Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 202: atpažink, kada ir kaip esi gėdinamas dėl savo kūno ir nesusitapatink su primestais standartais

 

Dažnai asmeniškai pagalvoju apie žmogaus gėdinimą. Ypač, kaip gėdos įrankis panaudojamas socialiniame žmonių gyvenime, kaip smarkiai iki šių dienų politikai visu tuo spekuliuoja gėdindami toliau ir kiek susižavėjusių ir pritariančių klausytojų jie pritraukia. Galvoju apie žmogaus prigimtinį kūną, kuris įkalintas mados industrijoje. Moterys savo krūtis įkalina liemenėlėse, vyrai priversti išlikti vyriški mados padiktuotame, jeigu jie save nori išlaikyti ne kokiais queer atstovais. Ir nors mada jau seniai šaukia apie jokių standartų nesilaikymą, mes vis dar į žmogaus nuogą kūną ir jo pridengimą linkę žiūrėti įtariai. Net guglės vaizdai blokuoja intymesnį turinį. Mums tai lyg ir sako: apsaugokime vaikus ir savo akis nuo... gėdos, nuo mūsų pačių nepridengtų. Tai keista, ar ne? Tačiau tai tik viena didelė apgaulė ir iliuzija, dėl kurios esame sutarę.
 
Afrikos gentys nepažįsta tokio kūno gėdino kulto. O ir Antikos skulptūros, keramika vaizdavo dažnai nuogus žmones. Kažkada mūsų civilizacija dėl šito nekentėjo. Koks sunkus ir ilgas išsilaisvinimas iš to šiandien. Neseniai aptikau nudisto vieno facebooko pažįstamo profilį, kuris keliauja nuogas dviračiu su nudistų vyrų bendruomene tiesiog Berlyno gatvėmis, vaikšto parkais, mėgaujasi saule ir tuo natūraliu būviu, kuris ilgą laiką iš žmonių tarsi buvo pavogtas. Tam tikra prasme aš jiems pavydžiu. Jie išsilaisvinę nuo pančių ir tai, manau, yra teisinga. Visada jutau, kad visuomenės standartai pakerta tikrąjį žmogaus būvį, verčia jį save įrėminti ir cenzūruoti, pradedant jo kūnu, bet ir baigiant jo socialiniais vaidmenimis. Visi, kurie šito nesilaiko ir išeina į paraštes, yra nusipelnę pagarbos. Kiekvienas jų progresyvumas atveda kitus į išsilaisvinimo galimybę nuo prievartos, uždarumo ir gėdos.
 
Radau keletą minčių šia tema.
 
***
 
„Žmogus yra vienintelis gyvūnas, kuris raudonuoja. Arba jam tam yra priežastis.“ — Markas Tvenas
 
„Viskas, kas kilę iš krikščionybės, išrado gėdą – gėdą dėl kūno, gėdą dėl aistros, gėdą dėl žmogiškosios prigimties.“ — Frydrichas Nyčė
 
„Kūno neigimas yra didžiulė klaida. Siela ir kūnas yra viena.“ — Oskaras Vaildas
 
„Kūnas nėra daiktas, jis yra situacija: mūsų ryšio su pasauliu išraiška.“ — Simona de Bovuar
 
„Mes užgniaužiam savo kūno kalbą, nes išmokome bijoti to, kas natūralu. Gėda gimsta ne iš paties kūno, o iš svetimų akių žvilgsnio.“ — Anais Nin

 
Maištinga Siela

Dienos citata: Petras Gražulis liepia moterims paklusti vyrams (kodėl Gražulio rinkėjai idiotai?)

 

Sveiki, skaitytojai ir Petro gerbėjai,

 

Taigi tikslinga šio įrašo auditorija – Petro Gražulio rinkėjai, o dar labiau – rinkėjos, kurios neša savo pasturgalius kaskart balsuoti už Petrą Gražulį, turėtų šią jo citatą, išrėktą piktai pirštu grūmojant Europos parlamente, kaip nors laikyti po pagalve ir kasryt pasižiūrėti, kad nepamirštų savo paklusnumo.

 

„Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg viešpačiui!“ Petras Gražulis

 

Kadangi Petro Gražulio rinkėjos tikriausiai klausosi Gražulio ne tik homofobinių nesąmonių, bet ir tiesioginių paliepimų, tad... belieka savo mylimo politiko paliepimus vykdyti, ar ne? Būti klusniomis vyrams, ypač Gargždų dailiosios lyties atstovės, kurios nešė balsą į balsadėžę tikriausiai to paties paklusnumo vedinos. Man vis dar iki kaulo smegenų nenueina, kaip įmanoma komentuoti ištisai po Petro Gražulio absurdiškais pasisakymais, koks jis teisus, puikus, kaip vėl teisingai pasakė, koks jis patriotas. Įsivaizduojate, Jurgis ir Ona jį laiko patriotu, nes kažkur Lenkijoje neseniai vėl užsiputojų ant gėjų? Žmonės net nesuri tiek sąmoningo proto, kad pasižiūrėtų patriotizmo apibrėžimą... Kur jo citatos iš Šventojo Rašto, kad reikia visus mylėti taip kaip save? Kur atleidimas ir Kristaus mokymas? Ne, Petras Gražulis tiesiog atsirenka citatas iš Biblijos, kad galėtų apsiputojęs vaizduoti krikščionį, bet protaujantys gi mato, kad jis tiesiog kalėjime vyrų prievartautas suluošintas nabagėlis (kuo labai mėgsta visada girtis prieš kameras, kad kalėjęs), palikęs savo nesantuokinę dukrą ir šitaip sulaužęs tikriausiai visus Dievo įstatymus, kokius tik begalima sulaužyti.

 

Tiesiog žodžių iš purvinos burnos neišmesi, tad labai kviečiu pasižiūrėti Pauliaus deMiko sukurtą laidą apie Petro Gražulio gėdingą pasirodymą Europoje. Kaip tokia Žemė gali nešioti? Tai laidai rašau 10 iš 10, ją turi pamatyti visi vaikai, kad suvoktų, kas yra Lietuvoje politika, o labiausiai – Gražulio fanai ir paklusniosios rinkėjos.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 124: mus gėdino mūsų kūnų, o dabar gėdina priimti save

 

Sveiki,

 

Ar turite kokį nors savo santykį ar požiūrį į kūną? Kaip jis atsirado? Tikriausiai iš įsitikinimų ir kitų nuomonės. Dažniausiai apie savo ar kitų kūnus galvojame arba seksualiai fantazuodami, arba brėždami moraliai apibrėžtus įsitikinimus. Mūsų visuomenėje vis dar labai neigiamo požiūrio į kūną, kurį įrėmina įvaizdis, seksualumas, neseksualumas, mada, proporcijos, amžius ir kiti dalykai. Ypač tai atsiskleidžia internete, nes žmonėms sunku priimti kito kitoniškumą ir seksualumą ir apskritai kūniškumą dažniausiai dėl to, kad pats žmogus savęs nepriima, todėl turi sau pasilikęs „teisę“ teisti ir smerkti kitus, nes pats tikriausiai dažniausiai sulaukia šitokios reakcijos. Dažniausiai gėdinimo, patyčių, norminimo, įrėminimo.

 

Kai žmogus mokosi terapiškai pamilti save, kad galėtų mylėti visą gyvenimą, įskaitant ir visą tą negatyvą, jis vėl yra gėdinamas, nes „kas čia per nesąmonė, per didelis ego ir narciziškumas mylėti save“. Va, vaikeliai, ir ne! Meilės galia gydyti save ir stiprinti pasitikėjimą, priimti save su visais įsivaizduojamais trūkumais, kurie vėliau pasirodo net ne trūkumai, o etiketės ir įsitikinimai, yra dalis proceso ėjimo per save į pasaulį, tikroji netraumuojančioji integracija į visuomenę. Tik save priimantis, save gerbiantis, nesityčiojantis nei iš savęs, nei iš kitų kitoniškumo iš esmės gali būti pavyzdžiu kitiems eiti priėmimo keliu.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 114: niekada viskas

 

Sveiki,

 

Sekmadienis. Keista ir darbinga visomis prasmėmis diena. Protu ir siela. Daug dvasinių paleidimų ir balanso tarp proto ir emocijų. Manau, žinau, ką iš tikrųjų reikia daryti, kad viskas būtų gerai ir šiandien supratau, kiek mažai tam skiriu laiko.

 

Dėkoju Sal Rachele ir jo knygai „Sielos integracija“. Žinau, niekaip jos nepabaigiu, tačiau, matyt, tokia ir yra neskubėjimo ir integravimosi proceso dalis.

 

Visi mūsų geri ir blogi patyrimai tėra tik mūsų patyrimai, už kuriuos tikriausiai neverta niekada gėdytis ar smerkti. Esame gėdinimosi visuomenė, čia tokia liniuotė, matas, kas tave padaro „normalų“, o kas ne. Deja, šis matas, sakyčiau, absoliučiai primityvus ir mūsų blogio ir gėrio samprata dažnai klaidinga. Šiandien supratau ir vėl, kiek reikia ilgai dirbti, kol gali atleisti sau ir integruoti anksčiau neigtus dalykus. Apie tai rašo ir Sal Rachele savo knygoje, daugiau aprašysiu, kai recenzuosiu ir aptarsiu visą knygą, tačiau taip... Ar ne stebuklas, kad reikiama informacija į rankas ateina tada, kai jos labiausiai reikia?

 

Te viskas švyti aukso spalva, te Aukštesnioji Savastis nušviečia protą kaskart, kai atrodo, kad jau viskas. Niekada viskas.

 

Maištinga Siela

Aktualijos: Prašau man pateikti Jurgitos Petrauskienės galvą, nes "je suis mokytojas"

Sveiki,

Mokytojai tapo savo orumo įkaitais. Tokią išvadą galima padaryti, kai Švietimo Ministrė Jurgita Petrauskienė ciniškai kartu su Sauliumi Skverneliu atkerta, kad dabartinis mokytojų streikas yra nereikšmingas, nes pagal juos (nežinia, iš kokios velnio subinės ištraukti skaičiai) streikuoja tik trys procentai pedagogų, nors skaičiai yra jau masiniai ir ta abiejų politikų retorika tiesiog reiškia nepagarbą mokytojams, menkina mokytojų bendruomenės susivienijimą prieš visą visuomenę. Štai S. Skvernelis leptelėjo (eilinį sykį neigiamai apie pedagogus), kad jiems jokia vertybė nei tėvai, nei mokiniai, (o kas Skverneliui yra vertybė? Tikrai ne mokytojas), o J. Petrauskienė netgi visą tą streiką nesibodėdama pavadino šou. Žodžiu, mokytoja karvės torto vietoje, tariamai už kontaktines valandas prie lentos šokanti striptizo šokėja, kaip sakė A. Tapinas.

Ar turėtų stebinti Skvernelio ir Petrauskienės požiūris į mokytojus? Jis iš esmės atspindi visos tautos požiūrį į mokytojus – patarnautojai, kurie amžinai blogai dirba, neužima vaikų, jų neparuošia, neišmokina ir priedu dar daug atostogauja, Skvernelis netgi pasakė, kad gauti 1000 eurų į rankas ir nieko neveikti – tai joks pedagogas to negaus. Į-si-vaiz-duo-ja-te, anot jo, pedagogai nieko neveikia! Šitą dainelę po kiekvienu straipsniu porina kas tik netingi, nors streikas sulaukė ir pritariamojo tono. Atsirado daug tėvų ir sąmoningų mokinių, kurie per socialinius tinklus sakosi palaikantys mokytojus.

Man asmeniška protu nesuvokiamas vienas dalykas. Kaip J. Petrauskienė, iš esmės negerbdama mokytojų, išmokusi savo baisią kosmetinę retoriką, šneka ir juodai nusišneka apie kažkokias vertybes, iššūkius ir vizijas bei kitas abstrakcijas ir iš esmės vengia konkretumo. Kaip tokia parazitinė, atsiprašau, atmata, gali tapti Švietimo Ministre? Jūs man paaiškinkite, kodėl Lietuvoje ministrais tampa tie, kurie nekenčia savo valdomos nišos žmonių, jais akiplėšiškai nesirūpina, neina į dialogą ir vaizduojasi su dirbtina šypsena, kad problemos nėra, mažina skaičius, meluoja prieš kameras ir nė neketina atsistatydinti. Priešingai, netgi vaizduojasi aukomis.

Baisiausia, kad tokie ponai jaučiasi teisūs, nes slepiasi už dirbtinai išpūstų statistinių duomenų, o mokytojas, na, tai jis, čia kaip ir valytoja 0.5 etato, labai greitai pakeičiamas. Kaip nutiko, kad aiškią nepagarbą, po kuria galbūt slepiasi netgi arši neapykanta mokytojams už, atsiprašau, zyzlų ministerijos trukdymą, gali atstovauti ir tarnauti mokytojams ir apskritai švietimui šioji pabaisa? Kaip gali užlipusi ant scenos per Mokytojų dieną ir kaip eilėraštį taukšti apie mokytojų pasiaukojimą, išbandymus, o paskui pasisukusi ant kulno neraudonuodama aiškinti apie mokytojų nekonstruktyvų elgesį švilpiant per jos retoriką. Gėda! Tai yra aukšto cinizmo pilotažas ir visi mokytojai yra be galo šaunūs, kurie prisidėjo ir prisideda prie šio streiko. Ypač pagarbos vertas profsąjungos pirmininkas Andrius Navickas. Nežinau, ką išsidirbinėja Jurgelevičius, susireikšminęs ir purvais apsidrabstęs populistas ir kiek gal gavo palaikymo iš ministerijos, tačiau drąsiai jį galima vadinti tiesioginiu mokytojų Judu.  

Kol mokytojai streikuoja, kol Jurgita Petrauskienė, paantrinta Skvernelio, toliau tebėra dantimis įsikibusi posto ir it saldų kremą triedžia sveiku protu nesuvokiamas kalbas, tol manau, kad ši suirutė turi tęstis. Tai jau net nebe etatinio ir užmokesčio reikalas, tai turėtų būti visos ministerijos galvų reikalavimas, principo ir garbės reikalas išspirti tą moteriškę su visais patarėjais, dokumentais ir statistikos lapais bei vizijomis, misijomis. To ir linkiu mokytojams. Mes jus palaikome, nes je suis mokytojas!

Jūsų Maištinga Siela