėjimais, teigdamas, kad jo darbas yra klausti, o ne atsakinėti. Jo teiginiai, kad „dauguma niekada neturi tiesos“, siutino liberalus, o jo parama moterų teisėms gąsdino konservatorius. Jis buvo tiesos fanatikas, tikėjęs, kad visuomenė gali pasveikti tik tada, kai bus negailestingai atvertos visos jos „šmėklos“ ir paslaptys.

 

1891 m. Ibsenas pagaliau grįžo į Norvegiją kaip gyva legenda. Jis apsigyveno prabangiame bute Osle, kur kasdien vykdydavo tą patį ritualą – eidavo į kavinę stebėti praeivių. Senatvėje jį ištiko keli sunkūs insultai, kurie palaipsniui atėmė gebėjimą rašyti ir galiausiai – kalbėti. Paskutiniais gyvenimo metais „Šiaurės Sfinksas“ sėdėdavo prie lango, žiūrėdamas į gatvę, o praeiviai sustodavo iš pagarbos šiam didžiam ir paslaptingam žmogui, pakeitusiam pasaulio dramą.

 

Henrikas Ibsenas mirė 1906 m. gegužės 23 d., palikdamas paskutinį savo maišto ženklą. Kai slaugytoja bandė jį paguosti meluodama, kad jis jaučiasi geriau, jis sukaupė paskutines jėgas ir ištarė garsųjį „Tvertimod!“ (Priešingai!). Tai buvo ne tik ligos konstatavimas, bet ir viso jo gyvenimo kredo – visada prieštarauti melui, iliuzijoms ir patogiai netiesai. Jis buvo palaidotas valstybinėmis iškilmėmis, tačiau tikroji jo paminklas yra ne marmuras Osle, o tai, kad šiandien, 2026-aisiais, jo pjesės vis dar vaidinamos visame pasaulyje, keldamos tuos pačius nepatogius klausimus apie žmogaus sielos laisvę.

 

HENRIKO IBSENO DRAMOS BRUOŽAI

 

Henrikas Ibsenas modernizavo teatrą iš esmės pakeisdamas dramos prigimtį ir jos santykį su tikrove, todėl jo kūryba laikoma takoskyra tarp senojo, pramoginio, ir naujojo, intelektualaus teatro. Didžiausia jo inovacija buvo perėjimas nuo dirbtinių, painių intrigų prie gilaus socialinio realizmo, kuriame svarbiausia tapo ne išorinis veiksmas, o vidinis personažų konfliktas. Ibsenas pirmasis drįso į sceną perkelti viduriniosios klasės kasdienybę, paversdamas paprastą svetainę vieta, kurioje sprendžiami fundamentalūs žmogaus egzistencijos ir moralės klausimai.

 

Vienas ryškiausių jo kūrybos bruožų yra analitinis kompozicijos metodas, dažnai vadinamas retrospekcija. Užuot rodęs patį nusikaltimą ar lemtingą klaidą, Ibsenas pjesę pradeda tada, kai praeities šešėliai pradeda vėtis herojus dabartyje. Veiksmas plėtojamas tarsi detektyvinis tyrimas, kurio metu personažai, bendraudami tarpusavyje, pamažu atskleidžia ilgai slėptas paslaptis. Tokia struktūra leidžia autoriui meistriškai kurti įtampą ne per fizinį veiksmą, o per psichologinį apsinuoginimą ir tiesos ieškojimą.

 

Ibseno kūryboje dominuoja individo ir visuomenės konfliktas, kuriame herojus dažnai stoja prieš „gyvąją daugumą“ ar sustabarėjusias normas. Jo dramos pasižymi negailestingu socialinės veidmainystės demaskavimu, keliant klausimus apie asmens laisvę, moters padėtį šeimoje, politinę korupciją bei moralinį paveldimumą. Autorius atsisakė tradicinio skirstymo į teigiamus ir neigiamus herojus, suteikdamas savo veikėjams sudėtingą, prieštaringą psichologiją, kuri daro juos neįtikėtinai gyvus ir atpažįstamus.

 

Dar vienas modernizacijos elementas yra kalbos transformacija – Ibsenas sąmoningai atsisakė pakilios eiliuotos kalbos ir perėjo prie natūralios, šnekamosios prozos. Dialogai jo pjesėse skamba tikroviškai, juose gausu pauzių, nutylėjimų ir poteksčių, kurios dažnai pasako daugiau nei ištarti žodžiai. Šis lakoniškas stilius privertė aktorius ieškoti naujų vaidybos formų, o žiūrovus – tapti aktyviais proceso dalyviais, interpretuojančiais tai, kas vyksta „tarp eilučių“.

 

Galiausiai Ibseno realizmas niekada nebuvo tik sausas faktų fiksavimas, nes jis meistriškai jungė tikrovės vaizdus su giliais simboliais. Tokie įvaizdžiai kaip lėlių namai, laukinė antis ar šmėklos suteikia jo socialinėms dramoms filosofinį universalumą, peržengiantį konkretaus laikmečio ribas. Palikdamas savo kūrinių pabaigas atviras ir nesiūlydamas pigių sprendimų, Ibsenas galutinai įtvirtino teatrą kaip erdvę, kurioje visuomenė ne tik pramogauja, bet ir sprendžia sunkiausias savo egzistencijos dilemas.

 

HENRIKO IBSENO DRAMOS „LELIŲ NAMAI“ SIUŽETAS, REIKŠMĖ IR PRASMĖ, SKANDALAS, PAKEITĘS EUROPĄ

 

Henrikas Ibsenas savo žymiausioje dramoje „Lėlių namai“ meistriškai konstruoja iš pažiūros tobulą Helmerių šeimos gyvenimą, kurio centre – žavinga ir nerūpestinga Nora. Kūrinio pradžioje ji atrodo kaip vyro Torvaldo „vyturėlis“ ar „voveraitė“, kurios pagrindinė funkcija – linksminti namiškius ir puošti buitį. Tačiau ši idilė yra tik trapus fasadas, slepiantis sunkią paslaptį: prieš aštuonerius metus Nora, norėdama išgelbėti sunkiai sergantį vyrą, slapta pasiskolino didelę sumą pinigų ir, kad gautų paskolą, suklastojo savo mirštančio tėvo parašą.

 

Siužeto įtampa pradeda augti, kai Torvaldas, ką tik tapęs banko direktoriumi, nusprendžia atleisti advokatą Krogstadą. Būtent iš šio asmens Nora kadaise pasiskolino pinigų, tad pajutęs grėsmę savo ateičiai, Krogstadas griebiasi šantažo. Jis reikalauja, kad Nora paveiktų vyrą jį pasilikti darbe, priešingu atveju grasindamas paviešinti klastotės faktą, kuris ne tik sužlugdytų Noros reputaciją, bet ir mestų šešėlį ant nepriekaištingo Torvaldo vardą.

 

Nora, nors ir apimta siaubo, šventai tiki „didžiuoju stebuklu“ – ji neabejoja, kad sužinojęs tiesą, Torvaldas visą kaltę prisiims sau ir pasiaukos dėl jos meilės, lygiai taip pat, kaip ji pasiaukojo dėl jo. Norėdama atitolinti lemtingą akimirką, ji lyg drugelis šoka tarantelą, savo vidinę desperaciją paslėpdama po isterišku džiaugsmu. Tačiau laiško, gulinčio pašto dėžutėje, sustabdyti nebeįmanoma, ir tiesa galiausiai iškyla į viešumą.

 

Lemiamas lūžis įvyksta ne tada, kai Torvaldas perskaito laišką, o tada, kaip jis į jį reaguoja. Užuot apgynęs žmoną, jis užsipuola ją su neapykanta, vadindamas nusikaltėle, melage ir nevertą motinystės, nes jam labiausiai rūpi ne žmonos kančia, o visuomenės nuomonė ir jo paties socialinis statusas. Ši akimirka tampa Noros praregėjimu: ji suvokia, kad aštuonerius metus gyveno su svetimu vyru, kuris ją mylėjo tik kaip gražų žaislą ar nuosavybę, bet niekada negerbė kaip žmogaus.

 

Kai antrasis Krogstado laiškas su suklastotu vekseliu sugrąžina šeimai saugumą, Torvaldas akimirksniu pakeičia toną ir vėl tampa „atleidžiančiu“ globėju. Tačiau Norai kelio atgal nebėra. Ji nusivelka šventinę suknelę ir pirmą kartą gyvenime rimtai atsisėda pasikalbėti su vyru, konstatuodama faktą, kad jie abu niekada vienas kito nesuprato. Šis pokalbis atskleidžia giliausią dramos problemą – asmenybės nuvertinimą vardan tradicinių lyčių vaidmenų.

 

Pagrindine kūrinio tema tampa individo išsivadavimas iš visuomenės primestų „lėlių namų“. Ibsenas kritikuoja XIX a. buržuazinę santuoką, kurioje moteris buvo laikoma lėle – iš pradžių tėvo, vėliau vyro rankose. Nora supranta, kad prieš tapdama gera motina ar žmona, ji pirmiausia turi tapti žmogumi ir suformuoti savo pačios nuomonę apie pasaulį, religiją bei moralę, nes iki tol ji tiesiog mechaniškai kartojo kitų tiesas.

 

Pati drama nagrinėja skaudų konfliktą tarp įstatymo ir moralės. Nora klastojo parašą iš meilės ir pasiaukojimo, tačiau visuomenės akyse ji yra tik nusikaltėlė. Kūrinys kelia klausimą: ar įstatymas, kuris neleidžia moteriai išgelbėti vyro gyvybės ar tėvo garbės, gali būti teisingas? Ši dilema verčia skaitytoją permąstyti sąvokas „teisingumas“ ir „pareiga“, kurios dažnai prasilenkia su žmogiškąja užuojauta.

 

Dramos prasmė kulminaciją pasiekia finaliniame Noros sprendime palikti namus, vyrą ir vaikus. Tai nėra paprastas šeimyninis konfliktas, o revoliucinis veiksmas, kuriuo teigiama, kad savigarba ir dvasinė nepriklausomybė yra vertingesnės už bet kokį socialinį stabilumą. Nors Nora išeina į nežinią, jos išėjimas yra vienintelis būdas išsaugoti savo sielą nuo visiško sunykimo veidmainystės kupinoje aplinkoje.

 

Kūrinys užbaigiamas galingu simboliu – stipriu durų trenksmu, kuris aidu nusirito per visą Europą. Šis garsas reiškė ne tik lėlių namų žlugimą, bet ir naujos, modernios literatūros eros pradžią, kurioje moteris nebėra tik pasyvus fonas, o aktyvi savo likimo kūrėja. Ibseno „Lėlių namai“ iki šiol išlieka aktualiu priminimu apie tai, kad tikra meilė įmanoma tik tarp dviejų laisvų ir lygiaverčių asmenybių.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Mažasis Ejolfas", režisierius Árpád Schilling, Klaipėdos jaunimo teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu teatrų premjeras! Tada, atrodo, viskas būna labai ypatinga, nes pirmojoje peržiūroje būna režisieriai, sukviesta visa meninio darbo komanda, atsiranda kitoks santykis tarp aktorių ir žiūrovų, nešamos gėlės ir nuotaika būna iš esmės pakili. Rugsėjo 26 dieną Klaipėdos dramos teatre įvyko režisieriaus Árpád Schilling spektaklis, pastatytas su Klaipėdos jauno teatru, „Mažasis Ejolfas“ pagal tikriausiai garsiausio norvegų dramaturgo klasiko Henriko Ibseno pjesę.

