Šios dienos citata: Henrik Ibsen apie šmėklas, vaiduoklius, žmonių patirtis ir mintis (drama "Šmėklos")

 

Sveiki,

 

Šią citatą pasirinkau, nes ateityje ketinu perskaityti dramaturgo Henriko Ibseno dramą „Lėlių namai“. Ką tik pažiūrėjau vieną dokumentinį serialą „Enfieldo poltergeistas“ apie apsėdimus ir vaiduoklius aštunto dešimtmečio pabaigoje, apie jį netrukus parašysiu, jo pabaigoje pateikiama ši citata, tiesa, sutrumpinta. Nors Ibsenas nieko bendro neturi su serialu, tačiau jo citata paimta iš pjesės „Šmėklos“, parašytos XIX a. antrojoje pusėje. Nežinau, kiek tikslus čia vertimas, bet esmė tokia. Pateikiu ir sutrumpintą Henriko Ibseno biografiją.

 

„Esu kone linkęs tikėti, kad visi esame vaiduokliai. Mumyse yra kur kas daugiau, nei paveldėjome iš motinos ir tėvo. Visokiausios mirusios mintys ir negyvi seni įsitikinimai. Juose nėra gyvastingumo, tačiau vis tiek mus apgaubia, ir mes negalime jų atsikratyti.“ Henrik Ibsen

 

Henrikas Ibsenas (1828–1906) buvo žymus norvegų dramaturgas, poetas ir teatro režisierius, plačiai pripažintas kaip vienas iš moderniojo realizmo teatro pradininkų ir „realizmo tėvas“. Gimęs 1828 m. kovo 20 d. Skienas mieste, Norvegijoje, Ibsenas savo kūryba padarė milžinišką įtaką Vakarų dramos raidai. Jo ankstyvoji šeimos patirtis, patyrus bankrotą, vėliau atsispindėjo jo darbuose.

 

Ibseno kūrybos kelias prasidėjo nuo romantinių ir istorinių pjesių, tačiau jis greitai pasuko link socialinio realizmo. Jo dramose dažnai nagrinėjamos to meto visuomenės problemos, moralinės dilemos ir veidmainystė. Ibsenas drąsiai kėlė kontroversiškus klausimus apie moterų teises, santuoką, paveldėjimą ir individualios laisvės svarbą, taip sukeldamas daug diskusijų ir skandalų. Didžiąją savo kūrybinio gyvenimo dalį – nuo 1864 iki 1891 m. – Ibsenas praleido savanoriškoje tremtyje Italijoje ir Vokietijoje, kur ir sukūrė savo žymiausias pjeses. Grįžęs į Norvegiją, jis buvo sutiktas kaip nacionalinis literatūros didvyris ir mirė Osle (tuometinėje Kristianijoje) 1906 metais.

 

„Brandas“ (1866), filosofinė tragedija, nagrinėjanti kompromiso ir idealų laikymosi dilemą.

„Peras Giuntas“ (1867), epinė draminė poema, kupina fantazijos ir norvegų folkloro, tyrinėjanti savęs ieškojimo ir tapatybės problemas.

„Lėlių namai“ (1879), viena žinomiausių jo pjesių, sukėlusi didelį skandalą dėl drąsaus požiūrio į moterų nepriklausomybę ir tradicinę santuoką.

„Šmėklos“ (1881), kontroversiška drama, nagrinėjanti paveldimos ligos, melo ir veidmainystės temas, stipriai kritikavusi to meto visuomenės moralę.

„Visuomenės priešas“ (1882), pjesė apie tiesos kainą ir visuomenės pasipriešinimą reformoms, kai tiesa yra nepalanki daugumai.

„Antys“ (1884), sudėtinga simbolistinė drama apie iliuzijų ir gyvenimo melo prigimtį.

„Heda Gabler“ (1890), psichologinė drama apie stiprią, bet nelaimingą moterį, įstrigusią visuomenės rėmuose.

„Kai mes, mirusieji, pabundame“ (1899), paskutinė Ibseno pjesė, dažnai vadinama jo „draminiu epilogu“, nagrinėjanti prarastas galimybes, meną ir gyvenimą.

 

Ibseno kūryba ne tik pakeitė teatro veidą, bet ir drąsiai kvestionavo visuomenės normas, atverdama duris moderniai dramai ir palikdama gilų pėdsaką pasaulinėje literatūroje.

