Šios dienos citata: gimnazijos direktorė Irena Baranauskienė apie švietimo problemas ir nesibaigiančią krizę

 

Sveiki,

Apie švietimo problemas tikriausiai galima kalbėti nuo ryto iki vakaro, galima klykti, cypti, spardytis, bet niekas nuo to nepasikeis ir niekas nesikeičia. Politikai daro savo, darbuotojai vykdo misijas, tad ir tiek žinių. Kartais atrodo, kad visa mūsų švietimo sistema yra išgaišusių gandrų kapinynas, gandrų, nespėjusių išskirsti į Afriką. Mūsų ministrė J. Šiugždienė gal ir nėra tokio masto blogietė ir griovėja, kokia buvo kurčioji Jurgita Petrauskienė, tačiau visi ministrai gražiai ir perdėtai optimistiškai suokia apie pokyčius. Amžinus pokyčius, nes stabilumo tikriausiai, kol esame gyvi, nebesulauksime. Visgi...

Visgi pritariu daugeliui Vilniaus „Saulės“ gimnazijos direktorės Irenos Baranauskienės minčių, išsakytų interviu „Lietuvoje į mokymąsi nežiūrima kaip į rimtą darbą“. Čia tikriausiai reiktų padėkoti buvusiam ministrui, kuris suskaldė mokyklas į progimnazijas ir gimnazijas bei atėmė tęstinumą bei atsakomybės polėkį. Ką padarė estai ir kitos šalys? Norėdami pereiti į gimnaziją t. y., į aukštesnę mokymosi pakopą, turi gauti gan aukštą balą iš tam tikrų mokomųjų dalykų ir tai nėra kūno kultūra ar dailė. Mes praspiriame į aukštesniąją pakopą beveik visus. Kai kada iš gailesčio, kai kada dėl tėvų spaudimo, kai kada dėl atlaidumo... ir kai praspiriame, nežinome, jog šie „uolūs“ mokiniai taps mūsų šefais ir gal net valdininkais. Deja, kaip dažniausiai būna, vidutiniokais.

Noriu pabrėžti, kad kalbu ne apie kiekvieną mokinį, nes tikrai yra atsidavusių ir gerai išauklėtų ir savo talentus plėtojančių mokinių, kalbu apie tendencijas.

Žodžiu, kad visi nusipelno patirti sėkmę ir kad visi nusipelno kažką baigti ir jaustis visaverčiais, aš sutinku, tik negali viskas būti matuojama viena liniuote, o tai buvo daromo labai ilgai. Turime mokyklų krizę, turime pedagogų krizę, turime švietimo krizę, turime ekonominę ir energetikos krizę, turime galiausiai vertybių krizę... Kokie pedagogai dabar nori eiti į mokyklas imituoti „prasmingo“ darbo su paniurėliais, išlepusiais, su ketvirtais „išlipusiais“ arogantiškais mokiniais, už kurių stovi mamytės su skundais ir priekaištais, grasinimais netgi susidoroti? Galiausiai kiekvienas pavargsta ne nuo mokymo, o nuo to triukšmo ir fono, tos beprasmybės, kad iš švietimo padaromas tiesiog McDonaldas, į kurį bet kas užėjęs gali užsisakyti sau ką nori, tik reikia pakelti balsą. Nors einame prie koncepcijos „Mokykla kiekvienam“, tačiau be ilgalaikių tikslų ir stuburo žiūrėsime dar ilgai, kaip griūna visas tas miražas už horizonto.

Irenos Baranauskienės mintyse apie pedagogiką įžvelgiu keletą dabarties tendencingų grėsmių, kurios aiškiai išsakytos ne vien švietimo problemos rėmuose, o nukreiptos į valstybės liberalizmą, t. y., visiškas pliuralizmas švietime, kai mokyklos paliktos skęsti neapibrėžtuose dalykuose be ilgalaikių tikslų ir šiokios tokios galios laikytis bendrosios mokymosi politikos, kovojant su prašalaičiais bepročiais, kurie drasko duris. Dokumentų vis daugėja, laisvės irgi, tačiau mokykla tampa atvira daržine su skersvėjais be konceptualaus dalykinio ugdymo tęstinumo. Mokiniai ir tėvai tai matydami tiesiog šokdina mokyklas savo supratimo lygmenyje ne todėl, kad „rūpinasi savimi ir savo atžalų išsilavinimu“ (nors būna ir tokių), o dėl to, kad gali taip demonstruoti savo galią ir toliau žeminti ugdymo(si) kartelę savo menkavertiškumui slopinti, kol galiausiai mokykla tampa tik vaikų namų prieglauda iki 5 valandos.

