Sveiki,
Šiemet atsisveikinome su
vertėju Alfonsu Tekoriumi (1934-2025), kuriam jau buvo sukakę 92 metai. Alfonsas
Tekorius (gimęs 1934 m. balandžio 3 d.) buvo žymus lietuvių kalbininkas ir
vertėjas, kurio indėlis į Lietuvos kultūrą ypač reikšmingas dėl jo gausių ir
preciziškų vertimų iš vokiečių kalbos. Jis baigė vokiečių filologiją Vilniaus
universitete ir ilgus metus dirbo dėstytoju, ugdydamas naujas filologų kartas.
Jo gyvenimas ir darbas buvo glaudžiai susiję su vokiečių kalbos ir kultūros
sklaida Lietuvoje. Alfonsas Tekorius yra pelnęs apdovanojimų už savo vertimo
veiklą, įskaitant Metų vertėjo krėslo premiją ir Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“
Riterio kryžių.
Man sunku patikėti,
tačiau knygų su Tekoriaus vertimu nesu beveik skaitęs, išskyrus Booker
nominuotą Danielio Kehlmanno knygą „Tilis Ulenšpygelis“ bei kitą jo romaną „Pasaulio
matavimas“.
Alfonsas Tekorius per
savo ilgametę karjerą išvertė daugiau nei keturiasdešimt knygų, apimančių
įvairius žanrus – nuo filosofinių veikalų iki grožinės literatūros ir
kalbotyros darbų. Jo vertimų spektras liudija gilų vokiečių kultūros išmanymą
ir platų interesų lauką.
Filosofijos srityje
Tekorius yra išvertęs esminius Vakarų mąstymo tekstus. Tarp jų – L. Feuerbacho
„Krikščionybės esmė“, A. Schweitzerio „Kultūra ir etika“, A. Schopenhauerio
„Gyvenimo išminties aforizmai“ bei platųjį filosofinį traktatą „Parerga ir paralipomena:
filosofiniai samprotavimai apie filosofiją, būtį, kančią, grožį, moteris ir
savižudybę“. Ypatingą vietą jo kūryboje užima F. Nietzsche's darbai, tokie kaip
„Linksmasis mokslas“, „Apie moralės genealogiją: poleminis veikalas“,
„Tragedijos gimimas, arba Helenizmas ir pesimizmas“, ikoniškasis „Štai taip
Zaratustra kalbėjo“, „Ryto žara: mintys apie moralės prietarus“ ir „Žmogiška,
pernelyg žmogiška“. Taip pat jis vertė F. W. J. Schellingo „Žmogaus laisvės
esmės ir su ja susijusių dalykų filosofinius tyrimus“ ir Hans-Georgo Gadamerio
„Kalba kaip hermeneutinės patirties terpė“ bei „Istorijos nenutrūkstamumas ir
egzistencijos akimirksnis“.
Grožinės literatūros
srityje Alfonsas Tekorius praturtino lietuvių skaitytojus klasikiniais ir
šiuolaikiniais vokiečių autorių kūriniais. Jis vertė W. Hauffo „Pasakas“, J. W.
Goethe's „Vilhelmo Meisterio klajonių metus, arba Atsižadantieji“, „Vilhelmo Meisterio
mokymosi metus“, taip pat paties Goethe's „Pasakas“ ir kitų vokiečių poetų
eilėraščius. Jo dėka lietuviškai prabilo vokiečių romantikų pasakų rinkinys
„Smėlio žmogus“, Elias Canetti pjesė „Kai žinoma mirties valanda“, Danielio
Kehlmanno romanas „Tilis Ulenšpygelis“ ir M. Wernerio „Prie šlaito“.
Be filosofijos ir
grožinės literatūros, Tekorius taip pat vertė kalbotyros ir istorijos veikalus,
tokius kaip Frydricho Kuršaičio „Lietuvių kalbos gramatika 1876“ ir „Lietuvių
kalbos garsų ir kirčio mokslas 1849“, J. Užpurvio knygą apie Saugų tarmę ir Memelio
pavadinimo kilmę, O. Schneidereito „Prūsus“, bei Jurgeno Neffes biografiją
„Einšteinas“. Šie vertimai atspindi jo gilų domėjimąsi ne tik vokiečių, bet ir
lietuvių kalbos, istorijos ir kultūros paveldu.
„Tarmė – didžiausias
vertėjo lobis, neįkainojama vertybė. Ne per bendrinę kalbą, o per tarmę tarsi
kapiliarais esi susijęs su tautos dvasia. Iš jos perimi daug kalbinės, ypač
dialoginės raiškos spalvų, nes dialogai, mano nuomone, yra kalbiniai tautos
dvasios grynuoliai. Versdamas grožinę literatūrą neretai pasijuntu nugrimzdęs į
tas gelmes ir ten ieškąs, vertimo teorijos žargonu tariant, dialoginio
kalbėjimo interkultūrinių atitikmenų.“ Alfonsas Tekorius
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą