Musulmonų / Islamo moterų galvos drabužių apdangalai: hidžabas, burka, nikabas, čadoras (pavadinimai, istorija, pažinimas)

 

Sveiki,

Keliaujant į Rytus, dažnai tenka susidurti su keistomis ir mums nelabai žinomais moterų aprangos variantais. Šį įrašą darau tam, kad pats (ir galbūt pravers Jums), kaip įvairiuose Rytų kraštuose vadinasi moterų apranga. Susipažinkime su jų istorija.

Hidžabas (arab. حِجَابٌ, hidžāb) – tai arabiškas terminas, reiškiantis „uždangą“ arba „pertvarą“. Plačiąja prasme islame hidžabas reiškia kuklumo ir doros principą, taikomą tiek moterims, tiek vyrams, apimantį elgesį, kalbą ir aprangą. Tačiau Vakaruose ir arabų kalbančiose šalyse hidžabu dažniausiai vadinamas musulmonių dėvimas galvos apdangalas, dengiantis plaukus ir kaklą, bet paliekantis atvirą veidą. Nors Korane šiam galvos apdangalų tipui dažniau vartojamas terminas khimār, terminas „hidžabas“ tapo bendriniu visos kuklios musulmonių aprangos, atitinkančios šariato normas, pavadinimu. Be įprasto hidžabo, egzistuoja ir kiti musulmonių drabužių tipai, tokie kaip nikabas (dengiantis visą veidą, išskyrus akis), burka (visiškai uždengianti kūną ir veidą, su tinkleliu akims) ir chadra (viso kūno apdangalas, paprastai juodos spalvos, laikomas rankomis).

Hidžabo istorija ir reikšmė

Moterų prisidengimo tradicija yra gerokai senesnė už islamo civilizaciją, prasidėjusią VII amžiuje. Manoma, kad ši praktika datuojama maždaug 3000 m. pr. m. e., o pirmosios rašytinės užuominos apie moterų uždangalą ir atskirtį aptinkamos XIII amžiuje prieš Kristų Mesopotamijoje. Senovės Artimųjų Rytų visuomenėse šydo dėvėjimas dažnai simbolizavo moters socialinį statusą – jis buvo privalomas ištekėjusioms ir laisvoms moterims, bet nereikalaujamas vergėms ar prostitutėms. Panašūs papročiai buvo paplitę ir tarp senovės egiptiečių bei žydų. Islame hidžabas įgavo religinę prasmę, pagrįstą Korano eilutėmis, skatinančiomis kuklumą tiek vyrams, tiek moterims. Nors Korane nėra tiesioginio nurodymo dėvėti hidžabą konkrečiu būdu, islamo žinovai ir tradicijos jį interpretuoja kaip privalomą musulmonėms. Hidžabas laikomas pamaldumo ir ištikimybės Alachui simboliu, būdu apsaugoti moteris nuo nepageidaujamo dėmesio ir užtikrinti jų orumą bei pagarbą. Daugeliui moterų hidžabas yra ne tik religinės tapatybės, bet ir asmeninio pasirinkimo bei išsivadavimo iš sekso objekto įvaizdžio išraiška.

Šalys, kuriose hidžabas yra vilkimas

Hidžabas yra plačiai vilkimas musulmoniškose šalyse visame pasaulyje, o jo dėvėjimo praktika skiriasi priklausomai nuo regiono ir vietinės kultūros. Kai kuriose šalyse hidžabo dėvėjimas yra teisiškai privalomas visoms moterims, nepriklausomai nuo jų religijos. Tokios šalys yra Iranas. Nuo 1979 m. islamo revoliucijos visos moterys privalo dėvėti hidžabą viešose vietose. Saudo Arabija. Nors pastaraisiais metais ir yra tam tikrų pokyčių, tradiciškai ir formaliai moterys privalo dėvėti abają (laisvą apsiaustą) ir hidžabą.

Kitose šalyse hidžabas yra plačiai paplitęs ir socialiai priimtinas, nors ir nėra teisiškai privalomas: Indonezija, Pakistanas, Bangladešas. Šios šalys turi didelę musulmonų populiaciją, ir hidžabas yra dažnas reiškinys, nors moterys turi pasirinkimo laisvę.

Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalys (pvz., Egiptas, Marokas, Jordanija): Hidžabas yra įprasta aprangos dalis, atspindinti religines ir kultūrines tradicijas.

Turkija: Nors ilgą laiką galvos apdangalai viešosiose įstaigose buvo draudžiami dėl sekuliarizmo politikos, pastaraisiais dešimtmečiais ši praktika keitėsi, ir hidžabo dėvėjimas vėl tapo plačiai priimtinas ir leidžiamas.

Daugelis kitų šalių, kuriose gyvena didelės musulmonų bendruomenės: Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose Europos šalyse hidžabas yra dėvimas musulmonių moterų kaip religinės tapatybės ir pasirinkimo išraiška, nors kai kuriose iš šių šalių, pavyzdžiui, Prancūzijoje, kyla diskusijų dėl religinių simbolių viešosiose erdvėse.

Svarbu paminėti, kad net ir tose šalyse, kur hidžabas yra privalomas, visada egzistuoja įvairios interpretacijos ir požiūriai į jo dėvėjimą, ir ne visos moterys tai priima vienodai. Pastaraisiais metais Irane ir kitur vyksta protestai, susiję su privalomu hidžabo dėvėjimu, atspindintys sudėtingą religijos, kultūros ir moterų teisių sąveiką.

Burka (arab. بُرْقُع‎, burquʿ) yra viršutinis moters drabužis, visiškai uždengiantis visą kūną, nuo galvos iki kojų, ir paliekantis tik siaurą tinklinę angą akims, per kurią moteris gali matyti. Ji yra plačiausias ir labiausiai kūną slepiantis iš visų musulmonių apdangalo tipų, skirtingai nuo hidžabo, kuris dengia tik plaukus ir kaklą, ar nikabo, kuris dengia visą veidą, išskyrus akis. Burka yra laisvo kirpimo, neapnuogina rankų ar pėdų. Nors burkos spalva dažniausiai asocijuojama su juoda, jos gali būti ir kitų spalvų bei raštų, priklausomai nuo regiono ir kultūros.

Burkos istorija ir reikšmė

Burkos dėvėjimo tradicija yra senesnė už patį islamą ir nėra tiesiogiai įpareigojama Korano. Manoma, kad panašaus tipo drabužiai atsirado senovės Mesopotamijoje ir Persijoje, kur jie galėjo simbolizuoti moters socialinį statusą. Į islamo kultūrą burka, tikėtina, atėjo paveikta Persijos tradicijų. Bėgant laikui, ji tapo dalimi musulmoniškos kultūros, ypač kai kuriuose regionuose, kaip kuklumo, pamaldumo ir tam tikro socialinio atskyrimo simbolis.

Svarbu pabrėžti, kad burka nėra privaloma daugumos islamo srovių ar juristų nuomone. Daugelis šiuolaikinių islamo mokslininkų teigia, kad islamas nereikalauja moterims uždengti savo veidų. Moterys burką gali rinktis dėvėti dėl įvairių priežasčių: religinio pamaldumo, kultūrinių tradicijų, siekdamos išreikšti savo tapatybę ar politines pažiūras, arba dėl to, kad to reikalauja visuomenės normos ar įstatymai tam tikruose regionuose. Kai kuriose šalyse burka tapo politinių ir kultūrinių judėjimų simboliu, ypač tų, kurie propaguoja konservatyvias aprangos normas. Kita vertus, tarptautinėje arenoje ir Vakarų šalyse burka dažnai sukelia diskusijas dėl asmeninių laisvių, moterų teisių ir saugumo.

Šalys, kuriose burka yra vilkima

Burka yra labiausiai paplitusi ir atpažįstama Afganistane, kur Talibano valdymo laikais jos dėvėjimas tapo privalomas. Nors ir anksčiau ji buvo dėvima, ypač kaimiškose vietovėse ir tarp puštūnų tautybės moterų, Talibano įvestas režimas padarė ją privaloma visoms moterims viešose vietose.

Nors mažesniu mastu, burka gali būti aptinkama ir kitose šalyse, kuriose yra konservatyvių musulmonų bendruomenių, pavyzdžiui, kai kuriose Pakistano ar Indijos regionuose, taip pat Jungtiniuose Arabų Emyratuose, nors ten labiau paplitęs nikabas. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Saudo Arabijoje, moterys dėvi abają (laisvą apsiaustą) ir nikabą, bet ne visada būtent burką su tinkline akių anga.

