Sveiki, skaitytojai,
Kažkas yra pasakęs, kad į praeitį dairytis neverta,
nebent tai pakeistų dabartį. Mes nuolat dairomės į praeitį, ieškome sielos
integracijos, paliktų mazgų, kuriuos reiškia atriški, bandome paaiškinti, kodėl
elgiamės ar esame tokie, kokia esame. Bandome išgyti.
Šiandien manau, kad reikia atsargiai su praeitimi. Ten
galima užsiciklinti, stiprinant dabarties įsitikinimus, pvz., jeigu mane
vaikystėje mušė, todėl nemoku dabar būti švelnus ir mylėti. Tokių panašių sau
pasiaiškinimų, kurie virsta veikimo programa, gali netgi pražudyti. Pavyzdžiui,
nemoku prašyti pagalbos, nes kaip augęs vienas ir nuolat gėdinamas, maniau, kad
viską privalau išspręsti pats. Iš to ateina dramatizmas, iš kurio sudėtinga
išlipti, todėl reikia kiek įmanoma dirbti su savimi ir veikti dabarties
momentu, nesigręžioti į praeitį ir nesitapatinti su aukos pozicija, neizoliuoti
savęs iš sociumo ar kokių nors veiklų nusivylus gyvenimo atkarpoje.
Tai sudėtingi procesai, todėl verta paleisti
įsitikinimus su praeities impulsais, transformuoti juos, priimti ir pamiršti,
bet tikriausiai svarbiausia bandyti veikti, veikti, veikti. Tam kartais reikia
drąsos. Bet iš tikrųjų ne tiek drąsos, kiek ryžto pabėgti nuo įsitikinimų ir
ryšių su savo praeitimi. Šiandien galvoju apie tai, bet to neužtenka, reikia veikti.
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą