Dienos citata: Lao Dzė (Lao Tzu / Laodzi) "Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje" (sąsajos su A. Škėmos "Balta drobulė")

 

Sveiki, skaitytojai!

 

„Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje.“ Lao Dzė (Lao Tzu)

 

Tikriausiai daugelis prisimena šią citatą iš lietuvių rašytojo Antano Škėmos romano „Baltos drobulės“ pačios pradžios. Šiandien iš naujo pergalvojau, ką Lao Dzė norėjo pasakyti.

 

Lao Dzė (anglakalbėje tradicijoje rašoma dvejopai Lao Tzu arba Laozi) yra paprastai laikomas vienas paslaptingiausių senovės Kinijos mąstytojų, kurio tikrasis egzistavimas iki šiol kelia diskusijas tarp istorikų. Tradiciškai laikoma, kad jis gyveno VI a. pr. m. e., buvo vyresnis Konfucijaus amžininkas ir dirbo Džou dinastijos archyvų saugotoju. Pasak legendos, nusivylęs visuomenės nuosmukiu, jis nusprendė palikti šalį ir iškeliauti į Vakarus, tačiau muitininkas paprašė jo užrašyti savo išmintį. Taip atsirado pagrindinis jo veikalas „Dao de dzing“, o pats filosofas, sėdėdamas ant jaučio, išnyko už horizonto, palikdamas po savęs mokymą, kuris pakeitė Rytų civilizacijos eigą.

 

Jo filosofijos ašis yra Dao – neapčiuopiamas, amžinas ir visaapimantis pradas, iš kurio kyla visa visata. Lao Dzė mokė, kad žmogaus kančios kyla iš bandymo priešintis natūraliai daiktų tvarkai, todėl jis propagavo wu wei principą, kuris dažnai verčiamas kaip „veiksmas be veiksmo“ arba nesikišimas. Tai nereiškia pasyvumo, o greičiau gebėjimą veikti išvien su gamta, atsisakant tuščių ambicijų, dirbtinių taisyklių ir intelektualinio pasipūtimo. Pasak jo, tikrasis išminčius išlieka nuolankus ir paprastas, vengdamas kraštutinumų ir vertindamas tylą labiau už garsius žodžius.

 

Iki mūsų dienų išlikusi Lao Dzė filosofija tapo taoizmo pamatu ir padarė milžinišką įtaką ne tik religijai, bet ir kovos menams, medicinai bei estetikai. Jo mintys apie valdovą, kuris valdo netrukdydamas žmonėms gyventi, bei idėja, kad minkštumas visada nugali kietumą (kaip vanduo nugali uolą), išlieka aktualios ir šiuolaikiniame pasaulyje. Ši filosofija moko mus vertinti vidinę ramybę labiau už išorinius pasiekimus, primindama, kad laimė slypi gebėjime sugrįžti prie savo tikrosios, nesudėtingos prigimties.

 

Lao Dzė citatos prasmė ir sąsaja su Antano Škėmos romanu „Balta drbulė“

 

Ši Lao Dzė priskiriama sentencija slepia paradoksalią išmintį, kurią vakariečių ausis dažnai interpretuoja per biblinę prizmę, tačiau jos šaknys glūdi rytietiškame paprastume. Vertimo keblumas čia itin ryškus: tai, ką mes vadiname „idiotu“, senovės kinų filosofijoje greičiau suprantama kaip „nepjaustytas rąstas“ – žmogus, kuris atsisakė dirbtinių socialinių normų, ambicijų ir gniuždančio intelektualumo. Lao Dzė mokyme toks „kvailumas“ yra ne intelekto trūkumas, o aukščiausia dvasinė būsena, leidžianti egzistuoti harmonijoje su Dao, negaištant laiko bergždžioms analizėms. Taip ši citata tampa ne pašaipa, o kvietimu grįžti į pirmapradę ramybę, kurioje laimė kyla iš tiesioginio buvimo, o ne iš žinojimo.