 

Vengrų režisierius Árpád Schilling tikriausiai labai myli Lietuvą, nes jau ilgą laiką čia dirbą. Asmeniškai labai seniai esu matęs jo puikų ir tikrai labai įspūdingai aštrų pastatymą „Didis blogis“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Sąraše pas mane dar yra nematytas „Barbarai“, kurį režisierius sukūrė su Valstybiniu jaunimo teatru. Kūrėjui ryšys su Klaipėda tikriausiai ypatingas, nes čia jis nuo 2023 dirba teatro dėstytoju.

 

Lyginant su „Didžiu blogiu“, H. Ibseno adaptacija atrodo ne tokia aštri. Pavadinčiau šokiruojančiai kukliu pastatymu, nes scenografija tokia, kad jos beveik nėra. Visą laiką scenoje matome nuo žiūrovų nugręžtą baltą klasikinę medinę kėdę, kuri tampa savotiška metafora, kurios atramos stipinai gali reikšti savotiškas kalėjimo grotas ir plyšį, per kurį stebime Ritos (aktorė Laima Akstinaitė) ir Alfredo (aktorius Donatas Stakėnas) nelaimingą santuoką.

 

Noriu iškart pridurti, kad pjesės turinys – klasikų klasika, nes Ibsenas labai mėgo vaizduoti netobulą šeimą, apgaubtą kokios nors sunkios tragedijos ar subordinacijos. Kas skaitė Henriko Ibseno „Lėlių namai“, gali daugmaž įsivaizduoti, koks „Mažojo Ejolfo“ turinys. Veiksmo nėra kažin kiek daug, nes čia svarbi emocinė šeiminė įtampa, kuri kyla iš to, kad Ritai ir Alfredui nesiginčijant nuskęsta jų neįgalusis sūnus Ejolfas. Dėl nelaimingo atsitikimo Rita kaltina Alfredą, o Alfredas kaltina Ritą, nors galbūt yra iš esmės kalti abu. Alfredas – rašytojas, vyras su didelėmis neįgyvendintomis ambicijomis. Negalėdamas parašyti ir išleisti knygos, jis pasakoja Ritai, kad nuo šiol leisis į keliones ir pats ugdys mažąjį Ejolfą, įdiegs jam geriausias vertybes, sudės geriausius ir tauriausius lūkesčius (galimai dar vienas jo projektas). Rita nusivylusi vyro egoizmu, pati ji negali savęs realizuoti, nes visą energiją ir laiką atima sūnus ir jo negalia...

 

Autorius nagrinėja ir incesto atvejį. Alfredas iki Ritos su savo seserimi Astra (aktorė Ieva Pakštytė) turėjo intymių santykių. Asta ir šiandien prie jų labai prisirišusi, ji tebemyli Alfredą, o Alfredas po sūnaus mirties, nebegalėdamas žiūrėti į Ritą, vėlei atgaivina jausmus seseriai Astai... Pjesė emocionali, scenografijos atsisakymas labai nunuogino šeimos tragediją, todėl lieka pabrėžti veikėjų jausmai, jų dinamika, auganti iš aktorių vidinių resursų, beviltiškai griūvančių santykių schema, būdinga Ibsenui. Kitaip sakant, režisierius Árpád Schilling neeksperimentuoja jokiomis naujomis ar moderniomis teatro formomis, galimybėmis, išlieka ištikimas Ibseno klasikinio teatro vizijai.

 

Viename interviu režisierius teigė: „Noriu koncentruotis į aktorius, jų darbą, padėti publikai suvokti, kad ši pjesė paremta aktorių pajėgumu, viskas ant jų pečių, šimtu procentų, psichologinė pjesė su itin daug detalių, paslėptų minčių, tegul žiūrovai patys patyrinėja, kodėl sumanymas – būtent toks.“ Kitaip ir nepasakysi, nes nieko šiame spektaklyje beveik nepridengsi, aktoriai palikti perteikti visus savo aktorinio meistriškumo variantus: tiek fizines, tiek psichofizines Ritos, Alfredo ir Astos bei jaunuolio Borgheimo (Astos draugo) vaidmenų atlikėjams iš tikrųjų reikėjo išgyventi ir patirti visą chaotišką jausmų sumaištį, nes kitaip spektaklis neįvyktų. Manau, kad per premjerą jiems tai ir pavyko padaryti.

 

Šiame intymiame pasakojime  yra daug destrukcijos, kylančios iš keršto, pavydo ir ambicijų, skirtingų interesų, galima įžiūrėti ir šeimos vaidmenų pagal atsakomybių pasiskirstymą hierarchiją, kuri išsekina, nėra teisinga. Kolizija tikriausiai kyla iš to, kad nebelieka aistros, Alfredas ir Rita pernelyg nutolsta dėl tų pačių socialinių vaidmenų šeimoje ir praranda įprastą trauką, vadinasi, praranda ir kontrolę. Spektaklyje tiek Astai, tiek Ritai nors kartą sumedėja kojas, jos nebegali kaip Ejolfas irgi vaikščioti – nuostabus psichofizinis leitmotyvas, kuris apibrėžia suaugusiųjų neįgalumą ir priklausomybę. Nors pjesė apie disfunkcinius santykius, tačiau spektaklio pabaiga – netikėta. Rita ir Alfredas nori iškelti vėliavą, savo namuose priglausti papėdės miestelyje kenčiančius svetimus beglobius vaikus. Kitaip sakant, tai gana viltingas spektaklis, kuris sako, kad galima keisti gyvenimą, dedant pastangų ir atleidžiant, telkiant valią, kantrybę galima išgyventi ne tik netekties skausmą, bet jį išgydyti, pasidalinant savo gyvenimu su bendruomene. Tik kiti gali užpildyti tuštumą ir beprasmybę, tad gelbėti kitų vaikus – galimybė Alfredui ir Ritai patiems išsigelbėti.

 

Man labai patiko dramaturgija. Gal pats pastatymas nėra kažin kuo labai įspūdingas, tačiau man suprantamas šis minimalizmas kaip „išnuoginimas“ to, ką paprastai dekoracijos slepia arba papildo, apibrėžia, pastiprina. Kartą pamatyti siūlyčiau tiems, kurie mėgsta stiprią dramaturgiją, analizuoti veikėjų gyvenimus, jų elgsenos priežastis, modelius ir ten atpažinti save.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Šios dienos citata: Henrik Ibsen apie šmėklas, vaiduoklius, žmonių patirtis ir mintis (drama "Šmėklos")

 

Sveiki,

 

Šią citatą pasirinkau, nes ateityje ketinu perskaityti dramaturgo Henriko Ibseno dramą „Lėlių namai“. Ką tik pažiūrėjau vieną dokumentinį serialą „Enfieldo poltergeistas“ apie apsėdimus ir vaiduoklius aštunto dešimtmečio pabaigoje, apie jį netrukus parašysiu, jo pabaigoje pateikiama ši citata, tiesa, sutrumpinta. Nors Ibsenas nieko bendro neturi su serialu, tačiau jo citata paimta iš pjesės „Šmėklos“, parašytos XIX a. antrojoje pusėje. Nežinau, kiek tikslus čia vertimas, bet esmė tokia. Pateikiu ir sutrumpintą Henriko Ibseno biografiją.

 

„Esu kone linkęs tikėti, kad visi esame vaiduokliai. Mumyse yra kur kas daugiau, nei paveldėjome iš motinos ir tėvo. Visokiausios mirusios mintys ir negyvi seni įsitikinimai. Juose nėra gyvastingumo, tačiau vis tiek mus apgaubia, ir mes negalime jų atsikratyti.“ Henrik Ibsen

 

Henrikas Ibsenas (1828–1906) buvo žymus norvegų dramaturgas, poetas ir teatro režisierius, plačiai pripažintas kaip vienas iš moderniojo realizmo teatro pradininkų ir „realizmo tėvas“. Gimęs 1828 m. kovo 20 d. Skienas mieste, Norvegijoje, Ibsenas savo kūryba padarė milžinišką įtaką Vakarų dramos raidai. Jo ankstyvoji šeimos patirtis, patyrus bankrotą, vėliau atsispindėjo jo darbuose.

