Didžioji Tartarija. Ar iš tirkųjų egzistavo Tartarijos valstybė?

 

Tartarijos žemėlapis 1570 m.

Sveiki, skaitytojai,

 

Ar esate ką nors girdėję apie Tartariją? Per istorijas ir geografijos pamokas aš asmeniškai nieko, tarsi jos išvis nė nebūtų, nors tuo pačiu apie Aukso ordą, Mongolijos imperiją, Osmanų imperiją išties buvo atskiros temos, tačiau apie Tartariją, apie kurią ypač pastaruoju metu kalbama internete – nieko. Tiesa, Tartarija egzistavo, tačiau sąmokslo teorijos šalininkai turi dar ir kitokią versiją. Apie tai, kas iš tikro yra Tartarija ir kokią ją pripažįsta sąmokslo teoretikai, čia šiandien ir pakalbėsiu.

 

Kas yra Tartarija?

 

Tartarija yra istorinis terminas, kuris Europos kartografijoje ir raštuose buvo plačiai vartojamas nuo viduramžių iki maždaug XVIII amžiaus pabaigos. Šis terminas apibūdino didžiules ir dažnai menkai ištirtas Centrinės Azijos ir Sibiro sritis. Svarbu pabrėžti, kad Tartarija nebuvo vieninga valstybė, imperija ar politinis darinys šiuolaikine prasme, veikiau tai buvo bendras geografinis-kultūrinis pavadinimas, nurodantis regioną, apgyvendintą įvairių tiurkų, mongolų ir kitų klajoklių genčių. Europos keliautojai, kartografai ir istorikai, susidūrę su plačiomis stepėmis ir dykumomis, kuriose gyveno šios klajoklių gentys, bendrai jas vadino Tartarija, dažnai siedami su mongolų ir totorių invazijomis, kurios Viduramžiais pasiekė ir pačią Europą. Įvairiuose žemėlapiuose šios sritys būdavo skirstomos, pavyzdžiui, į Nepriklausomąją Tartariją Centrinėje Azijoje, Maskvėnų Tartariją Sibire (priklausančią carinei Rusijai) ir Kinijos Tartariją (dalis, esanti Kinijos imperijos įtakoje).

 

Didžioji Tartarija (Magna Tartaria)

 

Terminas „Didžioji Tartarija“ (lot. Magna Tartaria) buvo vartojamas norint pabrėžti milžinišką šio regiono mastą. Ji apėmė beveik visą Šiaurės Aziją – nuo Uralo kalnų iki Ramiojo vandenyno ir nuo Sibiro šiaurėje iki Centrinės Azijos pietuose. Nepaisant savo didžiulio geografinio ploto, ši sritis buvo retai apgyvendinta ir politiškai susiskaldžiusi, ją sudarė daugybė chanatų, genčių sąjungų ir klajoklių grupių, kurios retai kada veikė kaip vieninga jėga. Europos požiūriu, tai buvo paslaptingas, tolimas regionas, dažnai siejamas su barbarizmu ir klajoklių grėsme. Palaipsniui, plėtojantis geografinėms žinioms, vykstant kolonizacijai ir Rusijos imperijos ekspansijai į Sibirą, senasis terminas „Tartarija“ prarado savo aktualumą. Jis buvo pakeistas tikslesniais geografiniais ir politiniais pavadinimais, tokiais kaip Sibiras, Turkestanas, Mongolija ir kt. Iki XIX amžiaus „Tartarija“ jau buvo tapęs archajišku terminu, retai naudojamu rimtuose akademiniuose ar politiniuose kontekstuose.

 

Populiariausios sąmokslo teorijos apie Tartariją

 

Nors istorinė „Tartarija“ buvo tiesiog geografinis pavadinimas, pastaraisiais metais ji tapo itin populiari internetinėse pseudoistorijos ir sąmokslo teorijų erdvėse. Šios teorijos teigia, kad Tartarija buvo ne tik geografinis regionas, o itin pažangi, globali ir dominuojanti civilizacija, egzistavusi iki XIX amžiaus ir vėliau sąmoningai ištrinta iš istorijos.

Sankt Peterburgas yra žinomas dėl savo įspūdingos klasikinio stiliaus architektūros, plačių prospektų, didingų rūmų, cerkvių ir aikščių. Miestas buvo įkurtas Petro I 1703 metais pelkėtoje Nevos deltos vietoje ir sparčiai statomas per visą XVIII ir XIX amžių. Jo pastatai pasižymi prabangiais fasadais, kolonomis, kupolais ir ornamentais, primenančiais Senovės Romos ar Graikijos statybos tradicijas.

Sąmokslo teoretikai teigia, kad toks staigus ir didžiulis statybų mastas, ypač pelkėtoje vietovėje, yra neįtikėtinas, turint omenyje to meto technologijas. Jie kelia klausimą, kaip miestas galėjo „atsirasti iš nieko“ per kelis dešimtmečius ir kodėl jo architektūra atrodo tokia „tobula“ ir „senovinė“. Pasak jų, tai įrodo, kad šiuos pastatus statė ne Petras I ir vėlesni Rusijos carai, o kad jie yra Tartarijos civilizacijos palikimas, kurį tiesiog perėmė ir pritaikė Rusijos imperija. Teigiama, kad Peterburgo „įkūrimo“ istorija yra suklastota, siekiant nuslėpti tikrąją miesto, kaip Tartarijos metropolio, praeitį.

 

Pagrindinis šių teorijų teiginys yra tas, kad Tartarija buvo ne klajoklių regionas, o galinga, technologiškai pažangi imperija, dominavusi didelėje pasaulio dalyje. Jos šalininkai tvirtina, kad ši civilizacija turėjo nemokamos energijos technologijas, tokias kaip „eterio energija“ ar „atmosferos elektra“, taip pat oro transportą, pavyzdžiui, dirižablius ir skraidančias mašinas, ir buvo daug pažangesnė už bet kurią kitą tuo metu egzistavusią civilizaciją. Teigiama, kad ši pažangi civilizacija buvo sunaikinta, o jos pasiekimai nuslėpti nuo žmonijos.

 

Viena iš ryškiausių Tartarijos sąmokslo teorijos dalių yra vadinamasis „purvo potvynis“ (angl. mud flood). Sąmokslo šalininkai teigia, kad kažkada XVIII ar XIX amžiuje įvyko kataklizminis „purvo potvynis“, kuris užtvindė didelius miestus visame pasaulyje, užpildamas pirmuosius pastatų aukštus. Kaip įrodymą jie pateikia senų pastatų nuotraukas, kurių langai ar durys atrodo esantys po žeme, teigdami, kad tai yra buvę antrieji aukštai. Esą, šis potvynis sunaikino Tartarijos infrastruktūrą ir leido „giluminei valstybei“ ar tam tikrai elito grupei perimti valdžią ir nuslėpti tikrąją istoriją. Dažnai teigiama, kad daugybė didingų pastatų visame pasaulyje, ypač su klasikinėmis kolonomis ir kupolais, pavyzdžiui, kapitolijai, operos teatrai ar muziejai, iš tiesų yra Tartarijos palikimas, o ne XIX amžiaus architektūros kūriniai.

Sąmokslo teorijų, susijusių su Tartarija, šalininkai kartais bando sieti šią tariamą civilizaciją su milžinais, ar net "užmiršta" milžinų rasės egzistavimu. Tačiau tai yra dar viena spekuliacija, kuri neturi jokio patikimo mokslinio ar istorinio pagrindo. Kaip jau minėjau, visos sąmokslo teorijos apie "slaptąją Tartariją" ir jos elementus (įskaitant milžinus) yra pseudomokslinės ir prieštarauja patvirtintiems istoriniams bei moksliniams faktams. Daugelis laiko šią paplitusią fotografiją realia, tačiau galimas daiktas, kad ji suklastota.

Šių teorijų šalininkai taip pat mano, kad po Tartarijos žlugimo ar sunaikinimo buvo įvykdytas masinis istorijos perrašymas. Teigiama, kad valdančiosios jėgos, siekdamos nuslėpti Tartarijos egzistavimą ir jos technologijas, falsifikavo istorinius dokumentus, sukūrė „netikrą“ istoriją ir ištrynė visus įrodymus apie buvusią globalią imperiją. Šio sąmokslo tikslas, pasak jų, buvo išlaikyti žmoniją tamsoje ir kontroliuoti ją per ribotą energijos tiekimą bei technologijas. Į šias teorijas kartais įpinami ir kiti elementai, tokie kaip „pasaulinės parodos“ (Expo) kaip Tartarijos technologijų demonstracijos ar net „našlaičių namai“ kaip priemonė perkelti „purvo potvynį“ išgyvenusius vaikus, kurie žinojo apie tikrąją istoriją, ir „perauklėti“ juos.

 

Kodėl šios teorijos yra pseudomokslinės?

 

Svarbu pabrėžti, kad visos šios sąmokslo teorijos neturi jokio pagrindo patikimuose istoriniuose, archeologiniuose ar moksliniuose šaltiniuose. Jos remiasi atskirų detalių, ištrauktų iš konteksto, interpretacija, fotografijų klaidomis, kurias galima paaiškinti normaliais statybos metodais ar kintančiu grunto lygiu, ir visiškai ignoruoja tūkstančius metų kauptas žinias apie pasaulio istoriją, architektūrą, inžineriją ir kultūras. Nėra jokių geologinių įrodymų apie globalų „purvo potvynį“ XIX amžiuje – toks įvykis paliktų milžiniškus nuosėdų sluoksnius visame pasaulyje, kurie lengvai būtų nustatomi. Istoriniai šaltiniai iš daugybės nepriklausomų civilizacijų sutampa daugumoje pagrindinių įvykių ir neturi jokių užuominų apie tokią globalią imperiją ar jos sunaikinimą. Idėja apie paslėptas pažangias technologijas prasilenkia su fizikos dėsniais ir energijos tvermės principu, o jokių tokių technologijų veikimo principų nėra paaiškinta. Didingi pastatai, kuriuos sąmokslo teoretikai priskiria Tartarijai, yra gerai dokumentuoti statiniai su žinomais architektais, statybos datomis ir išsamiais statybos procesų aprašymais. Požeminės dalys yra normali statybos praktika (rūsiai, pamatai, grunto lygių skirtumai). Apibendrinant, istorinė Tartarija buvo geografinis terminas, o Didžioji Tartarija – tai jo milžiniško masto pabrėžimas. Sąmokslo teorijos apie „slaptąją Tartariją“ yra fantazijos, kurios neturi jokio realaus pagrindo ir yra paremtos spekuliacijomis bei faktų iškraipymu.

Apie Tartariją iš rašytinių šaltinių (skanas) 1600-1620 m.

 

Kokie tikri istoriniai šaltiniai ir mokslininkai mini Tartariją?

 

Istoriniai šaltiniai, istorikai ir keliautojai nuo viduramžių iki pat XVIII amžiaus plačiai minėjo ir aprašė regioną, kuris Europoje buvo žinomas kaip Tartarija. Šie aprašymai, nors dažnai fragmentiški ir kupini netikslumų dėl tolimų ir menkai ištirtų žemių, yra pagrindas mūsų supratimui apie šio termino vartojimą ir to meto geografines žinias.

 

Vienas ankstyviausių ir svarbiausių keliautojų, davusių Europai žinių apie šį regioną, buvo Markas Polas (Marco Polo, 1254–1324). Nors jo garsiojoje knygoje „Marko Polo kelionės“ (Il Milione) tiesiogiai neminima „Tartarija“ kaip valstybė, jis išsamiai aprašė Mongolų imperiją ir jos dideles teritorijas, kurios vėliau Europos kartografijoje ir tekstuose buvo priskirtos Tartarijos vardui. Polo kelionės po Kiniją (Chanbalyką) ir jo susitikimai su Kublajumi Chanu suteikė europiečiams beprecedenčių žinių apie Rytų Aziją ir Vidurinę Aziją, kuri buvo mongolų valdžioje.

 

Vėlesniuose viduramžiuose ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais, kai Europą pasiekė daugiau žinių apie Aziją, atsirado ir kitų keliautojų, kurių aprašymuose galima rasti užuominų apie Tartariją. Tarp jų verta paminėti:

 

Giovanni da Pian del Carpine (apie 1180–1252) – pranciškonų vienuolis, kuris 1245–1247 m. keliavo pas mongolus. Jo „Istorija apie mongolus“ (Historia Mongalorum) yra vienas iš pirmųjų išsamių Vakarų Europos aprašymų apie mongolų papročius, politiką ir teritorijas, tiesiogiai susijusias su vėlesne Tartarijos samprata.

 

Willem van Rubruck (apie 1220–1293) – kitas pranciškonų vienuolis, kuris keliavo pas mongolus 1253–1255 m. Jo aprašymai apie Aukso ordą ir kitas mongolų valdas taip pat prisidėjo prie Europos supratimo apie šias žemes, nors ir vartojant kitus terminus.

 

Apskritai, kalbant apie istorinius šaltinius, Tartarijos terminas dažniausiai pasirodydavo žemėlapiuose ir geografiniuose traktatuose. Nuo XV amžiaus išpopuliarėjęs spausdinimas leido plačiau platinti kartografinę informaciją. Žymiausi kartografai, kurie savo žemėlapiuose žymėjo Tartariją, buvo:

 

Abraham Ortelius (1527–1598) – garsus flamandų kartografas, kurio „Theatrum Orbis Terrarum“ (pirmasis modernus atlasas, išleistas 1570 m.) turėjo išsamų Azijos žemėlapį, kuriame „Tartaria“ užėmė didžiulę teritoriją.

 

Gerardus Mercator (1512–1594) – kitas įtakingas kartografas, kurio žemėlapiuose taip pat nuosekliai buvo žymima Tartarija, dažnai padalinta į smulkesnes sritis.

 

Įvairūs XVII ir XVIII amžiaus kartografai, tokie kaip Nicolas Sanson, Guillaume Delisle, Herman Moll, ir daugelis kitų, reguliariai vaizdavo Tartariją savo pasaulio ir Azijos žemėlapiuose. Šiuose žemėlapiuose Tartarija būdavo padalinta į „Nepriklausomąją Tartariją“, „Maskvėnų Tartariją“, „Kinijos Tartariją“ ir t.t., atspindint skirtingų Europos imperijų įtakos sritis ir žinių ribas.

 

Be keliautojų ir kartografų, apie Tartariją rašė ir įvairūs istorikai bei geografai, apibendrinę to meto žinias apie Aziją. Jų darbai dažnai rėmėsi jau minėtų keliautojų pasakojimais ir kitais pasiekiamais duomenimis. Šiuose tekstuose Tartarija buvo ne tik geografinis regionas, bet ir tam tikras kultūrinis-politinis erdvės apibrėžimas, siejamas su klajoklių gentimis ir jų karine galia.

 

Svarbu pabrėžti, kad šie šaltiniai Tartariją vaizdavo kaip geografinį pavadinimą dideliems Azijos plotams, o ne kaip vieningą ir globalią imperiją su pažangiomis technologijomis, kaip tai teigiama sąmokslo teorijose. Jie atspindėjo to meto Europos supratimą, kuris buvo pagrįstas ribotomis žiniomis ir dažnai kupinas mitų apie tolimus ir paslaptingus kraštus. Supratimas apie Tartariją keitėsi, plečiantis geografinėms žinioms ir gilėjant kontaktams su Azija, kol galiausiai šis terminas buvo pakeistas tikslesniais geografiniais ir politiniais pavadinimais.

Jūsų Maištinga Siela