Dienos citata: Leonidas Donskis apie tikrąją tolerancijos reikšmę žmonėms

 

Sveiki!
 
Kiek gražių ir puikių minčių sukelia L. Donskio veikalo „Drąsa ir orumas šiandien“ skaitymas. Taip norisi dalytis ten surašytomis idėjomis, kurios pastaruoju metu ne tik kad nevertinamos, bet ir nuvertinamos, tarsi dalis mūsų tautiečių, liedami neapykantą kitiems dėl normalumo įsitikinimo, pasiuntė Vakarų civilizacijos vertybės šuniui ant uodegos, lyg ilgėdamiesi kažkokio diktatoriaus, kuris ateitų ir patvirtintų jųjų normalumo standartą, suformuotą sovietinių gniaužtų.
 
„Verta paminėti lietuvių išeivijos sociologo Vytauto Kavolio žodžius: nepainiokime tolerancijos su abejingumo patologija, nes akivaizdu, kad tolerancija yra pasiryžimas kovoti už savo ir kito žmogaus orumą bei teisę pačiam nuspręsti, kaip būti žmogumi ir kaip susikurti asmenybę. Tolerancija yra įsipareigojimas ginti savo ir kitų individualumą prisimenant, kad kitas mūsų sąmonėje neturi tapti pasyviu ir nekintamu objektu. Sykiu tolerancija primena būtinybę gerbti laisvą gyvenimo būdo bei vertybių pasirinkimą – jei nesiimama agresijos prieš pavienį žmogų ar grupę, jei nenusikalstama savo šaliai ir visuomenei, jei neatmetamas pilietinis lojalumas savo valstybei, mes negalime priešiškai vertinti kitaip gyvenančio ar kitaip mąstančio žmogaus.“ Leonidas Donskis iš knygos „Drąsa ir orumas šiandien“ (Tyto alba, 2026).
 
Maištinga Siela

Dienos citata: Byung-Chul Han apie pasyvių žiūrovų sukurtą demokratiją ir politikų skaidrumo absurdą

 

Sveiki,

 

Beskaitydamas dar vieną vokiečių filosofo Byung-Chul Han knygą „Psichopolitika“, pasibraukiau šią citatą, kuri puikiai iliustruoja tą mūsų lietuvišką (galų gali ir kiekvienoje kitoje šalyje) triukšmingą, paviršutinišką ir itin nykiais bei nuvalkiotais skandalais nusėtą politikos foną. Paluckio skandalas, Šakalienės atsistatydinimas, čekiukų krizė ir viskas, atrodo, taip negilu, seklu, kad iš esmės perteikia, jog mes, piliečiai, politiką „išmanome“ tik tada, kai reikia mesti malką į laužą, nes visa kitam (gelmės pažinimui) neturime nei laiko, nei kompetencijų. Mes iš esmės esame skandalų stebėtojai ir kuo daugiau skandalų, tuo mums atrodo, kad išmanome ir žinome, kas vyksta politikoje, nes tai sugeria didžiausią dėmesio koncentratą. Kodėl taip yra? Nes neoliberalioji politika manipuliuoja ir kontroliuoja mūsų greitai besikeičiančias emocijas, tad cituoju:

 

„Skaidrumas, kurio šiandien reikalaujama iš politikų, yra visiškai kas kita nei politinis reikalavimas. Skaidrumo reikalauja ne politinių sprendimų priėmimo procesuose, kuriais joks vartotojas nesidomi. Skaidrumo imperatyvas visų pirma skirtas politikams apnuoginti, demaskuoti ar skandalizuoti. Skaidrumo reikalavimas suponuoja skandalizuojančio žiūrovo poziciją. Tai ne angažuoto piliečio, o pasyvaus žiūrovo reikalavimas. Dalyvavimas pasireiškia skundų ir pretenzijų forma. Skaidrumo visuomenė, kurioje gyvena žiūrovai ir vartotojai, įtvirtina žiūrovų demokratiją.“ Byung-Chul Han

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Marija Antanavičiūtė apie nuomonės pareiškimą, turėjimą ir socialinius tinklus

 

Sveiki,

Šios dienos citata tapo Marijos Antanavičiūtės straipsnio „Apie studentų tylą auditorijose“, kuris publikuotas „Literatūroje ir mene“ (Nr. 4, 2022). Šiaip įdomus visas straipsnis, kuriame autorė svarsto dėstytojo ir auditorijos santykius. Ar tyla ir atsitvėrimas nuo auditorijos tikrai yra geros paskaitos rodiklis? Galiausiai autorė ima svarstyti kur kas plačiau apie socializacijos problemas ir viešąją nuomonę socialiniuose tinkluose, kur neretai dabarties kartai yra vienintelis būdas išsakyti savo pilietinę poziciją. Kiek tai iliuzija, kad tarškindami klavišais ir komentuodami esame svarbūs, manau, kiekvienas pasidarys išvadas pats.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Ar aš turiu teisę pasirinkti skiepytis ar nesiskiepyti?