Citatoje minimas ir lankomumas, kuris yra apgailėtinas (ne visų, bet didžiosios dalies mokinių, ypač gimnazistų). Jeigu mokyklose motyvuoja tik „įdomios“ pamokos, kurios linksmina, rodo filmą, o egzamine reikia apskaičiuoti apskritimo plotą – tai aišku kaip dieną, kad turime, ką turime. Ką reikia siūlyti? Nors mokymo įstaigos kasmet vis labiau suvokiamos kaip užkandinės, kurios turi pasiūlyti meniu, visgi siūlyčiau griežtinti suvokimą, kad ugdymas(is) mokiniui yra darbas (kartais malonus, kartais reikalaujantis atkaklumo), nustatyti ilgalaikius prioritetus ir pagaliau mažiau leisti diktuoti tėvams ugdymo sąlygas, pateisinti nelankomumą, – pvz., kartu su vaiku eiti shopintis ir po to visiems sakyti, kad vaiką vežė pas dantistą, yra (atleiskite) išklerusios ir ištižusios visuomenės požymis, o ne tvirtas švietimo pamatas. Mokykloje turėtų būti kaip gyvenime. Neatėjai į darbą – nuobauda, neatėjai į kontrolinį be pateisinimo, nes manei, kad praspūdinsi ir jau žinosi užduotis – nuobauda. O kaip jūs kitaip įsivaizduojate kartelės kėlimą, jeigu ne per įstatymus ir taisyklių griežtinimą? Motyvacija randasi ne iš cackinimosi, o iš atsakingumo ir suvokimo, kad yra pasekmės (apie Singapūro sėkmės pavyzdį rasite Irenos Baranauskienės pasisakyme).

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Ar tu tikrai myli Lietuvą?

Sveiki,

Vakar visi išdidžiai šventė mūsų valstybės 101-ąjį gimtadienį. Aš nešvenčiau. Gulėjau lovoje, žiūrėjau juokingus YouTube vaizdelius ir amerikietiškus (nelietuviškus!) filmus. Negaliu apsimesti, kad turiu dėl to prisiklijuoti valstybės vėliavą, pereiti gatvę, pilietiškai nufotografuoti namus, kurie neiškėlė vėliavos ir įskųsti vardan tos Lietuvos... Nes ji, vargšė, visada kentėjo ir tebekenčia. Jai baisiai skaudu. Lietuva nelaiminga.

Ką jauti, kai tavęs paklausia, ar tu myli Lietuvą?

Jaučiuosi tartum būtų užduotas klausimas: ar masturbuojiesi?

Kažkaip nemalonu atsakyti: ne, nemyliu. Visi žino, koks atsakymas teisingas. Nuoširdumas, kalbant apie patriotinius ir nacionalistinius dalykus, yra nereikalingas. Netgi žalingas. Turi meluoti arba korektiškai išsisukinėti.

Ne, aš Lietuvos nemyliu, bet... Palaukit, o kodėl aš ją turiu mylėti? Kas toji Lietuva išvis yra? Taip, mokykloje skalbė mano smegenis, kas tik netingėjo. Sudvasinta Lietuvos vėliava, istorijos apie tremtį, partizanus ir tuos laikus, kai negyvenau. „Ak, mes ne už tokią Lietuvą kovojome!“. Lietuva mano širdyje... Kažin koks bedieviškas klišinis mąstymas išprievartavęs mane, kad ir aš žliumbdavau, žiūrėdamas filmukus apie tą nuostabiąją Lietuvą. Kiti dar geriau – norėjo grumtis už ją, svajojo apie automatą, daug priešų, tapti herojais. Pagaunate, link kur suku? Čia pat kalbame apie gilius dvasinius dalykus, o šalia jau tame pačiame sakinyje kalbame apie trokštamą smurtą. Kas toji Lietuva, jeigu šalia nėra priešų ir nereikia jos ginti? Supuvusių Vakarų provincija, į kurion kaip negarbingais kryžiuočių laikais atžygiuoja pigus modifikuotas maistas, įteisinta pedofilija ir Briuselio primesti įstatymai – sakytų dažnas lietuvis. Ne už tokią Lietuvą kovojome.

Aš nemyliu man tokios dailios ir „primestos“ Lietuvos su aukos teikėte. Nors kiek protaujantis žmogus suvoks, kad toks dalykas kaip Lietuva egzistuoja tik žmonių sąmonėje ir ji nėra materiali. Jeigu būčiau laukinis šernas ir gyvenčiau tarp Baltarusijos ir Lietuvos – man absoliučiai dzin, kurioje šalyje rupšnoju ąžuolo giles. Jeigu Lietuva yra sąmonės dalis plius šūsnis net velniui nesuprantamų popiergalių, „įteisinančių“ šią valstybę (kaip, beje, ir visas kitas), kodėl aš turėčiau mylėti pačią idėją, kažkokius sisteminius žmonių susitarimus?