 

Antano Škėmos romane „Balta drobulė“ ši mintis įgauna tragišką ir egzistencinį svorį, tapdama savotišku pagrindinio herojaus Antano Garšvos likimo veidrodžiu. Garšva – hiperintelektualus kūrėjas, kenčiantis nuo nuolatinės refleksijos, atminties nuolaužų ir kūrybinio sterilumo keltuvininko narve. Jam citata apie palaimintus idiotus skamba kaip nepasiekiama utopija: jis per daug sąmoningas, kad būtų laimingas, ir per daug ligotas, kad rastų ramybę. Garšvos „išprotėjimas“ kūrinio pabaigoje gali būti interpretuojamas dvejopai – kaip galutinis pralaimėjimas prieš negailestingą būtį arba kaip vienintelė įmanoma (nors ir destruktyvi) iškrova, kurioje sąmonės nušvitimas susilieja su visiška užmarštimi.

 

Galutinis Garšvos nuėjimas į beprotybę tragiškai sujungia Lao Dzė filosofiją su vakarietišku absurdu. Kai Garšva praranda gebėjimą konstruoti sudėtingas eiles ir tampa „idiotu“ klinikine prasme, jis galutinai išsilaisvina iš egzistencinio nerimo, kuris jį persekiojo visą gyvenimą. Tai makabriškas palaiminimas: jis tampa laimingas tik tada, kai nustoja būti savimi – mąstančiu, kenčiančiu ir kuriančiu subjektu. Taigi ši sentencija romane pabrėžia žmogaus proto dualumą: intelektas yra didžiausia dovana kūrybai, tačiau kartu ir sunkiausia bausmė, neleidžianti patirti tos paprastos, pirmapradės laimės, apie kurią kalbėjo senovės išminčius.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 158: neribok savęs nuo materialių gėrybių ir mėgaukis gausa!

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kaip ir kiekvieną sekmadienį, stengiuosi reflektuoti savaitę ir galiu pasakyti, kad šioji buvo viena tokių stabiliausių ir puikiausių šį rudenį. Deja, jau ir paskutinė, nes iš tikrųjų baigiasi kalendorinis ruduo, todėl pernelyg nepsichuodamas paankstintomis Kalėdomis, bet visgi... pasipuošėme namie tradiciškai Kalėdų eglę, įjungėme spingsinčias girliandas ir toks jausmas, kad tai savotiškas atsisveikinimas su rudeniu.

 

O kaip man patinka ši vyro rudeniniuose lapuose fotografija! Toks jausmas, lyg taip reikėtų gyventi visada, nepriklausomai nuo sezoniškumo. Kiekviena diena palaima, nepriklausomai, kas vyksta aplinkui ir kokios verda ir vyksta dramos, melodramos.

 

Bandau suvokti, kas nulėmė tokią stabilią ir puikią savaitę, ir negaliu įvardyti. Nei mano kažin kokios didelės pastangos, nei kažin kokia didelė sąmoningumo disciplina, nors rinkausi į destrukcijas neįsivelti, nors ir buvo nemažai pagundų, tačiau, atrodo, kad prasklendžiau virš visko kaip koks vaiduoklis olandas ir neužkliuvau, neįklimpau, nepakliuvau į spąstus.

 

Savaitgalį patyriau malonumą apsipirkinėdamas. Tais retais atvejais man tai net labai patinka ir įtraukia: ieškoti sau ko nors nepaviršutiniškai ypatingo, matuotis, apžiūrinėti, suvokiant, kad tai ne iš kokios nors puikybės, bet iš tos įsikristalizavusios gausos, kad pagaliau ji yra atėjusi ir turiu ją realizuoti, naudotis, išreikšti jos potencialią energiją. Dažnai juk būdavome auklėjami kuklumo, saiko, užgožti ego ir puikybę, nesimėgauti, neišlaidauti, taupyti, tačiau tai gali tapti savęs ribojimo, potencialo praradimo programa. Žmonės, kurie patys to nesuvokdami pasirenka menkinti ir skursti, atriboja save nuo materialių dalykų ir net pavydi ir smerkia, kurie mėgaujasi. Nemanau, kad tai teisingas kelias, tad retsykiais išties gera tiesiog leisti pinigus žinant, kad gyvenimas baigtinis ir esu kaip ir visi nusipelnęs visko, kas geriausia šiame gyvenime. Taigi.

 

Maištinga Siela