Sveiki,
Esu gan dažnas „Maldeikienės akinių“
skaitytojas, anksčiau klausydavausi jos protingų kassavaitinių transliacijų iš Euro
Parlamento ir sužinodavau daug daugiau, nei iš vietos dienraščių apie visos
savaitės įvykius. Man suprantamai pagrįstos Aušros Maldeikienės mintys
įvairiais klausimais, bet gal per daug dėmesio jos vadinamiesiems buduliams,
kurie ją nesveikai retsykiais atakuoja vien iš inercijos, bet ne apie tai...
Kartais Maldeikienė išties pažeria puikių kondensuotų perliukų, kuriuos reikėtų
cituoti išilgai ir skersai, nes jos tiksliai įvardija tai, ką pats, atrodo,
galėtum parašyti paklodę. Man patinka, kaip ji dažnai „įkanda“ šiuolaikinei mūsų
žurnalistikai. Cituoju iš jos rugpjūčio 11
dienos viešo įrašo facebooke, su kuriuo atsibudau naršydamas vis dar
lovoje, bet kol kas tikriausiai tai bus geriausias dienos informacijos
kąsnelis, todėl publikuoju dienos citatos rubrikoje.
Manau, autorė iš tikrųjų išsakė labai pavojingą jau
kuris laikas esamą padėtį. Internetiniai portalai, o ypač socialiniai tinklai
atvėrė ne tik dezinformacijos kloakas, bet iš esmės ir kitų neįgalėjimą prieiti
prie kitokios, „išjudinančios protiškai“ informacijos, nes visa kita pašonėje
individui gali pasirodyti šaltiena, sąstingis, nepasiekiama – nesvarbu,
propaganda ar „supuvę Vakarai“, o gal aukso vertės informacija. Tą pastebiu
matydamas, pvz., populiaraus facebooko turinio „Informacinis klubas“ auditoriją,
kuri beveik tiesiogine to žodžio prasme su šakėmis laukia, kol kas kokią
informaciją įmes, kurią bus galima nuvertinti, pašiepti, paniekinti, nes
suprasti reikia pastangų, o pilti paplavas – jaustis kariu „Žalgirio“ dešiniajame
sparne ant pakaustyto bėrio.
„Socialinių tinklų algoritmai teikia
pirmenybę turiniui, kuris sukelia emocines reakcijas — pyktį, baimę,
pasipiktinimą. Tai stiprina „mes prieš juos“ mąstymą ir sumažina erdvę
racionaliam kompromisui.
Kadangi žmonės linkę sekti šaltinius,
patvirtinančius jų pažiūras, pasirinktas informacinis burbulas uždaro kelią į
kitokias perspektyvas.
Vis dėlto blogiausia, kas gali būti – tai
skandalų ekonomika. Deja, bet didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos gyvena iš
klikų ir reitingų, todėl prioritetą teikia konfliktui, o ne niuansuotam
dialogui. Galiausiai konfliktas tampa turinio strategija.
Rimti politiniai klausimai neranda vietos,
o jeigu ir paminimi, tai pateikiami supaprastintai, asmeniškai ir dramatiškai.
Tai skatina emocinį, ne argumentuotą vertinimą. Žiniasklaida greitai keičia
temas, todėl sudėtingos kompromiso paieškos nespėja subręsti. Politikai skatinami reaguoti į momentinį
triukšmą, kuris didina žinomumą, o ne kurti ilgalaikį sutarimą.“
Maištinga Siela