Vakarų šalyse ir kai kuriose pasaulio valstybėse, neretai dėl saugumo ar integracijos priežasčių, burkos dėvėjimas viešose vietose yra uždraustas. Tokios šalys yra:

Prancūzija: 2011 m. tapo pirmąja Europos šalimi, uždraudusia visą veidą dengiančius apdangalus viešose vietose.

Belgija: Nuo 2011 m. galioja panašus draudimas.

Nyderlandai: Draudimas taikomas viešajame transporte, mokyklose, ligoninėse ir kai kuriose kitose viešosiose vietose.

Austrija: Draudimas taikomas visam veidą dengiančiam apdangalui viešose vietose.

Bulgarija: Nuo 2016 m. draudžiama dėvėti veidą dengiančius drabužius viešose vietose.

Danija: Nuo 2018 m. galioja draudimas dėvėti veidą dengiančius apdangalus.

Kai kurios Afrikos šalys, tokios kaip Kamerūnas, Čadas, Kongas, taip pat įvedė burkos draudimus, dažnai motyvuodamos saugumo sumetimais, susijusiais su terorizmo grėsme.

Svarbu atskirti burką nuo kitų musulmonių apdangalo tipų, tokių kaip hidžabas ar nikabas, nes jų dėvėjimo paplitimas ir privalomumas skiriasi.

Nikabas (arab. نِقَاب‎, niqāb) yra musulmonių moterų dėvimas veido apdangalas, dengiantis visą veidą, išskyrus akis. Jis dažnai būna juodos spalvos ir dėvimas kartu su ilgu drabužiu, pavyzdžiui, abaja, kuri dengia likusią kūno dalį. Nikabas yra labiau dengiantis nei hidžabas (kuris slepia tik plaukus ir kaklą), bet mažiau dengiantis nei burka (kuri visiškai uždengia ir akis tinkline medžiaga). Moterys, dėvinčios nikabą, gali papildomai naudoti ir siaurą šydą, kuris uždengia ir akis, tačiau tai nėra būtina.

Nikabo istorija ir reikšmė

Nikabo dėvėjimo tradicija, kaip ir burkos, yra senesnė už islamą. Ji atsirado priešislaminėse Artimųjų Rytų kultūrose, kur veido dengimas galėjo būti susijęs su socialiniu statusu ar išskirtinumu. Islame nikabas nėra tiesiogiai įpareigojamas Korane. Koranas ragina moteris būti kukliomis ir pridengti savo grožį, tačiau konkrečios aprangos detalės, tokios kaip veido dengimas, yra interpretuojamos skirtingai. Kai kurie islamo teologai ir mokyklos teigia, kad nikabo dėvėjimas yra rekomenduojamas arba privalomas pamaldžioms musulmonėms, siekiant apsisaugoti nuo nepageidaujamo vyrų dėmesio ir išlaikyti kuklumą. Kiti mokslininkai mano, kad veido dengti neprivaloma, o svarbiausia yra kukli apranga ir elgesys.

Nikabas daugeliui moterų yra religinio identiteto, pamaldumo ir ištikimybės islamo principams išraiška. Tačiau jis taip pat gali būti kultūrinės tradicijos, ypač konservatyviose visuomenėse, dalis. Vakarų šalyse nikabo dėvėjimas dažnai kelia diskusijas dėl saugumo, integracijos ir moterų teisių.

Šalys, kuriose nikabas vilkimas

Nikabas yra ypač paplitęs ir dažnai dėvimas persijos įlankos šalyse, pavyzdžiui:

Saudo Arabija: Nors oficialiai nebuvo griežto įstatymo, reikalaujančio visą veidą dengiančio apdangalo, nikabas ir abaja yra tradicinė ir giliai įsišaknijusi aprangos forma daugelyje šalies regionų. Pastaraisiais metais yra tam tikrų pokyčių, tačiau nikabas tebėra labai paplitęs.

Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE): Nikabas yra dažnas reiškinys, ypač tarp vietinių moterų, ir yra laikomas tradicine apranga.

