Sveiki,
Ar turite kokį nors savo santykį ar požiūrį į kūną?
Kaip jis atsirado? Tikriausiai iš įsitikinimų ir kitų nuomonės. Dažniausiai apie
savo ar kitų kūnus galvojame arba seksualiai fantazuodami, arba brėždami moraliai
apibrėžtus įsitikinimus. Mūsų visuomenėje vis dar labai neigiamo požiūrio į
kūną, kurį įrėmina įvaizdis, seksualumas, neseksualumas, mada, proporcijos,
amžius ir kiti dalykai. Ypač tai atsiskleidžia internete, nes žmonėms sunku
priimti kito kitoniškumą ir seksualumą ir apskritai kūniškumą dažniausiai dėl
to, kad pats žmogus savęs nepriima, todėl turi sau pasilikęs „teisę“ teisti ir
smerkti kitus, nes pats tikriausiai dažniausiai sulaukia šitokios reakcijos. Dažniausiai
gėdinimo, patyčių, norminimo, įrėminimo.
Kai žmogus mokosi terapiškai pamilti save, kad galėtų
mylėti visą gyvenimą, įskaitant ir visą tą negatyvą, jis vėl yra gėdinamas, nes
„kas čia per nesąmonė, per didelis ego ir narciziškumas mylėti save“. Va,
vaikeliai, ir ne! Meilės galia gydyti save ir stiprinti pasitikėjimą, priimti
save su visais įsivaizduojamais trūkumais, kurie vėliau pasirodo net ne
trūkumai, o etiketės ir įsitikinimai, yra dalis proceso ėjimo per save į
pasaulį, tikroji netraumuojančioji integracija į visuomenę. Tik save priimantis,
save gerbiantis, nesityčiojantis nei iš savęs, nei iš kitų kitoniškumo iš esmės
gali būti pavyzdžiu kitiems eiti priėmimo keliu.
Maištinga Siela
