Sveiki,
Pasiilgau kokių nors lengvesnių komedijų, bet ne tų
pačių lėkščiausių su akivaizdžiomis parodijomis! Skubu pasivyti nematytus šio
sezono Kino pavasario filmus ir tai buvo du kriterijai, kodėl pasirinkau ispanų
režisieriaus Jonás Trueba komišką dramą „Skyrybų vakarėlis“ (ispan. Volveréis)
(2024). Trečias kriterijus – nieko gero nebegirdžiu iš ispaniškojo kino, kuris
buvo taip suklestėjęs ir be jo neapsieidavo nė vienas Kino pavasaris. Pastaruoju
metu mane persekioja ne ispanų, o šiuolaikinis italų kinas, kurį, sakyčiau,
pamažu atrandu. Visgi daug vilčių dėl „Skyrybų vakarėlio“ taip pat neteikiau,
nes internete lietuvių atsiliepimai po festivalio buvo gana prieštaringi: vieni
tvirtino, kad tai vienas silpniausių šio Kino pavasario filmų, o kitiems labai
patiko.
Istorija pasakoja apie Alės ir Alekso porą, kuri
nugyveno drauge 15 metų ir vieną dieną jie nei iš šio, nei iš to nusprendžia išsiskirti
ir pradeda kartu pranešinėti šią naujieną artimiesiems. Viskas atrodo liūdnai
komiška, nes žiūrovas panardintas į tokius keistai abejotinus vandenis, nes iš
pradžių atrodo, jog jiems nėra dėl ko skirtis ir viskas vyksta iš dyko absurdo.
Filmo pagrindiniai veikėjai laikosi Alės tėvo kažkada pasakytos frazės, kad
reikia švęsti ne vestuves, o skyrybas. Kažkada pokštu laikytas pasakymas
veikėjams tampa lyg kokia mantra, burtažodžiu, todėl draugai pamažu įvairiai
reaguodami sutinka atšvęsti jųdviejų skyrybas, nors taip pat nelabai tiki, kad
tokios skyrybos įmanomos...
Iš tikrųjų filmas labai plepus, vyksta daug buitinių
psichologizuotų dialogų ir mažai bandymų suprasti, kodėl jiedu skiriasi. Režisierius
tarsi tyčia vengia paties svarbiausio – naratyvinio aiškaus paaiškinimo, todėl interpretacijas
reiktų jau patiems žiūrovams susikurti. Man regis, pora troško didžiulio
santykių atsinaujinimo, užuot kurdami pokyčius ir dinamiką, tad pasirenka
desperatiškiausią variantą – jie nusprendžia skirtis. Kitas svarbus dėmuo – abu
yra bendradarbiai, ne tik santuokinio gyvenimo partneriai. Alė – režisierė ir
kino montuotoja, o Aleksas – aktorius, kuris vaidina montuojame filme, tad,
žinoma, kad buityje išsiskiria požiūris į kuriamo meno moterišką ir vyrišką
perspektyvas, naminiai darbiniai konfliktai tampa pas šią porą esmine skyrybos
priežastimi, nes akivaizdu, jog abiem trūksta savojo realizavimo „kampo“. Kita vertus,
stebina, kaip harmoningai jiedu išgyvena skyrybas pačioje buityje, kai kalba
neina apie kiną, kai yra tiesiog drauge, tačiau atsidūrę atskirtyje išgyvena artėjančios vienatvės ir pokyčių baimė...
Tik iš pažiūros filmas atrodo plepiai naivus,
neatskleidžia nieko rimto, šiaip paanalizavus gerai, yra ganėtinai literatūriškas
ir turintis savitą formą. Abu dirbdami kino kūrybinėje industrijoje iš esmės
patys tampa savo gyvenimo aktoriais, todėl žiūrovas patiria jų gyvenimo
netikroviškumą, vaidybą, t. y. filmo forma kito filmo formoje, nes kas gi yra
tas gyvenimas, jeigu ne dar vienas filmas, kurio vaidmenis tenka suvaidinti? Aišku,
režisierius galėjo visa tai perteikti ypač dramatiškomis spalvomis, bet
pasirinko subtilų humorą, tokį pusiau nerimtą kalbėjimo būdą kalbėti apie
sudėtingus santykius. Visgi pirmoji filmo dalis man įsivažiavo ganėtinai
sunkiai, nuo vidurio pagaliau pradėjau išgyventi tą romantinį dramatizmą ir
ispaniškos kultūros koloritą – nuolatinis vyno gurkšnojimas namie, darbe ir
susitikus su draugais, – tačiau tenka pripažinti, kad panašiomis temomis tiek
italų, tiek prancūzų kinas yra papasakojęs įdomiau tas pačias ištarmes. Kai kas
buvo pernelyg elementaru, pvz., nuolat užsikimšusi jų kriauklė, kuri yra
aliuzija į jų santykių stagnaciją. Čia prisiminiau Sigito Parulskio eseistinį
tekstą „Santechniko belaukiant“. Juk sakiau, filmas literatūriškas, nors ir
ganėtinai apkrautas buitimi.
Mano įvertinimas: 5.5/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 6.4
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą