Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 188: žaidimas yra gera strategija gyventi saugiai ir įdomiai

Nuotr. Jaunasis šachmatų genijus Samuel Reshevsky šachmatų čempionate 1920 m.

Sveiki, skaitytojai!

Kai gyvenime daug pretenzijų ir viskas eina prie rutinos ir įtampos – reikia žaisti! Kai gyvenime darosi nuobodu – reikia žaisti! Kai liūdna ir nieko nesinori – gyvenime reikia žaisti! Kai viskas piktina ir esame susireikšminę – reikia gyvenime žaisti! Žaisti ne dėl laimėjimo, o dėl to, kad prarastume įtampą, susireikšminimą, dėmesį atpalaiduotume nuo iš pažiūros laikinų ir nereikšmingų dalykų, kad pastebėtume nepastebimus dalykus. Gyvenime reikia žaisti dėl balanso, dėl lengvumo, dėl naujo fokuso, dėl atsinaujinimo, dėl to, kad tiesiog būtų gera gyventi.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 181: ėjimas ir kvėpavimas padeda!

 

Sveiki!

 

Šiandien ėjau šaligatviu. Banaliau argi būna? Bet ėjau nebanaliai, o atsipalaidavęs ir viskuo patenkintas. Pats ėjimas pavasarinis, pilnas paltas šviežio ir gaivaus oro. Saulė plieskė į akis. Ėjau į „Kino pavasarį“ pradžiūvusiais šaligatviais ir taip gera buvo... kvėpuoti. Be pastangų, bet su nuostaba, kad ėjau ir nieko geriau nepatiriu kaip tik ėjimo ir pilną šviežio oro krūtinę. Lyg būčiau į lauką per gimtadienį iš kambario netyčia išskriejęs helio pripūstas balionėlis...

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 177: po tamsių dienų visada ateina aušra

 

Sveiki!

 

Kokios keistos dienos! Ieškau pozityvumo, bet šiomis dienomis judu iš inercijos, nerandu didelio džiaugsmo, o mintys... Mintys tokios, kad judu iš inercijos ir tai yra geriausia, ką šiuo metu galiu daryti, lyg būčiau vandenis po ledu, kuris lauktų vasario pabaigos atlydžio, kol vėlei atsidengs jūros ar upės viršus nuo ledų ir galėsiu pamatyti dangų.

 

Bet kaip ten psichologai sako? Reikia juodžiausiame debesies kontūre įžvelgti sidabrinį pakraštėlį. Jeigu nėra pozityvumo, vadinasi, tas pozityvumas kažkur jau kaupiasi ir jis vis tiek vieną dieną sugrįš su kaupu, nes mūsų gyvenimą lydi užšalimas ir atoslūgiai, lydi ramios ir sraunios upės, o kai kada ir didžiuliai potvyniai.

 

Vasaris man visada toks keistas išmėginimo mėnuo. Buvau netgi pamiršęs. Bet kaip sakė juodaodžių aktyvistas XX amžiuje Martin Luther King Jr.: „Kartais tamsa reikalinga tam, kad pamatytume žvaigždes.“

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Donatas Želvys apie teatro magiją ir emocinį ryšį teatre

 

Sveiki,

 

„Dabar, kai žiūrovai yra tiek daug visko matę ir patyrę, suprantu, kad juos nustebinti nebeįmanoma. Tad vienintelis dalykas, kurį dar galiu pavadinti teatro magija, yra emocinis ryšys.“ Aktorius Donatas Želvys

 

Kol kas apie teatrą negaliu taip pasakyti, kaip šioje citatoje sako garsus aktorius Donatas Želvys, kuriuo buvau sužavėtas, pamatęs spektaklį „Užburtas kalnas“, tačiau panašiai jau kurį laiką mąstau apie kiną. Vis sunkiau man mėgautis kinu, nes retai kas nors nustebina, dažniausiai matau atsikartojančius šablonus ir schemas. Manau, pamažu tas vyksta ir su grožine literatūra – iš kur tada tie staiga pas mus visus atsirandantys neskaitymo blokai, kuriuos sudėtinga pramušti? Ne, teatras dar stebina. Ir ne vien dėl emocinio ryšio, bet įtariu, kad ten dirbantiems ir teatro ritmu gyvenantys išgyvena tai, ką sako Donatas Želvys.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 121: nesikapstyk praietyje, priimk-integruok-paleisk ir pereik prie veiksmo!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kažkas yra pasakęs, kad į praeitį dairytis neverta, nebent tai pakeistų dabartį. Mes nuolat dairomės į praeitį, ieškome sielos integracijos, paliktų mazgų, kuriuos reiškia atriški, bandome paaiškinti, kodėl elgiamės ar esame tokie, kokia esame. Bandome išgyti.

 

Šiandien manau, kad reikia atsargiai su praeitimi. Ten galima užsiciklinti, stiprinant dabarties įsitikinimus, pvz., jeigu mane vaikystėje mušė, todėl nemoku dabar būti švelnus ir mylėti. Tokių panašių sau pasiaiškinimų, kurie virsta veikimo programa, gali netgi pražudyti. Pavyzdžiui, nemoku prašyti pagalbos, nes kaip augęs vienas ir nuolat gėdinamas, maniau, kad viską privalau išspręsti pats. Iš to ateina dramatizmas, iš kurio sudėtinga išlipti, todėl reikia kiek įmanoma dirbti su savimi ir veikti dabarties momentu, nesigręžioti į praeitį ir nesitapatinti su aukos pozicija, neizoliuoti savęs iš sociumo ar kokių nors veiklų nusivylus gyvenimo atkarpoje.

 

Tai sudėtingi procesai, todėl verta paleisti įsitikinimus su praeities impulsais, transformuoti juos, priimti ir pamiršti, bet tikriausiai svarbiausia bandyti veikti, veikti, veikti. Tam kartais reikia drąsos. Bet iš tikrųjų ne tiek drąsos, kiek ryžto pabėgti nuo įsitikinimų ir ryšių su savo praeitimi. Šiandien galvoju apie tai, bet to neužtenka, reikia veikti.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 95: dangus priklauso visiems!

 Sveiki,

 

Antradienio vakaras, neseniai po spektaklio, ruošiuosi rytdienos darbams ir šat – jau beveik vidurnaktis, net savo filmo jau kelis vakarus nepažiūrėjau, bet juk negalima visko čia ir dabar. Turėčiau kaip nors nusiraminti, sutramdyti tą savo susierzinimą, kad laikas labai greitai bėga, ieškoti kokios nors meditacijos viskam subalansuoti, bet tiesa yra tikriausiai kur kas paprastesnė, nes geriausias balansas yra leisti viskam būti taip, kaip yra, nedauginant susierzinimo, nesivaikant lūkesčių, o tiesiog atpažįstant tą norą paspartinti visus reikalus ir per suvokimą leisti nieko nespartinti, leisti savo emocijoms atsileisti, pasiduoti, nusispjauti. Juk šiaip ar taip dangus priklauso visiems, jo nenukariausime nei aš, nei jūs.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 90: nebandyk pakeisti ir erzintis dėl to, ko negali pakeisti

 

Photo: Pieter Hugo, "Green Point Common", 2013, Cape Town, South Africa 

Sveiki,

 

Šiandien buvo puiki diena, nes, atrodo, kad viską padariau gerai, ko tikėjosi kiti iš manęs ir nepamyniau savo principų, nereikėjo savęs nužeminti ar kaip kitaip susinervinti. Labai džiaugiuosi, kad paprastai buitiniai ir darbiniai kylantys susierzinimai manęs nepaveikė, nors provokacijų būta, tačiau sąmoningai pakartojau šiandien tose situacijose gal kokiu 5 kartus Tibeto lyderio Dalai Lamos ištartus žodžius: „Nesijaudink ir nesinervink dėl to, ko negali pakeisti, nes neverta“. Dažniausiai juk pyktis, įklimpimas į problemą ir energijos bei emocijų atidavimas yra dėl bereikšmių dalykų, kurių po 10 metų nė neatsiminsi. Svarbu pakilti virš tų įsivaizduojamai sureikšmintų problemų, prasklęsti virš jų ir neįsivelti, tada diena, kai sau pasakai, juk šiaip ar taip, jei ardysiuosi, nieko nepakeisiu, o vietoj to galiu sau šypsotis ir nieko nedaryti, nes situacija bus lygiai tokia pati, tik sutaupysiu energijos, turėsiu gerą nuotaiką, žinosiu, kad esu savaip nepažeidžiamas ir galėsiu susitelkti malonesniems dalykams.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: rašytoja Fernanda Melchor apie žmogiškumą ir emocijas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Esame linkę manyti, kad žmogiškumas kyla iš teigiamų emocijų, pavyzdžiui, meilės, drąsos, draugystės, tačiau aš tikiu, kad neigiamos emocijos yra tokios pat žmogiškos kaip ir teigiamos. Savo knygose stengiausi perteikti nevilties, tuštumos, apsėdimo, dvilypumo patirtį, visas tas emocijas, kurios nėra gražios, kuriomis nesididžiuojame ir kurias visuomenė dažnai skatina slėpti ir neigti.“ Fernanda Melchor

 