 

Ibseno kūrybos kelias prasidėjo nuo romantinių ir istorinių pjesių, tačiau jis greitai pasuko link socialinio realizmo. Jo dramose dažnai nagrinėjamos to meto visuomenės problemos, moralinės dilemos ir veidmainystė. Ibsenas drąsiai kėlė kontroversiškus klausimus apie moterų teises, santuoką, paveldėjimą ir individualios laisvės svarbą, taip sukeldamas daug diskusijų ir skandalų. Didžiąją savo kūrybinio gyvenimo dalį – nuo 1864 iki 1891 m. – Ibsenas praleido savanoriškoje tremtyje Italijoje ir Vokietijoje, kur ir sukūrė savo žymiausias pjeses. Grįžęs į Norvegiją, jis buvo sutiktas kaip nacionalinis literatūros didvyris ir mirė Osle (tuometinėje Kristianijoje) 1906 metais.

 

„Brandas“ (1866), filosofinė tragedija, nagrinėjanti kompromiso ir idealų laikymosi dilemą.

„Peras Giuntas“ (1867), epinė draminė poema, kupina fantazijos ir norvegų folkloro, tyrinėjanti savęs ieškojimo ir tapatybės problemas.

„Lėlių namai“ (1879), viena žinomiausių jo pjesių, sukėlusi didelį skandalą dėl drąsaus požiūrio į moterų nepriklausomybę ir tradicinę santuoką.

„Šmėklos“ (1881), kontroversiška drama, nagrinėjanti paveldimos ligos, melo ir veidmainystės temas, stipriai kritikavusi to meto visuomenės moralę.

„Visuomenės priešas“ (1882), pjesė apie tiesos kainą ir visuomenės pasipriešinimą reformoms, kai tiesa yra nepalanki daugumai.

„Antys“ (1884), sudėtinga simbolistinė drama apie iliuzijų ir gyvenimo melo prigimtį.

„Heda Gabler“ (1890), psichologinė drama apie stiprią, bet nelaimingą moterį, įstrigusią visuomenės rėmuose.

„Kai mes, mirusieji, pabundame“ (1899), paskutinė Ibseno pjesė, dažnai vadinama jo „draminiu epilogu“, nagrinėjanti prarastas galimybes, meną ir gyvenimą.

 

Ibseno kūryba ne tik pakeitė teatro veidą, bet ir drąsiai kvestionavo visuomenės normas, atverdama duris moderniai dramai ir palikdama gilų pėdsaką pasaulinėje literatūroje.

 

HENRIKO IBSENO ASKEZĖ

 

Henrikas Ibsenas, nors ir nagrinėjo „šmėklų“ ir „mirusių idėjų“ temas savo kūryboje, jo požiūris į pačią mirtį, spiritizmą ar mistiką buvo veikiau filosofinis ir socialinis, o ne tiesiogiai susijęs su antgamtiniais reiškiniais ar asmeniniu domėjimusi spiritistiniais seansais. Jo dramose mirtis dažnai tampa katalizatoriumi, atskleidžiančiu visuomenės ydas, moralinį puvimą ar praeities klaidas. Pavyzdžiui, „Šmėklose“ paveldima liga ir mirtis tampa simboliu, parodančiu praeities nuodėmių poveikį dabarties kartai, o ne dvasių buvimą.