Sveiki,

 

Norėčiau šį įrašą pradėti taip: aš balsavau už „Laisvės partiją“, nes norėjau džiaugtis. Tačiau neįvertinau COVID-19 konteksto. Paskutiniu metu nusivyliau Aušrine Armonaite ir visa partija. Jiems nepavyko mūsų nudžiuginti, Partnerystės įstatymas nepriimtas (čia ne jų kaltė), o pirmininkės dabartinėje retorikoje laisvė ir galimybės yra tik žirgams, kurie peršoka barjerą, o tie, kurie lieka nepasiskiepiję – džiaugsis daaaaaaaug mažiau, nepriklausomai, ar balsavo už rožinius, ar ne. Šią retoriką ir su jais susijusius įstatymus palaiko Dulkys, Šimonytė ir šiandien jau užkukavo, kaip visada vėluodamas, bet būtinai prie daugumos gretindamasis Gitanas Nausėda. Populizmo viršūnėje Prezidento sostas nenutirpsta.

 

Aš nesiskiepiju. Aš pravardžiuojamas antivakseriu. Atsilikėliu. Nesvarbu, kad už progresiją, kad už žmonių teises, už Partnerystės įstatymą... Visa tai nublanksta, jeigu tu nesiskiepiji. Tu esi niekas. Tu nekeliausi lėktuvu, autobusu ar traukiniu, neįeisi į „Akropolį“, Juknevičienės paliepimu būsi išmestas net iš Facebooko draugų, nes trukdai atsidaryti kino teatrams... Man iki darbo 9 kilometrai, jei pėsčiomis, turėčiau keltis pusę trijų nakties bet kokiu oru. Aš nesiskiepiju, nors esu gąsdinamas, bauginamas, varomas tą padaryti. Kasdien įsijungus žinias girdžiu mobingą, priverstinį sąlygų išdėstymą, kas bus, jeigu nesiskiepysiu. Tai net nesusiję su sveikatos prevencija, tai susieta su skiepu – turi tai padaryti, kad tau leistų tiesiog... pramogauti ir gyventi? Kyla įtarimas. Man baisu skiepytis, nors buvau aiškiai nusprendęs tą padaryti dar prieš mėnesį. Dabar man ant kaktos lipdoma antivakserių ir sąmokslo teorijų šalininko etiketė. Tebūnie, bet šis įrašas ne apie tai...

 

Šis įrašas apie viešojoje erdvėje retai užduodamą klausimą: ar aš, spendžiamas diena iš dienos į kampą, turiu pasirinkimą? Ar galiu už valstybę nuspręsti, kas bus su mano kūnu? Fiziniu ir žemiškuoju? Ar turiu besąlygiškai paklusti, nes nesiskiepijęs pažeidžiu pasiskiepijusio teisę (į ką??)? Mano kas mėnesį mokamas sveikatos draudimas nieko nebevertas, nes man neapmokės, jeigu netyčia susirgsiu COVID-19? Aš dar jaunas. Aš dar mąstau. Kai kas aiškiai sakys, kad naivuolis. Tegu. Ar man galima atsisakyti sveikatos draudimo mokesčio, iš kurio negaliu tikėtis jokios kompensacijos ar toliau privalau būsi melžiama karvė, tik šįkart jau aptverta ganykloje? Ko verta toji mano (ir jūsų) išlaikoma sistema? Ar galiu būti pilietišku ir pasakyti: aš nesiskiepysiu ne dėl to, kad esu kitų laikomas antivakseriu, bet dėl to, kad tai mano atsakas į spaudimą ir politikų sprendimą mane įbauginti ribojimais? Cepelinai nebuvo geras gundymas man skiepytis Palangoje.

 

Armonaitė kalbėdama apie galimybes ir laisves mato tik Galimybių paso projektą, sumaltus ten milijonus, tačiau kur laisvė džiaugtis, už kurį balsavau? Balsavau už laisvę, o ne skiepą. Kontekstas iškraipo visų partijų tikslus, nemanau, kad su valstiečiais, Darbo partija ar Blinkevičiūtės socdemais, kurie kritikuoja dabartinius sprendimus, būtų buvę kitaip. Tai iliuzija. Dar nepasiektas nė vienas laisviečių plano punktas, kurio norėjau sau ir lietuviams. Laisvės partija tapo nūdienos kontekstinių įvykių auka, ji priversta klūpoti ir vykdyti ne savo nurodymus, o tuos, kurie, Dievas mato, yra ES kontekste. Latvija jau krito. Lietuvius dar tik smaugia ir jau galas labai labai arti.

 

Ar yra žmogui Lietuvoje pasirinkimo galimybė, toje demokratiją ir laisvę akcentuojančioje šalyje ir nebūti laikomu antivakseriu? Kaip vienas politologas šią savaitę apibendrino: tie, kurie dėl skiepų nebuvo apsisprendę ir patyrė žiaurų politikų mobingą, gąsdinimus per visas žiniasklaidos landas, metėsi staiga į nesiskiepijusiųjų pusę, nes... suprato, kad kažkas čia ne taip. Pernelyg norima tą skiepą sugrūsti, minint privilegijas ir bausmes. Ypač bausmes.

 

Kodėl ir aš? Ar aš tampu Šeimos maršistu? Ar man jau tinka ten su jais Vingio parke sėdėti?

 

Visų pirma, aš nesitapatinu nei su maršistais, nei su antivakseriais. Blaiviu ir realiu protu suvokiu, kad pasiskiepijimo programa yra planuota iš anksto ir sistemingai su politiniu mobingu. Na, negali, pavyzdžiui, Islandijoje, kurios ligoninėse guli COVID-19 beveik visi pasiskiepiję ir užsikrėtą virusu merdėti, o pas mus ligoninėse visi stebuklingai nepasiskiepiję. Kontrastas aiškus, jis buvo atskleistas (tikriausiai netyčia) per pagrindines žinias, tai net ne iš sąmokslo teorijų archyvų.

 

Galiu užsiminti apie sąmokslo galimybę, tačiau netikiu, kad Armonaitė ir Šimonytė apie tai mąstytų ar nagrinėtų, jos įniurkytos į sistemas, kur reikia daug valios ir mąstymo, tačiau tik tm tikrame valstybės valdymo kontekste. Mokslas yra progresyvus, tai ką turime šiandien, rytoj gali virsti nuodais ir tą ne kartą esame patyrę (prisiminkime gyvsidabrio naudojimą, kraujo nuleidimą, ar teflono naudojimą maisto pramonėje, kurie buvo negi skatinami, pagrįsti mokslu, kaip naudingi), todėl mokslu verta abejoti, nes jis evoliucionuojantis ir retsykiais nuperkamas. Nekviečiu nesiskiepyti. Jokiu būdu. Kviečiu mąstyti, ką su mumis daro politikai (kurie irgi galimos marionetės) per žiniasklaidos kanalus. Ką mes galime padaryti, kad išlaikytume laisvą pasirinkimą? Dabar Lietuva skyla dar kartą. Jeigu pavasario pabaigoje turėjome vaivorykštes ir Stambulo konvencijos karus, kur aiškiau jutau, kad turiu palaikyti įvairovę ir laisvę visų lyčių ir orientacijų žmonių atžvilgiu, taip šiandien jaučiu, kad turiu palaikyti liberalią asmens pasirinkimo valią skiepytis ar nesiskiepyti poziciją. Tai pilietinė pozicija, kad ir kaip beatgręžtų mano poziciją ir sakytų, kad aš nesiskiepydamas pažeidžiu skiepytų teises. Kodėl? Juk jie jau su imunitetu (bent jau turėtų, nes koks „tolkas“ skiepytis?), saugūs ir pasiskiepiję (aš dar grėsmė?)? Klausimų daugiau nei atsakymų. Kol kas visas žinias išjungiu, nenoriu nieko girdėti apie tą siaubingą mobingą. Bent jau dėl to turiu teisę pasirinkti, kol prie ausų nepririšo mikrofonų. Kol kas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Denisas Kolomyckis apie demokratijos principą ir pilietiškumą

Sveiki,

Prie šios dienos citatos nelabai ką ir beturiu pridurti. Aktorius Denisas Kolomyckis (g. 1992) taikliai šovė laikraščiui „7 meno dienos“. Nes gi kaip dažnai būna su valdžia: jos atstovai labai nori aktyvumo, reitingų, pilietiško balsavimo ir nori labai tylaus neprotestuojančio ir tylinčio lietuvio. Iš tikrųjų tokia ir būtų jų požiūriu „demokratija“, tačiau...

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Prašau man pateikti Jurgitos Petrauskienės galvą, nes "je suis mokytojas"

Sveiki,

Mokytojai tapo savo orumo įkaitais. Tokią išvadą galima padaryti, kai Švietimo Ministrė Jurgita Petrauskienė ciniškai kartu su Sauliumi Skverneliu atkerta, kad dabartinis mokytojų streikas yra nereikšmingas, nes pagal juos (nežinia, iš kokios velnio subinės ištraukti skaičiai) streikuoja tik trys procentai pedagogų, nors skaičiai yra jau masiniai ir ta abiejų politikų retorika tiesiog reiškia nepagarbą mokytojams, menkina mokytojų bendruomenės susivienijimą prieš visą visuomenę. Štai S. Skvernelis leptelėjo (eilinį sykį neigiamai apie pedagogus), kad jiems jokia vertybė nei tėvai, nei mokiniai, (o kas Skverneliui yra vertybė? Tikrai ne mokytojas), o J. Petrauskienė netgi visą tą streiką nesibodėdama pavadino šou. Žodžiu, mokytoja karvės torto vietoje, tariamai už kontaktines valandas prie lentos šokanti striptizo šokėja, kaip sakė A. Tapinas.

Ar turėtų stebinti Skvernelio ir Petrauskienės požiūris į mokytojus? Jis iš esmės atspindi visos tautos požiūrį į mokytojus – patarnautojai, kurie amžinai blogai dirba, neužima vaikų, jų neparuošia, neišmokina ir priedu dar daug atostogauja, Skvernelis netgi pasakė, kad gauti 1000 eurų į rankas ir nieko neveikti – tai joks pedagogas to negaus. Į-si-vaiz-duo-ja-te, anot jo, pedagogai nieko neveikia! Šitą dainelę po kiekvienu straipsniu porina kas tik netingi, nors streikas sulaukė ir pritariamojo tono. Atsirado daug tėvų ir sąmoningų mokinių, kurie per socialinius tinklus sakosi palaikantys mokytojus.

Man asmeniška protu nesuvokiamas vienas dalykas. Kaip J. Petrauskienė, iš esmės negerbdama mokytojų, išmokusi savo baisią kosmetinę retoriką, šneka ir juodai nusišneka apie kažkokias vertybes, iššūkius ir vizijas bei kitas abstrakcijas ir iš esmės vengia konkretumo. Kaip tokia parazitinė, atsiprašau, atmata, gali tapti Švietimo Ministre? Jūs man paaiškinkite, kodėl Lietuvoje ministrais tampa tie, kurie nekenčia savo valdomos nišos žmonių, jais akiplėšiškai nesirūpina, neina į dialogą ir vaizduojasi su dirbtina šypsena, kad problemos nėra, mažina skaičius, meluoja prieš kameras ir nė neketina atsistatydinti. Priešingai, netgi vaizduojasi aukomis.

Baisiausia, kad tokie ponai jaučiasi teisūs, nes slepiasi už dirbtinai išpūstų statistinių duomenų, o mokytojas, na, tai jis, čia kaip ir valytoja 0.5 etato, labai greitai pakeičiamas. Kaip nutiko, kad aiškią nepagarbą, po kuria galbūt slepiasi netgi arši neapykanta mokytojams už, atsiprašau, zyzlų ministerijos trukdymą, gali atstovauti ir tarnauti mokytojams ir apskritai švietimui šioji pabaisa? Kaip gali užlipusi ant scenos per Mokytojų dieną ir kaip eilėraštį taukšti apie mokytojų pasiaukojimą, išbandymus, o paskui pasisukusi ant kulno neraudonuodama aiškinti apie mokytojų nekonstruktyvų elgesį švilpiant per jos retoriką. Gėda! Tai yra aukšto cinizmo pilotažas ir visi mokytojai yra be galo šaunūs, kurie prisidėjo ir prisideda prie šio streiko. Ypač pagarbos vertas profsąjungos pirmininkas Andrius Navickas. Nežinau, ką išsidirbinėja Jurgelevičius, susireikšminęs ir purvais apsidrabstęs populistas ir kiek gal gavo palaikymo iš ministerijos, tačiau drąsiai jį galima vadinti tiesioginiu mokytojų Judu.  

Kol mokytojai streikuoja, kol Jurgita Petrauskienė, paantrinta Skvernelio, toliau tebėra dantimis įsikibusi posto ir it saldų kremą triedžia sveiku protu nesuvokiamas kalbas, tol manau, kad ši suirutė turi tęstis. Tai jau net nebe etatinio ir užmokesčio reikalas, tai turėtų būti visos ministerijos galvų reikalavimas, principo ir garbės reikalas išspirti tą moteriškę su visais patarėjais, dokumentais ir statistikos lapais bei vizijomis, misijomis. To ir linkiu mokytojams. Mes jus palaikome, nes je suis mokytojas!

Jūsų Maištinga Siela