Manau, meksikiečių rašytoja Fernanda Melchor, kurios knygos pasirodė lietuvių kalba „Uraganų sezonas“ ir „Paradis“, yra teisi. Išties šiek tiek gaila, kad „Uraganų sezonas“ patekęs į Bookerio trumpąjį sąrašą autorę vertė priimti tai, kad visgi finale jos kūrinys nelaimės šio įvertinimo, nes romanas pernelyg tamsus, smurtingas, o laimėtojo kūrybai reikia šiokios tokios emocinės atsvaros, kitaip sakant, visuomenei „patogesnio“ varianto. Ji, sakyčiau, buvo teisi, bet ką tai rodo? Mes esame giliai įsitikinę, kad emocijas reikia kontroliuoti, o negatyvą neigti ir sumenkinti, tačiau tai juk savo asmenybės apkarpymas, to iš mūsų visų tikisi visuomenė, to tikimės netgi iš savo artimojo, netgi tai žinodami.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 57: iškeliauju vasaros atostojų į Europą!

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tai tikriausiai paskutinis arba priešpaskutinis šios liepos įrašas, nes jau sukrauti lagaminai, paruošti dokumentai, viskas apgalvota. Nors jau daug metų kas vasarą kur nors keliauju, bet vis tiek apima tas jaudulys, kad kelionėje pamatysiu ir atrasiu ką nors naujo, netikėto pasaulyje ir, aišku, savyje. Tai paneigia lyg ir prieš kelias dienas rašytą ilgą ir šiek tiek verkšlenantį tekstą apie gyvenimo nuobodumą, bet būna ir tokios būsenos, tad reikia priimti viską.

 

Ne veltui parinkau šį itin spalvotą ir originalų tapytą paveikslėlį, kuris simbolizuoja kelionę jūra į šviesą. Teks plaukti ir man kai kur. O kur? Kol kas tebūnie tai paslaptis, bet nekantrauju grįžęs pasidalyti kelionės trupiniais, nuotraukomis ir kelionės metu perskaitytomis knygomis, matytais filmais, atrasta nauja muzika, serialais, kurių visada įsidedu į kelionę, kad ilgas kelias neprailgtų. Esu gerai nusiteikęs, tad ir jums linkiu puikios likusios liepos!

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 46: sutelk sąmoningą dėmesį į kūną ir pasirūpink juo

 

Sveiki,

 

Puiki organizmo valymo diena! Labai dažnai jaučiuosi išeinantis iš apibrėžtos mitybos zonos ir imu valgyti daugiau nei reikia ir neretai pernelyg daug mėsos ar cheminiais pagardais „patobulinto“ maisto, kuris turi tiesioginio negatyvaus poveikio mano fizinei ir emocinei būklei.

 

Šiandien nutariau skirti dieną badavimui. Juk ne taip ir sunku nevalgyti 24 valandas. Manau, kad pratęsiu šį ritualą ir rytoj. Bus 48 valandos. Į šį sąmoningą badavimą, kurio net nesinori vadinti badavimu, įtariai žiūri mūsų mamos, kurioms dar sovietmečiu įdiegta: „valgyk, nes susigadinsi skrandį“. O juk viskas, kaip žinia, priešingai. Organizmas su visais šlakais kaip tik prasivalo, panaudoja dalį šiaip neeikvojamų sankaupų, pilvas su skilviu įdumba, kitaip ima veikti virškinimas ir... staiga, atrodo, kad po tokių apsivalymo dienų užplūsta ne tik geresnė nuotaika, bet ir atsiranda daugiau energijos! O jos juk prasidėjus „Kino pavasariui“ tikrai reikės.

 

Ar sunku nevalgyti? Jeigu sau sakai, kad šiandien ir ryt tau nereikia valgyti dėl sveikatos gerinimo ir valymo, kad visas apsisprendimas yra tik dėl to, kad jautumeisi geriau, tada protarpinis nevalgymas iš tikrųjų gali būti puikus, nes suvoki sąmoningai, kad save nealini, o turtini sveikata, o kai maisto atsisakymas kyla ne iš prievartinės pozicijos, tai ir šaldytuvo vaizdiniai nekamuoja. Kadangi sąmoningai kuriama ne tik tikrovė, bet ir fizinė savijauta, tai kodėl nepanaudojus mums duota valia valdyti kūną taip kaip norisi, o ne taip, kaip diktuoja pripratęs organizmas?

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr.1: daryti pokytį, rūpintis savo mintimis ir emocijomis, ugdyti sąmoningumą

 

Sveiki,

 

Nusprendžiau Maištingos Sielos blogą išnaudoti ir šiek tiek kitokiems tikslams, nei pabambėjimams, filmų ir knygų aprašymams, bet ir tam tikram tikrovės stebėsenai, kuri ateina iš to, kad mintys, jausmai ir veiksmai ardo įprastą gyvenimo suvokimą. Gal tai ir gerai, ką? Nes visos destrukcijos kažkur veda: arba kančios nutraukimas, arba išgijimas ir gyvenimo pokytis.

 

Šiandien sekmadienis, taigi šventadienis, tad (ne)sąmoningai pajutau, jog šiandien nedariau nieko, kas man nepatinka ir dėl to jaučiuosi kažkaip atgavęs jėgas. Visų pirma vėl grįžau prie sporto ir kuo daugiau sportuoju, tuo daugiau energijos manyje. Grįžo mano vakariniai pasivaikščiojimai po kvartalus. Dėl to, kad gera vaikščioti! Koks šiandien buvo puikus oras, nes nei tvanku, nei karšta, nei uodai puolė, nei šunys aplojo, tiesiog idealus vakaras. Po pasivaikščiojimo – pamirkimas vonioje, meditacija, po kurios tarsi koks naujas suvokimas atėjo, jog turėčiau kažkur tas pozityvias mintis kilusias ne tik pasilikti galvoje, bet ir užrašyti, galgi net pasidalyti su kitais. Kas žino, kas dabar skaito šias eilutes! Juk šiaip ar taip mintys veda prie žodžių, žodžiai prie veiksmų, o veiksmai keičia likimą, tad nutariau kasdien, kai tik galėsiu prisėsti čia, parašyti ką nors pozityvaus, nebūtinai nutikusio tą dieną, galbūt pamatyto, o gal tik pagalvoto.

 

Taigi šiandien atsisakiau saldžių užkandžių, apsikuopiau virtuvę, nuvaliau dulkes, nemažai vaikščiojau, bendravau su draugu, sportavau, meditavau, padariau šį įrašą, o dar laukia gero kino vakaras, 10 minučių knygos skaitymo prieš užmiegant. Argi netobula diena? Esu patenkintas šia diena ir kitokiu savimi.

 

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: kur nukeliaus mūsų prikvėpuotos ir prikalbėtos pandeminės kaukės?

 

Sveiki,

 

Tokie personalizuoti įrašai kažkur dingo iš mano puslapio, nes paprasčiausiai neturiu ką pasakyti. Manau, pandemija apskritai pakeitė mane (kaip ir visus likusiuosius). Vis susimąstau, o kaip mes vertinsime šią epochą po 30 ir daugiau metų? Kas išliks iš šių dienų mūsų atmintyje, kai sutriušusios tonomis į žemę ir vandenynus sumestos kaukės, į kurias kalbėjome ir kvėpavome, tyliai sau dūlės po žemėmis, vandenynų dugnuose, banginių skrandžiuose? Neseniai perskaičiau, kad vandenyne (kaip tie statistai paskaičiuoja, aš nežinau) per šiuos pandeminius metus atsidūrė 28 tonos medicininių kaukių. Gal ir daugiau... Bet sveikata, kaip mums per visas žiniasklaidos priemones skalija politikai diegdami gąsdinančias prognozes, mobinguodami ir visaip kitaip nerdamiesi iš kailio mus apsaugoti nuo mūsų pačių, yra žmonių prioritetas, o visa kita palauks.

 

Keisti tie mūsų laikai. Labai dažnai jaučiu, jog viskas tarsi surežisuota, netikra ir tik įtikėjimas pasauliu ir mums duotu laiku leidžia gyventi šioje keistai prieštaringoje matricoje. Lapkrity nebeturiu laiko niekam. Net knygoms, kurios nugarėlėmis žvelgia iš namų bibliotekos. Šitiek projektų, šitiek veiklos ir skubėjimo, kad net suabejoju, ar tai apskritai veiksminga ir reikalinga. Kas man iš to? Bet lygiai tą patį mintiju, jeigu staiga nieko nedarau. Tada, galima sakyti, dar blogiau. Lapkrityje visos vištos vaikšto pusaklės ir atbulomis. Kalbu veikiau apie save. Nesuspėju nieko sugraibyti, deramai ištyrinėti, viskas vyksta greitai ir labai daug, kad tiesiog belieka užsilipus ant šapelio kaip skruzdei kristi nuo Niagaros krioklio nešamam srovės. Toks didingai mažas, kaip oksimoronu sakytų kokie žemaičiai.

 

Toks tas lapkritis, kad nei deramai filmų sau leidžiu žiūrėti, nei Scanoramoje dalyvauti, nei knygos perskaityti... Esu prarytas dienų, pandeminių, tamsiai lapkritiškai drėgnų ir jau svajoju apie sulėtėjusį tempą, apie valandas prie knygų, kūrybos ir kitų man priimtinesnių dalykų, o pasaulis, kuris sukasi, manau, galėtų šiek tiek ir palaukti. Ar ne tiesą sakau?

 

Jūsų Maištinga Siela