Mes sakome, kad Lietuva tikrai yra daugiau nei dviračiu pervažiuota Skvernelio marmūzė ar Jurgitos Petrauskienės oranžinis biolaukas, iščiulpiantis mokytojų paskutinį orumo lašą. Bet realybėje, atsimerkime, būtent taip ir yra. Sveikas žmogus yra reikalingas šiai valstybei tik tol, kol moka mokesčius, o po to tampa našta. Tave žemina įvairiausios institucijos, tu esi vergas, įkinkytas į tą sistemą, kuri ir yra Lietuva. Jeigu būčiau ateivis iš gretimos galaktikos ir pamatyčiau, kaip žmonės parklupę bučiuoja trispalvę, pamanyčiau, kad iš tikrųjų patekau į menko mentaliteto civilizaciją. Žinoma, mūsų metaforinis ir emocionalusis mąstymas labai patinka valdantiesiems, nes jie puikiai ta sukurpta simbolika manipuliuoja netikromis vertybėmis, dažnai iš to išlošdami. Jie puikiai supranta, kaip svarbu, kad eilinis lietuvis tikėtų valstybe ne kaip politinį ir sisteminį darinį, bet kaip dvasinį konstruktą, aptaisytą gražiomis ir graudžiomis istorinėmis pasakaitėmis. Deja, Lietuvos tokios nematau ir neketinu prisidėti prie vergovinės santvarkos šlovinimo savo sentimentų sąskaita.

Sakysite, koks antipatriotinis įrašas, bet gyvenu jau pakankamai ilgai, kad suvokčiau, kad vertybės, kurios nuolat kinta politiniams vėjams papūtus, nėra tikros vertybės. Nacionalizmas gimdo smurtą, nors mums sako, kad išsaugoja autentiškumą. Kam tas autentiškumas, jeigu jo pamasindami užblokuojame įvairovę? Bijome būti ištižėliai, nutautėję, bet tuo pačiu metu nenorime atsilikti nuo kitų. Daugybė prieštarų kuria toji Lietuva kaip sisteminis monstras, ryjantis ir valdantis savo „laisvuosius“ šalies gyventojus.

Nesu joks prieš Lietuvą nusistatęs žmogus. Čia gera gyventi, bet tik tiek, kiek mes patys lietuviai sukuriame bendražmogiškuosius ryšius ir dvasinį gerbūvį, o ne per primestas simbolikas ir toli gražu ne pagal supuvusią Skvernelio politiką. Jeigu mano kiemas yra Lietuvoje, ar aš tikrai turiu bučiuoti jos vėliavą? Arba bet kurią vėliavą? Yra sistemos gerbimas, priėmimas tų įstatymų (nors realiai ir neturi kitokio pasirinkimo, nes esi sistemos vergas), bet Dievas mato, nuo kada aš turiu tai mylėti? Mylėti mechanizmą, kuris iš manęs išlupa 30 procentų atlyginimo, o kai būsiu pasiekęs pensiją, vis tiek sakys, kad turi gyventi už 200 eurų, nes nieko neuždirbau, nes Lietuvos biudžete vien skylės. Tada tikrai reiks apsikabinti Lietuvos trispalvę ir paverkti.

Šiaip ar taip visi savo Lietuvą mato vis kitaip. Aš irgi matydavau ją kitokią, sudievintą, kaip Marijos žemelę, kaip šventą vietą, kurioje gyvena vien teisingi, nuostabūs žmonės, kurie eidami gatvėje plačiai iškėlę galvas patriotiškai ir išdidžiais sako:

– Blet, turi cyzo ir ugnies?

Taigi, neturiu aš tos ugnies Lietuvai, neturiu. Turiu tik jos žmonėms.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Prašau man pateikti Jurgitos Petrauskienės galvą, nes "je suis mokytojas"

Sveiki,

Mokytojai tapo savo orumo įkaitais. Tokią išvadą galima padaryti, kai Švietimo Ministrė Jurgita Petrauskienė ciniškai kartu su Sauliumi Skverneliu atkerta, kad dabartinis mokytojų streikas yra nereikšmingas, nes pagal juos (nežinia, iš kokios velnio subinės ištraukti skaičiai) streikuoja tik trys procentai pedagogų, nors skaičiai yra jau masiniai ir ta abiejų politikų retorika tiesiog reiškia nepagarbą mokytojams, menkina mokytojų bendruomenės susivienijimą prieš visą visuomenę. Štai S. Skvernelis leptelėjo (eilinį sykį neigiamai apie pedagogus), kad jiems jokia vertybė nei tėvai, nei mokiniai, (o kas Skverneliui yra vertybė? Tikrai ne mokytojas), o J. Petrauskienė netgi visą tą streiką nesibodėdama pavadino šou. Žodžiu, mokytoja karvės torto vietoje, tariamai už kontaktines valandas prie lentos šokanti striptizo šokėja, kaip sakė A. Tapinas.

Ar turėtų stebinti Skvernelio ir Petrauskienės požiūris į mokytojus? Jis iš esmės atspindi visos tautos požiūrį į mokytojus – patarnautojai, kurie amžinai blogai dirba, neužima vaikų, jų neparuošia, neišmokina ir priedu dar daug atostogauja, Skvernelis netgi pasakė, kad gauti 1000 eurų į rankas ir nieko neveikti – tai joks pedagogas to negaus. Į-si-vaiz-duo-ja-te, anot jo, pedagogai nieko neveikia! Šitą dainelę po kiekvienu straipsniu porina kas tik netingi, nors streikas sulaukė ir pritariamojo tono. Atsirado daug tėvų ir sąmoningų mokinių, kurie per socialinius tinklus sakosi palaikantys mokytojus.

Man asmeniška protu nesuvokiamas vienas dalykas. Kaip J. Petrauskienė, iš esmės negerbdama mokytojų, išmokusi savo baisią kosmetinę retoriką, šneka ir juodai nusišneka apie kažkokias vertybes, iššūkius ir vizijas bei kitas abstrakcijas ir iš esmės vengia konkretumo. Kaip tokia parazitinė, atsiprašau, atmata, gali tapti Švietimo Ministre? Jūs man paaiškinkite, kodėl Lietuvoje ministrais tampa tie, kurie nekenčia savo valdomos nišos žmonių, jais akiplėšiškai nesirūpina, neina į dialogą ir vaizduojasi su dirbtina šypsena, kad problemos nėra, mažina skaičius, meluoja prieš kameras ir nė neketina atsistatydinti. Priešingai, netgi vaizduojasi aukomis.

Baisiausia, kad tokie ponai jaučiasi teisūs, nes slepiasi už dirbtinai išpūstų statistinių duomenų, o mokytojas, na, tai jis, čia kaip ir valytoja 0.5 etato, labai greitai pakeičiamas. Kaip nutiko, kad aiškią nepagarbą, po kuria galbūt slepiasi netgi arši neapykanta mokytojams už, atsiprašau, zyzlų ministerijos trukdymą, gali atstovauti ir tarnauti mokytojams ir apskritai švietimui šioji pabaisa? Kaip gali užlipusi ant scenos per Mokytojų dieną ir kaip eilėraštį taukšti apie mokytojų pasiaukojimą, išbandymus, o paskui pasisukusi ant kulno neraudonuodama aiškinti apie mokytojų nekonstruktyvų elgesį švilpiant per jos retoriką. Gėda! Tai yra aukšto cinizmo pilotažas ir visi mokytojai yra be galo šaunūs, kurie prisidėjo ir prisideda prie šio streiko. Ypač pagarbos vertas profsąjungos pirmininkas Andrius Navickas. Nežinau, ką išsidirbinėja Jurgelevičius, susireikšminęs ir purvais apsidrabstęs populistas ir kiek gal gavo palaikymo iš ministerijos, tačiau drąsiai jį galima vadinti tiesioginiu mokytojų Judu.  

Kol mokytojai streikuoja, kol Jurgita Petrauskienė, paantrinta Skvernelio, toliau tebėra dantimis įsikibusi posto ir it saldų kremą triedžia sveiku protu nesuvokiamas kalbas, tol manau, kad ši suirutė turi tęstis. Tai jau net nebe etatinio ir užmokesčio reikalas, tai turėtų būti visos ministerijos galvų reikalavimas, principo ir garbės reikalas išspirti tą moteriškę su visais patarėjais, dokumentais ir statistikos lapais bei vizijomis, misijomis. To ir linkiu mokytojams. Mes jus palaikome, nes je suis mokytojas!

Jūsų Maištinga Siela

Visuotinis mokytojų streikas: Jurgita Petrauskienė toliau nepripažįsta savo klaidų

Sveiki,

Šiomis dienomis vyksta mokytojų streikas ir daugelis mokyklų dirba ne visu pajėgumu arba pluša vien tik administracija. Teko paskaityti ir matyti Švietimo ministrės Jurgitos Petrauskienės interviu. Baisu cinizmas, kai atkalta retorika bandoma tiesiog viską gražiai užglaistyti, nuslepiant bet kokią tiesą ar problemą. Jeigu problema ignoruojama, tai jos nėra? Melagių ministrė.

Kaip žinia, Lietuvoje sudievinama tik vieninteliai dalykai – mokesčiai ir statistika. Nežinau, kokia šventa karvė toji statistika, bet ja visi tiki besąlygiškai išsižioję. Aš net iš kambario neišeidamas tą statistiką galiu parašyti ir platinti per visus galus kaip tiesą, pavyzdžiui, mokytojams vidutiniškai pakilo alga net 117 eurų! Štai tokias ministerija paleidžia skaičius per portalų antraštes ir problemos kaip nebūta. Skaičiai meluoja, Petrauskienė meluoja ir nė velnio taip nėra. Nė vienam mano pažįstamam mokytojui dėl etatinio apmokėjimo modelio nepakilo atlyginimas, priešingai – kai kam sumažėjo. Kilo tik tiems, kurių krūvis padidėjo pagal senąjį modelį, nes dalis pedagogų neapsikentę išėjo iš darbo. Žinoma, ministerija vėlgi savo statistiką: juk išėjo tik pensijinio amžiaus pedagogai ir tų vos keliolika per visą Lietuvą. Iš kur jie gauna šiuos skaičius? Išeina net jauni, vos padirbę pedagogai, nes matosi, kas dedasi...

Ir dabar šis streikas, kuriame iš esmės ginama mokytojų garbė, o ministrė kaip vapsva tikina, kad nė vienas mokytojas nestreikuoja dėl atlyginimo, o tik dėl etatinio modelio, supraskite ir vėl, kad ne atlyginime yra mokytojų garbė. Ir vėlgi tas cinizmas, kad viskas yra labai gerai, mes čia patvarkysime tą etatinį, o algų gi nekelsime. Kur tie 17 milijonų, išmesti į balą, kad, cituoju „mokytojas turi žinoti, už ką gauna atlyginimą“. 17 milijonų mokesčių mokėtojų pinigų už tą modelį, kad „žinotų“? Nes gi 10 ir 20 metų dirbdamas mokykloje mokytojas nežino, už ką gauna algą? Moterie, ant kokio skruzdėlyno šiąnakt varteisi? Vien tai jau yra absurdas. Būtų geriau padidinę mokytojams pamokos įkainius ir nors kiek pakilęs atlyginimas, o dabar sukrušo šiuos milijonus kažkokiai neveikiančiai sistemai, sukiršino mokytojus, sugriovė viską, ką tik begalėjo – ypač pasitikėjimą tarp bendradarbių. Žodžiu.

Šaunuoliai tie mokytojai, kurie jaučia orumą ir prasmę streikuodami. Nesvarbu, kokie ten punktai išvardyti dėl streiko reikalavimų, visų pirma, streikuojama dėl orumo, nes šitoks žeminimas vaikų ir tautiečių akivaizdoje, kai mokytojai naršo po nukainuoto maisto skyrių ir žvalgosi, kad nepamatytų koks mokinys, yra gėda visai Lietuvai, jau nešneku apie Jurgitą Petrauskienę, kuri absoliučiai nesuvokia padėties rimtumo arba jos smegenys perkaitino oranžiniai plaukų dažai ir ji jaučiasi fėja, nors iš šalies tebėra ta pati Baba Jaga.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Andrius Tapinas apie mokytojų etatinį apmokėjimą arba nepavykusią reformą

Sveiki,

Ar begali kas nors dar labiau pažeminti mokytojo profesiją nei palyginimas su striptizo šokėja? Gal ir gali, tik reikia pasitelkti vaizduotę. Visgi Andriaus Tapino ironiškose žodžiuose yra tiesos. Negalime mes kalbėti apie mokytojo prestižą jokiais būdais, kai ministrė Jurgita Petrauskienė nuo švietimo yra atitrūkusi kaip šuo nuo grandinės ir laksto palaida kaip kalytė nežinia kokiais vizijų laukais, o mokytojai išeina iš darbo... Etatinis nepavyko, ką gi. Ir if I could turn back time, kažin, ar Petrauskų Jurgitukas ką nors keistų, bet bent mokytojai gali šokti aplink... lentą, o mokiniai kaip suteneriai ir klientai mėtyti iš matiekos sąsiuvinio iškarpytus eurus.

Jūsų Maištinga Siela

Švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė apie savo švietimo reformų vizijas (memai)

Sveiki,

Niekada neišsiblaivanti Jurgita Petrauskienė nuo savo apsėdimų ir vizijų, kurias prikiša kone kiekvienoje kalboje, o ministerijoje žodis linksniuojamas jau ir daugiskaitos forma, visgi kyla natūralus klausimas, iš kur ir kokias vizijas šioji supermenė gauna. Iš kosmoso? Iš Putino? Ar tiesiog susapnuoja? Belieka ir mums užsiimti vizijomis ir spėlioti, kokias vizijas regi Jurgita Petrauskienė.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Judyta Tekingunduz apie šiuolaikinius mokytojų ir mokinių santykius, pedagogiką

Sveiki,

Šiandien pedagogai grįžta iš atostogų į mokyklas ir susiduria su neišvengiamais pertvarka dėl apmokėjimo. Sudėtingos sistemos skaičiuoklė, apie kurią jau esu kalbėjęs, daugybė kitų klaidinančių ir visaip kitaip protą ir būtį apsunkinančių sistemos sraigtų tiesiog neišvengiamai pedagogus paverčia vergais. Perskaičiau dar birželio mėnesį publikuotą mokytojos Judytos Tekingunduz straipsnį. Emocingą. Skaudų. Tikriausiai švietimo ministrei Jurgitai Petrauskienei net neįkandamas, nes kitaip būtų mirusi iš gėdos. Šitoks švaistymas naujai sistemai, kai galėjo pakeisti tik pamokos įkainius yra apgailėtina nepagarba ir apiplėšimas kiekvieno pedagogo ir mokesčių mokėtojo apvogimas.

Bet dažnai, kalbant apie pedagogo problemas, pamirštama ir dvasinė pusė, paprasčiausias orumas, saugumas, pagarba, todėl cituoju kone paveikiausią emociškai citatą, kuri rodo atvirą žaizdą pedagogikoje, kad apsilipdę gražiomis ugdymosi vizijomis ir vakarietiškais modeliais, leidome ant pjedes stalo užlipti ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams. Mokytojai, mano žiniomis, persekiojami mokinių ir jų tėvų, konfliktų metu daromi slapti įrašai, grasinama teismais ir mokytojas nebegali ne tik apginti savo orumo, bet ir kalbėti pakeltu tonu, o štai mokinys ir jų tėvai gali. Kas iš to vyksta, kai humanistinių vizijų paketas nuo 2000 metų traukiamas įgyvendinimo link iš esmės nematerializavusi taip kaip norėjosi, o iškrypo kaip medis ir atvėrė nesuvokiamą bedugnę santykyje ir požiūryje tarp pedagogo ir mokinio. Šioji citata iš esmės lyg ir buitiška, tačiau... Pamąstykime.

Visą straipsnį perskaitysite ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Lietuviška siaubo istorija: kaip Remigijus Žemaitaitis ir Paulius Saudargas draudimus įteisina

Sveiki,

Sulaukėme dar vienų Žolinių, dar vienų metų, kai imama Mergelė Marija į dangų.

Mergaitė pasiuntė šikti LRT laidų vedėją Igną Krupavičių. Mačiau įrašą kokius penkis kartus ir nenustojau juoktis, nors pats atsidūręs Igno vietoje nesijuokčiau. Baisu būti pasiųstam „ant visos Lietuvos“, tiesiogiai per eterį. Dar baisiau, kai žmonės užsipuola tėvus dėl auklėjimo, kai tėvai raudonuoja, traumuojasi ir... vis tiek šalia vaikų keikiasi. Nieko nuostabaus, kad esame kartais veidmainiai, nes esame nesuderinami savo elgesiu. Užkulisiuose mes spjaudomės ir keikiamės kartu su vaikais, o viešumoje norime, kad vaikas būtų cirko beždžionėlė ir šypsotųsi, kirpdamas tik teisingos spalvos laidelius ties etiketo detonatoriumi. Aišku, kad kada nors nukirps ne tą ir visi išlėksime į orą su pertekliniu suvaidintu etiketu.

Šekspyras yra pasakęs, kad visas pasaulis yra scena!

Vakar Remigijus Žemaitaitis ir ponas Paulius Saudargas (šlykštesni tikriausiai Seime sėdi tik Aurelijus Veryga, Jurgita Petrauskienė ir buvęs „sėdėtojas“ Petras Gražulis) vėl kišo savo kvailas pataisas dėl alkoholio ir vaikiško šampano. Matavo, kas yra stiprus alus, o kas ne, ir siūlė uždrausti uždrausti UŽDRAISTI! Tas prakeiktas žodis UŽDRAUSTI kartojasi kasdien, kai įsijungiu kokį žinių portalą. Tiesiog nepakenčiu, kai kas nors žmonėms ribojama, atimama ir kitaip kenkiama. Bet kur tau, šventai tikiu, kad Žemaitaitis ir Saudargas tiki esantys išvirkščiatriūsikiais Betmanais, kurie gelbsti žmones nuo jų priklausomybių.

Man, šventam alkoholikui, labai svarbu, kad alus būtų pilstomas bambaliuose, o ne taip, kaip pasakė Žemaitaitis ir degtinė jogurto indeliuose visai net ne nuodas, o vaistas, kurio nereikia lėkti, Verygai prie vartelių lojant, pas šeimos gydytoją maldauti recepto. Būtų sąžiningi alkoholikai, nueitų ir išbarškintų plytomis veidrodinius Siemo langus kaip 2008 metais. Kiek galima tyčiotis iš lietuvių? Virstame populistų genamų avių banda, vienas sugalvoja kokį draudimą, žiūrėk, Seimas ir patvirtina. O kur skurdo ir pensijos, ir motyvacijos nebūvimo, emigracijos, mažų atlyginimų (600 tūkstančiai, kai mūsų 2,8 milijono, skurstančiųjų!) kur tikrieji bėdų sprendimai? Kur Žemaitaičio ir Saudargo siūlymai šiais klausimais? Kas garantuos man senatvę? Bet ne, reikia apie bambalius, paskutinį lengvą užpilą nuo šių politikierių beprotybės atimti ir palikti vien tik (ak, gaila, dar neapmokestino, bet palaukite) virvę ant kaklo.

O kaip tas anądien absurdiškas įstatymas, kad darželinukai ir pradinukai turi privalomai išgerti po stiklinę pieno! Alergijų pažymos, tyrimai, laiko atėmimas ir švaistymas – tiesiog visokie įstatymai baisiai įvelia į nesibaigiantį nepatogumų sūkurį ir taip viską apsunkina, kad šlykštu vien nuo to žodžio Seimas, Žemaitaitis, Veryga ir kiti klounai.

Dar vienas „pagerinimas“ – neleisti prekybos centrams dirbti sekmadieniais, riboti laiką savaitgaliais. Nes mes norime kaip vakaruose. Kažkoks siaubas. Bijau ryt įsijungti žinias, nes kokia nors Petrauskienė ar Veryga sugalvos savo projektą, kad žmonėms dar būtų sunkiau. Kuo toliau, tuo baisiau su šiuo Seimu, su valstiečiais, su įsisukusiu noru viską riboti ir drausti, riboti ir drausti, riboti ir drausti... Pagalbos? Jūs juokaujate. Nesulauksite. Arba stokite į eilę pas šeimos gydytoją, nes šis purškalas kvėpavimui pagerinti jau su receptu, nes uždrausta.

Kartais atsibundi Žolinių rytą, Mergelės ėmimo dangun šventės rytą ir suvoki, kad nori, jog ji ir tave pasiimtų su savimi ant debesies nuo tos beprotiškos save intelektualiai, protiškai ir morališkai siaurinančios, ribojančios ir visaip kitaip dusinančios valstybės.

Kaip ten sakė mergaitė Ignui Krupavičiui per tiesioginę eterį? Tą patį sakau Remigijui Žemaitaičiui ir Pauliui Saudargui, Aurelijui Verygai ir kitiems paviršutiniškų ir vaikiškų ribojimų kūrėjams.

P. S. Sakysite, tekstas vien emocija, bet aš sakau, kad tai terapija (psichologas Veryga pritars, o jei ne, tai siunčiu jį pas šeimos daktarą). Iš tikrųjų išsiliejęs čia ant menkystų (neneigiu, gal ir pats toks esu) jaučiuosi kaip po išpažinties. Tiesiog apsivalęs. Dabar galiu jau eiti gerti alų iš bambalio, kol jo neatėmė koks pro šalį pupsintis Žemaitaitis.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Vilnius ir jo G taškas - po G tašku besislepiantis moralinis skausmo židinys

Sveiki,

Žmonėms patinka ginčytis dėl seksualinių dalykų, nes jie visada mano, kad yra tinkamiausiai išauklėti tam reikalui įvertinti. Juk kaip galėjo bažnyčia, tėvai, galų gale mokytojai klysti, diegdami moralines vertybes? Liberalo akimis moralė apskritai tikriausiai nėra vertybė, nes vertybė yra šeima, meilė, santykiai ir kiti fundamentalūs dalykai, o padorumas, susilaikymas nuo sekso ir kiti kultūriniai normatyvūs dariniai tėra tik laikmečio susitarimo dalykai.

Tikriausiai būčiau prie liberaliųjų pažiūrų. Nemanau, kad drausdami seksualines potekstes, ką nors pasieksime, tuokart tikrai neapsaugosime vaikų, nors jų saugoti ir nereikia. Tai vėlgi tėvų, perdegusių nuo standartų, smegenų padarinys. Reikia viską drausti! Nieko nuostabaus, kad tokie „sėdi“ ir valdžioje. Su tuo konservatyviu sugedusiu požiūriu, kad aš atsakingas už visus ir turiu teisę nuteisti bet kurį, kurio moralė neatitinka mano moralinio lygmens. Bet juk tai juokinga, ar ne taip, ponas Zuokai? Šiuo atveju, visada palaikęs Zuoką, nesuprantu jo nuostatų. Veikiau jos ambicingos, politizuotos, norint kažką įrodyti, kad Vilnius be jo rankos smarkiai susimovė. Nesusimovė. Susimovė valstiečiai, Aurelijus Veryga, Jurga Petrauskienė ir ištisa gvardija ministrų ir jų patarėjų, kurie žvilgt į statistiką, kuriuos pakiša anketavimą atlikę „specialistai“, kurių duomenimis remdamiesi toliau šlubi šunys vairuoja valstybę. Man gaila, kad turiu glaustis ir taikytis po šių idiotų skėčiais... Bet juk dažnas pasakys: nepatinka, emigruok! Ir jie tikriausiai būtų teisūs.

Gerai, ne apie tai, bet apie merginą ant senučiukės Europos žemėlapio, netikėtai atradusią G tašką. Stulbinama reklama! Paveiki reklama! Daugeliui vaikų nesuprantama (todėl apsaugoti nuo trykštančio silikono, ak Dieve, ačiū ačiū už davatkiškumą!) ir originali, drąsi, galų gale žmogiškai fiziologiška. Mes tokie „cementuoti“, kad bijom poteksčių, bijom vienas kito kūno, bijom viešo nuogumo, nes mums taip įtašyta į galvą, jog tai nesaugu, nes nepadoru.

Žinoma, net žmogaus seksualumas reklamoje gali tapti politinių įtakų karų instrumentu arba nešvaria dėme virš žemai skraidančio angelų miesto. Sakysite, kad esu be moralės ir geriau emigruoti ir jūs tikriausiai būsite vėl teisūs, tačiau ar jums gera gyventi šitaip kaip želė moralės sustingdytoje visuomenėje, kur G taškas, žodžiai orgazmas, prezervatyvas (kuris beje prie kasos atkišamas prie kramtomosios gumos!) vis dar yra gėdingas, Dieve brangus, netgi einantis prieš patį Dievą ir motiną Gamtą? Pagaunate, koks tai absoliutus absurdas, palyginus su tikrosiomis skurdo, ligų ir socialinės atskirties problemomis, kurios metai iš metų paspiriamos po kilimėliu, nes politiko bizūnas panižo ir laikas paauklėti, kaip gyventi gražiai mano tautai, nuodėmingai ir vėl žvilgčiojančiai į aukso veršį.

Ne į aukso veršį, ponai moralės architektai, ne į veršį, o į savo kūniškąją prigimtį, kurios neišrausite net supančiodami šlaunis, kad koks gašlus plaukelis neišlįstų iš tvariai suspausto skaistybės diržo ir nenuskrietų, atplėštas vėjo, ant žemėlapio, kur įsikūręs Vilnius.

P. S. Šiaip ar taip, paaiškėjo sena tiesa – G taškas iš tikrųjų yra laibai jautrus.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: kaip valstiečiai paskutinius lietuvius iš tėvynės varo? Politinis kurčiųjų receptas

Sveiki,

Vis galvoju apie mūsų naują vyriausybę ir jų beribį kurtumą. Paskutiniu metu, pradėjus valstiečiam vykdyti nesibaigiančias reformas, kurios itin nepatinka Lietuvos gyventojams, pamažu einame prie to, kad visiškai nukerpami telefonų susikalbėjimo laidai tarp valstiečių ir tautos. Jeigu valstiečiai sugalvojo riboti alkoholį, o tauta cypia, kad nereikia, valstiečiai, žinoma, darys priešingai. Jeigu beveik visi pedagogai ir mokiniai šaukia ir rašo peticijas, kad neilgintų mokslo metų, nes mokiniai nori dar turėti vasaros ir vaikystės, tai valstiečiai to negirdi, jie vergauji kažkokiems reitingams iš Vakarų, kur jų programos ir atostogos tikrai nėra surėdytos trumpesnės nei pas mus, jų tiesiog kitoks išdėstymas. Nežinau, ar ministrei Petrauskienei ant galvos ryžas kopūstų gniužulas, nes jos argumentai tiesiog ne tik, kad ne valstietiški, bet ir gūdaus atsilikusio kaimo: už vaiką svarbesni jo rezultatai. O kaip dėl darbo kodekso? Žmonės sako ne, bet valstiečiai savo... Tiesiog kažkoks beribis pasipriešinimas tautai, tarsi visi mes būtume darželio vaikai, kurie privalo eiti miegoti pokaičio, kad vyriausybė ir Seimas galėtų daryti tai, ką nori. 

O emigracija, kurią taip nori „suvairuoti“ valstiečiai? Kaip visada čiuožiama ledo paviršiumi, kad net jau nebeužtenka rankų ir kojų pirštų jų klaidoms įvardyti, tiesiog dirbama greitai, neesmingai ir paviršutiniškai, kaip garsioji visiškai „tūpa“ Unės Kaunaitės žiniasklaidos išryškinta frazė, kad reikia daryti ką nors, nes nedaryti nieko tiesiog nepilietiška. Bet kam daryti, atsiprašau, greitą š...? Aišku, kad geriau nieko nedaryti, nes padaryti tiesiog š iš vienos rankos į kitą ir vaizduoti tai kaip pilietiškumą ir darbą, tai yra tokia nesąmonė, kad didesnės nebūna. Oi, dirba valstiečiai, dirba smarkiai ir daug, pildami iš vieno kibiro pelus į kitą – reforma jau tampa jų lūpose keiksmažodžiu. Prisiminiau visų išpeiktą Juozo Statkevičiaus frazę, kad jis laukia autobuso iš Lietuvos... Ir žinote, galėtų tokių autobusų būti daugiau.

Jūsų Maištinga Siela