Dienos citata: Patti Smith apie troškimą apsilankyti Lietuvoje ir savo kūrybą, nerimo kupiną laikmetį

 

Sveiki!

Vėl pamažu ruošiuosi skaityti dar neskaitytas, bet neseniai lietuviškas Patti Smith knygas. Prieš daug metų jos skaityta „Tiesiog vaikai“ buvo pritrenkiantis patyrimas! Ar žinojote, kad ji nori atvykti į Lietuvą?

„Aš pasižadu: po to, kai parodėte tiek daug susidomėjimo mano kūryba, aš rimtai imsiuosi domėtis Lietuva ir tikrai atvyksiu jos aplankyti. Noriu pasakyti, kad esu labai dėkinga. Esu dėkinga, kad šalis, kurioje dar net nesu buvusi – bet prisiekiu, kad būsiu, – parodė susidomėjimą mano darbu. Tai labai jaudina. Būkite stiprūs ir saugokite savo sveikatą. Tai, kas vyksta mūsų pasaulyje ir mano šalyje, baugina, kelia daug streso, nerimo ir netikrumo. Tačiau likite stiprūs, likite nepriklausomi. Išlaikykite savarankišką mąstymą. Turime žinoti, kas vyksta pasaulyje, ir padėti, jei galime. Bet taip pat turime pasirūpinti savimi. Rūpinkitės savimi, būkite sveiki ir stiprūs. Ir dirbkite gerą darbą.“ Patti Smith

Patti Smith yra paprastai pristatoma kaip viena įtakingiausių visų laikų meno figūrų, dažnai vadinama „panko krikštamote“. Jos kūrybinis kelias prasidėjo septintojo dešimtmečio Niujorke, kur ji tapo ryškia figūra vietos meno scenoje, derindama rokenrolą su vizualiaisiais menais ir literatūra. 1975 metais išleistas debiutinis albumas „Horses“ tapo revoliuciniu kūriniu, kuris ne tik suformavo pankroko estetiką, bet ir įrodė, kad muzika gali būti intelektuali, poetiška bei nepavaldi lyčių stereotipams.

Tačiau Smith yra kur kas daugiau nei roko žvaigždė – ji yra visaapimanti menininkė, kurios saviraiška apima poeziją, fotografiją ir memuaristiką. Jos knyga „Just Kids“ (liet. „Tiesiog vaikai“), pasakojanti apie jos ir fotografo Roberto Mapplethorpe'o draugystę, pelnė prestižinį „National Book Award“ apdovanojimą ir tapo kultiniu kūriniu apie kūrybinę aistrą bei Niujorko bohemą. Jos stilius pasižymi nuoširdumu, giliu dvasingumu ir gebėjimu kasdienybėje rasti sakralumo apraiškų.

Šiandien Patti Smith jau yra 79-eri ir ji išlieka aktyviu balsu kultūros ir aktyvizmo pasaulyje. Ji sėkmingai rengia fotografijų parodas, skaito poeziją ir koncertuoja visame pasaulyje, išlaikydama tą pačią maištingą, bet kartu labai šviesią ir intelektualią energiją. Jos gebėjimas transformuoti asmeninę patirtį į universalius meno kūrinius padarė ją įkvėpimo šaltiniu ne vienai kartai muzikantų, rašytojų ir svajotojų.

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 190: užuot koketavęs su skausmu, padėkok, kad gali viską pakeisti

 Nuotr. Ilya Repin „Kokia laisvė!“, 1903

 

Sveiki!

 

Šiandien iš naujo įvertinau dėkingumo žadinančiąją galią. Tai labai galingas pojūtis, kuris išsiskleidžia paleidus daugelį įsitikinimų apie skriaudas, nuoskaudas, nesėkmingą gyvenimą, neišsipildžiusius lūkesčius, kurie, tiesą sakant, dažnai knisa mūsų protą ir gyvenimus, pasiduodame skausmo iliuzijai ir koketavimui su aukos pozicija. Reikia su tuo dirbti ir dirbti kartais taip kaip biure, nes tam reikia laiko, pastangų, o svarbiausia valios. Dovydo skulptūra nebuvo iškalta per vieną naktį, kaip, beje, ir Roma nebuvo pastatyta per parą.

 

Jeigu gali, mesk viską šiuo metu, kas teikia inertiškumo, atsigulk tuoj pat ant grindų, pasileisk raminančios muzikos ir surink visas bjaurias mintis iš kūno, biolauko, minčių ir emocinio lygmenų, padėkok ir paleisk tas energijas į Visatą, tegu išsiskaido ir virsta kitkuo. Tuštumą užpildyk Šaltinio energija, leisk atsinaujinti pradedant ląstelėmis ir baigiant protu nesuvokiamais dalykais ir... dėkok, dėkok, dėkok. Nes kas gi yra diena, jeigu ne drobė, kurią gali užpildyti spalvotais fontanais arba pasislėpęs po antklodę manyti, kad esi tamsumoje? Dėkok, dėkok, dėkok...

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 181: ėjimas ir kvėpavimas padeda!

 

Sveiki!

 

Šiandien ėjau šaligatviu. Banaliau argi būna? Bet ėjau nebanaliai, o atsipalaidavęs ir viskuo patenkintas. Pats ėjimas pavasarinis, pilnas paltas šviežio ir gaivaus oro. Saulė plieskė į akis. Ėjau į „Kino pavasarį“ pradžiūvusiais šaligatviais ir taip gera buvo... kvėpuoti. Be pastangų, bet su nuostaba, kad ėjau ir nieko geriau nepatiriu kaip tik ėjimo ir pilną šviežio oro krūtinę. Lyg būčiau į lauką per gimtadienį iš kambario netyčia išskriejęs helio pripūstas balionėlis...

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 168: dėkok už keliones, kurios niekada nesibaigia

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Šiandien jaučiu tik didelį dėkingumą už šiuos metus. Šiandien – Kūčių vakaras ir jau pamažu metas pradėti apmąstyti šiuos puikius, sakyčiau, metus, kuriuose įvyko tiek daug VISKO! Nuotraukoje – paskutiniosios kelionės į Ispanijos Andalūzijos regioną „trupiniai“. Šiemet gal nebuvo tokie itin intensyvūs keliavimo metai, kaip pernai, bet patirčių ir pažinimo būta išties labai daug, o paskutinioji kelionė, iš kurios ir parsivežiau šiuos prisiminimų magnetukus, žymi puikią ir dėkingą pažinties savaitę šiemet.

 

Šį vakarą po ilgo laiko vėl aplankiau mamą, miestas ruošiasi rytojaus kalėdiniam šurmuliui, pagaliau sulaukėme minusinės temperatūros ir viskas taip paprasta ir gražu, kad iš tikrųjų, atrodo, viskas stoja į savo apmąstymo jaukias ir intymias vakaro akimirkas. Girdžiu, kaip mieste jau šaudomi kur ne kur fejerverkai, kambaryje sukasi vinilinė plokštelė su „Ave Maria“. Viskas daugiau nei nuostabu!!!

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 158: neribok savęs nuo materialių gėrybių ir mėgaukis gausa!

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kaip ir kiekvieną sekmadienį, stengiuosi reflektuoti savaitę ir galiu pasakyti, kad šioji buvo viena tokių stabiliausių ir puikiausių šį rudenį. Deja, jau ir paskutinė, nes iš tikrųjų baigiasi kalendorinis ruduo, todėl pernelyg nepsichuodamas paankstintomis Kalėdomis, bet visgi... pasipuošėme namie tradiciškai Kalėdų eglę, įjungėme spingsinčias girliandas ir toks jausmas, kad tai savotiškas atsisveikinimas su rudeniu.

 

O kaip man patinka ši vyro rudeniniuose lapuose fotografija! Toks jausmas, lyg taip reikėtų gyventi visada, nepriklausomai nuo sezoniškumo. Kiekviena diena palaima, nepriklausomai, kas vyksta aplinkui ir kokios verda ir vyksta dramos, melodramos.

 

Bandau suvokti, kas nulėmė tokią stabilią ir puikią savaitę, ir negaliu įvardyti. Nei mano kažin kokios didelės pastangos, nei kažin kokia didelė sąmoningumo disciplina, nors rinkausi į destrukcijas neįsivelti, nors ir buvo nemažai pagundų, tačiau, atrodo, kad prasklendžiau virš visko kaip koks vaiduoklis olandas ir neužkliuvau, neįklimpau, nepakliuvau į spąstus.

 

Savaitgalį patyriau malonumą apsipirkinėdamas. Tais retais atvejais man tai net labai patinka ir įtraukia: ieškoti sau ko nors nepaviršutiniškai ypatingo, matuotis, apžiūrinėti, suvokiant, kad tai ne iš kokios nors puikybės, bet iš tos įsikristalizavusios gausos, kad pagaliau ji yra atėjusi ir turiu ją realizuoti, naudotis, išreikšti jos potencialią energiją. Dažnai juk būdavome auklėjami kuklumo, saiko, užgožti ego ir puikybę, nesimėgauti, neišlaidauti, taupyti, tačiau tai gali tapti savęs ribojimo, potencialo praradimo programa. Žmonės, kurie patys to nesuvokdami pasirenka menkinti ir skursti, atriboja save nuo materialių dalykų ir net pavydi ir smerkia, kurie mėgaujasi. Nemanau, kad tai teisingas kelias, tad retsykiais išties gera tiesiog leisti pinigus žinant, kad gyvenimas baigtinis ir esu kaip ir visi nusipelnęs visko, kas geriausia šiame gyvenime. Taigi.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 149: dėkok už patirtis!

 

Sveiki,

 

Ar nesame nuvertinę paprasčiausio dėkingumo? Galinga jėga! Šiandien pagaliau namie po ilgos kelionės, pasikrovęs puikiausių vaizdų, įspūdžių ir saulės, kurios taip kartais trūksta Lietuvoje. Kai trūksta – pradedi vertinti tai, ką gauni.

 

Esu maloniai ir pailsėjęs, ir pasikrovęs, ir maloniai nuvargęs, toks pilnas kaip indas. Ir už tai, žinoma, šiandien esu labai dėkingas.

 

„Ne laimė daro mus dėkingus. Dėkingumas daro mus laimingus.“ — sako Albert Schweitzer, teologas, filosofas ir gydytojas, o man belieka tik sutikti, kad dėkingumas už smulkmenas veda prie didžiulės laimės ir susitaikymo, nes jis iš esmės eliminuoja trūkumo jausmą ir nepasitenkinimą. Žinoma, kai kada labai sudėtinga būti dėkingam, kai gyvenimas griūna ir, atrodo, kad niekas nebesiseka – kiekvienas tikriausiai tą patiriame bent kartą gyvenimą ir tai juk iš dalies vyksta ir dėl to, kad tos situacijos moko mus nuolankumo ir to paties dėkingumo.

 

Dėkingumas – tai kelias ir į didesnę gausą, nes būdami dėkingumo energijos vibracijoje, ją užlaikome, mėgaujamės, fiksuojame ir įtvirtiname kaip normą, vadinasi, tai kelias ir kitiems „atėjimams“ į gyvenimą, kokių dažnai mes laukiame.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 131: tapyba kava ir nauja diena judėti ir ilsėtis bei kurti

 

Sveiki,

 

Tai, ką Jūs matote, nėra dirbtinio intelekto sukurtas vaizdinys (bent iš dalies). Pasirodo, internete pilna įvairių menininkų, kurie paveikslus tapo... kava, jos tirščiais ir skysčiu, kurį paprastai geriame.

 

Panašiai kaip gyvenime, tai ką naudojame, tai kas aplink mus, tas inkrustuoja, įrėmina, apibrėžia mūsų gyvenimo kokybę ir savastį... dažniausiai žmogiškajam socialiniame gyvenime. Vis nepaliauju galvoti apie galimybę ne vien laukti, kaip susiklostys visas gyvenimas, bet ir apie jo kontrolę ir absoliučią kūrybą. Tam tikri dvasiniai mokytojai pasakytų, jog nieko nereikia daryti, Visata savaime kuria gyvenimą ir suorganizuoja scenarijus, bet kam tada duoti žmogaus troškimai ir aukštesnieji idealai? Kiek visgi tikrosios materijos galima įvaldyti vien manifestacija ar... valios pastangomis?

 

Visai kaip tapyba kava. Viską, sako, galima sutverti ir kurti, pradedant nuo balto popieriaus lapo. Leonardas Da Vinčis yra pasakęs, kad tik padėk ant baltos drobės dažų tašką ir daugiamatėje perspektyvoje viskas sumažės per pusę, o kol viskas balta – galimybių nesuskaičiuojama.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 109: dėkoju už gerą dieną ir to šiandien pakanka!

 

Sveiki!

Šiandien turėjau puikią relaksacinę dieną! Vėlgi niekur nereikėjo skubėti, o skubant buvo laiko stabtelti ir mąstyti ką nors pozityviau, kad mintys ir vaizdiniai neįstrigtų vien tik buitiškų veiksmų ir darbų rėmuose. Manau, tai svarbu, kad kuo daugiau skirtume minčių tam, kas yra nematoma, aplink mus ir virš mūsų, mumyse, nes tai veda į aukštesnes vibracijas, platesnį gyvenimo matymą ir suvokimą.

Draugas, kuriam esu dėkingas, mane išsitempė į visiškai netikėtą pažinimo nuotykį, kuris vėlei neformalioje ir kiek man neįprastoje vietoje – bažnyčioje! – sukėlė daug minčių apie žmones kaip kolektyvinę bendruomenę. Kaip reikalinga yra priklausyti kokiai nors bendruomenei, turėti su kuo pasikalbėti, priimti kitą ir žinoti, kad esi visada priėmime, o ne atstūmime. Nepalioviau galvoti apie žmogaus prigimtinį troškimą kam nors priklausyti ir kad tau priklausytų, apie įsipareigojimo prasmę. Buvo labai jautrių akimirkų, bet dėl to labai gražių ir vedančių prie naujų šios dienos būsenų ir suvokimų.

Labai dieną prašviesino vakarinė vykusi meditacija, po kurios vėl tiek energijos, tiek noro veikti ir tęsti neužkerpėjusiam, kad nustebau, jog buvau primiršęs kasdienės meditacijos pastangas statyti kokybiškesnę tikrovę ant kasdienybės pamatų.

Vakare padirbėjau ir ruošiuosi naktiniam filmui!

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Andrius Kulikauskas apie koncertus ir dėkingumą žmonėms

 

Sveiki,

 

„Tą žmonių meilę jausdavau grodamas koncertuose – ir reakcijos, iš plojimų jauti. Ir kaip tai užveda! O paskui nueini į grimerinę, atsisėdi ir nei rankų, nei kojų pajudinti nebegali, instrumentų savo susipakuoti nepajėgi – lyg visas jėgas būtum palikęs ten, ant scenos. Bet tikrai nesitikėjau, kad koncertų sumažėjus vis tiek būsiu toks pat populiarus ir brangus žmonėms. Tiek reikalingas... Bet man tai – ne koks pasididžiavimas, o greičiau priekaištas. „Na, kodėl aš tiek mažai daviau žmonėms?“ – vis klausiu savęs.“ Andrius Kulikauskas.

 

„Ateina dievas...“ Apie tą mažą lietuviškos dainos šedevrą esu rašęs. Šiandien sužinojau, kas kompozitorius ir dainų atlikėjas Andrius Kulikauskas išėjo iš gyvenimo. Esu ramus, nes mirti, kai jauti dėkingumą žmonėms, kai nori jiems atiduoti viską, matyt, yra didelė gyvenimo dovana, atsakantis į daugelį būties klausimų. Ilsėkis.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr.62: kai tu šalia - aš galiu kvėpuoti!

 

Sveiki,

 

Ilgas nieko neveikimo sekmadienis!

Miegojome iki 12 dienos, nes naktį žiūrėjome serialą,

Šaipydamiesi iš savęs ir veikėjų, jų ir mūsų panašumų.

 

Po to ryte – skani kava iš aparato. Nusižiūrėjome nuo italų –

Gausi ir tiršta kaip nafta espreso.

 

Gulime didžiulėje lovoje. Aš skaitau Lauren Groff „Floridą“,

O tu naršai facebooke. Nuosaikiai apžiūri juokingų kačiukų vaizdo klipus.

Man kiši ir rodai.

 

Tai erzina, nes bandau pabaigti knygą, kad galėčiau imtis kitos.

(Uždedu koją tau ant kojų, kad liautumeisi).

Tai tave irgi šiek tiek erzina, bet... sekmadienis ir aš žiūriu,

Kaip tu mėgaujiesi tais video, Madonnos jaunatviškomis nuotraukomis.

(Jai ką tik 66-eri!).

 

Akimirką, kai tarp eilučių pametu mintį, ir pagalvoju,

Kad visa tai visiškai nustoja erzinti. Suvokimas padovanoja palaimą,

Kad viskas taip ir turi būti. Kad skirtybės vienoje lovoje gelbsti.

 

Popiet mes einame į miestą. Apsukame didžiulį ratą vaikščiojimo takais.

Prie bažnyčios, ant kalvos su poilsio suoleliais, bandome

Palaikyti Italijoje įgautą įdegį. Bet lietuviška saulė skūpa.

 

Norfoje prisiperkame kanceliarijos. Aš – šampūno nuo pleiskanų.

Viskas palaimoje, viskas lėtai, be darbų ir didelių ambicijų,

Kurios šiaip sujaukia mano gyvenimą, o tu sustatai į vėžes.

 

Atsisakome užkandų (sūrio, dešrytės, troškinio ir ect.),

Nes reikia numesti pilvo padangas,

Kurias abu kruopščiai diena po dienos

Užsidėjome, kad nenuskęstume

Savo kasdienybės įsiliejimuose

Į kitų kasdienybes.

 

Vakarop kuopiame balkoną.

Randame neįtikėtiną senbuvių palikimą –

Naminius didžiulius stiklinius naminio varymo agregatus.

 

Išmetam nė nemirktelėję rūšiuodami,

Nes šiandien limoncello su ledukais iš Italijos vakaras.

 

Diena užsisklendžia kaip aguona. Ramu.

Beveik erotiška.

 

Tuoj degsime vanilines žvakes ir namai vėl pakvips pyragais.

Ginčysimės, pyksimės ir juoksimės.

 

Taip kaip pernai, užpernai, prieš 5 metus, kaip prieš 10 metų...

Geltonas sekmadienis. Ilsisi mūsų elektriniai dulkių siurbliai,

Kurie ir vėl bus pašaukti iš savų įkroviklių.

 

Bet ne šiandien. Jau nebe.

 

Prašuoliuosime vienodai YouTube reklamas

Ir klausysimės klausysimės klausysimės...

 

Dėkingumo rugpjūčio

Namų sterblėje.

 

 

Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 19: pasitenkinimas tuo, kas yra šią akimirką

 

Tavęs

 

Šiuo metu tavęs nekamuoja ligos, skolos, bėdos, į tavo namus niekas nesiveržia, esi sotus ir žinai, ką rytoj turi nuveikti, vadinasi, viskas yra gerai. Tau šią akimirką nereikia daugiau, nei turi: nei pripažinimo, nei daugiau pinigų, tau nereikia draskytis ir stengtis gyventi geriau, nieko niekam įrodyti, nereikia aukotis dėl to, ką pasakys kiti, nereikia vaidinti, nes visa tai daroma kartais su nuovargiu arba įniršiu, nes mes patikėjome, kad mums kasdien reikia stengtis, kad būtų daugiau, kad būtų geriau, kad mus labiau pripažintų, kad net pamirštame būti čia ir dabar, tiesiog gyventi. O kada gyvensi, jei risiesi visada per jėgą?

 

Niekada nebus daugiau, geriau, nuostabiau nei tą akimirką, kai sustoji ir suvoki, jog viskas jau yra čia ir dabar.

 

Manęs

 

Aš esu pakankamas, toks, koks esu. Man nereikia trūkumo įsitikinimo, kad gyvenčiau, man užtenka mėgautis vakaru, kad yra minkšta lova, gera knyga, yra muzika, vandens stiklinėje, galiu rinktis bet kurį filmą, galiu ir nesirinkti. Man patinka kaip yra, man patinka mano kūnas, man nereikia nieko deformuoti, kaltinti ir graužtis, gražinti ir apgaudinėti. Man patinka, kad namuose yra savitas kvapas, mano daiktai, kurie yra tokie, kokie yra ir aš šalia jų irgi toks, koks esu. Man patinka ši akimirka, nes sustoju ir viską matau iš pakylėtos perspektyvos, tarsi iš viršaus, matau, kaip ne aš bėgu ir šoku aplink palaikydamas Visatos sukimąsi, o Visata sukasi aplink mane, ir mėgaujuosi tuo reginiu, mėgaujuosi, kad kvėpuoju, mėgaujuosi, nes sulėtėju, nes daugelis problemų tik iliuzija, tik juokai. Viskas sukasi aplink mane ir manęs niekas nedirgina, nes viskas vyksta ir be mano pastangų ir kišimosi, viskas sulėtėja iki malonaus kvėpavimo, iki to, kad net nenuvalytos dulkės neerzina, neišneštos šiukšlės nepiktina, sustojusi buitis laukia ir palauks (yra taip, kaip yra) ir leidžiu tai akimirkai būti, nes ne man skaičiuoti ir išgyventi kiekvieną nukritusį nuo galvos plauką. Už mane jau viskas pasirūpinta. Dabar.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 5: leisk sau suklydus nejausti kaltės jausmo

Sveiki,

 

Kaltės jausmas ir savigrauža – labai galingas dalykas. Pastebėjau, kad mėgstu save kaltinti, o kai kaltinu dėl padarytų nesąmonių, tada tampu piktas ant savęs ir ant viso likusio pasaulio. Tai didelės energijos sąnaudos, kurios tampa negatyviomis jėgomis.

 

Šiandien prekybos centre aptikau Dalai Lamos minčių dienoraščius, išverstus į lietuvių kalbą. Išminčius labai gerai sako, kad reikia paleisti vakarykštę dieną su visais negatyviais potyriais, mintimis, nes labai lengva iš praeities nuolat atsitempti skaudulius ir didinti kančią. O juk mes buvome mokyti, kad išgyventi kaltę yra gerai, nes taip atperki nuodėmes, bet ar tikrai? Taigi šiandien paleidžiu praeities nesąmones, nedauginu, nedidinu ir neaštrinu šių situacijų, tad lieka erdvės plėstis, augti, priimti pokyčius. Visas kaltes – pro langą! Jos tikrai nei man, nei aplinkai nepadės augti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos pozityvumo dienoraštis nr. 4: dėkingumas – laimės variklis

 Laba,

 

10 000 žingsnių ir vėl!

 

Dėkoju Visatai už viską, kas nutiko ir kas nenutiko, kas vyksta ir kas dar įvyks. Dėkingumas – vartai į suvokimą, kad viskuo yra pasirūpinta ir nieko nereikia daryti, nes kartais besistengdami pataisyti tai, kas tik iš pažiūros atrodo taisytina, sukeliame sau kančią. Žinokite, dėkingumas gydo, netgi giliai jį pajutus iš dabarties taško, galima susigraudinti. Nes ilgai maniausi esąs kažkokioj dykumoj, kur žūtbūt turiu surasti vandens, kad išgyvenčiau, o su dėkingumu staiga suvoki, jog esi viešbučio lovoje, o vandens stiklinė ant naktinio stalelio. Kitaip sakant, viskas įskaičiuota ir pasirūpinta.

 

Kalbu, aišku, metaforiškai, bet tai geras būdas sau priminti, kad dėkingumas atbaido nuo tuščių ambicijų ir troškimų, leidžia mėgautis čia ir dabar, ir tik taip, kaip yra, bei nutiesia kelią į geresnį pokytį.

 

Jūsų Maištinga Siela