 

Nėra plačiai žinomų ar patikimų šaltinių, kurie teigtų, kad Ibsenas asmeniškai domėjosi spiritistiniais seansais ar okultizmu. Jo kūryba buvo giliai įsišaknijusi realizme ir psichologizme, siekiant atskleisti žmogaus prigimties ir visuomenės sudėtingumą. Mistikos elementai, jei jų ir galima rasti, dažniausiai yra simbolinio pobūdžio, skirti pabrėžti gilumines, sunkiai apčiuopiamas žmogaus sąmonės ar socialinių santykių puses. Jis labiau domėjosi dvasinėmis, moralinėmis „šmėklomis“, t. y. praeities įsitikinimais ir prietarais, kurie slegia gyvuosius, o ne mirusiųjų dvasiomis, bendraujančiomis per mediumus.

 

Kalbant apie įdomias detales iš jo gyvenimo, verta paminėti, kad Ibseno šeima patyrė bankrotą, kai jis buvo vaikas, ir tai paliko gilų pėdsaką jo kūryboje, dažnai pasireiškiantį finansinių sunkumų, socialinės padėties ir melo temomis. Jaunystėje Ibsenas bandė studijuoti mediciną, tačiau nebaigė, susižavėjęs dramaturgija. Didžiąją dalį savo kūrybinio gyvenimo, beveik tris dešimtmečius (1864–1891), jis praleido savanoriškoje tremtyje už Norvegijos ribų, Italijoje ir Vokietijoje. Šis atsiskyrimas leido jam nuodugniai analizuoti Norvegijos visuomenę iš šalies ir sukurti universalius, laikui nepavaldžius kūrinius. Nors jis buvo kritikuojamas ir gąsdinantis savo epochos visuomenę dėl drąsių idėjų, Ibsenas tapo vienu įtakingiausių dramaturgų pasaulio istorijoje. Jo paskutinė drama „Kai mes, mirusieji, pabundame“ (1899) dažnai laikoma autobiografine ir atspindi jo apmąstymus apie menininko gyvenimą ir palikimą.

 

APIE KĄ HENRIKO IBSENO DRAMA „ŠMĖKLOS“?

 

Henriko Ibseno drama „Šmėklos“ (1881) yra gilus ir kontroversiškas realizmo kūrinys, atskleidžiantis, kaip praeities nuodėmės, melas ir visuomenės veidmainystė persekioja dabartį. Ši pjesė, sukrėtusi to meto Europos visuomenę, nagrinėja „mirusių idėjų“ ir paveldimos moralinės ligos temą, tapusią dramaturgo firmine žyme.

 

Veiksmas sukasi aplink ponios Alvingos namus, kur ji stengiasi nuslėpti savo velionio vyro, kapitono Alvingo, nedorą gyvenimą ir sūnaus Osvaldo paveldimą ligą (sifilį, nors tiesiogiai neįvardijamą). Ponios Alvingos pastangos sukurti idealizuotą vyro įvaizdį ir apsaugoti sūnų nuo praeities žlunga, kai Osvaldas grįžta namo sergantis ir psichologiškai palaužtas. Pjesėje atskleidžiama, kad kapitono Alvingo „šmėklos“ – jo ištvirkavimas, melas ir neatsakingumas – persekioja ne tik žmoną, bet ir tiesiogiai paveikia sūnų Osvaldą bei tarnaitę Reginą, kuri yra nesantuokinė kapitono dukra.

 

Ibsenas per „Šmėklas“ kritikuoja visuomenės normas, kurios verčia žmones gyventi meluojant ir slėpiant tiesą vardan „padorumo“. Pjesė demaskuoja iliuzijas apie idealios šeimos fasadą ir atskleidžia, kad praeities veiksmai turi neišvengiamų ir skaudžių pasekmių. Ši drama – tai perspėjimas apie pasekmes, kurios ištinka, kai ignoruojamos visuomenės problemos ir atsisakoma susidurti su nemalonia tiesa. Galiausiai, „šmėklos“ Ibsenui yra ne tik mirusiųjų dvasios, bet ir pasenusios idėjos, prietarai bei moralinės normos, kurios varžo gyvuosius ir neleidžia jiems būti laisviems.

 

Maištinga Siela