 

HENRIKO IBSENO ASKEZĖ

 

Henrikas Ibsenas, nors ir nagrinėjo „šmėklų“ ir „mirusių idėjų“ temas savo kūryboje, jo požiūris į pačią mirtį, spiritizmą ar mistiką buvo veikiau filosofinis ir socialinis, o ne tiesiogiai susijęs su antgamtiniais reiškiniais ar asmeniniu domėjimusi spiritistiniais seansais. Jo dramose mirtis dažnai tampa katalizatoriumi, atskleidžiančiu visuomenės ydas, moralinį puvimą ar praeities klaidas. Pavyzdžiui, „Šmėklose“ paveldima liga ir mirtis tampa simboliu, parodančiu praeities nuodėmių poveikį dabarties kartai, o ne dvasių buvimą.

 

Nėra plačiai žinomų ar patikimų šaltinių, kurie teigtų, kad Ibsenas asmeniškai domėjosi spiritistiniais seansais ar okultizmu. Jo kūryba buvo giliai įsišaknijusi realizme ir psichologizme, siekiant atskleisti žmogaus prigimties ir visuomenės sudėtingumą. Mistikos elementai, jei jų ir galima rasti, dažniausiai yra simbolinio pobūdžio, skirti pabrėžti gilumines, sunkiai apčiuopiamas žmogaus sąmonės ar socialinių santykių puses. Jis labiau domėjosi dvasinėmis, moralinėmis „šmėklomis“, t. y. praeities įsitikinimais ir prietarais, kurie slegia gyvuosius, o ne mirusiųjų dvasiomis, bendraujančiomis per mediumus.

 

Kalbant apie įdomias detales iš jo gyvenimo, verta paminėti, kad Ibseno šeima patyrė bankrotą, kai jis buvo vaikas, ir tai paliko gilų pėdsaką jo kūryboje, dažnai pasireiškiantį finansinių sunkumų, socialinės padėties ir melo temomis. Jaunystėje Ibsenas bandė studijuoti mediciną, tačiau nebaigė, susižavėjęs dramaturgija. Didžiąją dalį savo kūrybinio gyvenimo, beveik tris dešimtmečius (1864–1891), jis praleido savanoriškoje tremtyje už Norvegijos ribų, Italijoje ir Vokietijoje. Šis atsiskyrimas leido jam nuodugniai analizuoti Norvegijos visuomenę iš šalies ir sukurti universalius, laikui nepavaldžius kūrinius. Nors jis buvo kritikuojamas ir gąsdinantis savo epochos visuomenę dėl drąsių idėjų, Ibsenas tapo vienu įtakingiausių dramaturgų pasaulio istorijoje. Jo paskutinė drama „Kai mes, mirusieji, pabundame“ (1899) dažnai laikoma autobiografine ir atspindi jo apmąstymus apie menininko gyvenimą ir palikimą.

 

APIE KĄ HENRIKO IBSENO DRAMA „ŠMĖKLOS“?

 

Henriko Ibseno drama „Šmėklos“ (1881) yra gilus ir kontroversiškas realizmo kūrinys, atskleidžiantis, kaip praeities nuodėmės, melas ir visuomenės veidmainystė persekioja dabartį. Ši pjesė, sukrėtusi to meto Europos visuomenę, nagrinėja „mirusių idėjų“ ir paveldimos moralinės ligos temą, tapusią dramaturgo firmine žyme.

 

Veiksmas sukasi aplink ponios Alvingos namus, kur ji stengiasi nuslėpti savo velionio vyro, kapitono Alvingo, nedorą gyvenimą ir sūnaus Osvaldo paveldimą ligą (sifilį, nors tiesiogiai neįvardijamą). Ponios Alvingos pastangos sukurti idealizuotą vyro įvaizdį ir apsaugoti sūnų nuo praeities žlunga, kai Osvaldas grįžta namo sergantis ir psichologiškai palaužtas. Pjesėje atskleidžiama, kad kapitono Alvingo „šmėklos“ – jo ištvirkavimas, melas ir neatsakingumas – persekioja ne tik žmoną, bet ir tiesiogiai paveikia sūnų Osvaldą bei tarnaitę Reginą, kuri yra nesantuokinė kapitono dukra.

 

Ibsenas per „Šmėklas“ kritikuoja visuomenės normas, kurios verčia žmones gyventi meluojant ir slėpiant tiesą vardan „padorumo“. Pjesė demaskuoja iliuzijas apie idealios šeimos fasadą ir atskleidžia, kad praeities veiksmai turi neišvengiamų ir skaudžių pasekmių. Ši drama – tai perspėjimas apie pasekmes, kurios ištinka, kai ignoruojamos visuomenės problemos ir atsisakoma susidurti su nemalonia tiesa. Galiausiai, „šmėklos“ Ibsenui yra ne tik mirusiųjų dvasios, bet ir pasenusios idėjos, prietarai bei moralinės normos, kurios varžo gyvuosius ir neleidžia jiems būti laisviems.

 

Maištinga Siela