Kataras, Kuveitas, Bahreinas, Omanas: Šiose šalyse nikabas taip pat yra plačiai paplitęs ir socialiai priimtinas.

Be Persijos įlankos šalių, nikabas taip pat gali būti dėvimas konservatyviose musulmonų bendruomenėse kituose regionuose, pavyzdžiui, kai kuriose Jemeno, Pakistano, Indijos dalyse.

Kai kuriose Europos šalyse ir kitose pasaulio valstybėse, siekiant užtikrinti viešąjį saugumą ir palengvinti identifikavimą, nikabo dėvėjimas viešose vietose yra uždraustas arba ribojamas. Šalys, kurios riboja šį drabužį jau išvardytos prie skyriaus apie burką.

Čadoras (pers. چادر‎, chādor, pažodžiui „palapinė“) – tai laisvas viršutinis drabužis, primenantis apsiaustą, dėvimas musulmonių moterų, ypač Irane. Jis dengia visą kūną, nuo galvos iki kojų, tačiau palieka atvirą veidą. Čadoras neturi rankovių, sagų ar kitų užsegimų ir yra tiesiog užmetamas ant galvos, o moteris jį prilaiko rankomis arba užkiša po rankomis, kad nenukristų. Nors šiais laikais dažniausiai matomi juodi čadorai, ypač viešumoje, istoriškai buvo ir spalvotų, raštuotų čadorų, dėvimų kasdienai.

Čadoro istorija ir reikšmė

Čadoro dėvėjimo tradicija yra gerokai senesnė už islamą ir siekia Zoroastrizmo laikus Persijoje. Rašytiniuose šaltiniuose čadoras minimas jau VI amžiuje kaip Zoroastriečių moterų galvos apdangalas. Manoma, kad ši prisidengimo tradicija išliko per įvairius laikotarpius, įskaitant Seleukidų, Partų ir Sasanidų imperijas. Į islamo kultūrą čadoras įsiliejo per Persijos įtaką, o jo reikšmė laikui bėgant keitėsi.

Iki 1979 m. Irano revoliucijos, juodi čadorai buvo dėvimi daugiausia per laidotuves ir gedulo laikotarpiu, o kasdienai moterys rinkdavosi šviesesnius, raštuotus variantus. Šacho valdymo metu, siekiant modernizuoti šalį pagal Vakarų pavyzdį, buvo bandoma atsisakyti tradicinių drabužių, įskaitant čadorą. Tačiau po 1979 m. Islamo revoliucijos ir ajatolos Chomeinio grįžimo, čadoras tapo privalomas visoms moterims viešose vietose, simbolizuodamas kuklumą ir atspindėdamas naująjį Islamo Respublikos režimą. Nors dalis iraniečių moterų po juodu čadoru vis dar dėvi vakarietiškus drabužius, čadoras išlieka svarbiu religinės ir politinės tapatybės simboliu Irane.

Šalys, kuriose čadoras vilkimas

Čadoras yra labiausiai atpažįstamas ir paplitęs Irane, kur jis tapo privaloma viešąja apranga moterims po Islamo revoliucijos. Be Irano, čadoras dėvimas ir kitose Persijos įtaką patyrusiose šalyse bei šiitų bendruomenėse, nors ir ne taip plačiai ar privalomai:

Afganistanas: Nors čia labiau paplitusi burka, čadoras taip pat gali būti sutinkamas, ypač tarp tų, kurie turi persiškų šaknų ar gyvena tam tikruose regionuose.

Pakistanas: Kai kuriose Pakistano dalyse, ypač tarp konservatyvių bendruomenių, moterys gali dėvėti čadorą.

Azerbaidžanas ir Tadžikistanas: Šiose šalyse čadoras dėvimas rečiau ir yra labiau susijęs su konkrečiomis religinėmis ar tradicinėmis bendruomenėmis.

Nors čadoras yra atpažįstamas kaip musulmonių drabužis, svarbu prisiminti, kad jis, kaip ir kiti apdangalai (hidžabas, nikabas, burka), turi skirtingą istorinę ir kultūrinę kontekstą, privalomumo laipsnį ir reikšmę įvairiose šalyse ir bendruomenėse.

Jūsų Maištinga Siela