Sveiki, skaitytojai,
Ką mes iš tikrųjų žinome apie Šiaurės Korėją? Kad
valdo neužauga diktatorius, įtikinęs visą savo šalį, jog yra mažų mažiausiai
pusdievis. Tragikomiška, ar ne? Tikriausiai esame girdėję nemažai istorijų,
kaip vakariečiai vežiojami po sostinę ir jiems demonstruojama graži ir
klestinti šalis, o už bet kokį mažą nusižengimą galima iš šios šalies ir
nebesugrįžti... Tačiau retesnis tikriausiai iš mūsų iš tikrųjų domėjosi
tikraisiais pabėgėlių liudijimais. Man asmeniškai artimiausias susipažinimas su
šios šalies režimu tapo amerikiečių rašytojo Adam Johnson romanas „Našlaičių
prižiūrėtojo sūnus“, pastarasis perleistas Lietuvoje du kartus ir yra
sukrečianti knyga. Pats rašytojas rėmėsi tikraisiais liudijimais, nors ir
sukūrė grožinės literatūros kūrinį.
Gal dėl to, kad dar labiau suvokčiau šioje Žemėje
gyvenančių žmonių beprotiškus skirtumus, ryžausi pažiūrėti režisierės Madeleine
Gavin dokumentinį filmą „Už utopijos sienų“ (angl. Beyond Utopia)
(2023) (kai kur verčiama kaip „Kitapus sienos“). Tiesą sakant, daugmaž
žinojau, kad iš tikrųjų ruošiuosi pamatyti, t. y. vėl patirti ir bandyti
suvokti visą tą siaubą, kurį patyrė ir vis dar patiria Šiaurės Korėjos žmonės. Istorija
akivaizdžiai iš dalies filmuota karantino metu, ypač sudėtingais pabėgėlių
laikais, nes Šiaurės Korėjoje apie virusą išvis nebuvo žinoma.
Režisierė remiasi Pietų Korėjoje gyvenančio pastoriaus
kasdienybe. Pastarasis turi žmoną, kuri pati kadaise per stebuklą pabėgo iš
šalies. Sutuoktiniai padeda organizuoti sudėtingas pabėgėlių operacijas per
šiaurinę Šiaurės Korėjos sieną, nes per Pietų Korėjos sieną nepabėgsi – viskas labai
užminuota. Pastorius skambinėja slaptiems agentams, kurie padeda pabėgti už
pinigus gyventojams, tačiau operacijos be galo sudėtingos ir dažnai gali
baigtis sugavimu ir deportacija. Prie deportacijos labai prisideda komunistinė
Kinija, kuri atgal siunčia sugautus pabėgėlius, o jie ten, galima sakyti, tampa
gyvais lavonais.
Filme iš tiesų pasakojamos dvi pagrindinės dramatiškos
istorijos. Viena iš jų – pastoriaus padedama pabėgėlių šeima su 80 metų močiute
ir mažametėmis dukromis bei kitomis moterimis ruošiasi ilgam pabėgimui per
Kiniją, Laosą ir Vietnamą. O kita istorija kur kas tragiškesnė. Nuo mažumės
savo sūnaus nemačiusi motina viliasi 17 m. sūnų pamatyti, tačiau jį sugauna
saugumiečiai prie sienos ir jį galiausiai nukankina, tad jiedu niekada nebepasimato.
Filme liudija ir kiti jau integravęsi Šiaurės Korėjos gyventojai, kurie turėjo
pereiti perauklėjimo mokyklą, kad suprastų, jog visą laiką buvo aukos, o ne
klestinčios šalies gyventojai. Filme daugybė liudijimų, slaptų fragmentiškų
nelegalių kadrų, iliustruojančių Šiaurės Korėjos baisų gyvenimą: vandentiekio
neturėjimą, savų išmatų būtiną pridavimą, nesibaigiančius vaikų luošinimus galios
paradams ir gyvenimą pusbadžiu. Yra baisių kadrų iš saugumiečių kankinimo
kamerų...
Šiaip filmas emociškai įtemptas. Nesakyčiau, kad
sužinojau ką nors naujo, tačiau tos supersonalizuotos istorijos visgi veikia
emocijas ir leidžia įvertinti mūsų tikrovę kaip dovaną, nors gal ir mes savaip
esame kokie atsilikę dėl sistemos įtikėjimo bėdžiai? Laisvė yra optinė
iliuzija. Kai močiutės, pabėgusios iš šalies, kuri visa yra vienas didelis
barako kalėjimas, paklausė apie tai, ką ji galvoja apie savo šalies lyderį, ji
tegalėjo pasakyti, koks jis... jaunas, puikus, nuostabus ir kad dėl jo reikia
visiems labai smarkiai dirbti ir stengtis. Ji ištrūkusi nė nesuvokė skirtumo,
nes tikrai manė, jog gyvenimas ten yra geresnis ir tik baimė būti išsiųstai į
gulagą ją vertė bėgti su šeima. Slovėnų filosofas Žižekas yra pasakęs, kad
didžiausia propagandinės ideologijos pergalė yra nežinoti visuomenei, kas
prarandama. Nemanau, kad suaugusiam Šiaurės Korėjos žmogui galima kaip nors
dvasiškai beprigyti vakarietiškoje kultūroje. Filme šmėkšteli dar jauna, labai
graži Šiaurės Korėjos pabėgėlė, kuri veda atviras drąsias paskaitas auditorijoms
apie savo gimtosios šalies siaubą, bet net ir prieš kameras, stojus trumpai
akimirkai, ji atvirai ir ramiai sako, jog norėtų grįžti ir pamatyti juos visus
dar kartą, patirti jų bendrystę, vadinasi, sutinka netgi su tomis baisiomis sąlygomis.
Net didelis suvoktas siaubas negali visiškai atskirti tai, kas emociškai riša
su pačia žiauriausia tėvyne. Tai kas tada yra tas žmogus?
Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 85/100
IMDb: 7.9
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą