Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 158: neribok savęs nuo materialių gėrybių ir mėgaukis gausa!

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Kaip ir kiekvieną sekmadienį, stengiuosi reflektuoti savaitę ir galiu pasakyti, kad šioji buvo viena tokių stabiliausių ir puikiausių šį rudenį. Deja, jau ir paskutinė, nes iš tikrųjų baigiasi kalendorinis ruduo, todėl pernelyg nepsichuodamas paankstintomis Kalėdomis, bet visgi... pasipuošėme namie tradiciškai Kalėdų eglę, įjungėme spingsinčias girliandas ir toks jausmas, kad tai savotiškas atsisveikinimas su rudeniu.

 

O kaip man patinka ši vyro rudeniniuose lapuose fotografija! Toks jausmas, lyg taip reikėtų gyventi visada, nepriklausomai nuo sezoniškumo. Kiekviena diena palaima, nepriklausomai, kas vyksta aplinkui ir kokios verda ir vyksta dramos, melodramos.

 

Bandau suvokti, kas nulėmė tokią stabilią ir puikią savaitę, ir negaliu įvardyti. Nei mano kažin kokios didelės pastangos, nei kažin kokia didelė sąmoningumo disciplina, nors rinkausi į destrukcijas neįsivelti, nors ir buvo nemažai pagundų, tačiau, atrodo, kad prasklendžiau virš visko kaip koks vaiduoklis olandas ir neužkliuvau, neįklimpau, nepakliuvau į spąstus.

 

Savaitgalį patyriau malonumą apsipirkinėdamas. Tais retais atvejais man tai net labai patinka ir įtraukia: ieškoti sau ko nors nepaviršutiniškai ypatingo, matuotis, apžiūrinėti, suvokiant, kad tai ne iš kokios nors puikybės, bet iš tos įsikristalizavusios gausos, kad pagaliau ji yra atėjusi ir turiu ją realizuoti, naudotis, išreikšti jos potencialią energiją. Dažnai juk būdavome auklėjami kuklumo, saiko, užgožti ego ir puikybę, nesimėgauti, neišlaidauti, taupyti, tačiau tai gali tapti savęs ribojimo, potencialo praradimo programa. Žmonės, kurie patys to nesuvokdami pasirenka menkinti ir skursti, atriboja save nuo materialių dalykų ir net pavydi ir smerkia, kurie mėgaujasi. Nemanau, kad tai teisingas kelias, tad retsykiais išties gera tiesiog leisti pinigus žinant, kad gyvenimas baigtinis ir esu kaip ir visi nusipelnęs visko, kas geriausia šiame gyvenime. Taigi.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 157: Dievo keliai nežinomi, o juodžiausias debesis visada turi sidabrinį pakraštį

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Dažnai kalbu, kodėl verta pasitikėti Visata ir gyvenimu. Juk iš tikrųjų daugelis iš mūsų, kurie projektuoja sąmoningai savo mintis ir veiksmus, pajaučia, kad yra kai kas daugiau, nei vien tik mūsų pastangos atsigręžti į meilę, laimę, sveikatą ir gausą. Yra kažkokia kur kas didesnė jėga, apgaubianti mūsų pasaulius ir mus, jėga, kuri yra kaip kolektyvinės sąmonės dalis, aukštesnioji jėga, kuri gali pasiųsti lemtingą akimirką pačius baisiausius išbandymus, kaip pasakytume, asmeninę katastrofą „lygioje vietoje“, nors viskas buvo daryta sąmoningai, apgalvotai, su pasitikėjimu ir meile. Sunku suvokti, kodėl net patiems šviesiausiems užtemsta dangus, užsitraukia viskas juodais debesimis.

 

Bet paradoksas tame, kad lygiai priešingoje situacijoje ta pati aukštesnioji jėga, scenarijaus audėja, tamsiausią gyvenimą akimirką ar periodą gali pasiųsti lemtingą saulę, atitolinti ir atitraukti baisiausios audros debesis ir suteikti vilties visiškai be jokių asmeninių žmogaus pastangų, net nesitikint, nemedituojant, neprojektuojant laimės, nemanifestuojant. Yra daug tiesos pasakyme, kad dievo keliai nežinomi, tad ar beverta dėti pastangas? Manau, kad verta, tačiau nereiktų sureikšminti galutinio rezultato ir tų pastangų lūkesčių, nes viską, ką kuri sąmoningai, tai dar nėra vien absoliutas, tu dar dalyvauji kaip dalis viso to kosminio šokio, kuriame visi tikriausiai esame kaip baltos lelijų žiedų galvos virš Visatos vandenų, besisukančios nuo tos energijos srauto, patys raibuliuojantys ir raibuliuojami visumos.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 149: dėkok už patirtis!

 

Sveiki,

 

Ar nesame nuvertinę paprasčiausio dėkingumo? Galinga jėga! Šiandien pagaliau namie po ilgos kelionės, pasikrovęs puikiausių vaizdų, įspūdžių ir saulės, kurios taip kartais trūksta Lietuvoje. Kai trūksta – pradedi vertinti tai, ką gauni.

 

Esu maloniai ir pailsėjęs, ir pasikrovęs, ir maloniai nuvargęs, toks pilnas kaip indas. Ir už tai, žinoma, šiandien esu labai dėkingas.

 

„Ne laimė daro mus dėkingus. Dėkingumas daro mus laimingus.“ — sako Albert Schweitzer, teologas, filosofas ir gydytojas, o man belieka tik sutikti, kad dėkingumas už smulkmenas veda prie didžiulės laimės ir susitaikymo, nes jis iš esmės eliminuoja trūkumo jausmą ir nepasitenkinimą. Žinoma, kai kada labai sudėtinga būti dėkingam, kai gyvenimas griūna ir, atrodo, kad niekas nebesiseka – kiekvienas tikriausiai tą patiriame bent kartą gyvenimą ir tai juk iš dalies vyksta ir dėl to, kad tos situacijos moko mus nuolankumo ir to paties dėkingumo.

 

Dėkingumas – tai kelias ir į didesnę gausą, nes būdami dėkingumo energijos vibracijoje, ją užlaikome, mėgaujamės, fiksuojame ir įtvirtiname kaip normą, vadinasi, tai kelias ir kitiems „atėjimams“ į gyvenimą, kokių dažnai mes laukiame.

 

Maištinga Siela

#1 Bašaras (Bashar): tikroji Kalėdų Senelio reikšmė ir prasmė žmonijos sąmonėje - archetipinė ir simbolinė

 

Sveiki,

 

Nusprendžiau supresuoti ir lietuvių kalba išleisti Bašaro žinutes žmonijai, kurios skirtos tik tiems, kuriems rezonuoja ir siekia aukštesnio Visatos suvokimo.

 

Bašaras yra pristatomas kaip daugiadimensinė būtybė (angl. multidimensional being) arba ekstraterestrinė sąmonė (angl. extraterrestrial consciousness), kuri bendrauja kanalu per asmenį, vardu Darryl Anka. YouTubėje daug įrašų įdomiomis temomis, kurios netinka skaityti ir klausytis bet kam.

 

Tikroji Kalėdų Senelio tapatybė, pasak Bašaro, slypi jūsų kolektyvinės sąmonės gelmėse, kur jis egzistuoja kaip autentiškas archetipas. Tai nėra vien įsivaizduojama figūra; nors archetipai gimsta iš kolektyvinės minties, jie įgyja autonomiją ir patiria save kaip individulizuotus sąmonės lygmenis. Bašaras teigia, kad Kalėdų Senelis – senesniuose sluoksniuose žinomas kaip centerlouse – iš esmės yra gamtos dvasia (angl. nature spirit). Šis entitetas (sąmonės lygmuo) reprezentuoja tą jūsų kolektyvinės esybės aspektą, kurį jūs kartu sukuriate ir įkvepiate jam gyvenimą, realybę bei egzistenciją.

 

Kalėdų Senelio atributai, kuriuos žinote šiuolaikinėje kultūroje, yra senovinių idėjų transliacija. Jo, kaip dovanų davėjo, esmė yra pamatinis Trečiojo Dėsnio – ką išleidi, tą ir gauni atgal – atpažinimas, taip pat atspindintis karminę pusiausvyrą. Šis entitetas yra karmiškai atspindintis: jei susiduria su teigiamu ketinimu, jis atspindi teigiamą patirtį, o su neigiamu – neigiamą. Tai paaiškina ir supaprastintą šiuolaikinę idėją apie „gerus vaikus“ gaunančius dovanas. Netgi šiaurės elniai čia figūruoja ne tiesiogiai kaip rogių traukiantys su gyvūnais, o kaip gyvūno totemo asociacija. Be to, pats entitetas, materializuodamasis, perima gamtos ir gyvuliškus atributus, pavyzdžiui, palikdamas kanopų atspaudus sniege, kurie klaidingai priskiriami elniams.

 

Kalėdų Senelio aprangos spalvos taip pat turi gilesnę prasmę. Nors raudonas kostiumas gali būti suvokiamas kaip naktinis apsiaustas, Bašaras teigia, kad raudona spalva simbolizuoja gyvenimo kraują ir įžeminančios realybės vibraciją, susijusią su jūsų energetinės sistemos šaknine čakra. Tai įkūnija tai, kas yra žemiška ir pamatinė: įsišaknijimą gamtoje. Ši spalva taip pat reprezentuoja gausos ir dovanų pasireiškimą, kuris visada yra aplink jus gamtoje.

 

Kalėdų Senelis, Bašaro teigimu, iš tikrųjų egzistuoja, bet ne visada taip, kaip jį vaizduoja jūsų kultūra. Tai formą keičiantis (angl. shape shifter) entitetas, kuris gali pasireikšti įvairiais būdais. Galite su juo susidurti realiai, ypač kai pasiekiate atitinkamą sąmonės būseną ir susisiekiate su gausos bei gamtos idėja jos pamatinėje ir labiausiai įsišaknijusioje formoje. Jis yra kolektyvinės sąmonės atspindys ir gamtos karalystės dalis.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 129: kiekviena vasaros diena tegul būna kaip granato vaisiaus sėklos

 

Sveiki,

 

Vasara tęsiasi su lietumi ir debesimis, o aš toliau sau kuo puikiausiai poilsiauju namuose ir netrukus jau trauksiu į šiokias tokias keliones ir tai masina iš tikrųjų gyventi. Judėjimo filosofiją kuo puikiausiai išsakė Valdas Papievis (neseniai padariau apie tai įrašą), kuriame jis teigia, kad galima tiesiog eiti ir nefiziškai, galgi net pajungiant fantaziją ir šiokias tokias meditacines pastangas, tačiau manau, kad fizinis judėjimas ir patirčių rinkimas taip pat yra labai svarbus. Svarbu žmogui kasmet kur nors bent jau po kelis kartus nuvykti. Manau, geriausia į kokią nepažintą ir naują vietą, kuri nebūtų komfortabili, juk judėjimas leidžia cirkuliuoti kūnui ir dvasiai.

 

Neatsitiktinai pasirinkau šiam įrašui granato vaisių. Asmeniškai jo nemėgstu, tačiau jis įvairiose kultūrose turi savitą simbolinę prasmę. Pavyzdžiui, dėl daugybės sėklų, granatas dažnai simbolizuoja vaisingumą, gausą, derlingumą ir naują gyvybę. Kai kuriose kultūrose, pavyzdžiui, Turkijoje, nuotakos meta granatus, tikėdamos, kad išbirusių sėklų skaičius nuspės, kiek vaikų jos turės. Apskritai granato vaisius simbolizuoja vaisingumą ir meilę, grožį ir gausą. Te šios vasaros dienos būna kaip rubino granatų sėklos, kaskart vis kitokios, kaskart vis sultingos ir skanios.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 125: ar reikia visomis išgalėmis vengti negatyvumo?

 

Sveiki,

 

Garsus šiuolaikinis filosofas Byung-Chul Han teigia, kad šiuolaikiniai žmonės šalinasi negatyvumo visomis išgalėmis, atitolina skausmą, traumas, iš visų jėgų bando racionaliai sudėlioti gyvenimo planą, kad nebūtų kančios, o bet koks liūdesiukas vienareikšmiškai suvokiamas kaip trikdis, liga, nepatogumas, kurį reikia ne išgyventi, o pašalinti.

 

Šiandien man dirgli diena. Nesijaučiu laimingas, tačiau nieko nedarau ypatingo, kad būčiau laimingas. Tiesiog tokia diena ir tokia būsena, emocija.

 

„Normaliam pasauly“ – ką reiškia normalus pasaulis? – turėčiau stengtis prasiblaškyti ir veikti geresnės savijautos naudai. Nes... nes niekas nenori kančios. Bet dabar galvoju: jeigu iš tikrųjų būtume būtybės be negatyvaus aspekto ir nepatirtume emocinio ir dvasinio skausmo, juk iš tikrųjų būtume kaip... teletabiai, netgi dar keistesni, nes teletabiai bent jau savo šalyje susiduria su kokia nors dilema, kurią išsprendžia per vieną seriją, o mes būtume be jokio savisaugos instinkto, toleruotume viską, net patį didžiausią blogį, nes negalėtume pamatuoti, diferencijuoti, atsirinkti, kas yra kas, tad, kad ir kaip bepažiūrėsi, Byung-Chul Han mąsto lyg ir logiškai. Iššluodami visą negatyvą iš gyvenimo iš tikrųjų esame be kriterijų ir kompaso, tad kartais, netgi rašant pozityvumo įrašus, norisi nemažai kalbėti apie tamsesnes puses, nes kas gi yra pozityvumas be negatyvumo? Ogi tikriausiai niekas. Kaip ir šviesa be tamsos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 124: mus gėdino mūsų kūnų, o dabar gėdina priimti save

 

Sveiki,

 

Ar turite kokį nors savo santykį ar požiūrį į kūną? Kaip jis atsirado? Tikriausiai iš įsitikinimų ir kitų nuomonės. Dažniausiai apie savo ar kitų kūnus galvojame arba seksualiai fantazuodami, arba brėždami moraliai apibrėžtus įsitikinimus. Mūsų visuomenėje vis dar labai neigiamo požiūrio į kūną, kurį įrėmina įvaizdis, seksualumas, neseksualumas, mada, proporcijos, amžius ir kiti dalykai. Ypač tai atsiskleidžia internete, nes žmonėms sunku priimti kito kitoniškumą ir seksualumą ir apskritai kūniškumą dažniausiai dėl to, kad pats žmogus savęs nepriima, todėl turi sau pasilikęs „teisę“ teisti ir smerkti kitus, nes pats tikriausiai dažniausiai sulaukia šitokios reakcijos. Dažniausiai gėdinimo, patyčių, norminimo, įrėminimo.

 

Kai žmogus mokosi terapiškai pamilti save, kad galėtų mylėti visą gyvenimą, įskaitant ir visą tą negatyvą, jis vėl yra gėdinamas, nes „kas čia per nesąmonė, per didelis ego ir narciziškumas mylėti save“. Va, vaikeliai, ir ne! Meilės galia gydyti save ir stiprinti pasitikėjimą, priimti save su visais įsivaizduojamais trūkumais, kurie vėliau pasirodo net ne trūkumai, o etiketės ir įsitikinimai, yra dalis proceso ėjimo per save į pasaulį, tikroji netraumuojančioji integracija į visuomenę. Tik save priimantis, save gerbiantis, nesityčiojantis nei iš savęs, nei iš kitų kitoniškumo iš esmės gali būti pavyzdžiu kitiems eiti priėmimo keliu.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 123: baltosios birželio naktys – šviesios ir švarios mintys

 Sveiki, skaitytojai,

 

Birželio 21 dieną oficialiai mūsų geografinėse platumose prasideda astronominė vasara, o mums paprastai tai jau beveik įsibėgėjusi vasara. Birželio šviesiosios ir baltosios naktys, Joninių laužai, ugnis ir rasa, žemė ir subrendusi lapija yra galimybė save harmonizuoti, išvalyti ir tiesiog džiaugtis gyvenimu.

 

Man patinka šis stebuklingas metas, kai neįmanoma sulaukti rašalo tamsumos, nes vos tik nusileidusi saulė iš tikrųjų rytuose ji vėl teka, tad nėra tamsos, nėra paslapties, yra tik švara ir aiškumas, kuris turėtų atliepti ir mūsų sąmonę, ir veiksmus.

 

Mintis, vedanti prie veiksmo, yra galingas instrumentas. Jeigu ji sugeneruota vesti asmenį į gausą ir laimę, taip ir bus. Mintis savaime uždaryta tik minčių lygmenyje iš esmės stabdo manifestavimo stebuklą, Visatos dėsnis sako – sugeneruok, apmąstyk ir veik. Šiomis šviesiomis dienomis, kai saulės tiek daug, vyksta stebuklai! Mes pasimatome pačiais šviesiausiais savo veidais, t. y. žydėdami taip, kaip tik žmogus gali ir moka žydėti.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 122: lipt stogais ir žiūrėt žemyn

 Labas,

 

„Lipt stogais ir žiūrėt žemyn...“ – dainuoja atlikėja Jurga Šeduikytė.

 

Reikia lipti stogais ir žiūrėti žemyn. Dažnai. Nes, o kam duotos akys ir gyvenimas?

 

Vakar ir šiandien galvojau apie tai, kiek iš mūsų atima gyvybės, įdomumo ir įvairovės, sakyčiau, tikrojo gyvenimo pulso, kai iš visų jėgų stengiamės būti normalūs, kai nelabai suvokiame, kad tai nenormalu. Vis kartais pasikapoju, pavyzdžiui, su homofobais, kurie tokie įtikėję savo morale ir dorove kitą teisti dėl jo kitybės, kad net darosi beveik graudu, kaip žmonės yra savo galvoje sustygavę normalybės variantą, kad viską, ką jam bepateiksi, vis tiek bus tik jo suvokimo periferijoje.

 

Dažnai nesame atviri „nenormalumui“, kas nesijungia su tiesioginiais mūsų patirčių variantais, todėl manome, jog kol dirbame, elgiamės pagal taisykles, mokame mokesčius, mylime artimuosius, kol neatsidūrėme psichiatrinėje, tol esame labai normalūs. Deja... Esame labai įsikinkę save į ratus kaip darbiniai arkliai, nes taip daro daugelis, taip gyvena daugmaž visi ir to siekiame ir... kaip mums SKAUDA, kai kiti lipa stogais ir mato horizontus plačiau. Normalumas netgi savotiškai gali įteigti, jog nekęsti ir smurtauti prieš nenormalumą yra teisingas kelias „ginti(s)“. Visgi... Tai tik iliuzijos, kurias reiktų išdrįsti pripažinti.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 120: Erosas ir Kupidonas – ko tavyje yra daugiau?

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kaip gerai, kad yra Meilė! Pagalvojau, pažiūrėjęs tą baisų dokumentinį filmą apie Šiaurės Korėjos pabėgėlius „Už utopijos sienos“ (2023). Šiandien taip pat pabaigiau daug minčių sukėlusią filosofinę Byung-Chul Han knygą „Eroso agonija“.

 

Erosas ar Kupidonas – tas pats dievas ar skirtingi?

 

Graikų mitologijoje Erosas, ypač senesnėse versijose, buvo vienas iš pirmųjų dievų, atsiradusių iš Chaoso, ir buvo laikomas kosminės meilės ir vaisingumo simboliu. Jis dažnai buvo vaizduojamas kaip jaunuolis ar paauglys. Vėlesniuose mituose jis tapo Afroditės ir Arėjo (arba Hefaisto) sūnumi. Romėnų Kupidonas, kita vertus, dažniausiai vaizduojamas kaip mažas, sparnuotas berniukas su lanku ir strėlėmis, ir yra Veneros (romėnų Afroditės atitikmens) sūnus.

Nors abu yra meilės dievai, graikų Erosas kartais turėjo platesnę reikšmę, susijusią su kūryba ir pirmaprade jėga, kuri tvarko pasaulį. Romėnų Kupidonas labiau sutelkė dėmesį į asmeninę meilę, aistrą ir tai, kaip jo strėlės paveikia dievus ir mirtinguosius.

 

Galvoju, kad mes esame tam tikra Romos tąsa, nors ir perėmėme krikščioniškojo pasaulio modelį, tačiau klestėjimas vis dar suvokiamas dažnai kaip įnertiškas užkariavimas, savęs ar kito įveikimas – žodžiu, pastangos. Vis dar daug ką bandome supaprastinti, suprimityvinti, padaryti praktiška, kad viskas kuo greičiau, efektingiau, našiau ir daugiau, tačiau gausa visko suvaldyme neatsiranda. Ji atsiranda su dvasiniu sudėtingumu ir harmonija, su lėtojo mąstymo, skaitymo, veikimo, žiūrėjimo dalykais. Romos imperija išmokė kuo greičiau užkariauti, nuveikti, įrodyti, sukaupti kapitalą... Štai kodėl Erosas, man regis, yra pranašesnis už Kupidoną, kuris yra romėnų perimtas dievas lyg iš pažiūros ir tas pats dievas, bet jo funkcijos suprimityvintos.

 

Ant nosies – atostogos! Jau gyvenu jų nuotaikomis ir nejučia užplūsta daug minčių apie tai, kaip jas turiningiau praleisti, nesuprimityvinti to laiko ir skirti sveikatai, geroms mintims ir patirtims, kad tai nebūtų inertiškas lėkimas per laiką ir pojūčių, kaip tie jaučiai, kuriuos pirmąkart išleidžia į ganyklą ir, kai siurbi viską – nieko neatsigeri. Lėtas ir giliamintis santykis visgi yra kur kas įdomesnis už visko daug ir po truputį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Maya Grey apie meilę, gausą, pasitikėjimą ir laisvę

Sveiki, skaitytojai,

Vakar pirmąkart susidūriau su Maya Grey ieškodamas, kas galėtų tą akimirką įkvėpti, kitaip sakant, meditacinės muzikos, ėmė ir išmetė man Mayos Grey meditacijos įrašą (juo dalinuosi žemiau). Visiškai suprantu, kad kai kam ši informacija blokuojama ir tiesiog neprieinama dėl veikiančių programų, skepticizmo ir t. t., bet gal kas nors ryšis pamedituoti pagal šį puikų veldės balsą. Bet kokiu atveju, dalijuosi citata iš tos meditacijos, kuri, sakyčiau, ir yra ne tik šios meditacijos, bet ir viso mūsų apsisprendimo, čia ir dabar būti laimingais ir sąmoningais, esmė. Nes tik nuo mūsų pačių priklauso, kokia yra šioji realybė.

Jeigu susidomėjote, galite apsilankyti Mayos Grey tinklapyje: www.mayagrey.com

Jūsų Maištinga Siela